Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Rasų valda“ ieškinį atsakovei M. G. dėl mokesčių už komunalines paslaugas ir pastato eksploatacines išlaidas priteisimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Apeliantės argumentai jog mokesčiai iki 2011-09-01 turėjo būti skaičiuojami remiantis sutarties 1 priedu, kuris galiojo nuo 2007-08-01 iki 2011-09-01 ir, kad ieškovas skaičiavo mokesčius pagal neteisingą naudingą plotą, namų bendrą plotą laikė 611,94 kv.m., kai Registro centro duomenimis bendras Minsko pl. 16 ir 18 (16a) namų plotas yra 646,89 kv.m. atmestini. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi VĮ Registrų centro duomenimis, iš kurių matyti jog apeliantei nuosavybės teise priklauso 59,32 kv.m. bendrojo ploto ir 32,09 kv.m. gyvenamojo ploto butas adresu Minsko pl. 16A-3, Vilniuje (b.l. 7), kurio adresas iki 2002 07 17 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūno įsakymo Nr. 19 (b.l. 8), kuriuo buvo pakeista namo ir buto numeriai, priėmimo buvo Minsko pl. 18-10 (toliau tekste ginčo butas). Pagal ieškovo teismui pateiktą 2012-04-16 išrašą iš ginčo buto, sąskaitos, bei 2012-04-23 apyvartos žiniaraštį už paslaugas už laikotarpį nuo 2008-08-01 iki 2012-03-31, skola sudarė 875,49 Lt (b.l. 5, 6). 2012-12-06 pranešimu ieškovas, vadovaudamasis LR CPK 42 str. 1 d., sumažino ieškinio reikalavimą patikslindami reikalavimą ir atsisakydami ieškinio dalies 60,45 Lt (b.l. 72) iki 815,04 Lt atsižvelgiant į klaidingus nuolatinės techninės priežiūros atliktų darbų aktus (b.l. 72), kuriuose klaidingai nurodyti tokie atlikti darbai kaip vandentiekio ir kanalizacijos rūsiuose priežiūra, elektros tinklų laiptinėse priežiūra (b.l. 58-60), kurie nebuvo atlikti. Ieškovas pripažino, kad sumos už šiuos darbus priskaičiuotos per klaidą ir iš ieškinio sumos šias sumas atėmė: sumažino ieškinio reikalavimą iki 815,04 Lt (b.l. 72). Remdamasis ieškovo atstovo paaiškinimais pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iki 2008m. mokesčiai už šiukšles nebuvo skaičiuojami, o vadovaujantis Administravimo pavyzdinių nuostatų 8.8. punktu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-05-24 sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 25.2. punktu bei sutartimis su atliekų vežėjais buvo skaičiuojamas mokestis už šiukšlių išvežimą (b.l. 42-56). Sutartis buvo pasirašyta 2007-07-17, todėl konteineris prie namo buvo pastatytas vėliausiai 2007 m. liepos mėn. Į bylą pateiktas ieškovo 2009-06-09 prašymas UAB „Švarus miestas“ patvirtina, kad konteineris buvo pastatytas ir žmonės juo naudojosi (b.l. 81). Mokestis už šiukšlių išvežimą skaičiuojamas dviem namams (Minsko pl. 16 ir 16a (18), mišrių komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo kaina nustatyta sutartyse su atliekų vežėjais. Gyventojams mokesčiai paskaičiuojami pagal gaunamą iš šiukšlių vežėjo sąskaitą išdalinant sumą kiekvienam pagal naudingą buto plotą, išvežtų per mėnesį šiukšlių kubinių metrų kiekis dauginamas iš kainos, dalinamas iš viso namo naudingo ploto ir gauta suma (vieno kvadratinio metro tarifas) dauginama iš konkretaus buto ploto (b.l. 89). Taigi, mokėtinos už šiukšlių išvežimą sumos buvo skaičiuojamos priklausomai nuo konkretaus buto ploto. Apeliantės nurodomas neatitikimas tarp faktinio namo ploto ir to kuris buvo nurodomas paskaičiuojant vieno kvadratinio metro tarifą (žr. 129,130) paaiškinamas tuo jog vienas iš butų esančių adresu Minsko pl. 16 savininkų, buvo kreipęsis dėl atskiro konteinerio jam pastatymo, prašymas buvo patenkintas, todėl buto plotas neįkalkuliuotas (b.l. 81) į bendra plotą paskaičiuojant vieno kvadratinio metro tarifą. Liudytoja apklausta ieškovo darbuotoja A. C. nurodė, kad konteineriai buvo pastatyti 2007 metais, vėliau žodiniu gyventojų prašymu konteineriai 2008 m. ar 2009 m. pabaigoje buvo perkelti į kitą pusę gatvės (nes gyventojai skundėsi nemaloniu kvapu), tačiau tarifai ir šiukšlių išvežimo tvarka dėl to nesikeitė.

Taip pat atmestini apeliantės teiginiai jog ji tik 2011 m. gruodžio mėnesį gavusi pranešimą apie susidariusį įsiskolinimą pirmą kartą sužinojo, kad yra skolinga todėl neprivalanti mokėti, nes iki 2011 m. gruodžio mėnesio nėra gavusi nė vieno pranešimo, nes savo bute negyvenanti nuolat. Liudytoja A. C., ieškovo plėtros skyriaus vadovė teisme paliudijo jog atsakovė 2011 metų pavasarį buvo atėjusi pas ją ir kėlė klausimą kodėl šiukšlių išvežimo tarifas skaičiuojamas ne nuo bute gyvenančių žmonių skaičiaus, o nuo kvadratinio metro, žadėjo skųstis toliau, dėl negautų pranešimų klausimų nekėlė. Nors ieškovė teigė bute nebūnanti ir konteineriu šiukšlėms nesinaudojanti tačiau pasisakydami teisme ji teigė apmokanti sąskaitas už vandenį, kurį užsakanti ir apmokanti iš anksto nes vanduo į butą atvežamas iš kitur. Tokie pačios ieškovės paaiškinimai rodo jog ginčo bute ji tam tikrą laiką vis tik gyvendavo (b.l. 68).

Apeliantės pretenzijos dėl to jog ji neva negavusi pranešimų apie mokėtinas sumas neatleidžia jos nuo susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo. Ieškovas nurodė jog pagal bendrai nustatytą tvarką mokestiniai pranešimai buvo išnešiojami ir įmetami į gyventojų pašto dėžutes, tokią dėžutę atsakovė patvirtino turėjusi. Atsakovė nebuvo informavusi ieškovo jog pranešimai turėtų būti siunčiami jai kitu adresu. Ieškovas senaties terminų dėl skolos išieškojimo nėra praleidęs, o apeliantė senaties terminų ir neprašė taikyti. Butų savininkų pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su pastato bendrojo naudojimo objektų administravimu kai neįsteigta gyvenamojo namo savininkų bendrija įtvirtinta CK 4.84 straipsnyje. Pagal minėto straipsnio 2 dalį tokiais atvejais administratorius skiriamas savivaldybės meras (valdyba) arba įgaliotas atstovas. Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 4.84.straipsnio 3 dalis). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 straipsnio 4 dalis ). Pavyzdinių nuostatų 5.7. punkte numatyta, kad pastato administratorius apskaičiuoja mėnesinius mokesčius ir įmokas, parengia ir iki kito mėnesio 15 dienos laišku, faksu, elektroniniu ar kitais būdais pateikia patalpų savininkams ir (ar) valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams informaciją apie suteiktas paslaugas, jų kainą (tarifus), kiekį, mokėtinas sumas ir mokėjimo būdus, taigi teisės aktai nenumato pareigos pastato administratoriui pranešimus gyventojams įteikti asmeniškai ir/ar pasirašytinai, atsižvelgiant į paties savininko pareigą domėtis savo turimo turto išlaikymu. Ieškovas informavo buto gyventojus pranešimus išdėliodamas pašto dėžutėse, liudytoja taip pat patvirtino, kad sąskaitas gyventojams nešiojo kiemsargiai, visi kiti namo gyventojai gaudavo sąskaitas, be to, atsakovė, kaip ji pati teigia, 2011 m. gruodžio mėnesį ji gavo pranešimą, taigi galima daryti išvadą, kad ieškovas savo pareigą informuoti vykdė tinkamai, priešingai nei atsakovė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau tekste LAT arba Kasacinis teismas) yra nurodęs, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti asmeninė arba bendroji. Viena bendrosios nuosavybės teisės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybės teisė (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis) (LAT 2009 11 27nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Jei butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, o administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 straipsnio 1 dalis, 4 dalis.). Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (LAT 2009 11 27 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (LAT 2003 01 09 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003) ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (LAT 2009 11 27 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Atsakovė yra buto, kuriam ieškovas teikė pastato administravimo paslaugas savininkė. Asmuo, įgydamas nuosavybės teisę prisiima su šia teise susijusias pareigas, rūpintis namo eksploatacija laiku apmokėti teikiamas paslaugas. CK 1.6 straipsnis nustato, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime priėjo teisingos išvados jog nepriklausomai nuo to, ar naudojasi savo turtu ar ne, atsakovė turi vykdyti savo, kaip daikto savininko pareigas, o toks subjektyvus veiksnys kaip jos nežinojimas apie tokią pareigą neturi reikšmės, kadangi savininko pareigos nuosavybės teisės subjektui atsiranda ir turi būti vykdomos nuo turto įsigijimo momento. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai jog atsakovės argumentas, kad skola nepriteistina, nes ji nežinojo, apie jos susidarymą, atmestinas, kad ieškovė būdama buto savininke ir turėjo atidžiau ir rūpestingiau domėtis apie jos turtui teikiamas paslaugas, esant reikalui, informuoti ieškovą, kur ir kokiu būdu pateikti sąskaitas, o tuo atveju jei ruošėsi kurį laiką bute negyventi apie tai informuoti administratorių.

Apeliantė, teigė jog ieškovas, nesiųsdamas jai pranešimų ar kitokių įspėjimų apie skolą, pažeidė pareigą bendradarbiauti. Pažymėjo, jog ieškovas būdamas juridiniu asmeniu ir turėdamas darbuotojų – teisininkų negali gintis negalėjimu ir nesugebėjimu laiku pareikšti pretenziją. Kolegija pažymi jog apeliantė nepateikė jokių įrodymų paneigiančių ieškovo paaiškinimus jog pranešimus apie mokėjimus išnešiodavo po pašto dėžutes kiemsargiai, o galiojantis teisinis reguliavimas nenustatė jog tokie pranešimai turi būti įteikiami pasirašytinai, asmeniškai kiekvienam gyventojui. Priešingai nei teigė apeliantė pirmosios instancijos teismas išsamai ištyrė visas faktines bylos aplinkybes, aptarė ir motyvuotai atmetė atsakovės argumentus išsakytus jos paaiškinimuose, išsireikalavo visus ieškovo turėtus dokumentus ir visapusiškai ištyręs bylą priėjo pagrįstos išvados jog ieškinys tenkintinas ta dalimi, kuria ieškovas patikslino reikalavimus.

Kiti apeliaciniame skunde įvardijami motyvai nesudaro teisinio pagrindo naikinti iš esmės pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.