Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-13 · Administracinė byla Nr. I-1734-596/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-13
Bylos Nr.
I-1734-596/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00008-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
V. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1734-596/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00008-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 13 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodo, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. gegužės 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, kur kas savaitę buvo vedamas maudytis į dušą. Teigia, kad dušo patalpų duryse yra įrengta stebėjimo anga, todėl visą maudymosi laiką buvo per ją stebimas pareigūnų, taip pat ir pareigūnių. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas negalėjo normaliai nusiprausti, reikėdavo, stebint pareigūnams, pagal galimybes prisidengti lytinius organus.

Be to, nurodo, jog dušo patalpos nebuvo atskirtos nuo persirengimo kambario. Vienoje patalpoje buvo dušas ir pakaba drabužiams kabinti. Paaiškina, kad, atėjus į dušą ir pasikabinus drabužius ant pakabos, prausimosi metu visi drabužiai sudrėkdavo nuo garų. Po maudynių duše pareiškėjas į kamerą grįždavo šlapiais drabužiais. Kadangi neturėjo kuo persirengti, buvo priverstas su šlapiais drabužiais būti, kol jie išdžius, dėl ko kelis kartus po maudynių net susirgo.

Remdamasis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.3 papunkčiu, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standartų (ištrauka iš antrosios bendros ataskaitos [CPK/lnf (92)3]) 49 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, mano, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo verčiamas maudytis patalpose, kurios neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, kas sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala.

Teigia, jog jeigu Lukiškių TI-K pareigūnai būtų veikę taip, kaip reglamentuoja įstatymai, pareiškėjui nereikėtų kankintis maudantis, o po jų patirti didžiulį psichologinį sukrėtimą, nepablogėtų sveikata ir savijauta, nekiltų emocinė depresija, nebūtų kitų iškilusių problemų.

Šalies argumentai

Pažymi, kad dėl nurodytų aplinkybių su skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K rašte Nr. 96-4547, nenagrinėdamas pareiškėjo skunde išdėstytų problemų, nurodė, jog atstumas tarp persirengimo vietos ir dušo čiaupo yra pakankamas, kad drabužiai nesudrėktų. Tačiau, pareiškėjo teigimu, tai visiškai neatitinka tikrovės. Paaiškina, kad dušo patalpos yra pertvarkytos iš buvusio tualeto, jų plotas apie 8 kv. m. Duše įrengti du vandens čiaupai vienas prie kito, apie metrą nuo jų yra įrengtos pakabos rūbams pakabinti. Mano, jog tai tikrai nėra pakankamas atstumas tarp persirengimo vietos ir dušo čiaupo tam, kad drabužiai nesušlaptų.

Nurodo, jog minėto Lukiškių TI-K rašto neskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), nes tiek šis Lukiškių TI-K raštas, tiek Kalėjimų departamento raštas nesukeltų jam jokių teisinių pasekmių (b. l. 1–4).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pateikia duomenis apie pareiškėjo judėjimą, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei tuo metu kameroje buvusių žmonių skaičių.

Nurodo, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriumi, kuriame reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, teigia, kad šiose taisyklėse nenustatyta, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše visą kūną po šiltu dušu ir dušo patalpų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus. Taip pat pažymi, kad, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros (pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m).

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo ji pasireiškia. Daro išvadą, jog šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 10–13).

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodo, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros neužtikrina asmens privatumo, nes jos neužkerta galimybės būti stebimam. Asmuo yra matomas kitų asmenų. Taip pat jis yra matomas ir per stebėjimo akutę, be kita ko, pareigūnių. Pareiškėjo teigimu 2-ame Lukiškių TI-K korpuse dušo patalpose pertvarų nėra.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K atsiliepime neneigė, kad pareigūnai per stebėjimo akutę stebi besimaudančius asmenis, tokiu būdu užtikrindami bet kokius galimus drausmės pažeidimus. Pabrėžia, jog dušo patalpose nėra atskirtos patalpos persirengti, todėl maudymosi metu visi drabužiai pritraukia garų, sušlampa, o šios aplinkybės atsakovės atstovas taip pat nepaneigė.

Remdamasis EŽTT praktika, daro išvadą, jog valstybė, įrengdama dušo patalpas, turėjo jas įrengti taip, kad nebūtų pažeistas asmens privatumas, kad asmenys nepatirtų nepatogumų, tačiau to nepadarė.

Teigia, kad atsakovės atstovo neveikimas, t. y. pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K, neužtikrinant jo teisių būti laikomam teisės aktų nustatytomis sąlygomis, yra neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie jam sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes, patenkančias į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atstovės atstovo veiksmais (b. l. 157–159).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš netinkamai dušo patalpoje įrengto persirengimo kambario ir privatumo naudojantis dušu pažeidimo.

Ginčijamais aspektais pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad dušo patalpų neatskyrus nuo persirengimo kambario, ant pakabos pakabinti drabužiai maudymosi metu sudrėkdavo nuo garų ir būdavo šlapi, nurodytina, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti tokių situacijų, maudymosi metu drabužius galėjo laikyti neperšlampamame (pvz., polietileniniame) maišelyje.

Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. gruodžio 29 d., išvyko 2017 m. sausio 2 d., atvyko 2017 m. sausio 5 d., išvyko 2017 m. kovo 20 d., atvyko 2017 m. kovo 23 d., išvyko 2017 m. balandžio 3 d., atvyko 2017 m. balandžio 6 d., išvyko 2017 m. gegužės 16 d. (b. l. 150).

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas, atsiliepime nurodydamas, kad privatumui užtikrinti dušuose yra įrengtos pertvaros. Tačiau, remiantis ginčui aktualia anksčiau minėta LVAT praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Atsakovės atstovo teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro (vėliau – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento) patikrinimo aktai dėl, be kita ko, dušo patalpų Lukiškių TI-K įrengimo atitikimo HN 134:2015 reikalavimams, taip pat dėl to, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, (b. l. 19–145) nagrinėjamai bylai yra neaktualūs, nes pareiškėjas skundo teismui šiais aspektais negrindė, t. y. pareiškėjas neginčijo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše ar dušo patalpos neatitiko HN 134:2015 reikalavimų, todėl nevertinami.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012; 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušu, iš viso 19 dienų (pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 134 dienas, vieną kartą per savaitę suteikiant teisę pasinaudoti dušu), į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią LVAT praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 65 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 65 Eur (šešiasdešimt penkių eurų) neturtinę žalą.

Kitą pareiškėjo V. L. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė