Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamojo įsakymo priėmimo senaties terminui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. kaltinamas tuo, kad 2009 m. balandžio 27 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neturėdamas tam teisės, kadangi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi tapo tik 2009 m. liepos 20 d., patvirtinęs įmonės finansinės atskaitomybės teikimą, 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą, balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą savo parašu, taip įrašęs į šiuos dokumentus tikrovės neatitinkančią informaciją, kurie 2009 m. spalio 23 d. buvo pateikti VĮ „Registrų centrui“, t.y. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsni 1 dalį.

Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti 2014 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos nutartį nutraukti baudžiamąjį procesą V. S. atžvilgiu suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui ir baudžiamąją bylą grąžinti Vilniaus miesto apylinkės teismui V. S. atžvilgiu surašyti teismo baudžiamąjį įsakymą.

Teigia, kad V. S. žinojo, jog surašo tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y., kad 2009 m. balandžio 27 d. pasirašo UAB "(duomenys neskelbtini)" finansinės atskaitomybės teikimą, 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą, balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, kaip UAB "(duomenys neskelbtini)" direktorius, nes jis žinojo, jog tuo metu neina UAB "(duomenys neskelbtini)" direktoriaus pareigų, į kurias jis buvo paskirtas tik 2009 m. liepos 20 d. Remiasi teismų praktika ir pažymi, kad suklastoto dokumento panaudojimo tiesioginės tyčios turinys apima tai, kad kaltininkas suvokia, jog panaudoja suklastotą dokumentą ir nori jį panaudoti. Prokurorės įsitikinimu, V. S. žinojo, kad jo 2009 m. spalio 23 d. VĮ "Registrų Centras" teikiamuose dokumentuose, sudarytuose 2009 m. balandžio 27 d., yra tikrovės neatitinkanti informacija, t. y., kad dokumentai pasirašyti jo kaip UAB "(duomenys neskelbtini)" direktoriaus, nors jis žinojo, kad dokumentų pasirašymo metu šių pareigų nėjo, tačiau vis vien sąmoningai pateikė šiuos suklastotus dokumentus VĮ "Registrų Centras", t. y. suklastotą dokumentą paleido į teisinę apyvartą.

Prokurorė teigia, kad V. S. veiksmai: tikrų dokumentų suklastojimas 2009 m. balandžio 27 d., žinomų suklastotų dokumentų laikymas iki 2009 m. spalio 23 d., ir šių dokumentų panaudojimas 2009 m. spalio 23 d., laikytini tęstine veika. Pažymi, kad paskutinį nusikalstamą veiksmą V. S. atliko 2009 m. spalio 23 d., todėl, anot prokurorės, ši data ir yra laikytina senaties termino pradžia.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, gynėja prašė skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šio baudžiamosios teisės instituto įtvirtinimas Lietuvos Respublikos BK grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po jos padarymo. Priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės efektyvumas ir prevencinė reikšmė.

Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011). Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nustatyti BK95 straipsnyje, skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Šie terminai atskirai skaičiuojami ir tuo atveju, kai jų eiga nutrūksta padarius naują nusikalstamą veiką: tokiu atveju senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100/2008, 2K–143/2008, 2K-332/2008, 2K-187/2011).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. S. yra pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje dėl nusikaltimo, galimai padaryto 2009 m. balandžio 27 d.

Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalies (inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimo padarymo metu galiojančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo redakcijos) sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki trejų metų. Ši nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 3 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunktį, 2 punktą bei 2 dalį (inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimo padarymo metu galiojančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo redakcijos), asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas ir per šį nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad per Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką V. S. nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo nesislėpė, taipogi nepadarė ir naujos nusikalstamos veikos.

Nors V. S. buvo pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau baudžiamasis procesas dėl šios nusikalstamos veikos, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, V. S. atžvilgiu skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo nutrauktas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, teismas gali konstatuoti Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos buvimą tik esant šioms aplinkybėms: 1) nauja nusikalstama veika turi būti padaryta per Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte „a-f“ papunkčiuose nustatytus terminus; 2) dėl naujos nusikalstamos veikos turi būti priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis; 3) šis apkaltinamasis nuosprendis turi būti įsiteisėjęs. Nesant teismo nuosprendžio ar jam dar neįsiteisėjus teismas negali patikimai konstatuoti, kad yra padaryta nauja nusikalstama veika ir dėl to senaties eiga nutrūkusi (kasacinės nutartys 2K-143/2008, 2K-591/2012).

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad nuo V. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, galimai padarytos 2009 m. balandžio 27 d., yra praėję daugiau nei penkeri metai, kas reiškia, kad 2014 m. balandžio 27 d. suėjo V. S. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Todėl suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui bei nenustačius jokių kliūčių dėl kurių nebūtų galima taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, V. S. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė baudžiamąjį procesą nutraukti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-10/2014).

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

Teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, kad veikoje yra Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai, ir įvardyti konkretų Lietuvos Respublikos BK straipsnį. Priešingu atveju byla turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bylos nutraukimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos. Kita vertus, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 1 dalis (inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimo padarymo metu galiojančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo redakcijos) nustato, kad tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Kadangi šie Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame Lietuvos Respublikos BK straipsnyje nurodytų veikų.

V. S. kaltinimai buvo pareikšti dėl to, kad jis 2009 m. balandžio 27 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neturėdamas tam teisės, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi tapo tik 2009 m. liepos 20 d., patvirtinęs įmonės finansinės atskaitomybės teikimą, 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą, balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą savo parašu, taip įrašęs į šiuos dokumentus tikrovės neatitinkančią informaciją, kurie 2009 m. spalio 23 d. buvo pateikti VĮ „Registrų centrui“. Teisėjų kolegija, remiantis byloje esančiais duomenimis bei pirmiau nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmiau aptartoje veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Kaltinimai dėl pirmiau nurodytos nusikalstamos veikos buvo pateikti V. S., tačiau, kaip jau buvo minėta, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika galimai buvo padaryta 2009 m. balandžio 27 d. bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio nuostatas bei pirmiau nurodytas aplinkybes, laikytina, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjo 2014 m. balandžio 27 d.

Taigi, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, negali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343/2013, 2K-10/2014). Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, išvardytos Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nors prokurorės įsitikinimu, V. S. žinojo, kad jo 2009 m. spalio 23 d. VĮ "Registrų Centras" teikiamuose dokumentuose, sudarytuose 2009 m. balandžio 27 d., yra tikrovės neatitinkanti informacija, t. y., kad dokumentai pasirašyti jo kaip UAB "(duomenys neskelbtini)" direktoriaus, nors jis žinojo, kad dokumentų pasirašymo metu šių pareigų nėjo, tačiau vis vien sąmoningai pateikė šiuos suklastotus dokumentus VĮ "Registrų Centras", t. y. suklastotą dokumentą paleido į teisinę apyvartą, tačiau iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad jokių objektyvių duomenų, kad būtent V. S. pateikė VĮ "Registrų Centras" suklastotą dokumentą byloje nėra. Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 20 d. pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu yra nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog remiantis VĮ "Registrų Centras" duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės dokumentai už 2008 m. buvo gauti elektroniniu būdu 2009 m. spalio 23 d. (b. l. 152, t. 1). Tai patvirtina ir byloje esantis raštas (b. l. 93, t. 1).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai – nėra nustatytas subjektas, kuris pateikė suklastotus dokumentus VĮ “Registrų Centras“. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavę, kad nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti; kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013).

Nors prokurorės teigimu, V. S. veiksmai: tikrų dokumentų suklastojimas 2009 m. balandžio 27 d., žinomų suklastotų dokumentų laikymas iki 2009 m. spalio 23 d., ir šių dokumentų panaudojimas 2009 m. spalio 23 d., laikytini tęstine veika, tačiau, remiantis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, su tokia prokurorės nuomone sutikti nėra pagrindo, kadangi, kaip jau buvo minėta, nėra nustatytas subjektas, pateikęs suklastotą dokumentą VĮ „Registrų Centras“, todėl nėra pagrindo nustatyti nusikalstamos veikos tęstinumą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio (inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimo padarymo metu galiojančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo redakcijos) nuostatų ir nutraukdamas baudžiamąją bylą V. S. atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Remiantis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesdaro pagrindo ją naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. B. apeliacinį skundą.