Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalis, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. V. civilinis ieškinys kaltinamajam P. M. dėl neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad jis 2012 m. spalio 10 d., liudydamas STT Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistei J. T., paskleidė apie jį, t.y. V. V. tikrovės neatitinkančią informaciją dėl neva pavogtos įrankių dėžės. Ši tikrovės neatitinkanti informacija tapo žinoma ne tik STT Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistei J. T., tačiau ir kitiems Kauno apskrities VPK STT pareigūnams, skyriaus viršininkui ir kitiems asmenims, kurių vardai, pavardės skunde nenurodyti (1 t., b.l. 3).Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad nenustačius kaltinamojo P. M. veikoje būtinųjų šmeižimo požymių (objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių) ir tyčios – P. M. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliaciniame skunde V. V. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 154 straipsnio 1 dalį P. M. atžvilgiu.

3.2. Pasak apelianto, teisėjos R. B. šališkumą patvirtina daug kitų faktų. Kauno apygardos teismas šioje byloje du kartus panaikino apeliantui nepalankias teisėjos R. B. nutartis. Teisėja R. B. toleravo P. M. neteisėtus, pažeidžiančius nustatytą tvarką, atsiunčiamus teismui daugkartinius P. M. pranešimus (prašymus), kurie atsiunčiami teismui elektroninių ryšių priemonėmis aiškiai pažeidžia LR teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. IR-332 patvirtintame Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninėmis ryšių priemonėmis, nustatytą tvarką: procesiniai dokumentai elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu. P. M. savo prašymus pateikė naudodamasis elektroniniu paštu. Nei vienas P. M. prašymas teismui nėra patvirtintas jo paties elektroniniu parašu. Vadovaujantis Teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies nuostatomis proceso dalyviai turi teisę procesinius dokumentus teikti elektronine forma, bet turi juos pasirašyti elektroniniu parašu arba savo tapatybę patvirtinti per elektroninę bankininkystės sistemą ar užsiregistruoti teismų informacinėje sistemoje. Apeliantas P. M. prašymus prašė teisėjos įvertinti, nes jie yra niekiniai, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl tai rodo teisėjos šališkumą. Šališkumą rodo ir tai, kad P. M. nuolat pažeidinėjo BPK normas, bet teisėja tai toleravo. P. M. neatvykstant į teismo posėdį, jam nereikėjo nurodyti jokių priežasčių. Teisėja toleravo P. M. pabėgimą iš teismo. 2016 m. spalio 4 d. teismo posėdžio protokolo 3 lape yra išaiškinta, kad procesinio sprendimo paskelbime privalėjo dalyvauti visi proceso dalyviai. P. M. nedalyvavo, tai sutrukdė ir taip užsitęsusį procesą. Teisėjai R. B. užteko P. M. pasiteisinimo dėl pabėgimo (2016 m. spalio 4 d. protokolas, 3 lapas “turėdamas daug darbų, dirbdamas policijoje aš išvažiavau“. Nors P. M. sutrukdė proceso eigą, tačiau dėl teisėjos šališkumo, tai nebuvo įvertinta, bauda P. M. nebuvo skirta.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.Privataus kaltintojo, nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliantas nesutinka su teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, teigdamas, jog jis yra neteisėtas, pagrindinis argumentas - nuosprendį priėmė šališkas teismas. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos duomenims ir todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 straipsnių nuostatos nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstas išvadas, kad P. M. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai neakartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.Šmeižimas, pagal BK 154 straipsnį, tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyviai ši veika pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios t. y. žinomai melagingos informacijos skleidimas. Paskleidimas – įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-564-489/2015). Šmeižimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Taigi vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją, taigi, tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).V. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu privataus kaltinimo tvarka, kaltindamas policijos pareigūną P. M. tuo, kad šis, liudydamas STT Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistei J. T., paskleidė apie jį, t.y. V. V. tikrovės neatitinkančią informaciją dėl neva pavogtos įrankių dėžės. Ši tikrovės neatitinkanti informacija tapo žinoma ne tik minėtai specialistei J. T., tačiau ir kitiems pareigūnams ir asmenims.Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. spalio 12 d. P. M., apklausiamas STT Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistės J. T., iš tiesų nurodė, jog 2010 m. vasario 20 d. V. V. parašė skundą Kauno miesto apylinkės prokuratūrai apie tai, kad 2010 m. vasario 19 d., V. V. padaryto pažeidimo fiksavimo metu, P. M. ir kartu su juo dirbę (duomenys neskelbtini) Prevencijos pareigūnai iš jo pavogė įrankių dėžę bei piktnaudžiavo savo teisėmis atliekant su juo procesinius veiksmus (2 t., b.l. 96-99). Minėtais liudytojo parodymais, kartu su kitais duomenimis, yra grindžiamas STT Kauno valdybos 2012 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 18-07-359, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo A. R. pareiškimą (1 t., b.l.5-7). Apeliantas skunde akcentuoja, kad P. M., pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, jį apšmeižė, ši informacija tapo žinoma kitiems asmenims, dėl ko buvo pažeista jo garbė ir orumas. Tačiau kolegija pažymi, kad vienas iš šmeižimo turinį sudarančių po­žy­mių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai melagingos informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. M., apklausiamas liudytoju, neturėjo tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos, jis buvo įtikinęs, kad jo nurodytas teiginys ir išreikšta nuomonė yra tikri, kadangi V. V. rašytame pareiškime prokuratūrai dėl pareigūnų galimo piktnaudžiavimo nurodė, jog jis pasigedo automobilyje likusi daiktų (įrankių dėžės), o tai kaip kitaip suprasti (išsireiškė kaltinamasis teisiamajame posėdyje), kadangi automobilio raktus po jo sulaikymo paėmė pareigūnai, automobilis buvo užrakintas, taip pat jis suprato, kad pareiškėjas juos (pareigūnus) neoficialiai kaltina, kad jie ir paėmė tuos įrankius, todėl jis taip ir liudijo ( 3 t., b.l. 122-123). Liudytojo P. M. duotais parodymais yra vadovautasi priimant sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad P. M. parodymuose esanti informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims ir kad jis būtent turėjo tikslą šiame dokumente pateiktą informaciją skleisti asmenims, nesusijusiems su tiriama byla. Vertinant šių aplinkybių visumą, konstatuotina, kad P. M. veiksmuose nebuvo būtinojo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo bent vienam trečiajam asmeniui bei tyčios. Be to, teismų praktikoje, tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams ar valstybės tarnautojams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-56/2004, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-747-557/2014 ir kt.). Taigi, kaltinimas P. M. dėl šmeižimo paskleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją, nepasitvirtino. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl būtinųjų BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių nebuvimo išteisintojo veiksmuose, atsižvelgė į byloje esančių įrodymų visetą ir BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, nepažeidė. Atsižvelgiant į BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, nenustačius P. M. veiksmuose būtinojo šmeižimo (BK 154 straipsnio 1 dalis) požymio – informacijos paskleidimo bent vienam trečiajam asmeniui ir tyčios – jis dėl šios nusikalstamos veikos išteisintas teisėtai ir pagrįstai.

Dėl teisėjos šališkumo

10.Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Be to, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495/2014, 2K-67-746/2015).

10.1.Teisėjų kolegija, vertindama subjektyviuosius nešališkumo aspektus, pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjos asmeninį tendencingumą, taigi, nėra pagrindo abejoti jos nešališkumu. Vertinant objektyviuosius nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teismo nešališkumu. Nors, kaip matyti iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties argumentų teisėja R. B. nusišalino (3 t., b.l. 63-66), tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, ji sprendimą nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo priėmė ne todėl, jog ji iš tiesų buvo šališka ir tuo būdu būtų pažeista privataus kaltintojo teisė į nešališką teismą, tačiau siekdama pašalinti bet kokias prielaidas, galinčias sukelti abejones dėl teisėjos nešališkumo, išankstinio subjektyvaus nusistatymo ar tendencingumo nagrinėjant bylą. Todėl neesant objektyvaus pagrindo, kuris sukeltų pagrįstų abejonių teismo šališkumu, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo laikinai einantis pareigas teismo pirmininkas G. Kaulakis 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi atsisakė tvirtinti teisėjos nusišalinimą nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo (3 t., b.l. 67-69). Iš skundo matyti, kad apeliantas teismo šališkumą grindžia tik savo subjektyvia nuomone, iš esmės siejama su, jo manymu, nepagrįstai netenkintais prašymais, taip pat su padarytais kitais pažeidimais.

10.2.Pažymėtina, kad teismo procesą veda ir jam vadovauja teisėjas, jis koordinuoja visą posėdžio eigą. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga konstatuotina, jog teismo posėdžio metu aplinkybė dėl pateiktų privataus kaltintojo prašymų, kurių teismas netenkino, negali būti vertinama kaip teismo šališkumą įrodantis faktas. Be to, iš teismo posėdžių protokolų matyti, jog ne visi privataus kaltintojo prašymai buvo atmesti, tačiau dėl tų prašymų, kurių teismas netenkino, teismas protokoline nutartimi konstatavo, dėl kokios priežasties priima tokį sprendimą. Kaip antai, 2016 m. rugsėjo 15 d. teisiamojo posėdžio protokole nurodoma, jog prašymas dėl duomenų išreikalavimo iš Informacijos ir ryšių departamento dėl pradėtų nusikalstamų veikų bei vykstančias baudžiamąsias bylas, kurios susiję su kaltinamuoju, netenkintas, nes iš Įtariamųjų kaltinamųjų registro teismas šiuos duomenis jau yra išsireikalavęs ir šie duomenys yra pateikti; prašymas dėl išreikalavimo duomenų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie išmokas netenkintas, nes, kad kaltinamasis dirba, šie duomenys yra pateikti jo charakteristikoje, o išmokos dydžio klausimas šioje byloje neturi reikšmės; teismas netenkino prašymo išreikalauti P. M. charakteristiką iš seniūnijos, kadangi ją pateikė darbovietė ir teismas manė, kad yra pakankamai medžiagos, charakterizuojančios šį asmenį, ir pan. Pažymėtina, kad teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės turės reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos surinkta bylos medžiaga arba nustatyti faktus, neturinčius reikšmės arba ryšio su byla. Be to, teismas nėra įstatymo įpareigotas tenkinti visus proceso dalyvių prašymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-271/2009). Taip pat pastebėtina, kad net V. V. atstovas advokatas V.Karpovas teisiamojo posėdžio metu išreiškė nuomonę, jog kai kurie privataus kaltintojo prašymai yra pertekliniai (2 t., b.l.b.l.168).

10.3.Pasak apelianto, teismas nepagrįstai neapklausė liudytojo A. R., kuris galėjo patvirtinti kaltinimui svarbias aplinkybes dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims. Tačiau pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat gali atlikti įrodymų tyrimą. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio Kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles. Taigi, jei privatus kaltintojas manė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo būtina apklausti A. R., ir kad to nepadarius bylos duomenų tyrimas, o kartu ir visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas nebuvo išsamus, turėjo procesinę teisę tokį prašymą pateikti apeliacinės instancijos teisme ir prašyti atlikti įrodymų tyrimą, tačiau apeliacinės instancijos teisme atnaujinti įrodymų tyrimą neprašė. Taigi, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas apelianto prašymo apklausti liudytoją A. R. netenkino, t.y. jį išsprendė kitaip, nei to pageidavo V. V., nėra nei BPK pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas.

10.4.Apelianto vertinimu, teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, jog P. M. teismui netinkama forma teikdavo prašymus, tačiau teismas jų nelaikė niekiniais, teigia, jog teismui prašymai turi būti pateikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtintomis Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašu, t.y. pateikiami naudojantis LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalimi. Tačiau procesinių dokumentų pateikimas teismui naudojantis LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu yra tik viena iš dokumentų pateikimo teismui formų. Teisėjų tarybos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 13P-155-(7.1.2) patvirtintas Lietuvos Respublikos teismų procesinių dokumentų tvarkymo ir apskaitos reikalavimų aprašas nedraudžia procesinius dokumentus teismui pateikti ir kitomis elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat ir elektroniniu paštu. Apeliaciniame skunde gausu ir kitų argumentų, kurie anot apelianto, patvirtina teisėjos šališkumą: tai ir ilgai užsitęsęs procesas, nes P. M. ne visuomet dalyvaudavo arba išeidavo iš posėdžių, o teismas jam neskyrė baudos; ir teisėjai daromas spaudimas, P. M. siunčiant teismui pranešimus su darbo rekvizitais ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą priimtame nuosprendyje ar nutartyje išsamiai aptarinėti kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Kadangi esminiai skundo argumentai dėl teisėjo šališkumo yra išnagrinėti, motyvai, paaiškinantys, kodėl apelianto argumentai atmetami, nurodyti, pastarieji argumentai detaliau nevertintini, kaip neturintys teisinės reikšmės.

11.Taigi, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą nuosprendį yra pagrindas išvadai, kad privataus kaltintojo teisė, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis), pažeista nebuvo, faktinio pagrindo teigti, jog teisėjos veiksmuose buvo šališkumo požymių - nėra. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Ta aplinkybė, kad apeliantas yra kitokios nuomonės, negu skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, ir kitaip vertina procesinius dalykus, nėra pagrindas aukštesnės instancijos teismui pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, o išvadas dėl P. M. nekaltumo grindė betarpiškai teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog P. M. veiksmuose nėra būtinųjų BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių ir jį pagrįstai išteisino.

Dėl išlaidų atlyginimo

12.Nagrinėjant skundą apeliacinėje instancijoje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo išteisintajam P. M. apeliacinėje instancijoje, nurodant, jog tarnyba turėjo 75,27 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą (3 t., 155).

13.Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti patirtas išlaidas netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.