Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. bei nuteistojo T. I. ir jo gynėjo adv. Viačeslavo Žarkovo apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo

T. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, T. I. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu bei BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme nuo 2020 m. vasario 26 d. 11 val. iki 2020 m. vasario 28 d. 9 val. 45 min. išbūtas laikas, vieną sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo parai, ir nuspręsta laikyti, kad T. I. yra atlikęs dvi laisvės atėmimo bausmės paras.

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams;

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams;

– pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu 15 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą subendrinus jas iš dalies sudedant, už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtą bausmę subendrinus ją apimant, E. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, E. J. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies p punktu ir 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. liepos 16 d. 20 val. 30 min. iki 2020 m. liepos 17 d. 13 val. 10 min. ir nuspręsta laikyti, kad E. J. yra atlikęs vieną laisvės atėmimo parą.

Nuspręsta konfiskuoti iš E. J. 70 Eur Valstybei.

Taip pat šiuo nuosprendžiu E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliaciniai skundai atmestini.

7. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

11. Taip pat skunde nuteistasis T. I. ir jo gynėjas teigia, kad teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą nesant visų sąlygų taikyti BPK 273 straipsnio nuostatų, kadangi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės kėlė abejonių, taip pat nuteistųjų prisipažinimas ir parodymai buvo paviršutiniški, prieštaravo byloje esantiems duomenims. BPK 273 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Nuteistasis T. I. buvo kaltinamas (šiuo metu yra nuteistas) padaręs vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, prokurorui pagarsinus byloje esantį kaltinamąjį aktą T. I. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, davė parodymus apie padarytos nusikalstamos veikos esmines faktines aplinkybes, sutiko, kad kiti įrodymai byloje nebūtų tiriami (t. 7, b. l. 86–87, 88). Taip pat iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nei vienas iš byloje dalyvavusių proceso dalyvių neprieštaravo, kad byloje būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Tai, kad nuteistojo T. I. ir jo gynėjo nuomone ikiteisminio tyrimo metu tarp nuteistojo T. I. ir nuteistojo E. V. parodymų buvo nesutapimų, nelaikytina esmine priežastimi netaikyti BPK 273 straipsnio nuostatų, nes, kaip minėta, T. I. baigiant ikiteisminį tyrimą ir teisme esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes pripažino ir jo nurodytos aplinkybės sutapo su E. V. nurodytomis aplinkybėmis. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai nusprendė byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Dėl to nuteistojo T. I. ir jo gynėjo skundo teiginys, kad byloje nepagrįstai atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, yra nepagrįstas.

12. Nuteistasis T. I. ir jo gynėjas skunde teigia, kad T. I. nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė, ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais E. V. parodymais.

12.2. T. I. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju parodė, kad jis E. V. nesiūlė ir nepardavė jokių narkotinių medžiagų, kad pats E. V. jam yra siūlęs narkotinių medžiagų, kad nei jis, nei E. V. vienas kitam nėra skolingi, kad jis E. V. neskolino pinigų (t. 5, b. l. 33–34). Tačiau baigiant ikiteisminį tyrimą byloje, 2020-10-23 T. I. pateikė prisipažinimą, kuriame prisipažino pardavęs E. V. apie 13 gramų narkotinės medžiagos „žolės“ už 120 Eur (t. 6, b. l. 146). Teisme T. I. taip pat kaltę pripažino ir parodė, kad davė E. V. narkotinių medžiagų, už kurias iš E. V. gavo pinigų (t. 7, b. l. 86–87). Apeliacinės instancijos teisme bei savo apeliaciniame skunde T. I. neigia kaltę. Iš tokių T. I. parodymų bei paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad T. I. parodymai yra nenuoseklūs. Nors T. I. apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad tyrėjai jį vertė prisipažinti, žadėdami švelnesnę bausmę, tačiau toks T. I. aiškinimas yra nepagrįstas, jį paneigia teisme apklaustų policijos pareigūnų L. A. ir D. G. parodymai, jog T. I. jie nieko nesiūlė, jis pats teiravosi pareigūnų, kaip jis gali sušvelninti savo padėtį bei savo iniciatyva parašė prisipažinimą, siekdamas sušvelninti savo padėtį. Nors T. I. parodymus, jog jis nepardavė (neperdavė) nuteistajam E. V. narkotinių medžiagų, ikiteisminio tyrimo pradžioje bei apeliacinės instancijos teisme patvirtino pats nuteistasis E. V., tvirtindamas, kad narkotinių medžiagų iš T. I. negavo, kad parodymus ant T. I. duoti jį vertė pareigūnai, jo mama bei kaimynas A. G., tačiau tokių E. V. ir T. I. parodymų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Pirmiausia, pats nuteistasis E. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant gynėjui, psichologui bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistui, pripažino, kad narkotines medžiagas, kurias iš jo paėmė policijos pareigūnai, gavo iš T. I., kad pirmose apklausose nurodė kitą asmenį, iš kurio neva gavo narkotinių medžiagų, bijodamas T. I., nes pastarasis jam grasino ne tik žodžiu tiesiogiai bendraujant, bet ir telefonu, žinutėmis. Būtent tokius E. V. parodymus patvirtina liudytojo S. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 88–90), jog pats T. I. jam sakydavo, jog duoda L. B., D. B., E. V. į skolą „žolės“, kad jie pardavinėtų bei, kad 2020 m. sausio pradžioje jam į „Messenger“ paskambino T. I. ir pasakė, kad policija sulaikė E. V. su jo (T. I.) narkotikais – „žole“ ir kad dabar E. V. yra jam (t. y. T. I.) skolingas apie 360 Eur. Taip pat liudytojas S. B. nurodė, kad T. I. ne kartą jam pačiam siūlė narkotinių medžiagų – „žolės“ arba „ratų“, jas pardavinėti, bet jis atsisakė. Liudytoja I. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kaimynas A. G. jai papasakojo apie tai, kad pas A. G. atvažiavęs T. I., atsivežė nesupakuotą narkotinę medžiagą – „žolę“, kurią supakavo mažesniais kiekiais, taip pat pasakojo jai, kad matė kaip T. I. davė „žolės“ lankstinukus jos nepilnamečiui sūnui D. V.. Taip pat liudytoja parodė pas sūnų D. V. kambaryje mačiusi folijos lankstinukus ir sūnus jai patvirtino, jog juos gavo iš T. I.. Be to, liudytoja parodė, kad buvo įėjusi į kito savo sūnaus E. V. „Facebook“ paskyrą ir matė L. B. jam atsiųstas nuotraukas narkotinių medžiagų su prierašu „ Va, žiūrėk, kiek turim prekių“ (t. 1, b. l. 169–170). Tokius šios liudytojos parodymus, jog ji matė E. V. siųstų narkotinių medžiagų nuotraukas, patvirtina jos pateiktos nuotraukos (t. 1, b. l. 173–176), kuriose užfiksuotos galimai narkotinės medžiagos – kanapės. Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam E. V. sakė, jog narkotikus – „žolę“ apie 12-13 gramų jis pirko iš T. I., kad už tuos narkotikus T. I. yra atidavęs 120 Eur, o likusius yra skolingas, kad dalį tų narkotikų turėjo parduoti, tačiau juos paėmė policijos pareigūnai, kad T. I. grasino E. V. dėl skolos bei E. V. sakė, kad po sulaikymo melavo, jog narkotikus pirko iš mažeikiškio, nes bijojo T. I. ir T. I. liepė duoti melagingus parodymus (t. 1, b. l. 185–186). Liudytojo A. G. parodymus, jog E. V. liudytojui pasakojo apie T. I. grasinimus, patvirtina liudytojo pateiktas jo ir E. V. susirašinėjimas telefonu (t. 1, b. l. 189–192). Be to, liudytojas A. G. parodė, kad pas jį į „štanginę“ atvažiavęs T. I. su drauge nakties metu sverdavo atsivežtą narkotinę medžiagą „žolę“, „ratus“, kad 2020-01-28 T. I. narkotinę medžiagą „žolę“ davė nepilnamečiams D. V., D. B. po 6 lankstinukus (t. 1 t. 179–180). Tokius parodymus liudytojas A. G. patvirtino akistatos su T. I. metu (t. 5, b. l. 44–46). Be to, liudytojo A. G. parodymus, jog T. I. atvažiavęs pas A. G. svėrė atsivežtą narkotinę medžiagą – „žolę“ patvirtina liudytojo D. V. parodymai, jog jis matė, kaip T. I. svėrė „žolę“, davė jam (5 lankstinukus) „žolės“ parduoti kitiems, bet jis kitą dieną tą „žolę“ grąžino T. I. (t. 2, b. l. 20–21). Liudytojas L. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. V. jam pasakojo, jog policijos pareigūnai jį sulaikė su T. I. narkotikais, kad už paimtus narkotikus jis T. I. liko skolingas, kad girdėjo kalbas, jog T. I. grasina E. V. dėl skolos už narkotikus (t. 2, b. l. 26–27). Taigi, liudytojų I. V., S. B., A. G., D. V., L. B. parodymai patvirtina nuteistojo E. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kad narkotines medžiagas, kurias iš jo 2020-01-09 paėmė policijos pareigūnai, jis įgijo ne iš Mažeikiuose gyvenančio asmens, o būtent iš nuteistojo T. I., ir kad E. V. už narkotines medžiagas buvo skolingas T. I.. Dėl to apeliacinės instancijos teismas tiki nuteistojo E. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmosios instancijos teisme, o kitus E. V. parodymus, jog narkotines medžiagas įgijo ne iš T. I., o iš kito asmens, atmeta ir vertina kaip E. V. siekį padėti nuteistajam T. I. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors nuteistojo E. V. parodymuose yra neatitikimų apie skolos dydį ir skolos grąžinimo aplinkybes, narkotinių medžiagų įsigijimo atvejų skaičių, tačiau šie parodymų neatitikimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo netikėti E. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme, nes iš E. V. ir T. I. parodymų matyti, jog tarp jų buvo nesutarimų dėl skolų dydžio ne tik už narkotines medžiagas, bet ir už telefoną. Be to, pažymėtina, kad būtent šių apklausų metu E. V. parodė, kad narkotines medžiagas įgijo iš T. I., t. y. esmines nusikaltimo aplinkybes nurodė vienodai.

13. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, t. y. kad E. V. pripažino narkotines medžiagas – kanapes įgijęs iš nuteistojo T. I. ir už jas sulaikymo metu likęs skolingas T. I. atitinkamą pinigų sumą, ir tokius E. V. parodymus patvirtina liudytojų parodymai, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo, akistatų protokoluose, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, bei atsižvelgiant į tai, kad pats nuteistasis T. I. prisipažino pardavęs E. V. apie 13 gramų „žolės“, už kurią iš E. V. gavo 120 Eur, daroma išvada, kad nuteistojo T. I. kaltė platinus E. V. narkotinę medžiagą – kanapes yra įrodyta ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Dėl to T. I. išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

14. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. I. ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo E. V. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, nes, jų teigimu, narkotines medžiagas E. V. įgijo tikslu platinti. Nors pagal BPK 312 straipsnio nuostatas nuteistasis, jo gynėjas gali apskųsti apeliacine tvarka nuosprendį bet kokiais motyvais, tačiau pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nuteistajam, jo gynėjui (šiuo atveju nuteistajam T. I. ar jo gynėjui) skųsti nuosprendžio kito nuteistojo (šiuo atveju nuteistojo E. V.) atžvilgiu, siekiant pabloginti kito nuteistojo (šiuo atveju E. V.) teisinę padėtį. Kadangi nuteistasis T. I. ir jo gynėjas neturi teisės skųsti nuosprendžio nuteistojo E. V. atžvilgiu, jų skundo argumentai, susiję su E. V. nuteisimu ir jo nusikalstamos veikos kvalifikacija, nenagrinėjami.

15. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas T. I. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas, nes atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę, t. y. atsižvelgė į tai, kad T. I. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad T. I. už nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinių medžiagų disponavimu, padarymą teisiamas trečią kartą, kad jis baustas administracine tvarka, dirba, turi nepilnametį vaiką. Be to, nuteistajam T. I. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta vienintelė BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, o jos dydis nustatytas minimalus (2 metai) bei, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažintas vienu trečdaliu. Taigi, T. I. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta. Pastebėtina, kad apeliaciniu skundu neginčijama nuteistajam T. I. paskirta bausmė ir jos dydis.

16. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis nuteistojo T. I. atžvilgiu yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo T. I. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

17. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį arba laisvės atėmimą trumpesniam terminui.

17.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 42 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų minėtame straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Teisingumo principas yra bendrasis, visoms teisės šakoms būdingas principas, tačiau skiriant bausmes jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

17.2. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

17.3. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę. Ši baudžiamojo įstatymo įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu (BK 41 straipsnio 2 dalis) – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas taip pat numatytas kaip vienas bausmės tikslų, kuris teismų praktikoje suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas, reiškiantis tiek tinkamos poveikio priemonės kaltininkui parinkimą, tiek ir nukentėjusiųjų interesų gynimo užtikrinimą. Šio straipsnio taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, Nr. 2K-102/2011, 2K-128/2011, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-432/2014, 2K-531-2014, 2K-P-89/2014, Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-186-942/2015, 2K-235-648/2017, 2K-377-489/2018, 2K-179-693/2019, 2K-59-697/2019, 2K-108-3030/2020, 2K-119-689/2020 ir kt.). Pagal teismų praktiką į kaltininko asmenybę, šeimines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

17.4. E. J. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą ir du tyčinius sunkius nusikaltimus veikdamas tiesiogine tyčia. Nusikalstamos veikos yra baigtos. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis E. J. nevedęs, išlaikytinių neturi, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Taip pat iš bylos matyti, kad nuteistasis E. J. baustas, tarp jų ir vieną kartą už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, turi galiojančių administracinių nuobaudų, anksčiau buvo teistas 1 kartą, vieną naują nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, tačiau nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarė praėjus vos penkioms dienoms po to, kai 2020-07-16 teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

17.5. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. J. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir subendrintą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už jo padarytus du sunkius tyčinius nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų skaičių, rūšį, pavojingumą, tai, kad nustatyta viena E. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į turėtų ir parduotų narkotinių medžiagų rūšį (kanapės (antžeminės dalys), jų kiekį, taip pat į E. J. charakterizuojančius duomenis. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. J. bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir E. J. apeliaciniame skunde nurodytas, todėl pakartotinai atsižvelgti į jau įvertintas aplinkybes, nėra pagrindo.

17.6. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo 2 iki 8 metų (bausmės vidurkis 5 metai). Už baudžiamąjį nusižengią pagal BK 49 straipsnio nuostatas skiriamas areštas nuo 10 iki 45 parų (bausmės vidurkis 27,5 paros). Skundžiamu nuosprendžiu E. J. už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą paskirta arešto bausmė yra artima minimaliam arešto dydžiui, o už jo padarytus du sunkius tyčinius nusikaltimus paskirtos bausmės yra lygios sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimaliam dydžiui. Įvertinus ne tik nuteistąjį E. J. teigiamai charakterizuojančius duomenis, bet ir neigiamus (teistumą ir baustumus, tai, kad įgytą narkotinę medžiagą platino), teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. J. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės savo dydžiais, tiek ir paskirta subendrinta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Be to, apylinkės teismas taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą subendrintą bausmę sumažino vienu trečdaliu, paskirdamas 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

17.7. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl nuteistąjį tenkinančios bausmės skyrimas nelaikytinas aplinkybe, kuri būtų pagrindas švelninti apeliantui paskirtą bausmę. Taip pat pagal teismų praktiką jaunas nuteistojo amžius ar emocinė būsena po motinos mirties, ką akcentuoja E. J., nebuvo jam kliūtys tinkamai suvokti vykdomų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdžio ir laipsnio, todėl pripažinti šias aplinkybes ypatingai švelninančiomis nuteistojo padėtį, nėra pagrindo. Kitos nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, tokios kaip nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnis, jį teigiamai apibūdinančios aplinkybės, taip pat nelaikytinos aplinkybėmis, leidžiančiomis manyti, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

18. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. J. už atskiras jo padarytas nusikalstamas veikas bausmes ir subendrintą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, E. J. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra adekvati jo padarytoms nusikalstamoms veikoms bei jo asmenybei, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti E. J. paskirtą bausmę nėra pagrindo, todėl skundžiamas nuosprendis nuteistojo E. J. atžvilgiu jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeičiamas.

19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius 2021 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. (12.35 Mr) PT-5493 dėl 309,06 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino E. J. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis E. J. dirba, išlaikytinių neturi, kad byla apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo išnagrinėta pagal nuteistojo E. J. bei nuteistojo T. I. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, kurie netenkinami, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo E. J. Valstybės naudai priteisia 309,06 Eur advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu,

nutarė:

atmesti nuteistojo E. J. bei nuteistojo T. I. ir jo gynėjo adv. Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov) apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendžio.

Priteisti iš nuteistojo E. J. Valstybės naudai 309,06 Eur (tris šimtus devynis Eur 06 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.