- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-02
- Bylos Nr.
- AS-261-577-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01123-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- K. Č.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. Č. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant V. M., dėl sprendimų ir paveldėjimo teisės liudijimo pakeitimo, pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) pakeisti 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-2163 ir 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-313, iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo tėvo K. Č. žemės dalį - 4,5 ha; pripažinti negaliojančiu Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr.27-6777; pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovą patenkinti E. Č. 1991 m. spalio 7 d. prašymą, įteiktą Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybai bei priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo į buvusio žemės savininko K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha, esančią (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi atsisakyta atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundą atsisakyta priimti.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu skundžia (prašo pakeisti) atsakovo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-2163 ir 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-31, nors pačiame skunde nėra nurodyta, kada pareiškėjas gavo skundžiamus sprendimus, tačiau iš prie skundo pridėtų dokumentų bei Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla I-4972-92/2012) nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-2163 pareiškėjas buvo gavęs iki 2012 m. lapkričio 24 d., nes 2012 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. I-4972-95/2012 yra nurodyta, jog pareiškėjas skundą šiam teismui išsiuntė 2012 m. lapkričio 24 d. ir jame nurodė, kad nesutinka su 2012 m. lapkričio 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. ISS-(7.5)-2163. 2013 m. vasario 20 d. atsakovo sprendimą Nr. ISS(7.5)-31 pareiškėjas gavo ne vėliau kaip 2013 m. kovo 1 d., nes savo skunde pareiškėjas nurodo, kad nepatenkintas atsakovo atsakymu į pareiškėjo 2013 m. sausio 14 d. prašymą (būtent pagal šį prašymą atsakovas priėmė 2013 m. vasario 20 d. sprendimą), pareiškėjas 2013 m. kovo 1 d. parašė antrą prašymą, kuriame pateikė konkrečius klausimus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (b. l. 5, 18). Taigi, šių sprendimų apskundimui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas atitinkamai baigėsi 2012 m. gruodžio 27 d. ir 2013 m. balandžio 2 d. Pareiškėjo skundas pašto įstaigai įteiktas 2013 m. balandžio 8 d. (b. l. 22), t. y. jau praleidus vieno mėnesio terminą skundui paduoti.
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas skundžia ir 1996 m. vasario 19 d. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 27-6777, kuriuo nuosavybės teisė į 4,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkurta E. Č. Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalimi, teismas pripažino, kad kadangi skundžiamas sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo atžvilgiu, skundo padavimo terminas yra skaičiuojamas nuo to momento, kai skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad jo motina E. Č. buvo gyva iki 2000 m. (b. l. 4). Vadinasi po motinos mirties, rūpindamasis motinos palikimo įforminimu bei būdamas atidus ir rūpestingas, pareiškėjas apie skundžiamą sprendimą galėjo ir turėjo sužinoti jau po motinos mirties, o taip pat ir tada, kai 2003 m. gegužės 14 d. asmeniškai žemės sklypo plane suderino E. Č. natūra grąžintino 4,5 ha žemės sklypo ribas ir plotą (b. l. 16). Pats pareiškėjas nurodė, kad apie skundžiamą sprendimą sužinojo gavęs 2012 m. rugpjūčio 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio žemėtvarkos skyriaus raštą, o skundžiamo sprendimo kopiją jis gavo iš VĮ Registrų centro Utenos filialo 2012 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 3). Šių nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas yra praleidęs 30 dienų įstatymo nustatytą terminą skundui dėl 1996 m. vasario 19 d. sprendimo paduoti.
Vertindamas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti dėl to, jog niekas jam nepranešė apie numatomą 1996 m. vasario 19 d. sprendimo priėmimo laiką, niekas jam neatsiuntė sprendimo, neįteikė, nepranešė apie jo egzistavimą, o, gavęs skundžiamo sprendimo kopiją, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamas atkurti jam nuosavybės teises į jam priklausančią tėvo žemės dalį, ir tik gavęs neigiamą atsakymą, neatidėliodamas kreipėsi į kitas valdžios institucijas, teismas nusprendė, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, nebuvo aktyvus, atidus ir rūpestingas. Nors skunde nurodė, kad jis nuo 1991 m. spalio 7 d. laiko save pretendentu į tėvo žemę, tačiau iš paties skundo bei prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas visiškai nesidomėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimu ir, kaip pats nurodo skunde, tik 2012 m. telefonu pradėjo ieškoti nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo dokumentų (b. l. 2). Be to, net ir gavęs skundžiamo sprendimo kopiją, pareiškėjas vis tiek jo įstatymo nustatyta tvarka teismui neskundė. Jis kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau ir iš jos gavęs, kaip pareiškėjas nurodo, neigiamą sprendimą, teismui jo neskundė, o kreipėsi į kitas valdžios institucijas. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys objektyviai nebuvo svarbios ar ekstraordinarios. Priešingai, skundo padavimo terminus pareiškėjas praleido dėl subjektyvių priežasčių. Pareiškėjas nesistengė operatyviai ir įstatymų nustatyta tvarka reaguoti į savo teisių pažeidimą ir užtikrinti kaip galima greitesnę galimai pažeistų teisių gynybą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą apskųsti atsakovo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-313, todėl konstatavo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl termino skundui paduoti praleidimo yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo atnaujinti šį terminą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo reikalavimai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus bei išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisių atstatymo į pareiškėjo tėvo K. Č. žemės dalį – 4,5 ha, įpareigoti atsakovą patenkinti E. Č. 1991 m. spalio 7 d. prašymą, įteiktą Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybai bei priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į buvusio žemės savininko K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha sklypo dalį – 4,5 ha, esantį (duomenys neskelbtini), yra išvestiniai iš reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundą atsisakyta priimti tiek dėl aukščiau minimų sprendimų apskundimo, tiek ir dėl išvestinių reikalavimų (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).
Kadangi teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl aukščiau paminėtų reikalavimų, nepriėmė ir nagrinėjo skundo dalies dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu Rokiškio 2-jo notarų biuro V. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo tik, kad ginčas dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, todėl toks ginčas nepriskiriamas administracinių teismų kompetencijai ir yra teismingas bendrosios kompetencijos apylinkės teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25, 26 str.; ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str., 16 str. 1 d.). Dėl to nurodytą skundo dalį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
II.
Pareiškėjas K. Č. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 42-43), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.
Nurodo, kad teisė pasinaudoti teisine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, kuri šiuo (nuosavybės teisių atkūrimo) atveju yra vienintelė – sprendimo įteikimo piliečiui diena. Ši aplinkybė nebuvo įgyvendinta, kadangi sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas. Be to, pareiškėjui nebuvo prieinama teisinga informacija apie numatomą priimti ar priimtą sprendimą. Pareiškėjas tikėjo ta informacija, kurią jam paprašius teikė Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio žemėtvarkos skyriaus darbuotojai. Tačiau ši informacija buvo klaidinanti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad apie skundžiamą sprendimą pareiškėjas galėjo sužinoti, kai 2003 m. gegužės 14 d. derino tėvo 4,5 ha ploto žemės ribas. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas detaliai paaiškino 2013 m. balandžio 8 d. skunde bei pridėjo šio sklypo planą.
Įstatymų leidėjas, nustatydamas kreipimosi teisminės gynybos terminus, siekė garantuoti teisinių santykių stabilumą kitai teisinio santykio šaliai, užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties. Tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo aktualu, nes V. M. daugybę metų delsė atsiimti papildomus 2,25 ha žemės, ir paveldėjimo teisės liudijimą į šį žemės sklypą atsiėmė tik 2012 m. spalio 11 d., t. y. tada, kai iš gavo informaciją apie pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. išsiųstą prašymą Nacionalinei žemės tarnybai. 2012 m. lapkričio 14 d., gavęs neigiamą atsakymą iš Nacionalinės žemės tarnybos, šį atsakymą po 10 dienų (nevėluodamas), 2012 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau pirmosios instancijos teismas klaidingai teigė, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. lapkričio 14 d. atsakymo pareiškėjas neskundė.
Pirmosios instancijos teismo nutartyje neteisingai ir nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas visiškai nesidomėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, nebuvo aktyvus. Paveldėtojų pareiga yra nustatytu laiku pateikti agrarinės reformos tarnybai turėtą žemės nuosavybę ir pretendentų giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus. Šią pareigą pareiškėjas atliko. Motinos išsaugoto 1927 m. lapkričio 22 d. žemės perleidimo akto Nr. 15731 pareiškėjo tėvui Č. K. kopijos padarymą ir šios kopijos notarinį patvirtinimą organizavau pareiškėjas ir pats nuvežė į Rokiškio rajono Kamajų apylinkės agrarinės reformos tarnybą. Ten pat dalyvavo surašant pretendentų tarpusavio 1992 m. balandžio 7 d. susitarimą. Keletą kartų buvo nuvažiavęs į Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio žemėtvarkos skyrių (1993 m. lapkričio 30 d.; 2003 m. balandžio 24 d.; 2003 m. gegužės 14 d.). Pastaruoju metu V. M. pareiškėjui nepagrįstai bandė įteigti, kad jis nebuvo aktyvus, ir tuo pagrindu pateisinti savo neteisėtą norą gauti didesnę tėvo palikimo dalį. Dėl šios priežasties pareiškėjas abejoja pirmosios instancijos teismo nešališkumu, nes teisėja neabejotinai žino, kad, kai nėra testamento, paveldimo turto dalies dydis priklauso nuo paveldėtojų giminystės ryšių ir nuo jų tarpusavio susitarimo, o ne nuo vieno ar kito paveldėtojo aktyvumo. Be to, Atkūrimo įstatyme nėra nustatyta, kokiu dažnumu pretendentai turi klausinėti Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkos skyrių darbuotojų apie atliekamus jų paveldimos nuosavybės atkūrimo veiksmus.
Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. vasario 20 d. sprendimo apskundimo terminą pareiškėjas praleido nuo tik 6 dienas, t. y. nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. Taip atsitiko todėl, kad, tikėdamasis Ministro Pirmininko tarnybos pagalba gauti iš Nacionalinės žemės tarnybos atsakymus į jo pateiktus 7 klausimus, 2013 m. balandžio 2 d. pareiškėjas parašė trečią prašymą. Tačiau advokato patartas nebelaukė atsakymo į jį. Per 6 dienas parengė ir pašto įstaigai 2013 m. balandžio 8 d. įteikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir pareiškėjo skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Taip pat pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ir dėl to, jog jame keliamas reikalavimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).
Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjui buvo įteikti skundžiami sprendimai, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, pareiškėjas teigia, jog buvo pakankamai aktyvus ir domėjosi nuosavybės teisių į tėvo žemę atkūrimo proceso eiga ir aktyviai dalyvavo šiame procese. Terminas, pareiškėjo manymu, praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo nepriklausiusių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei visą administracinę bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis ir išdėstytais motyvais.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines su pareiškėjo skundo padavimu susijusias aplinkybes, jas tinkamai įvertino, remdamasis tiek teisės aktų nuostatomis, tiek administracinių teismų praktika, todėl pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio skundo padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 1 d.), o jo nurodytos šio termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis termino atnaujinimo prasme.
Pažymėtina, jog atskirajame skunde pareiškėjas nenurodo jokių naujų aplinkybių ir nepateikia naujų argumentų dėl skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, kurių jis nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Be to, atskirajame skunde pareiškėjas tik išdėsto savo samprotavimus dėl skundo padavimo termino praleidimo priežasčių ir šio termino skaičiavimo, tačiau nepateikia objektyvių duomenų, kuriais grindžia šiuos savo samprotavimus.
Atsižvegiant į tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nustartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo K. Č. atskirojo skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.