Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. ir jo gynėjo advokato B. J. bei nuteistojo D. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. J. (E. J.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia jam skaičiuojama nuo 2011 m. liepos 30 d.

D. K. (D. K.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, pirmuosius ketverius metus atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose.

D. K. pripažintas pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Bausmės pradžia jam skaičiuojama nuo 2011 m. rugsėjo 2 d.

Priteista iš E. J. ir D. K. po 1 000 (vieną tūkstantį) litų turtinės ir po 1 000 (vieną tūkstantį) litų neturtinės žalos nukentėjusiosioms A. P. ir G. K. solidariai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistojo D. K., nuteistojo E. J. ir jo gynėjo advokato B. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo kylantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Esant netiesioginei tyčiai kaltininko veika kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusius galutinius padarinius. Taigi, nustatant priežastinį ryšį, turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Be to, bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Bendrininkavimas galimas tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia, tačiau bendrininkavimui būdingesnė tiesioginė tyčia, nes bendrininkai turi suvokti bendrai daromos nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y. suvokti ne tik savo, bet ir kitų asmenų daromų veiksmų pasekmes ar siekius. Jei kitų asmenų dalyvavimas daromoje nusikalstamoje veikoje nesuvokiamas, kiekvienas asmuo daro „savo“ nusikalstamą veiką, už kurią ir turi atsakyti. Taigi jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, jog nukentėjusiajam J. K. nuteistasis D. K. sudavė 19 smūgių, o E. J. 17 smūgių, tačiau tai prieštarauja specialisto išvadai. Specialisto išvados Nr. M 1046/11(01) 1 ir 6 punktuose nurodoma, kad J. K. mirė nuo krūtinės sužalojimų visumos, pasireiškusių odos nubrozdinimais krūtinės dešinėje, krūtinkaulio lūžiu, dešiniųjų III-V-to, kairiųjų II-V-to šonkaulių viengubais lūžiais, kraujosruva minkštuosiuose audiniuose krūtinės kairėje, kraujosruva širdiplėvėje, širdies dešinio skilvelio plyšimu, o tai komplikavosi širdies suspaudimu į širdiplėvę išsiliejusiu krauju, ūmiu širdies veiklos sutrikimu. 10 punkte nustatyta mažiausiai 13 trauminių poveikių (1 t., b. l. 21-26). Šią išvadą patvirtino ir specialistas D. F., kuris buvo apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (5 t., b. l. 116-117). Nuteistasis D. K. teigia sudavęs tik vieną kartą nukentėjusiajam į galvą ir spyręs į koją, o E. J. nurodo, kad sudavė smūgius tik į veidą. Tačiau iš liudytojo S. M. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad E. J. smūgius rankomis sudavė sėdėdamas ant nukentėjusiojo, kiek atsimena šis mušė tik rankomis. D. K. nukentėjusiajam sudavė tik 2-3 kartus (5 t., b. l. 18-19). Liudytojas D. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jo brolis D. K. nukentėjusiajam trenkė į veidą ir klubo kairę pusę, o E. J. atsisėdęs ant J. K. kumščiais daužė į pilvą apie 6-7 kartus (5 t., b. l. 19-21). Liudytojas E. M. duodamas apygardos teisme parodymus teigė, kad D. K. sudavė vieną smūgį koja J. K. į kairį kojos šoną, nuo ko nukentėjusysis nukrito, tuo metu prie jo priėjo ir ant J. K. krūtinės atsisėdo E. J. ir trenkė 5-6 kartus į galvą ir kaklą. Po šių smūgių nukentėjusysis liko gulėti ant žemės, prie jo priėjo S. M., patikrino pulsą ir pasakė, kad reikia iškviesti greitąją pagalbą (5 t., b. l. 21-22). Liudytojas A. J. parodė, kad matė kaip E. J. ranka sudavė į smakrą stovinčiam nukentėjusiajam, po to jam D. K. trenkė į kairės kojos šoną. Tada E. J. užsėdo ant nukentėjusiojo ir rankomis sudavė 5-6 smūgius į veidą ir krūtinę. S. M. priėjo ir pažiūrėjo J. K. pulsą (5 t., b. l. 22). Liudytoja L. Ž. taip pat parodė, kad matė kaip D. K. trenkė vieną kart J. K. ir šis nuo smūgio nukrito, tada E. J. atsisėdo ant nukentėjusiojo ir 5 kartus smūgiavo į krūtinę ir galvą (5 t., b. l. 23-24). Minėtų liudytojų parodymų duoti teisme dėl E. J. ir D. K. suduotų smūgių skaičiaus ir sudavimo vietos nesutampa su jų parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas bandydamas šalinti šiuos prieštaravimus pagarsino šių liudytojų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir aiškinosi parodymų keitimo priežastis. Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojų E. M. ir L. Ž. akistatos su E. J. metu užfiksuoto protokolo matyti, kad šie liudytojai teigė matę kaip E. J. atsisėdęs ant nukentėjusiojo šiam smūgiavo į galvos sritį (1 t., b. l. 53-54, 56-58), tačiau apie smūgius suduotus į krūtinę neužsiminė. Liudytojas S. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad smurtą pirmas pradėjo vartoti D. K., nes J. K. kažką jam pasakęs, t. y. D. K. pribėgo prie nukentėjusiojo ir smūgiavo kojomis į galvą ir šonkaulių sritį, po šių smūgių J. K. jau neatsikėlė. Jis priėjo prie nukentėjusiojo ir tikrino pulsą, bet jo nerado (3 t., b. l. 1-2). Minėtas liudytojas akistatos su D. K. metu iš dalies pakeitė savo parodymus ir parodė, kad D. K. spyrė J. K. į galvą nuo ko šis nukrito. Tada priėjo E. J., kuris atsisėdo ant nukentėjusiojo krūtinės ir sudavė 3-4 smūgius į galvos sritį. Po to prie nukentėjusiojo pribėgo D. K. ar E. J., tačiau tiksliau pasakyti negali, nes buvo tamsu, sudavinėjo rankomis ir kojomis smūgius į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas apie 5 minutes. Kai tas asmuo nustojo mušti, jis priėjo prie J. K. patikrinti pulso, bei po to iškvietė greitąją pagalbą (2 t., b. l. 24-26). Papildomos apklausos metu liudytojas S. M. parodė, kad akistatos metu pakeitė savo 2011 m. rugpjūčio 1 d. duotus parodymus, nes išsigando D. K., tačiau dabar laikosi savo pirmiau duotų parodymų ir nieko nenori juose keisti (3 t., b. l. 3-4). Nuteistojo E. J. parodymus dėl smūgių sudavimo vietos patvirtina ir eksperto D. F. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme. Iš 2012 m. sausio 23 d. specialisto apklausos protokolo matyti, jog krūtinės sumušimai, dėl kurių mirė J. K., dėl savo pobūdžio, lokalizacijos, padarymo mechanizmo mažai tikėtini, kad galėjo būti padaryti atsisėdus nukentėjusiajam ant krūtinės (1 t., b. l. 27). Specialistas D. F. apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad vien nuo sėdėjimo ar krutėjimo ant nukentėjusiojo krūtinės ląstos išvadoje nustatyti sužalojimai krūtinės ląstoje negalėjo būti padaryti. Trauminiai poveikiai, atsižvelgiant į padarytų sužalojimų sunkumą, galėjo būti padaryti panaudojant didelę jėgą suduodant smūgį (5 t., b. l. 116-117). Teisėjų kolegija įvertinusi liudytojų parodymus tiek duotus ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, bei tai, kad su liudytojais nuteistasis D. K. buvo susisiekęs ir klausinėjo apie jų duodamus parodymus, liudytojos N. B. parodymus, jog ji yra ikiteisminio tyrimo tyrėja ir neturėjo pagrindo gąsdinti liudytojų, bei kitą byloje esančią įrodymų visumą, konstatuoja, kad E. J. sudavė rankomis smūgius į galvą tik sėdėdamas ant J. K., o kitus smūgius sudavė D. K..

Apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta ir atlikta teismo medicinos ekspertizė, iš kurios akto 1 punkto matyti, kad galvos ir kaklo sužalojimai, pasireiškę poodinėmis kraujosruvomis, muštinėmis žaizdomis lūpos gleivinėje, apatinio žandikaulio bei skydinės kremzlės kairiojo viršutinio rago lūžiu paaiškinami smūgiavimu kumščiais, suduodant 6 smūgius. Odos nubrozdinimas kairio smilkinio srityje, krūtinės ląstos sužalojimai, kurie pasireiškė krūtinkaulio, šonkaulių, lūžiais, širdies ir kepenų plyšimais, abiejų kojų sumušimai, kurie pasireiškė odos nubrozdinimais bei poodine kraujosruva dėl savo lokalizacijų ir pobūdžio būdingos spiriant į paminėtas sritis (5 t., b. l. 149-153). Taigi šioje byloje galima nustatyti ir atskirti E. J. ir D. K. padarytus veiksmus prieš nukentėjusįjį, kiekvieno iš jų suduotų smūgių skaičių. Atsižvelgiant į ekspertizės išvadoje nurodytus smūgius tikslinamas kiekvieno iš nuteistųjų suduotų smūgių skaičius nukentėjusiajam J. K.. Taigi daroma išvada, kad nuteistasis D. K. tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu ir vieną smūgį koja į galvos, tris smūgius į klubų – sėdmenų ir tris smūgius į krūtinės sritis, o nuteistasis E. J. ranka tyčia sudavė penkis smūgius į galvos sritį. Kaip jau buvo minėta anksčiau nei vienas liudytojas, nei nuteistasis nenurodė, kad E. J. būtų spyręs J. K.. O tai, kad J. K. spardė D. K. paliudijo tiek liudytojai, tiek ir patys nuteistieji. Teismas remiasi liudytojų ir nuteistųjų parodymų dalimi, kurie sutampa ir su kitais byloje nustatytais įrodymai, t. y. ekspertizės akto 1 punkte nurodyta, jog koja buvo spirta ne tik į liudytojų ir paties nuteistojo D. K. nurodytas nukentėjusiojo kūno vietas (galvą ir kojas), bet ir į krūtinės ląsta. Krūtinės sumušimas, pasireiškęs krūtinkaulio lūžiu, dešiniųjų III-V ir II-V šonkaulių lūžiais vidurio raktikaulio linijoje, kraujosruvomis minkštuose audiniuose ir širdiplėvėje, dešinio širdies skilvelio plyšimu ir kraujo išsiliejimu į širdiplėvės ertmę pagal ekspertizės akto Nr. EKM 42/14(01) 2 punktą ir buvo J. K. mirties priežastimi. Be to, šios ekspertizės akto Nr. EKM 42/14(01) 3 punkte nurodyta, jog galimybė, kad J. K. mirtį sukėlęs krūtinės sumušimas galėjo būti padarytas kaltininkui sėdint ant nukentėjusiojo ar šalia jo iš šono suduodant smūgius delnu ar kumščiu, atmetama (5 t., b. l. 149-153). Iš to seka, kad E. J. suduoti smūgiai nebuvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi, todėl jis turi atsakyti tik už padarytą sveikatos sutrikdymo mastą, o D. K. suduoti smūgiai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, todėl jis pagrįstai nuteistas už nužudymą (BK 129 straipsnis).

Nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnį tuomet, kai tas, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Ekspertizės akte Nr. EKM 42/14(01) nustatyta, jog suduoti smūgiai nukentėjusiajam į galvos ir kaklo sritį įvertinti kaip nesunkūs ir nežymūs sveikatos sutrikdymo mastai (5 t., b. l. 149-153), todėl E. J. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnį, nes šis straipsnis apima įvykio metu padarytus ir nežymius sveikatos sutrikdymus.

Iš gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis kalba ir apie jo ginamojo E. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį arba pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Tačiau toks gynėjo prašymas nepagrįstas, nes iš jau anksčiau aptartų įrodymų matyti, jog E. J. nenužudė nukentėjusiojo ir nepadarė jam sunkiaus sveikatos sutrikdymo.

Nuteistieji ir nuteistojo E. J. gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, jog iš esmės jie nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatytomis chuliganiškomis paskatomis. Pagal susiformavusią teismų praktiką chuliganiškos paskatos yra tada, kai nusikaltimas padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Iš byloje esančių lavono apžiūros protokolo ir foto lentelių (1 t., b. l. 5-8, 10-18), liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymų matyti, kad E. J. ir D. K. prieš nukentėjusįjį smurtavo viešoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), prie Vilniaus visuomenės sveikatos centro pastato, tai kad viskas vyko tamsiu paros metu nėra priežastis šią vietą laikyti nevieša. Taip pat, atkreipiamas dėmesys į tai, kad kartu su nuteistaisiais iš kavinės pavėsinės išėjo ir kiti ten buvę asmenys, kurie ėjo link įvykio vietos. Šioje kompanijoje buvo ne tik mergina (L. Ž.), bet ir nepilnamečiai (E. M., A. J.). Liudytojas D. K. parodė, kad įvykio vietoje buvo gal 6 žmonės, nuo gyvenamųjų namų buvo maždaug apie 25-30 metrų (5 t., b. l. 19-21). Liudytojas S. M. teisme parodė, kad įvykio vietoje buvo daugiau nė 5 asmenys (5 t., b. l. 18-19). Liudytoja I. S. parodė, kad su J. K. sėdėjo ant laiptų prie Vilniaus visuomenės sveikatos centro pastato ir girdėjo atbėgant grupę žmonių (3 t., b. l. 48-49, 50-51), šiuos savo parodymus patvirtino ir teismo posėdžio metu. Visa tai tik patvirtina vietos viešumą ir prieinamumą. Tai, kad smurtas buvo pardėtas vartoti dėl mažareikšmės dingsties, patvirtina liudytojų parodymai, jog pavėsinėje nuteistieji ir nukentėjusysis nekonfliktavo, ir tik vėliau išeinat pastebėjus, jog nėra butelio degtinės kilo nepasitenkinimas. Patys nuteistieji teisiamojo posėdžio metu taip pat negalėjo įvardinti priežasčių dėl kurių pradėjo smurtauti prieš J. K.. Nuteistasis D. K. nurodė tik tai, jog kilo barnis (5 t., b. l. 31-32). Nuteistasis E. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad prie nukentėjusiojo pribėgo D. K. ir pradėjo rėkti, jog šis pavogė degtinės butelį ir sudavė į veidą, po to ir jis sudavė nukentėjusiajam (1 t., b. l. 35-36), tačiau jau teisme nurodė, kad norėjo pakelti ir palydėti nukentėjusįjį, o šis pradėjo keiktis, todėl jam trenkęs kelis kartus (5 t., b. l. 32-34). Visos anksčiau paminėtos ir nuteistųjų įvardintos priežastys vertintinos kaip mažareikšmės. Dėl šių ir aukščiau paminėtų aplinkybių nuteistųjų veikimas vertintinas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų ir nuteistojo D. K. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o nuteistojo E. J. nusikalstama veika turi būti perkvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Esant tokiam veikos perkvalifikavimui teismas neprivalo iš anksto pranešti. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 12/2010-3/2013-4/2013-5/2013 6.2. punktas). Nuteistasis E. J. ir jo gynėjas patys prašo nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal atsiradusias pasekmes, o chuliganiškos paskatos nurodytos skundžiamame nuosprendyje ir būtent tai yra ginčijama apeliaciniuose skunduose. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės iš esmės nesikeičia ir galima nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą be specialios įspėjimo procedūros.

Nuteistasis E. J. nepagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo supažindintas su bylos medžiaga, ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo vertėja, su juo neatlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai įvykio vietoje. Iš byloje esančio įtariamojo E. J. susipažinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga 2012 m. kovo 19 d. protokolo matyti, kad jis su bylos medžiaga susipažino, o prašymus ir papildymus dėl ikiteisminio tyrimo pateiks susipažinęs su jam pateikta medžiaga ir pats pasirašė po protokolu (3 t., b. l. 179), o pirmosios instancijos teisme E. J. buvo išaiškintos jo teisės numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje (5 t., b. l. 17). Taigi nuteistajam E. J. buvo suteiktos visos galimybės susipažinti su bylos medžiaga. Iš byloje esančių įtariamojo E. J. apklausų, akistatų protokolų matyti, kad vertėja dalyvaudavo, tik 2011 m. liepos 31 d., 2011 m. rugpjūčio 4 d. surašant protokolus nedalyvavo vertėja, tačiau nei E. J., nei jo gynėjas nepareiškė pastabų po šiais protokolais, juos pasirašė ir E. J. nurodė, kad jam protokolas perskaitytas ir išverstas į jam suprantamą kalbą, kur taip pat pasirašė (1 t., b. l. 35-36, 38-39). Vadinasi E. J. teisės numatytos BPK 44 straipsnio 2 dalyje nebuvo pažeistos. Tai, kad su E. J. nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai įvykio vietoje nėra esminis BPK pažeidimas ar asmens teisių suvaržymas. Pagal BPK 178 straipsnio 2 dalį įtariamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę raštu prašyti prokurorą atlikti šio Kodekso 97 straipsnyje, XII ir XIV skyriuose numatytus veiksmus, tačiau byloje nėra tokio E. J. ar jo gynėjo prašymo atlikti kokius nors papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Todėl šiuos nuteistojo argumentus teismas vertina kaip deklaratyvius.

Pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems D. K. ir E. J. nustatė dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. veiką padarė, bendrininkų grupe ir apsvaigę nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau nuteistasis E. J. nesutinka su tokia teismo išvada ir teigia, kad jam nepagrįstai nustatytos šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o D. K. teigia, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivus.

Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje anksčiau aptartais įrodymais ir argumentais padarė išvadą, kad nuteistieji D. K. ir E. J. nusikalstamas veikas padarė ne bendrininkų grupe, todėl iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turi būti pašalinama ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Įstatymų leidėjas, pripažinęs apsvaigimą nuo alkoholio atsakomybę sunkinančia aplinkybe, apibūdino nusikaltimo subjektą, kaip labiau pavojingą visuomenei, nes apsvaigęs asmuo netenka savitvardos, lengvai pasiduoda neigiamiems poelgiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas yra nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kaip bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenumato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas tiek ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, tiek asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai. Iš nuteistųjų E. J. ir D. K., liudytojų S. M., L. I., R. G., E. M., L. Ž., A. J., I. S. parodymų matyti, kad prieš nusikaltimą E. J. ir D. K. ir kiti kavinėje buvę asmenys vartojo alkoholinius gėrimus. Ikiteisminio tyrimo metu E. J. nurodė, kad neatsimena visų aplinkybių, nes buvo išgėręs (1 t., b. l. 35-36), o teisme nurodė, kad trenkė nukentėjusiajam vien tik todėl, kad jis norėjęs jį pakelti ir parvesti namo, o šis pradėjęs keiktis (5 t., b. l. 32-33). Nuteistasis D. K. teisme parodė, kad J. K. pažinojo nuo vaikystės, nuolat jam padėdavo, net ir tada kai kartu sėdėjo Marijampolės pataisos namuose, neturėjo prasmės jo žudyti (5 t., b. l. 31-32). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, jog nuteistųjų nemotyvuoto ir agresyvaus elgesio priežastis buvo alkoholio įtaka, nes nukentėjusysis iki įvykio nieko blogo jiems nepadarė, todėl BK 60 straipsnio l dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę nustatė pagrįstai ir naikinti ją nėra jokio pagrindo.

Nors nuteistųjų apeliaciniuose skunduose tiksliai nenurodyta, tačiau iš jų turinio galima suprasti, kad prašoma nuteistajam E. J. nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog atvyko į policiją ir davė išsamius parodymus, taip padėjo išaiškinti šią veiką, o D. K. - nuoširdžiai gailisi ir sutinka atlyginti nukentėjusiosios turtinę ir neturtinę žalą. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai yra bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; 2) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, šie parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (LAT nutartys Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-78/2014). Iš byloje esančių duomenų ir įrodymų matyti, kad D. K. visų pirma neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, net ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamosiose kalbose nurodė, kad savo kalės nepripažįsta, nes nukentėjusiojo nežudė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, o nenustačius šios aplinkybės, nėra teisinio pagrindo nustatyti atsakomybę lengvinančios aplinkybės net ir tuo atveju, kai asmuo nuoširdžiai gailisi. Nuteistojo D. K. apeliaciniame skunde nurodytas nuoširdus gailėjimasis vertinamas kaip deklaratyvus, nes pats nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina ir nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių, t. y. nesuteikė nukentėjusiajam pagalbos, neiškvietė medikų, o pamatęs ką padarė pabėgo iš įvykio vietos ir slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tad tikrai nuteistajam D. K. nėra jokio pagrindo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką reikia laikyti ir tuos atvejus, kai jis laisva valia atvyksta ir praneša apie padarytą nusikalstamą veiką valstybės institucijoms ar jų tarnautojams, nepriklausomai nuo to, ar apie jo nusikalstamą veiką jau žinoma, ar ne. Būtina įvertinti asmens savanoriškumą, kada teisėsaugos institucijos sužinojo apie nusikalstamą veiką, kaip asmuo, pranešęs apie nusikalstamą veiką, vertina teisėsaugos institucijos galimybes išsiaiškinti nusikalstamą veiką, tačiau negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybę asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti savo kaltę. Iš byloje esačių nuteistojo E. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų matyti, kad prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam į veidą, tačiau kiekvieną kartą švelnindavo savo atsakomybę, t. y. pirma nurodė, kad sudavė J. K. 3-4 smūgius į veidą, vėliau, kad apie 2 kartus į žandikaulį, o kiti smūgiai buvo į nukentėjusiojo kairį ir dešinį petį, akistatų metu teigė sudavęs tik 1 smūgį į veidą, o kitus du į kairį ir dešinį petį, o 1 nepataikė. Apie savo D. K. veiksmus tiksliai nenurodė, nes iš specialisto išvados matyti, kad J. K. lavone konstatuota ne mažiau kaip 13 trauminių poveikių (1 t., b. l. 21-26). Taigi nuteistasis E. J. tik iš dalies pripažino savo ir nurodė dalį D. K. neteisėtų veiksmų. Tokiais savo veiksmais nepadėjo išaiškinti padarytos nusikalstamos veikos, todėl nėra pagrindo nuteistojo veiksmus pripažinti atsakomybę lengvinančiais. Dėl aukščiau paminėtos priežasties, jog E. J. tik iš dalies pripažino savo neteisėtus veiksmus, jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe negalima pripažinti ir tai, kad jis padėjo išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusį asmenį, nes reikalinga šių aplinkybių visuma.

Gynėjas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog E. J. nusikalto pirmą kartą, nes tai teismas įvertino tik kaip nuteistojo asmenybę apibūdinantį faktą.

BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (LAT nutartys Nr. 2K-451/2005, 2K-38/2009, 2K-77/2009, 2K-7-287/2009, 2K-534/2013). Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis D. K. neatlygino nukentėjusiosios turtinės ir neturtinės žalos, o tik posėdžio metu sutiko ją atlyginti. Pagal susiformavusią teismų praktiką to nepakanka, kad tai būtų galima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Pažymėtina, jog bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. K. bausmę, atsižvelgė, jog jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, yra labai sunkus ir tyčinis nusikaltimas, padarytas netiesiogine tyčia, sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės, padaryta žala visuomenei, nes atimta žmogaus gyvybė, nusikaltimas baigtas. Įvertino ir D. K. asmenybę: praeityje teistas šešis kartus, būdamas recidyvistu padarė naują labai sunkų nusikaltimą, buvo nusikaltimo iniciatorius. Palikta galioti viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o kita atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe buvo panaikinta. Teisėjų kolegijos nuomone nėra pagrindas švelninti D. K. paskirtą bausmę, nes už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje, įstatymo leidėjas numatė tik laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba iki gyvos galvos. Tad pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė 12 metų, kuri keliais metais mažesnė net už sankcijoje numatytą vidurkį, nėra per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54-63 straipsniuose išdėstytų nuostatų.

Išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, kad nuteistasis E. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, panaikinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, iš naujo įvertinami bausmės skyrimo pagrindai ir E. J. paskiriama šio nusikaltimo sankcijos ribose numatyta bausmė. Įvertinama, kad nuteistasis E. J. padarė apysunkį nusikaltimą dėl chuliganiškų paskatų, netiesiogine tyčia, esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. E. J. neteistas, nedirbantis, nevedęs, į prikauslomybių ligų įskaitą neįrašytas. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalimi bausmės dydis skaičiuojamas nuo įstatymo sankcijoje numatyto vidurkio, todėl jam skiriama bausmė nežymiai viršijanti sankcijoje numatytą vidurkį. Pažymėtina, kad BK 138 straipsnio 2 dalyje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų.

Dėl nuteistojo E. J. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš naujo peržiūrimas ir nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios G. K. ir A. P. pareiškė civilinius ieškinius, kuriais prašė išieškoti iš įtariamųjų padarytą materialinę ir moralinę žalą, kurią abi įvertino po 4 000 litų (3 t., b. l. 81,87). Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji A. P. sumažino civilinių ieškinių sumas iki 2 000 litų kiekvienai nukentėjusiajai už moralinę ir materialinę žalą (5 t., b. l. 30). Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu šiuos nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino, tačiau neišdėstė motyvų ir argumentų, kuriais remiantis priteisė tokias pinigų sumas. Iš nuteistųjų ir nuteistojo E. J. gynėjo apeliacinių skundų nematyti, kad būtų ginčijama civilinių ieškinių sumos dydis, kuris buvo priteistas iš nuteistųjų. Tačiau perkvalifikavus nuteistojo E. J. nusikalstamą veiką į nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų nustatytinas priežastinis ryšys tarp pareikštų civilinių ieškinių ir jo padarytos nusikalstamos veikos.

Iš nukentėjusiosios A. P. duotų parodymų teisme matyti, kad nukentėjusiųjų patirtos turtinės išlaidos buvo susijusios su J. K. laidotuvėmis, moralinę žalą taip pat grindžia irgi tėvo netektimi ir nurodo, kad nukentėjusysis buvo jų tėvas, su J. K. gerai sutarė, palaikė santykius net ir tuo metu, kai šis sėdėjo pataisos namuose, rūpinosi juo (5 t., b. l. 30). Taigi tarp nuteistojo E. J. nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nukentėjusiųjų patirtų tiek turtinių, tiek ir neturtinių žalų nėra priežastinio ryšio, tačiau tas ryšys išlieka tarp nuteistojo D. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Dėl anksčiau paminėtų aplinkybių nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai priteisiami tik iš nuteistojo D. K.. Dėl to nebus sunkinama nuteistojo D. K. padėtis, nes skundžiamu nuosprendžiu žalos atlyginimas buvo priteistas iš abiejų nuteistųjų solidariai. Šioje dalyje apygardos teismo nuosprendis keistinas.

Nuteistasis D. K. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Būtent apie teismo nešališkumo pažeidimą objektyviąja prasme savo apeliaciniame skunde ir nurodo apeliantas. Tačiau pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (LAT nutarys Nr. 2K-243/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010, 2K-401/2012). EŽTT jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų neišsamiu išnagrinėjimu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (žr., pvz., Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Apeliantas teismo šališkumą būtent ir sieja su jo manymu neišsamiu įrodymų ištyrimu, jų netinkamu vertinimu, todėl šioje dalyje jo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeisti:

E. J. (E. J.) nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteisti laisvės atėmimo bausme 3 (trims) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Pašalinti nuteistiesiems D. K. ir E. J. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė bendrininkų grupe, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista iš E. J. ir D. K. po 1 000 (vieną tūkstantį) litų turtinės ir po 1 000 (vieną tūkstantį) litų neturtinės žalos nukentėjusiosioms A. P. ir G. K. solidariai, ir ją išdėstyti:

Iš nuteistojo D. K. priteisti 1 000 (vieną tūkstantį) Lt turtinės ir 1 000 (vieną tūkstantį) litų neturinės žalos nukentėjusiajai A. P. ir 1 000 (vieną tūkstantį) Lt turtinės ir 1 000 (vieną tūkstantį) litų neturinės žalos nukentėjusiajai G. K..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.