Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė santuoką, sudarytą 1999-05-15 tarp ieškovo K. Z. ir atsakovės V. Z. dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovei V. Z. palikta santuokinė pavardė. Ieškovui K. Z. priteisė natūra automobilį SAAB 9000, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dvi sienines spintas, virtuvės spinteles, virtuvės stalą su kėdėmis, 2 fotelius, supamąją kėdę, ovalinį ąžuolinį staliuką, stiklinį staliuką, sofą lovą, 3 nedideles lovas, minkštą odinį kampą. Atsakovei V. Z. priteisė natūra miegamojo lovą, komodą, indaują, televizorių Philips, televizoriaus spintelę, veidrodį, Gorenje šaldytuvą, Hansą viryklę. Įpareigojo ieškovą K. Z. išmokėti atsakovei V. Z. 48 207,51 Lt kompensaciją. Teismas ieškinio dalies dėl iškeldinimo netenkino. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai negyvena santuokinio gyvenimo, neveda bendro ūkio, todėl padarė išvadą, kad santuoka yra iširusi, todėl santuokos apskaitos akto įrašas panaikintinas (CK 3.49 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų šalių kaltės. Teismas visą sutuoktinių įgytą turtą padalijo natūra, lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį kiekvienam. Kadangi ieškovui natūra teko daugiau turto nei atsakovei, teismas įpareigojo išmokėti atsakovei 2500,00 Lt kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį. Teismas padarė išvadą, kad kredito sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio (ieškovo) asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, todėl ieškovas privalo kompensuoti atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (CK 3.109 str. 1 d. 5 p., 3.115 str. 2d.). Namas su priklausiniais yra asmeninė ieškovo nuosavybė ir buvo įsigytas iki santuokos sudarymo, tokia šio namo nuosavybė ir palikta. Teismas nustatė, kad atsakovė gyvendama santuokoje prisidėjo prie ieškovo asmeninio turto išlaikymo, remonto gautais iš banko kredito pinigais ir savo darbu bei pajamomis ir turi teisę į kompensaciją. Iš byloje esančių įrodymų, teismas nustatė, kad pagal kredito sutartį nuo 2004-06-23 iki 2009-04-23 bankui buvo grąžinta 21949,94 EUR kredito, sumokėta 4505,96 EUR palūkanų bei 19,72 EUR delspinigių, viso 26 475,62 EUR, kas sudaro 91 415,02 Lt, todėl atsakovei priteisė kompensaciją už visą bankui sumokėtą kreditą ir palūkanas, delspinigius pagal kredito sutartį t. y. atsakovei kompensuojama ½ dalis šių įmokų: 91 415,02 : 2 = 45 707,51 Lt (CK 3.115 str. 2 d.). Teismas įpareigojo ieškovą išmokėti atsakovei 48 207,51 Lt (45 707,51 + 2500) kompensaciją. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad namas yra ieškovo nuosavybė, o atsakovė yra onkologinis ligonis ir jos darbingumo lygis 40 proc., o gaunamas pajamas sudaro tik gaunama nedarbingumo pensija, tai remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), paliko gyventi atsakovę name iki ieškovas išmokės jai priteistą kompensaciją ir atiduos natūra jai priteistą turtą.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Apeliantas išreiškė pageidavimą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes apelianto manymu, nevisiškai atskleista bylos esmė. CPK 321 str. 1 d. įtvirtinta bendroji taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 str. apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 322 str. įtvirtina, jog apelianto pageidavimas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo formos apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos objektą nagrinėjamoje byloje, sprendžia, kad nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nėra būtina, žodinio nagrinėjimo būtinumą pagrindžiančių argumentų savo prašyme apeliantas taip pat nenurodė.

Byloje nėra ginčo dėl sutuoktinių turto padalijimo lygiomis dalimis (CK 3.117 str. 1 d.), tačiau apeliantas nesutinka su teismo nustatytu kompensacijos dydžiu už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį. CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama teismo pareiga įstatymu suteiktą diskreciją panaudoti tam, kad turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-243/2009).

Apelianto argumentai dėl netinkamai nustatytos santuokoje įgyto kilnojamojo turto kainos ir turto kiekio vertinami nepagrįstais bei neįrodytais.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Teismas pateiktų įrodymų pagrindu turi įsitikinti, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-1-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005, ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus (CPK 178 str.), tačiau jam nenurodant konkrečių aplinkybių, kurioms esant jis mano, kad atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai apie turto vertę kelia abejonių, tokie jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dalyje dėl santuokinio turto padalijimo, nurodė įrodymų visumą, kurią vadovavosi nustatydamas tam tikras aplinkybes, aptarė įrodymus ir jų įrodomąją reikšmę, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovavosi, o kitus įrodymus atmetė. Tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti ne apelianto naudai, nesudaro pagrindo išvadai, kad įrodymai įvertinti neteisingai.

Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Sutuoktinių tarpusavio santykiuose prievolės kvalifikavimas yra reikšmingas, pavyzdžiui, asmenines sutuoktinių prievoles vykdant iš bendro turto (CK 3.115 straipsnis), padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.118 straipsnis).

Iš nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas buvo iš pagrindų pagerintas ir suremontuotas. Tą pripažįsta ir pats ieškovas. Tam, kaip nustatė pagal byloje pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas, buvo panaudotos bendros sutuoktinių lėšos, t.y. gautos lėšos iš darbo pajamų ir atsakovės paimta paskola iš banko. Pažymėtina, kad namo remonto darbai ir medžiagų pirkimas buvo vykdomas po kredito gavimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad kredito sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio (ieškovo) asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė ir, kad ieškovas privalo kompensuoti atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (CK 3.109 str. 1 d. 5 p., 3.115 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl 21949,95 Eu (75600 Lt) kredito bei jo panaudojimo namo rekonstrukcijai, t.y. ieškovui priklausančio namo rekonstrukcijai. Iš visų šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apelianto išreikštos nuomonės dėl atsakovės iškeldinimo iš apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo, kadangi iš atsakovės pateikto atsiliepimo matyti, kad atsakovė nuo 2014-07-08 apeliantui priklausančiame name nebegyvena. Taigi, teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal K. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.