Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. N., K. D. ir M. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

– padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnyje (2015 m. lapkričio 20 d. epizodas) ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams;

– padariusį nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje (2017 m. sausio 31 d. epizodas) ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 1 ( vieneriems ) metams 3( trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams įpareigojant būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei tęsti mokslą.

K. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems ) metams 3 (trims) mėnesiams įpareigojant būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei tęsti mokslą.

M. P. pripažinti kaltu padariusį nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje ir nuteisti laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, bausmė subendrinta su 2017 m. balandžio 3 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimo bausmė 2 (dvejiems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, bei neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. vasario 1 d., t. y. 2 (dvi) paros, jas prilyginant 4 (keturioms) laisvės apribojimo dienoms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. N. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 20 d. apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kartu su V. R., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį jis atleistas vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tai yra V. R. vieną kartą kumščiu sudavus į krūtinę ir ne mažiau dviejų kartų įspyrus į įvairias kūno vietas Ž. E., M. N. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į galvą bei nenustatytą skaičių kartų įspyrė Ž. E. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

1.1. M. N., K. D. ir M. P. nuteisti už tai, kad jie 2017 m. sausio 31 d., apie 00.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatais Nr. (duomenys neskelbtini) – būdami apsvaigę nuo alkoholio, bendrais įžūliais veiksmais, t. y. M. N. tyčia ranka pastūmus dviračiu važiuojantį D. J. ir šiam nugriuvus ant žemės, bei M. P. įspyrus gulinčiam ant žemės D. J. tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip du kartus į kojas ir galvą, padarė D. J. kaktoje žaizdas ir odos nubrozdinimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o K. D. keliu ties krūtine prispaudus ant žemės pargriuvusį E. Z. ir kumščiu suduodant jam tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau du-tris smūgius į rankas, kuriomis jis dengėsi veidą, bei M. N. įspyrus vieną kartą E. Z. į kairę ranką, sukėlė nukentėjusiajam E. Z. fizinį skausmą, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3.3. Pažymi, kad teismas nukentėjusiųjų parodymų neaptarė ir nevertino, t. y. nesilaikė BPK 20 ir 305 straipsnių reikalavimų tinkamai įvertinti įvykio aplinkybes, esamus įrodymus vertinti pagrįstu, nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu.

4.1.2. Teigia, kad iš bylos aplinkybių ir teisme apklaustų nukentėjusiais pripažintų asmenų parodymų matyti, jog būtent jie viešoje vietoje, būdami neblaivūs, vartojo necenzūrinius žodžius jo ir draugų atžvilgiu, tačiau jie į tai nereagavo ir konflikto neiniciavo, o judėjo priešingai nukentėjusiųjų kryptimi, t. y. jų atžvilgiu panaudoto įžeidimo nelaikė pagrindu konfliktą gilinti ar naudoti smurtą vieni kitų atžvilgiu, laikė tai neprotingu neblaivių asmenų elgesiu. Tuo tarpu, iš paskesnių nukentėjusiųjų veiksmų matyti, jog būtent nukentėjusieji patys savarankiškai nusprendė grįžti prie jų, neva pasikalbėti, tačiau realybėje ir vėl jų atžvilgiu viešoje vietoje, būnant neblaiviems, naudoti įžeidžiančius necenzūrinius žodžius, kviečiant pasimušti ir pan. Tokiu būdu laiko, kad tarp jų dar pirmojo žodinio įžeidimo metu kilo asmeninis konfliktas, kadangi jautėsi įžeistas pastarųjų nukentėjusiųjų veiksmų, todėl jiems grįžus ir kartotinai įžeidinėjant, esamas žodinis asmeninis konfliktas peraugo į aktyvų smurtinį, kurio metu jie susigrūmė. Mano, kad teismas tai netinkamai konstatavo, jog tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų iki tol, t. y. iki fizinio smurto panaudojimo, nebuvo asmeninių konfliktų ar nesutarimų, kadangi pirmasis konflikto epizodas, kuomet nukentėjusieji pravažiuodami dviračiais juos įžeidė, jau buvo pasibaigęs, nes nukentėjusieji jau buvo pasišalinę ir nutraukę neteisėtus veiksmus. Tuo tarpu, neužilgo jiems grižus ir tęsiant analogiško pobūdžio įžeidžiančius kreipinius, iki tol buvęs asmeninis konfliktas, tai yra jaučiama skriauda peraugo į fizinį smurtą, kuris nebuvo aktyvus ar žalojančio pobūdžio, apsiribojant nustūmimu nuo dviračių ir keleto bendrų smūgių sudavimu, kurie nesukėlė jokio žymaus sužalojimo. Mano, jog būtent nukentėjusieji laikytini atsakingais už jų sukeltą asmeninį konfliktą, bei jo tąsą.

4.3. Nurodo, kad šiuo atveju, atsižvelgus į skunde išdėstytus argumentus, jų (nuteistųjų) veiksmai – atsakas į kartotinį intensyvų neblaivių nukentėjusiųjų kibimą, bei siekį neva kažką išsiaiškinti, po ko panaudotas nežymus fizinis poveikis, pagal savo pavojingumo laipsnį užtraukia ne baudžiamąją, o galimai administracinę atsakomybę, kadangi padarinių viešosios tvarkos atžvilgiu nebuvo padaryta. Pažymi, kad nusikaltimo padarymo būdas nebuvo iš anksto pasiruoštas, aptartas ir suderintas, nebuvo naudotos priemonės ar metodai, veiksmai atlikti nakties metu, niekam nematant bei negirdint, žalos nepadaryta, kadangi nukentėjusieji patvirtino esantys atsakingi už savo veiksmus ir konflikto iniciavimą. Pažymi ir tai, kad nei jis, nei jo draugai neturėjo nei tikslo, nei motyvo trikdyti viešosios rimties bei tvarkos, o tai buvo asmeninio konflikto sprendimo eiga, priklausiusi nuo nukentėjusiųjų, pastariesiems esant aktyviems ir grįžus tęsti nutrūkusio konflikto.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų K. D., M. P., M. N. gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų M. N., K. D. ir M. P. apeliaciniai skundai atmestini

7. Nuteistieji M. P., K. D. ir M. N. apeliaciniuose skunduose ginčydami kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas, jog neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, neaptarė ir nevertino nukentėjusiųjų parodymų.

7.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai M. P., K. D. ir M. N. pripažino kaltais dėl viešosios tvarkos sutrikdymo.

7.1.1. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų M. P., K. D. ir M. N. kaltę. Tiek nukentėjusysis D. J., tiek ir nukentėjusysis E. Z. apklausiami teisme paaiškino, jog jie provokavo ir inicijavo konfliktą, ko pasėkoje jų atžvilgiu buvo panaudotas smurtas. Šios nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos ir padaryta pagrįsta išvada, jog nagrinėjamu atveju žodinį konfliktą pradėjo nukentėjusieji, kas ir buvo įvertinta pasisakant dėl apeliantų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, nukentėjusiųjų netinkamas elgesys – necenzūrinių žodžių išsakymas nuteistųjų atžvilgiu, nega­li būti laikomi pagrįsta priežastimi užsipulti nukentėjusiuosius ir naudoti prieš juos fizinį smurtą, juo labiau, kad nukentėjusieji pamatę, jog nuteistieji juos vejasi, pradėjo bėgti, ieškotis pagalbos.

8. Apeliantai M. P., K. D. ir M. N. apeliaciniuose skunduose teigia, kad jie neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, jog jie spontaniškai įsivėlė į nukentėjusiųjų išprovokuotą konfliktą ir besigrumiant nukentėjusiesiems sudavė keletą smūgių. Tačiau pažymėtina, kad nors nukentėjusieji įvykio metu buvo neblaivūs, nuteistųjų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, jog būtent nukentėjusieji patys savarankiškai nusprendė grįžti prie jų, neva pasikalbėti, ir vėl naudojo įžeidžiančius necenzūrinius žodžius, kvietė pasimušti ir pan., nesudaro pagrindo vartoti smurtą prieš nukentėjusiuosius ir neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl BK 284 straipsnio taikymo teisingumo. Tai, kad nukentėjusiųjų elgesys įvykio metu buvo įvertintas ne taip, kaip to norėtų nuteistieji, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

8.1. Pažymėtina, kad BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški, arba kitokie. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto pavartojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje.

8.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistųjų M. P., K. D. ir M. N. veiksmai prieš nukentėjusiuosius D. J. ir E. Z. laikytini įžūliu elgesiu, kadangi vien smurto pavartojimas viešoje vietoje laikytinas įžūliu elgesiu, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, ir taip sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Pažymėtina, kad vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto pavartojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Pačių nuteistųjų, nukentėjusiųjų parodymais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad smurtas prieš nukentėjusiuosius buvo įvykdytas viešoje vietoje – miesto centre, gatvėje, kurioje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininkų veiksmų patirs nepatogumų. Taigi neabejotina, kad nuteistieji vartodami fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu viešoje vietoje, numatė, jog bus sukelti BK 284 straipsnyje išvardinti padariniai ir to norėjo. Įvertinus išdėstytus argumentus nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, pripažindamas M. P., K. D. ir M. N. kaltais pagal BK 284 straipsnį, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, apeliantų kaltės turinys nuosprendyje yra pakankamai atskleistas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

9. Nepagrįsti nuteistųjų M. P., K. D. ir M. N. apeliacinių skundų argumentai, kad pagal veiksmų pavojingumo laipsnį jų veiksmai turėjo būti vertinami kaip administracinis nusižengimas.

9.1. Kaip jau buvo minėta, atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą numato BK 284 straipsnis, kuriame išdėstyti požymiai nusikalstamos veikos, kvalifikuojamos nusikaltimu. ATPK 174 straipsnis nustato administracinio teisės pažeidimo požymius. Pagal ATPK 174 straipsnį nedidelis chuliganizmas – tai necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Byloje nustatyta, kad nuteistųjų įžūlus elgesys pasireiškė fiziniu smurtu, kuris sukėlė padarinius – viešosios tvarkos sutrikdymą, todėl apeliantų argumentai, kad jų veiksmai turėjo būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas, atmestini. Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes nėra pagrindo kalbėti apie administracinę atsakomybę, M. P., K. D. ir M. N. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.

10. Nuteistieji M. P. ir K. D. apeliaciniais skundai prašo pripažinti jų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas, gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys ir tuo pagrindu sušvelninti jiems paskirtas bausmes.

10.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teismų praktikoje pripažįstama, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Norint aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Apie tai būtina spręsti ne tik iš bendrų pareiškimų dėl kaltės pripažinimo, bet ir objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme keičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kaip matyti iš nuteistųjų K. D., M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duotų parodymų dėl D. J. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, E. Z. fizinio skausmo sukėlimo ir viešosios tvarkos pažeidimo, jie kaltę pripažino iš dalies, t. y. iš esmės pripažino faktines įvykio aplinkybes - kad nukentėjusiesiems sudavė smūgius, tačiau nepripažino, jog savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Iš pirminių ikiteisminio tyrimo metu duotų nuteistojo M. P. parodymų matyti, jog paaiškindamas įvykio aplinkybes nurodė, kad M. N. nuvertė nukentėjusįjį D. J. nuo dviračio ir D. J. sudavė smūgius, vėliau šiuos savo parodymus pakeitė, nurodydamas, kad M. N. nuvertęs D. J. nuo dviračio nubėgo į priekį, jog M. N. smūgių D. J. nesudavė. Nuteistasis K. D. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam E. Z., tačiau aiškindamas kitas įvykio aplinkybes buvo nenuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad E. Z. smūgius sudavė ir M. N., teisme šių aplinkybių nenurodė, tik pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos patvirtino, jog viską nurodė teisingai. Vertinant nuteistųjų M. P. ir K. D. duotus parodymus, galima daryti išvadą, kad savo parodymais jie menkai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo, be jų parodymų nuosprendis grįstas nukentėjusiųjų D. J. ir E. Z. parodymais, rašytine bylos medžiaga. Todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė M. P. ir K. D. negali būti pripažinta, nes laikytina, jog jų prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nebuvo nuoširdus, jie kaltę pripažino tik dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau nepripažino, kad savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Tai, kad nuteistieji susitaikė su nukentėjusiaisiais, negali būti pagrindu pripažinti apeliantų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, dėl anksčiau aptartų aplinkybių.

10.2. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).

10.2.2. Nors bylos duomenys patvirtina, kad patys nukentėjusieji pirmi pradėjo žodinį konfliktą su nuteistaisiais, tačiau vėlesni nuteistųjų veiksmai, kai jiems pradėjus vytis nukentėjusiuosius, nukentėjusieji bandė pabėgti, jog parvertus nukentėjusiuosius ant žemės buvo panaudotas fizinis smurtas, t. y. nukentėjusiesiems suduotas ne vienas smūgis ne tik kumščiu bet ir kojomis, leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji mušė nukentėjusiuosius ne dėl jų netinkamo elgesio, pasakytų necenzūrinių žodžių, o jau dėl įniršio. Byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusieji nuteistųjų atžvilgiu būtų naudoję smurtą, priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog pirmi fizinį smurtą viešoje vietoje nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo nuteistieji ir, kaip jau buvo paminėta, nukentėjusiesiems smūgiai buvo suduoti ne tik kumščiais, bet jie buvo ir spardomi. Nusikalstamais nuteistųjų veiksmais nukentėjusiajam D. J. padarytas nežymų sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusiajam E. Z. buvo sukeltas fizinis skausmas. Kaip parodė nukentėjusieji D. J. ir E. Z., jie smurto naudoti nuteistųjų atžvilgiu neketino. Taigi akivaizdu, jog dėl nuteistųjų veiksmų – fizinio smurto panaudojimo kilo sumaištis, nukentėjusysis E. Z. bėgo iš įvykio vietos, stabdė pravažiuojančią transporto priemonę, bandė prašytis pagalbos, iš karto po įvykio nukentėjusieji kreipėsi į policiją. Vertinant aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų veiksmus – fizinio smurto panaudojimą, vertinti kaip atliktus dėl nukentėjusiųjų provokuojančio elgesio, šiuo nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nukentėjusiųjų provokuojančio elgesio nevertino kaip reikšmingo ir sudarančio pagrindą švelninti nuteistųjų atsakomybę. Tačiau pažymėtina, kad teismas, skirdamas bausmę, vis tik į šį faktą atsižvelgė.

11. Taip pat kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. P. ir K. D. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę.

11.1. M. P. ir K. D. nuteisti už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą, kurį jie padarė būdami teisti, bausti administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų. K. D. mokosi (duomenys neskelbtini)profesinio rengimo centre, charakterizuojamas teigiamai. M. P. nedirba, darbo biržoje neregistruotas. Atsižvelgęs į tai, kad nėra nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat įvertinęs, kad nustatyta M. P. ir K. D. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalto būdami apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti bei anksčiau aptartą nuteistųjų asmenybę – apylinkės teismas skirdamas M. P. ir K. D. laisvės apribojimo bausmę laikėsi įstatymo reikalavimų ir neskyrė jiems nei laisvės atėmimo, nei arešto bausmės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bausmės rūšis M. P. ir K. D. parinkta tinkamai.

11.2. BK 48 straipsnyje numatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. M. P. ir K. D. paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė yra mažesnė nei galimas tokios bausmės vidurkis, todėl nėra pagrindo tokios bausmės laikyti aiškiai per griežta.

11.2.1. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems M. P. ir K. D. paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu M. P. ir K. D. skirtos bausmės klausimą apylinkės teismas išsprendė tinkamai, nepažeisdamas BK 54 straipsnio, 61 straipsnio bei 41 straipsnio nuostatų.

12. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistųjų M. P., K. D. ir M. N. kaltės, bausmės rūšies ir jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir iš esmės tinkamai jas motyvavo. Todėl kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistųjų M. P., K. D. ir M. N. apeliacinius skundus, juose nurodytais motyvais nėra pagrindo, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. N., K. D. ir M. P. apeliacinius skundus atmesti.