Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį bei 150 straipsnio 1 dalį ir už abiejų nusikaltimų padarymą jam paskirtos bausmės – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. M. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. sausio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir G. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 2 mėnesiams bei 34 MGL (1 700 Eur) dydžio bauda.

Į bausmę įskaitytas nuo 2021 m. sausio 29 d. iki 2021 m. kovo 1 d. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, taip pat pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. sausio 12 d. nuosprendį sumokėtos baudos dalis.

Nuosprendžiu patenkintas nukentėjusiosios J. B. civilinis ieškinys ir jai iš G. M. priteista 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo prašymai ir teisiniai argumentai

3. Posėdžio metu nuteistojo G. M. gynėjas advokatas V. Muravskis prašė apeliacinį skundą tenkinti, tuo tarpu prokurorė M. Lukševičienė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia prašydamas paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu argumentų neišsakoma, esminių BPK pažeidimų nenustatyta, tad, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl paskirtos bausmės

5. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas bausmę skiria įvertinęs šių aplinkybių visumą, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

6. Iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad abi nusikalstamos veikos, dėl kurių padarymo nuteistas G. M., padarytos tiesiogine tyčia ir priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai. Teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino ir gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 59 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, kaip ir numatyta įstatyme, buvo vertinami nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – nevedęs, dirba, teistas aštuonis kartus, du iš paskutinių trijų teistumų yra už smurtinius nusikaltimus. Be to, G. M. teistas ir už smurtavimą prieš tą pačią nukentėjusiąją J. B., o nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarė bausmės atlikimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje įtvirtintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai.

7. Remiantis bausmių skyrimo taisyklėmis, konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

8. Atkreiptinas dėmesys, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Teismas turi nuspręsti, kuri iš sankcijoje numatytų bausmių ir koks tokios bausmės dydis pasieks visus bausmei keliamus tikslus ir užtikrins jos paskirtį. BK 149 straipsnio 1 dalies sankcija numato vienintelę bausmę – laisvės atėmimą iki 7 (septynerių) metų, o BK 150 straipsnio 1 dalies sankcija – areštą arba laisvės atėmimą iki 7 (septynerių) metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė G. M. bausmes (pabrėžtina, kad už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą buvo parinkta griežtesnė bausmės rūšis), kurių dydis nustatytas mažesnis už straipsnių sankcijoje numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Paskirtos bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo būdą (esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai), o, bylą išnagrinėjus BPK 273 straipsnio tvarka, paskirta bausmė BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindu sumažinta vienu trečdaliu.

9. Pažymėtina, kad apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo ne kartą baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 32-41), teistas aštuonis kartus (2 t., b. l. 22-28), du teistumai yra dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai J. B. (pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. liepos 18 d. baudžiamąjį įsakymą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. sausio 12 d. nuosprendį). Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, 2021 m. liepos 19 d. buvo priimtas ir 2021 m. rugpjūčio 11 d. įsiteisėjo Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų baudžiamasis įsakymas, kuriuo G. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl to, kad sukėlė fizinį skausmą tam pačiam šeimos nariui, t. y. J. B.. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. sausio 12 d. nuosprendžiu G. M. buvo paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams, šios bausmės vykdymo laikotarpiu jam, be kita ko, buvo uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Nors pastarasis nuosprendis nusikalstamų veikų, dėl kurių priimtas skundžiamas nuosprendis, padarymo metu nebuvo įsiteisėjęs, tačiau aplinkybė, kad J. B. išžaginimą ir seksualinį prievartavimą apeliantas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę ir kelia abejones dėl pastarojo pasiryžimo nevartoti psichiką veikiančias medžiagas, norą vesti socialiai atsakingą gyvenimo būdą, kas visumoje prisideda prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog bausmės paskirtį gali užtikrinti su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Anksčiau išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis nėra linkęs keistis, savo elgesio nevertina kritiškai, todėl realios laisvės atėmimo bausmės nagrinėjamoje byloje jam paskirtos pagrįstai (čia dar pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė nurodė, kad šiuo metu dėl G. M. vyksta ikiteisminis tyrimas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, asmuo vėl įtariamas padaręs seksualinio pobūdžio nusikalstamą veiką prieš sugyventinę J. B.). Tokios išvados nepaneigia apelianto akcentuota aplinkybė, kad darbovietėje jis charakterizuojamas tik teigiamai, tokia charakteristika bylos duomenų kontekste nesudaro pagrindo nuteistojo asmenybę vertinti kaip mažiau pavojingą. Atkreiptinas dėmesys, jog net ir nustačius dvi atsakomybę sunkinančias ir tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, apeliantui vis tiek buvo paskirtos mažesnės nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, jog buvo paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė. Priešingai, tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų ir paties nuteistojo pavojingumą.

10. Apeliaciniame skunde ne kartą pažymimos G. M. problemos dėl alkoholio vartojimo („savo jėgomis negaliu susitvarkyti tiek su alkoholio vartojimu, tiek ir su psichika“, „visos mano problemos ir daromi nusikaltimai susiję su alkoholio vartojimu“, „visos mano gyvenimo problemos, dėl kurių nukenčia ir kiti nekalti asmenys, yra sukeltos alkoholio, dėl nuo kurio priklausomybės esu pasiryžęs gydytis“, „tai leistų ir man pačiam susitvarkyti su priklausomybe nuo alkoholio“) taip pat nesudaro pagrindo skirti švelnesnę bausmę. Čia papildomai atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 175 straipsnio 1 dalies nuostatas pataisos įstaigos administracija privalo vykdyti švietėjišką, aiškinamąją ir kitokią prevencinę veiklą, skatindama nuteistuosius atsisakyti vartoti tabako gaminius, alkoholį ir narkotines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, ir užtikrinti reikiamas sąlygas priklausomybės ligomis sergantiems nuteistiesiems gydytis nuo šių ligų. Tai reiškia, jog ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę G. M. turės galimybę gydytis nuo alkoholizmo ir mokytis vesti socialiai atsakingą gyvenimo būdą.

11. Apeliaciniame skunde, prašymas skirti švelnesnę bausmę, yra grindžiamas BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu, t. y. prašant skirti švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę.

12. Vienas iš pagrindų, kuriuo remdamasis teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę – BK 62 straipsnis. Pažymėtina, kad net ir nustačius BK 62 straipsnio atitinkamose dalyse numatytas aplinkybes, pagal šios normos nuostatas teismas gali, bet neprivalo skirti švelnesnę, nei įstatymo numatytą, bausmę. Spręsti švelnesnės bausmės skyrimo klausimą yra teismo diskrecija.

13. Teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (BK 62 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju apeliantas ne pats atvyko į atitinkamą valstybės instituciją ar jai pranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką, o buvo sulaikytas policijos pareigūnų, suradus jį pagal mobiliojo ryšio telefono koordinates. Taigi nors G. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau šios vienos aplinkybės nustatymas nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nenustatyta šio straipsnio taikymui būtinų aplinkybių visuma.

14. BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta bent viena BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose numatyta sąlyga. Kaip matyti iš baudžiamojo įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatyta daugiau nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tuo tarpu nagrinėjamoje tokia aplinkybė yra tik viena (numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte). Nors byloje pareikštas civilinis ieškinys tik dėl neturtinės žalos atlyginimo (primintina, kad aptariamų nuostatų taikymui būtina pašalinti ar bent iš dalies atlyginti tik turtinę žalą), tačiau nagrinėjamoje situacijoje nenustatyta nė viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose numatytų sąlygų, vadinasi, nėra net formalaus pagrindo bausmės švelninimui BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nei BK 62 straipsnio 1 dalies, nei BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas šioje byloje negalimas.

15. Dar viena baudžiamojo įstatymo nuostata, suteikianti teismui teisę spręsti švelnesnės bausmės skyrimo klausimą – BK 54 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-511/2019). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad dėl savo elgesio labai nuoširdžiai gailisi, supranta, kad veda visiškai netinkamą gyvenimo būdą, dėl to pradėjo lankytis pas psichiatrą. Nors tokia apelianto išsakyta pozicija ir vertintina teigiamai, tačiau nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste. Tai, kad G. M. dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi, įvertino pirmosios instancijos teismas, pripažindamas tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į kurią atsižvelgė skirdamas bausmę, todėl nėra pagrindo dar kartą šią aplinkybę vertinti kaip švelninančią nuteistojo padėtį.

17. Apeliantas nurodo visiškai sutinkantis su nukentėjusiosios J. B. civiliniu ieškiniu ir pradėjo jį atlyginti. Vis dėlto pažymėtina, kad nuteistasis iš nukentėjusiajai priteistos 6 000 Eur sumos yra atlyginęs tik 500 Eur, be to, kaip matyti iš apeliacinio skundo priedų, G. M. pinigų pervedimą J. B. įvykdė paskutinę apeliacinio skundo padavimo termino dieną, duomenų apie tai, kad vėliau būtų sumokėta dar bent kokia dalis, nėra (pabrėžtina, kad nuo 2021 m. gegužės 26 d., kai nukentėjusiajai buvo pervesti 500 Eur, jau yra praėję daugiau nei 4 mėnesiai). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarta aplinkybė dėl neturtinės žalos dalies atlyginimo, anaiptol, nėra išimtinė, rodanti, kad nusikalstamų veikų sankcijose numatytos bausmės akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui (juolab, matyti, kad atlyginta žalos dalis, vertinant su visa priteista suma, yra iš esmės nedidelė). Pagrindo švelninti bausmę nepagrindžia ir skundo teiginiai, kuriais akcentuojama, kad paskyrus bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, G. M. galėtų greičiau padengti likusią civilinio ieškinio dalį ir sumokėti paskirtą baudą. Suprantama, kad vykdant laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis negalės toliau tęsti darbo santykių, tačiau, kaip matyti iš prokurorės nurodytų aplinkybių, tie santykiai yra nutrūkę jau šiuo metu (pradėjus naują ikiteisminį tyrimą, kuriame apeliantui taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas). Nuteistasis, nekeisdamas savo elgesio bei gyvenimo būdo, pakartotinai darydamas nusikalstamas veikas, neabejotinai suvokia kilsiančias teisines pasekmes, taigi apelianto teiginiai skirti švelnesnę bausmę, jog galėtų greičiau sumokėti už baudą (beje, pastaroji skirta dar 2020 m. spalio 9 d. nuosprendžiu) bei atlyginti neturtinę žalą, nereiškia esant išskirtines aplinkybes, suponuojančias išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga. Kartu su apeliaciniu skundu buvo pridėtas nuteistojo darbovietės raštas dėl to, kad pakeitus bausmę ir sudarius galimybę G. M. dirbti, bendrovė (UAB „BDT“) įsipareigoja per dvejus metus kasmėnesinėmis įmokomis apmokėti nukentėjusiajai priteistą neturtinę žalą (tuo atveju jei žalos nepadengs pats G. M.). Toks juridinio asmens išreikštas įsipareigojimas nors bendrai ir yra pozityvus, tačiau suprantama, kad jis neturi didesnės teisinės reikšmės, kadangi minimas subjektas niekaip nėra susijęs su padarytais nusikaltimais ir jam nekyla pareiga atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Taigi šis į bylą pateiktas bendrovės raštas plačiau neanalizuotinas kaip neturintis reikšmės BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste.

18. Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde nurodo su nukentėjusiąja auginantis du mažamečius vaikus, kurie yra išlaikomi iš jo darbo užmokesčio, tvirtina, kad būtent jis perka šeimai visus būtinus maisto produktus, rūpinasi šeimos nariais. Čia teisėjų kolegija pažymi, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, rūpinimasis savo šeima ir vaikais yra G. M. pareiga, tai įprastos ir iš esmės kiekvienam, turinčiam vaikų, aktualios aplinkybės, tačiau ne išskirtinės, liudijančios apie žymiai mažesnį nuteistojo pavojingumą ir galinčios būti pripažintos pagrindu švelnesnės, negu įstatymo numatytos, bausmės skyrimui.

19. Pagal kasacinio teismo praktiką teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011), padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2011). Taigi nagrinėjamu atveju, įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nuteistajam G. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams atitinka padarytų nusikalstamų veikų ir paties nuteistojo asmenybės pavojingumą, paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir atitinka bausmės paskirtį, todėl yra teisinga.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

20. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo, jeigu nebūtų sušvelninta paskirta laisvės atėmimo bausmė, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

21. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį galimas tik arešto bausmės vykdymo atidėjimas, o, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą (BK 75 straipsnio 3 dalis).

22. Nagrinėjamu atveju abi nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos (BK 149 straipsnio 1 dalis ir 150 straipsnio 1 dalis) yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai. Abu nusikaltimai įtvirtinti BK XXI skyriuje, o, vadovaujantis anksčiau nurodytomis BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatomis, už šiame baudžiamojo įstatymo skyriuje numatytus sunkius nusikaltimus nėra galimybės net iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju neegzistuoja net formaliosios BK 75 straipsnio taikymui būtinos sąlygos, be kurių nėra galimybės spręsti klausimą, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Dėl nurodytos priežasties toliau nėra tikslinga analizuoti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės BK 75 straipsnio nuostatų taikymui.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas išdėstytas ir aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. gegužės 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo G. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

24. Apeliacinės instancijos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos – 2021 m. rugsėjo 10 d. Nr. (12.32Mr) PT-5996 (pirminė) ir 2021 m. spalio 4 d. Nr. (12.32Mr) PT-6694 (patikslinta) dėl nuteistajam G. M. teiktos garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 160-165). Patikslintoje pažymoje nurodyta, kad G. M. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 102,53 Eur, prašant tokią sumą iš nuteistojo priteisti valstybės naudai.

25. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. raštu buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių, prašant parinkti nuteistajam advokatą (2 t., b. l. 151). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba parinko advokatą Viktorą Muravskį, atitinkamai Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. nutartimi jis buvo paskirtas nuteistojo G. M. gynėju (2 t., b. l. 156).

26. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam G. M. gynėją numato BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, apeliacinį skundą padavė pats nuteistasis, gynėjas jam skirtas tik dėl anksčiau nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Esant tokioms aplinkybėms, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo G. M. neišieškoti.