Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta arešto bausmė 75 (septyniasdešimt penkioms) paroms.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas M. K. laikiname sulaikyme nuo 2020 m. kovo 11 d., 04.00 val., iki 2020 m. kovo 12 d., 14.46 val., išbūtas laikas, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai ir M. K. paskirta galutinė bausmė – areštas 74 (septyniasdešimt keturioms) paroms.

Bausmę nustatyta atlikti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose arba kitoje pataisos įstaigoje pagal pataisos įstaigos nurodymą.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketveriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. kovo 12 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš M. K. nuspręsta į valstybės biudžetą išieškota konfiskuotino turto – automobilio „BMW 740LI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 8 000 (aštuonis tūkstančius) Eur.

Paskirtų kardomųjų priemonių – dokumentų (asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuotojo pažymėjimo, Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios

Iš M. K. priteista Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 67,76 Eur dydžio proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.2. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustačius, kad M. K. vairavo transporto priemonę bei vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, skunde akcentuojamos aplinkybės, jog nuteistasis neatsimena, kaip atsirado Vivulskio g., kur ir buvo sulaikytas, nesupranta, kokiu tikslu ten galėjo važiuoti ir pan., neturi jokios prasmės ir įtakos patvirtinant ir paneigiant apelianto kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Esminė aplinkybė yra ta, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu M. K. neigė savo kaltę ir, tik išklausęs visų byloje apklaustų liudytojų parodymus, suvokęs jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumą, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, vairavęs neblaivus ir dėl to besigailintis. Prokuroras akcentuoja, kad visos teisiamajame posėdyje ištirtos aplinkybės buvo nustatytos jau ikiteisminio tyrimo metu ir apeliantas, vykdant BPK 218 straipsnio reikalavimus susipažinęs su baudžiamosios bylos duomenimis, turėjo galimybę suvokti jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę, žinojo visus jo kaltę patvirtinančius faktinius duomenis, tačiau, net ir žinodamas juos, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, savo kaltę įnirtingai neigė. Visa tai, prokuroro įsitikinimu, patvirtina, kad teismas nuteistojo gynybinę poziciją ir jos keitimą įvertino kaip pastarojo nenuoširdumą ir nekritinį savo veiksmų vertinimą, pagrįstai nepripažindamas atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir teisiniai argumentai

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija savo kaltės padarius BK 281¹ straipsnio pirmoje dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, tačiau nesutinka su paskirta bausme ir baudžiamojo poveikio priemonėmis, be to, prašo tinkamai į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką. Tuo pačiu pastebėtina, kad apeliacinis skundas yra pakankamai plataus turinio, jame gausu išvestinių, tiesiogiai su esminiais skundo prašymais nesusijusių argumentų. Tuo aspektu nurodytina, kad teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdamas nuteistojo skundą, pasisakys dėl esminių anksčiau įvardintų nurodytų apelianto keliamų klausimų. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, jog BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai pasisakyta dėl reikšmingų bylai išspręsti klausimų. Toks reikalavimas neturi būti suprantamas kaip įpareigojimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną apelianto teiginį, tai yra nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014, 2K-72-746/2015, 2K-418-699/2015, 2K-572-139/2015, 2K-20-746/2016).

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas paskyrė tinkamą bausmę, pagrįstai nusprendė išieškoti dalį konfiskuotino automobilio vertės, tačiau nustatė nepagrįstai ilgą baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones terminą bei padarė klaidą, įskaitydamas į M. K. paskirtą bausmę laikinajame sulaikyme išbūtą laiką.

Dėl bausmės bei su ja susijusių argumentų, taip pat BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

7. Bausmės skyrimą reglamentuojančios nuostatos yra įtvirtintos BK 54 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, o taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 3 dalis). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo išvadai, kad apylinkės teismas, skirdamas M. K. bausmę, nukrypo nuo anksčiau nurodytų BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ar paskirta bausmė (jos rūšis bei nustatytas terminas) nėra tinkama BK 41 straipsnyje įtvirtintai bausmės paskirčiai pasiekti.

9. Teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl konkrečių argumentų ar jų grupės, kuriais ginčijama paskirta bausmė. Kaip matyti, nuteistasis savo nesutikimą su paskirta bausme, grindžia tuo, kad svarstant bausmės klausimą buvo neteisingai išspręstas atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių klausimas. Anot nuteistojo, šioje byloje nepagrįstai nekonstatuota jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas tokios M. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės išties nepripažino. Darydamas tokią išvadą, teismas apžvelgė nagrinėjamam klausimui aktualias nuostatos, tai yra nurodė, jog teismų praktikoje visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįstami teismo nustatyti esminiai faktai. Nagrinėjamu atveju teismas būtent tokių veiksmų nenustatė, atsižvelgė į tai, kad M. K. keitė savo parodymus dėl automobilio vairavimo būnant neblaiviam, buvo nenuoseklus, nurodė vis kitas aplinkybes dėl to, kuriuo maršrutu ir kas vairavo jo išsinuomotą transporto priemonę, be to, nuteistasis ir teisme keitė savo poziciją dėl kaltės (pradžioje kaltu neprisipažino, išklausęs teisiamajame posėdyje liudytojų, kurie dar po ikiteisminiame tyrime buvo nurodę analogiškas aplinkybes, M. K. teikė prašymą dėl kitų liudytojų, su kuriais pastarasis nurodė buvęs įvykio vakarą, kvietimo į teismą; vėliau, po pertraukos, pasitaręs su gynėja, nuteistasis tokį savo prašymą atsiėmė, nurodė, kad savo kaltę visgi pripažįsta, teigė, jog aplinkybės buvo tokios, kokias nurodė anksčiau apklausti liudytojai) (b. l. 159 – 160).

10. Teisėjų kolegija pritaria, kad tokios aplinkybės niekaip neleidžia nuteistojo parodymus vertinti kaip nuoseklius. Svarbu tai, kad po to, kai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, prokurorui paskelbus kaltinimą, apeliantas, nurodęs suprantantis, kuo yra kaltinamas, patvirtinęs, jog kaltinimas jam yra pilnai aiškus, į klausimą, ar pripažįsta savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo, atsakė aiškiai neigiamai. Nors apeliaciniame skunde siekiama įtikinti, kad nuteistasis iš esmės ne kaltę neigė, o nuo pat pradžių tvirtino neatsimenantis aplinkybių ir teisme, išklausydamas liudytojų parodymus, tikėjosi pats sužinoti daugiau reikšmingos informacijos, tokie teiginiai atmestini kaip nesudarantys pagrindo nuteistojo parodymus vertinti kaip nuoseklų kaltės pripažinimą. Kaip teisingai atsiliepime pažymėjo prokuroras, iš esmės visi teisiamajame posėdyje ištirti duomenys, teismo vėliau pripažinti įrodymais, buvo nustatyti dar ikiteisminio tyrimo metu, jie nuteistajam buvo žinomi, tačiau tai niekaip nepakeitė M. K. pozicijos ir jis teisme kaltės nepripažino. Pastarasis kartu su gynėja dar prieš pradedant įrodymų tyrimą prašė kviesti pastarųjų įvardintus liudytojus, analogišką prašymą pakartojo ir po to, kai buvo apklausti liudytojai, kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinimas (šie liudytojai buvo apklausti dar ikiteisminio tyrimo metu, o jų parodymai aprašyti kaltinamajame akte), ir tik po teisėjo klausimų dėl papildomų liudytojų apklausos kaltinamasis, pasitaręs su gynėja, staiga pakeitė savo poziciją, nurodydamas, jog kaltę pripažįsta, patvirtindamas, jog viskas galėjo būti taip, kaip inkriminuota kaltinime, taip pat, atsiėmė prašymą dėl papildomų liudytojų šaukimo į teismą. Toks nuteistojo pozicijos pasikeitimas, įvykęs tik po liudytojų, kurių parodymai apeliantui buvo žinomi dar iki pradedant nagrinėti bylą teisme apklausų, vertintinas kaip siekis sulaukti palankesnės baudžiamojo proceso baigties, suprantant, kad baudžiamoji atsakomybė yra neišvengiama. Atkreiptinas dėmesys, kad M. K. nuo pat tyrimo pradžios nebuvo nuoširdus, nors pastarasis ir tvirtino nieko neatsimenantis, tačiau dar pirmoje apklausoje, parodęs, kad automobilį vairavo ne jis, o kartu su juo buvęs blaivus asmuo, atsisakė pateikti pastarojo duomenis, taip pat nesutiko įvardinti adreso, kuriuo apsistojo grįžęs į Lietuvą. Vėliau apklausiamas tokių kategoriškų teiginių pastarasis nors ir neišsakė, tačiau, sugebėjęs pakankamai detaliai įvardinti įvykio vakaro eigą, esminių inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių nurodyti negalėjo, teisindamasis, jog jų neatsimena, neigė savo kaltę ir tokios pozicijos laikėsi iki kol teismas apklausė kaltinamajame akte išvardintus liudytojus, kurių parodymų esmė apeliantui buvo žinoma. Tokių anksčiau išdėstytų aplinkybių visuma paneigia, kad nuteistojo parodymai buvo nuoseklūs, nuteistasis išreiškė nuoširdų gailestį dėl padaryto nusikaltimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti M. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

11. Toliau skunde teigiama, kad teismas, skirdamas bausmę, pernelyg sureikšmino ankstesnius nuteistojo teistumus, recidyvą pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir to pagrindu skyrė apeliantui nepagrįstai griežtą bausmę. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554), kurioje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Tai reiškia, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima. Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

12. Dėl nusikaltimų recidyvo sąvokos ir reikšmės bausmės skyrimui yra pasisakyta tiek apeliaciniame skunde nurodytoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-85-303/2017, tiek ir kitose vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (pavyzdžiui, 2019 m. gruodžio 10 d. nutartyje Nr. 2K-15-489/2019), nurodant, kad BK 60 straipsnio 1 dalį papildžius nauju 13 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554), atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši nuostata BK įtvirtinta kompleksiškai keičiant bausmės skyrimo recidyvistui taisykles, kai minėtais 2015 metų BK pakeitimais atsisakyta BK 56 straipsnio 1 dalies, nustačiusios, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šios specialios nuostatos panaikinimas, viena vertus, reiškia, kad teismas, skirdamas recidyvistui ne laisvės atėmimo bausmę, nebeprivalo atskirai pateikti tokio sprendimo motyvų, kita vertus, konstatuotas nusikaltimų recidyvas turi būti tinkamai įvertintas išsprendus sunkinančios aplinkybės nustatymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir jos įtakos bausmės skyrimui klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017). Taip pat kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra išsakyta pozicija, kad, individualizuojant bausmę, visoms 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda (ne išskirtinė dominuojanti) teisinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Vadinasi, į byloje nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas – turi būti atsižvelgiama ją vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

13. Taigi nors apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad recidyvo, kaip sunkinančios aplinkybės, konstatavimas ne visada turi lemti bausmės griežtinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka, jog ši aplinkybė nagrinėjamu atveju negalėjo būti vertinama bei, remiantis ja, negalėjo būti grindžiamas griežtesnės bausmės rūšies parinkimas. Nors skunde akcentuojama, kad ankstesni teistumai yra susiję su turtiniais nusikaltimais, o ne vairavimu esant neblaiviam, tačiau įstatymas nenumato, kad recidyvas privalo būti siejamas su to paties pobūdžio pakartotinių nusikalstamų veikų padarymu. Bausmė yra individuali prievartos priemonė, taikoma atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes. Pabrėžtina, kad ši sunkinanti aplinkybė atskleidžia didesnį asmens pavojingumą, kadangi rodo, jog asmuo, būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui vėl daro tyčines nusikalstamas veikas. Tai reiškia, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės nepasiekė vieno iš tikslų – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad pastarasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Nagrinėjamu atveju apeliantas teisiamas septintą kartą. Pažymėtina, jog pirmą kartą jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio nuostatų pagrindu, antrą kartą jam buvo skirta bauda, vėliau buvo skiriamos tiek baudos, tiek ir laisvės atėmimo bausmės, kurių vykdymas du kartus buvo atidėtas, tačiau vėliau abu kartus panaikintas dėl įpareigojimų nesilaikymo (konstatuotas sistemingas teismo nustatytų įpareigojimų, o taip pat ir papildomai paskirtos pareigos nevykdymas). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės rūšies ir dydžio, pagrįstai pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir jos pagrindu skyrė M. K. griežtesnę bausmės rūšį.

14. Tolesniais apeliaciniame skunde nurodytais argumentais yra apeliuojama į tai, kad nuteistajam M. K. proceso metu nebuvo užtikrintos atitinkamos teises, kas esą sukliudė pastarajam pasinaudoti proceso lengvatomis ir tokiu būdu sulaukti švelnesnės bausmės. Antai, apeliantas tvirtina, kad jam nebuvo laiku įteiktas kaltinamasis aktas, todėl jis apie visas bylos aplinkybes sužinojo tik teisme apklausus liudytojus, todėl negalėjo pasinaudoti teise į supaprastintą procesą. Pasisakant dėl tokių teiginių, nurodytina, kad iš byloje esančio tarnybinio pranešimo apie bylos užbaigimą matyti, kad nuteistasis ir jo gynėja buvo informuoti apie tai, kad ikiteisminis tyrimas yra baigtas (1 t. b. l. 124). Kito byloje esančio tarnybinio pranešimo apie kaltinamojo akto įteikimą duomenimis, kaltinamasis aktas buvo išsiųstas tiek kaltinamajam, tiek ir jo gynėjai elektroniniu paštu, taip pat buvo skambinta kaltinamajam ir jo gynėjai, tačiau nė vienas jų nereagavo, tai yra telefonu neatsiliepė ir neperskambino (1 t., b. l. 131). Perdavus bylą į teismą, bylą paskirtas nagrinėti teisėjas V. Berezovskis (Berezovskij), dar iki priimdamas nutartį perduoti bylą į teisiamąjį posėdį, elektroniniu laišku, adresuotu advokatei ir nuteistajam (tuo metu kaltinamajam), aiškinosi informaciją, ar advokatė toliau gins M. K. (t. 1 . b. l. 132). Tą pačią dieną gynėja A. Juknaitė pranešė, jog dėl pasikeitusio elektroninio pašto adreso ji negavo kaltinamojo akto nuorašo bei neturėjo galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, į ką reaguodamas teisėjas 2020 m. birželio 15 d. elektroniniu paštu pakartotinai išsiuntė kaltinamojo akto nuorašą M. K. bei jo gynėjai, papildomai paaiškindamas, jog minėti proceso dalyviai turi galimybę susipažinti su byla, atvykdami į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Iš 2020 m. birželio 15 d. elektroninių laiškų matyti, kad tiek M. K., tiek jo gynėja patvirtino, kad teismo siųstus kaltinamojo akto nuorašus gavo, atitinkamai pastarieji buvo informuoti ir apie galimybę susipažinti su bylos medžiaga bei 2020 m. liepos 9 d. vyksiantį teisiamąjį posėdį (1 t. b. l. 135-138). Posėdžio metu M. K. dar kartą patvirtino gavęs kaltinamojo akto nuorašą (1 t., b. l. 153-162).

15. Taigi, kaip matyti, kaltinamojo akto nuorašą M. K. ir jo gynėja gavo likus trims savaitėms iki 2020 m. liepos 9 d. teisiamojo posėdžio ir turėjo pakankamai laiko susipažinti su nedidelės apimties kaltinamuoju aktu ir apsispręsti dėl apelianto pozicijos, susijusios su jam inkriminuota nusikalstama veika. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte užfiksuoti liudytojų parodymai iš esmės nesiskiria nuo teisme duotų parodymų, jokios naujos aplinkybės posėdžio metu nepaaiškėjo, todėl skundo argumentas, kad visas bylos aplinkybes apeliantas sužinojo tik apklausus liudytojus teisme, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalis numato, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prisipažinimas kaltu turi būti pareiškiamas po kaltinamojo akto paskelbimo bei sutinkant iš karto duoti parodymus. Kaip matyti iš posėdžio protokolo, apeliantas į klausimą dėl savo pozicijos pareikšto kaltinimo atžvilgiu nurodė kaltu neprisipažįstantis (ikiteisminio tyrimo metu pastarasis aiškios pozicijos dėl pateikto pranešimo apie įtarimą išvis neišreiškė), pageidavo duoti parodymus tik apklausus liudytojus, visgi, teismui nesuteikus tokios galimybės, sutiko pasinaudoti teise duoti parodymus iškart. Atsižvelgiant į tai, kad parodymų metu M. K. tvirtino, kad įvykio naktį automobilį vairavo ne jis, o jo blaivus draugas, aplinkybių, susijusių su įvykiu, kilusiu Vivulskio g., ties pastatu Nr. 29, tikino neatsimenantis, ar pats vairavo, nurodyti negalėjo, tuo pačiu pabrėždamas, kad jo draugas pasakojo visąlaik vairavęs automobilį, teismas pagrįstai atliko pilną įrodymų tyrimą. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentas dėl negalėjimo pasinaudoti galimybę bylą nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir taip sumažinti bausmę vienu trečdaliu yra aiškiai nepagrįstas, kadangi tam nebuvo būtinosios sąlygos – po kaltinamojo akto paskelbimo išreikšto aiškaus kaltės pripažinimo ir kaltinamojo duotų parodymų, patvirtinančių esmines inkriminuojamo kaltinimo aplinkybes, kas tiesiogiai priklausė tik nuo paties apelianto.

16. Niekaip negalima sutikti su apelianto išsakytais argumentais dėl to, kad pastarasis buvo spaudžiamas prisipažinti (primygtinį siūlymą pripažinti kaltę išsakant ir valstybės parinktam advokatui), priešingu atveju, grasinant būti uždarytam, be to, jam nebuvo iškviesta pasirinkta advokatė, o vėliau pastarajai taip pat pasiūlyta viską greitai užbaigti, kadangi „čia juk viskas aišku“. Tokių apelianto teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. M. K. viso proceso metu nė karto nenurodė, kad buvo verčiamas duoti tam tikrus parodymus (nuteistojo parodymų turinys rodo, kad pastarasis iki pat tol, kol teisme buvo apklausti liudytojai, neprisipažino atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus), teisė į gynėją jam buvo užkrinta. Pirmoje apklausoje dalyvavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas, kuris paskirtas, atsižvelgus į M. K. poziciją, tai yra pastarajam pareiškus, kad jis savo advokato neturi ir prašo skirti valstybės garantuojamos teisinės pagalvos advokatą (1 t., b. l. 83). Nors nuteistasis tikina esą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus pariktas advokatas nurodė jam prisipažinti, tačiau apklausos turinys rodo, kad M. K. kaltės nepripažino, tvirtino pats automobilio nevairavęs, atsisakė nurodyti asmens, kurį įvardino kaip vairavusį transporto priemonę, duomenis (1 t., b. l. 89). Kita M. K. apklausa buvo atlikta po dviejų dienų, tos apklausos metu dalyvavo jau paties pasirinkta advokatė, įtariamojo (šiuo metu apelianto) pozicija dėl kaltės nepakito. Nei tos apklausos metu, nei kitu ikiteisminio tyrimo laiku, o taip pat nagrinėjant bylą teisme nebuvo nurodyti duomenys nei dėl patirto spaudimo duoti atitinkamo turinio parodymus, nei skundžiamasi teisės į gynybą pažeidimu. Akivaizdu, kad apeliaciniame skunde keliami atitinkami nusiskundimai neturi objektyvaus pagrindo ir yra atmestini.

17. Dar viena argumentų grupė, nukreipta į prašymą švelninti bausmę, yra grindžiama kardomųjų priemonių sukeltais suvaržymais bei nepatogumais (paėmus asmens dokumentą, negalėjo grįžti dirbti į užsienio valstybę, kurioje ir gyvena, dėl ko patyrė itin didelius nepatogumus, negalėjo dirbti, susikaupė skolos, be to, jam buvo neprieinamos nemokamos medicinos paslaugos, kadangi jis Lietuvoje nėra draustas, tai yra, apelianto teigimu, jis dar iki bausmės paskyrimo patyrė bausmei prilygstančius suvaržymus). Kaip matyti iš anksčiau išdėstytų bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų, teismas, spręsdamas dėl bausmės parinkimo, privalo atsižvelgti į daugelį aplinkybių, kurių pagrindu parenka individualizuotą bausmę. Tuo tarpu kardomųjų priemonių paskyrimas ir jų taikymas baudžiamojo proceso metu yra nulemtas būtinumo užtikrinti įtariamojo (kaltinamojo) dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, tai yra įgyvendinant BPK 119 straipsnyje įtvirtintą kardomųjų priemonių paskirtį. Nagrinėjamu atveju apeliantui paskirtos kardomosios priemonės, be abejonės, sukėlė nepatogumus ir suvaržymus, tačiau tai yra natūrali kardomųjų priemonių pritaikymo pasekmė. Kardomųjų priemonių nulemti suvaržymai nėra pagrindas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skirti švelnesnę bausmę. Tuo pačiu pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi dvi iš trijų nuteistajam pritaikytų kardomųjų priemonių buvo panaikintos, tokiu būdu apeliantui turint galimybę dar iki nuosprendžio įsiteisėjimo naudotis savo asmens dokumentu, be to, esamu laikotarpiu galint pasirinkti buvimo vietą.

18. Kaip alternatyvus apeliacinio skundo argumentas, susijęs su švelnesnės bausmės skyrimu, yra prašymas atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą. Nors įstatymas nenumato draudimo atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, kuris yra teistas ir kuriam jau buvo taikytos bausmės vykdymo atidėjimo nuostatos, tačiau svarbu tai, jog kiekvienu atveju aptariamą institutą teismas gali taikyti tik tuo atveju, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad M. K. yra ne kartą teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, esant recidyvui pastarasis vėl padarė baigtą tyčinį nusikaltimą, be to, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, vertintina tai, jog apeliantas nepateisino teismų jam ne kartą skirto pasitikėjimo, ignoravo anksčiau skirtus įpareigojimus bei draudimus, dėl ko du kartus jam buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO patalpintų duomenų matyti, kad M. K. atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pastarasis kritiškai savo elgesio nevertino, pažeidinėjo jam nustatytus įpareigojimus ir draudimus, dėl ko būdavo įspėtas. Paskyrus papildomus įpareigojimus, šis ir toliau juos ignoravo, dėl ko buvo priimami sprendimai panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą. Tokių aplinkybių visuma pagrįstai neleido pirmosios instancijos teismui manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atitinkamai netaikant BK 75 straipsnio nuostatų.

19. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus skirtinai bausmei pagrįsti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam M. K. parinkta arešto bausmė ir jos dydis, o taip pat sprendimas netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų, atitinka tiek pastarojo įvykdytos tyčinės baigtos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek paties nuteistojo, kuris yra ne sykį teistas, taip pat baustas už administracinius nusižengimus, be kita ko, susijusius ir su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, be to, nuteistajam administracinį nusižengimą įvykdžius ir po byloje nagrinėjamo įvykio, kuomet pastarasis, būdamas neblaivus, elgėsi agresyviai, įžeidė policijos pareigūnų garbę ir orumą, nevykdė pastarųjų teisėtų reikalavimų, trikdė viešąją tvarką, taip pat ignoravo pareigą karantino laikotarpiu viešoje vietoje nebūti be nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), asmenybę

Dėl automobilio vertę atitinkančios sumos dalies išieškojimo

20. Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. K. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis automobiliu „BMW 740LI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį pripažino nusikalstamos veikos padarymo priemone, be kurios pastarasis nebūtų galėjęs nusikalsti. Atsižvelgiant į tai, kad minėta transporto priemonė registruota kito asmens vardu – automobilis nuosavybes teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 118), buvo priimtas sprendimas išieškoti iš nuteistojo automobilio vertę atitinkančios sumos dalį. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tokia paskirta baudžiamojo poveikio priemone – konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančios sumos dalies išieškojimu, kadangi ši priemonė, pasak apelianto, pirmiausia yra perteklinė, iš esmės reiškia dar vieną bausmę (baudą), be to, nustatytina konfiskuotino turto vertė yra neteisinga, apelianto žodžiais, paimta „iš oro“. Tokie apeliacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.

21. Turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti tikslą ne tik nubausti kaltininką, paskiriant jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Išimtimi pripažįstami atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-50-788/2018). BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Konfiskuotino turto vertės išieškojimu apsaugomos trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas dalies automobilio vertę atitinkančios sumos išieškojimą, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ši baudžiamoji poveikio priemonė, kurios taikymas tokio pobūdžio bylose iš esmės yra privalomas, nagrinėjamoje byloje gali būti pripažinta išskirtiniu atveju, kai net dalies konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Apelianto nusikalstama veika padaryta, naudojantis transporto priemone, pastarajam nuspręsta taikyti tik dalinį turto vertės išieškojimą, atsižvelgta, kad nuteistasis yra dirbantis (pastaba – šiuo metu yra pasikeitusi apelianto darbo vieta, nuteistasis dirba ne užsienio valstybėje, o Lietuvoje), kas leido spręsti, jog išieškotina suma nebus neproporcinga priemonė kaltininkui. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad vertės išieškojimas prilygsta dvigubam nubaudimui ir akcentuojama, kad šiuo atveju buvo išsinuomotas prabangus automobilis, kurio įgyti nuosavybėn apeliantas finansiškai neišgalėtų, tačiau teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka. Pirmiausia, apylinkės teismas taikė dalinį, o ne pilną konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Be to, vadovaujantis anksčiau nurodytu apelianto aiškinimu, jog neturėtų būti konfiskuojamas turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma (jos dalis), kai nusikalstama yra padaryta tik trumpam laikotarpiui išsinuomojus didesnės vertęs automobilį, būtų suformuota ydinga praktika, kuomet asmuo sąmoningai išsinuomotų ar kitais būdais įgytų svetimą automobilį (ar kitą nusikalstamos veikos padarymo įrankį ar priemonę) nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad tokiu atveju iš jo nebus konfiskuojamas turtas ar išieškoma to turto vertę atitinkanti pinigų suma ar jos dalis. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nepateikiama jokių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų apie itin sunkią apelianto padėtį ar kitas itin išskirtines aplinkybes, kodėl šiuo atveju turėtų būti taikoma išimtis, konstatuojant, kad BK 72 straipsnio 5 dalies taikymas M. K. būtų neproporcingas. Nesunku suprasti, kad apeliantui nebuvo jokios būtinybės nuomotis brangią transporto priemonę, kaip matyti iš byloje esančios nuomos sutarties, už šio automobilio keturių dienų nuomą pastarasis sumokėjo 286 eurų, o tai leidžia pagrįstai manyti, kad apelianto turtinė padėtis nėra sunki. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama baudžiamojo poveikio priemonė – dalies konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas paskirta pagrįstai ir ją naikinti nėra jokio pagrindo.

23. Taip pat skunde nesutinkama su automobilio vertės nustatymu, akcentuojant, jog teismas rėmėsi liudytojo, kuris nėra ekspertas, parodymais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl automobilio vertės, teisingai nustatė, kad byloje esančiais VšĮ „Emprekis“ duomenimis negali būti remiamasi, kadangi pažymoje nurodyta transporto priemonės vertė nustatyta pagal naujesnius automobilio gamybos metus. Apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas buvo apklaustas automobilį išnuomojusios bendrovės vadovas A. A., kuris automobilį įvertino apie 15 000 Eur suma, įvykio metu – 20 000 Eur (1 t., b. l. 153-162). Sutiktina, kad pastarasis nėra specialių žinių turintis asmuo, todėl jo nurodytas automobilio įvertinimas nėra besąlygiškas pagrindas vadovautis įvardinta verte. Vis dėlto labiausiai atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju buvo taikytas dalinis, o ne visiškas automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas. Tai reiškia, kad tikslinga įvertinti, ar konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma (šiuo atveju 8 000 Eur) atitinka transporto priemonės rinkos vertės kriterijų, nėra pernelyg didelė bei nepažeidžia proporcingumo principo. Pirmosios instancijos teismo pateiktas automobilio „BMW 740LI“ įvertinimas (apie 16 000 Eur, atskaičiavus PVM mokestį) nėra per didelis ir atitinka vidutinę transporto priemonės rinkos kainą. Papildomai pažymėtina, kad remiantis prie apeliacinio skundo pridėtais skelbimais apie parduodamus panašius automobilius, matyti, kad 2012 – 2013 m. gamybos automobilio „BMW 740“, kuriame sumontuotas 3.0 litrų darbinio tūrio benzininis variklis, rinkos vertė svyruoja tarp 10 800 – 17 700 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išieškotina suma bet kokiu atveju neviršija net pigiausio naudotų automobilių rinkoje esančio analogiško automobilio vertės, o, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas nurodė konfiskuojantis pusė sumos, skaičiuodamas ją nuo 16 000 Eur, tokia suma nenukrypsta nuo paties apelianto pateiktuose duomenyse nurodytų automobilių vertės, dalinant ją perpus. Juo labiau, skelbimų portaluose galima rasti ir kur kas brangiau (virš 20 000 Eur) kainuojančių analogišką techninę charakteristiką turinčių automobilių (pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini)). Kitų duomenų, galinčių turėti reikšmės sprendžiant dėl konfiskuotino turto vertės (pavyzdžiui, individualaus transporto priemonės įvertinimo) nepateikta, duomenų, kad automobilis turėjo ženklius apgadinimus (nuomos sutartyje yra pažymėti tik smulkūs defektai) ar buvo kitos aplinkybės, rodančios, kad transporto priemonės vertė galėjo būti ženkliai mažesnė, nėra. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo išvadai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. K. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė paskirta nepagrįstai ar yra pagrindas mažinti išieškotiną konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalį.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones termino

24. Apeliaciniame skunde prašoma sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą iki 1 (vienerių) metų. Kaip matyti iš tokio skundo argumento, nuteistasis neginčija sprendimo skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau nesutinka su nustatytu terminu, prašydamas jį sutrumpinti iki įstatyme numatytos minimalios trukmės. Su tokiu apelianto teiginiu sutiktina iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas nustatyti minimalų baudžiamojo poveikio priemonės terminą yra nepagrįstas, tačiau tuo pačiu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo skirtas 4 (ketverių) terminas yra neproporcingas.

25. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi, teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki penkerių metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra 3 metai. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui buvo paskirtas vidurkį viršijantis specialiosios teisės atėmimo terminas (dvigubai ilgesnis nei prašė valstybinis kaltintojas), pirmosios instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad M. K. padarė pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių pažeidimą – automobilį vairavo, būdamas neblaivus, vengė neblaivumo patikrinimo, pareigūnų ne kartą prašomas pasitikrinti blaivumą, atsisakė tą daryti. Tokios aplinkybės yra teisingos, tačiau nepakankamos pagrįsti sprendimą taikyti anksčiau nurodytą specialiosios teisės atėmimo terminą. Už M. K. veiksmus atsisakant tikrintis blaivumą, po to, kai pastarasis baigė vairuoti ir policijos pareigūnai nustatė neblaivumo požymius, kaip tik ir buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, tokie veiksmai savaime nerodo didesnio asmens pavojingumo bei pagrindo nustatyti ilgesnį teisės atėmimo vairuoti transporto priemones termino. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors apeliantas daug kartų teistas, tačiau nė vienas jo ankstesnių teistumų nėra susijęs su nusikalstamomis veikomis transporto saugumui, transporto priemonių vairavimu esant neblaiviam. Byloje yra duomenys apie 2010 m. – 2016 m. M. K. padarytus administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, paskutinis tokio pobūdžio nusižengimas padarytas 2016 m. liepos mėn., nutarimas priimtas 2016 m. rugpjūčio 11 d. Kaip minėta ankstesnėje šios nutarties dalyje administracinė atsakomybė M. K. buvo pritaikyta ir 2020 m., tačiau ne dėl veiksmų, susijusių su Kelių eismo taisyklių laikymusi, o asmens elgesio, nukreipto į viešosios tvarkos ir valdymo tvarkos nesilaikymą, taip pat nusižengiant sveikatos apsaugai. Atsižvelgdama į tai, kad nusikalstama veika transporto eismo saugumui padaryta pirmą kartą, nuteistojo administraciniai nusižengimai, kurių praeityje dėl Kelių eismo taisyklių nors ir buvo ne vienas, vis dėlto padaryti pakankamai seniai, administracinės nuobaudos nebegaliojančios, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas skirti trumpesnį uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą, sumažinant jį iki 2 (dvejų) metų 6 mėnesių.

Dėl laikinajame sulaikyme išbūto laiko įskaitymo į bausmę.

26. Iš byloje esančio laikinojo sulaikymo protokolo matyti, kad M. K. laikinai sulaikytas 2020 m. kovo 11 d., 04.00 val. (1 t., b. l. 80), į laisvę paleistas 2020 m. kovo 12 d., 14.46 val. (1 t. b. l. 96). Taigi laikinajame sulaikyme apeliantas iš viso praleido vieną parą ir beveik vienuoliką valandų. Atsižvelgiant į tai, kad laikinajame sulaikyme išbūtas laikas yra ilgesnis nei viena para, šis laikas apvalintinas iki dviejų parų ir įskaitytinas į nuteistajam paskirtos arešto bausmės laiką, tokiu būdu pilnai tenkinant apeliacinio skundo prašymą dėl dviejų parų įskaitymo į paskirtą bausmę.

Dėl bausmės atlikimo vietos nustatymo

27. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs M. K. arešto bausmę, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ši bausmė nustatytina atlikti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose arba kitoje pataisos įstaigoje pagal pataisos įstaigos nurodymą. Galima suprasti, kad nustatydamas atliktinos bausmės vietą teismas vadovavosi BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo BK 50 straipsnio 3 dalies pakeitimai ir nurodyta įstatymo norma neteko galios. Tai reiškia, kad teismai, skirdami terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nepasisako dėl bausmės atlikimo įstaigos vietos. Dėl nurodytos priežasties atitinkama nuosprendžio dalis naikintina. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde formuluojamą prašymą dėl švelnesnės bausmės rūšies paskyrimo arba bent jau arešto bausmės vykdymo atidėjimo, anksčiau nurodytas nuosprendžio dalies panaikinimas nelaikytinas kaip išeinantis už apeliacinio skundo ribų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. nuosprendį pakeisti:

M. K. paskirtos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 68 straipsnio 1 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą sutrumpinti iki 2 (dvejų) metų 6 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į M. K. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme nuo 2020 m. kovo 11 d., 04.00 val., iki 2020 m. kovo 12 d., 14.46 val., išbūtą laiką, tai yra iš viso dvi paras, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai, ir laikyti, kad M. K. paskirta arešto bausmė yra lygi 73 (septyniasdešimt trims) paroms.

Nuosprendžio dalį, kuria paskirtą bausmę nustatyta atlikti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose arba kitoje pataisos įstaigoje pagal pataisos įstaigos nurodymą, panaikinti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.