Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Baltic Shopping Centers“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5257-866/2015, kuria atsisakyta iškelti uždarajai akcinei bendrovei „Neiseris“ bankroto bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Baltic Shopping Centers“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovo UAB „Neiseris“ bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė www.rekvizitai.lt informaciją apie atsakovo debitorius UAB „OWL Klaipėda“, UAB „Rudinga“, UAB „Elanga“ ir UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ bei Juridinių asmenų registro išrašą apie UAB „Meblorama“ (t. 2, b. l. 16-22). Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą į bylą taip pat pateikė naujus (papildomus) dokumentus: 2011 m. vasario 23 d. Kauno apygardos teismo nutarties kopiją, PVM deklaracijų kopijas, pranešimų apie VMI pateiktų dokumentų priėmimą kopijas, atsakovo 2015 m. spalio 5 d. balansą, atsakovo 2015 m. spalio 6 d. klientų būklės sąrašą, PVM sąskaitų faktūrų kopijas, Prekių pardavimo ataskaitų kopijas, 18-ojo verslo apskaitos standarto metodines rekomendacijas, elektroninio laiško su patalpų nuomos pasiūlymu kopiją ir „Creditinfo Lietuva“ informaciją (t. 2, b. l. 38-63). Be to, 2015 m. lapkričio 3 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas apelianto prašymas dėl papildomų dokumentų prijungimo, kuriame apeliantas nurodo, kad antstolių V. Milevičiaus ir D. Milevičienės kontorai buvo pateikta kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą gauta medžiaga, kurią patikrinusi antstolė D. Milevičienė išsiuntė reikalavimus atsakovo debitoriams dėl mokėjimų atsakovui sustabdymo, tačiau buvo gauti atsakymai, kad dalis atsakovo nurodytų debitorių įsipareigojimų atsakovui neturi. Kadangi šie duomenys buvo gauti po atskirojo skundo padavimo, apeliantas prašo juos prijungti prie bylos (t. 2, b. l. 68-86). Atsižvelgdamas į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą bei į tai, kad pateikti įrodymai gali būti aktualūs, vertinant atsakovo mokumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas priima apelianto ir atsakovo pateiktus naujus rašytinius įrodymus (CPK 314 str.).

Dėl ginčo esmės

Remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis, bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovui UAB „Neiseris“ keltina bankroto byla nemokumo pagrindu. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės nemokumas – tai būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena vertinama pagal aktualius (naujausius) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, tačiau rėmimasis balanso duomenimis, nustatant įmonės mokumą (nemokumą), paprastai yra pakankamas tik kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1077-241/2015, 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-678-381/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo UAB „Neiseris“ pateiktų dokumentų (2015 m. liepos 15 d. ir 2015 m. liepos 31 d. balansų bei 2015 m. liepos 15 d. pelno (nuostolių) ataskaitos, Inventorizacijos aprašo, Klientų būklės sąrašo, Komiso sutarties) duomenis bei atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neturi įsiskolinimų VSDFV ir VMI, o jo likę aktualūs neįvykdyti įsipareigojimai keturioms įmonėms sudaro tik 124 044,99 Eur, konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti atsakovą UAB „Neiseris“ nemokiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pagrįsta iš esmės vien tik aritmetiniais pagal byloje atsakovo teiktus finansinės atskaitomybės duomenis apskaičiavimais, nors ir neatmestina visiškai, tačiau padaryta akivaizdžiai nevisapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus bei nesiėmus aktyvių veiksmų bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, dėl ko yra pakankamai abejotina, juo labiau, kad dėl atsakovo pateiktos atskaitomybės duomenų patikimumo kyla pagrįstų abejonių. Pažymėtina, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1903-117/2015). Taip pat sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tokias reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1713-464/2015, 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1698-381/2015).

Bylos duomenimis nustatyta, kad paskutiniai atsakovo UAB „Neiseris“ finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui pateikti tik už 2008 metus ir šie duomenys yra akivaizdžiai nebeaktualūs, sprendžiant klausimą dėl atsakovo (ne)mokumo (t. 1, b. l. 8-11). Taigi atsakovo vadovas net nuo 2009 metų nevykdo Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2, 6 punktuose numatytos pareigos juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus ir, be kita ko, šios pareigos nėra įvykdęs ir už 2014 metus. Jau vien ši aplinkybė kelia tam tikrų abejonių dėl įmonės veiklos skaidrumo. Be to, teismui pareikalavus pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, šį įpareigojimą įvykdė tik iš dalies: nepateikė teismui paskutinių, t. y. 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentų, nenurodė įmonės kreditorių bei debitorių atsiskaitymo terminų, pridėjo tik dalį einamųjų (2015) metų finansinės atskaitomybės dokumentų (t. 1, b. l. 46-47, 81-89, 95-98, 122-136, 142-144). Nesant visų atsakovo finansinės atskaitomybės už 2014-2015 metus dokumentų, tarp jų kapitalo pokyčių ataskaitų, pinigų srautų ataskaitų bei aiškinamųjų raštų ir kitų įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčių dokumentų, nėra galimybės objektyviai nustatyti atsakovo turto, kapitalo, įsipareigojimų bei pinigų srautų pokyčių, turinčių reikšmės, įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viešojo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui galimybę ir pačiam papildomai pareikalauti skolininko (įmonės) finansinei būklei nustatyti reikalingų įrodymų bei atlikti procesinius veiksmus, numatytus ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje, kurių nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesiėmė.

Iš atsakovo pateikto 2015 m. liepos 15 d. balanso matyti, kad įmonė turi 363 414 Eur vertės turto, kurį faktiškai visą sudaro trumpalaikis turtas (363 405 Eur vertės): 254 511 Eur vertės atsargos, žaliavos ir komplektavimo gaminiai, 75 397 Eur vertės išankstiniai apmokėjimai, 33 494 Eur per vienerius metus gautinos sumos, o įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro iš viso 255 390 Eur, tarp jų po vienerių metų mokėtinos skolos tiekėjams – 181 500 Eur sumos, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 73 890 Eur (t. 1, b. l. 87-88). Remiantis šiais bei kitais į bylą pateiktais duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 31 d. nutartimi buvo iškėlęs atsakovo bankroto bylą (t. 1, b. l. 99-102). Atsakovas kartu su atskiruoju skundu, nurodydamas, jog 2015 m. liepos 15 d. balanse buvo padaryta klaida, į bylą pateikė jau kitą – 2015 m. liepos 31 d. balansą, kurio duomenimis įmonės turtas jau yra 106 274 Eur didesnis ir iš viso įmonės turtą sudaro nebe 363 414 Eur, o 469 688 Eur vertės turtas, kurį vėlgi faktiškai visą (469 679 Eur) sudaro trumpalaikis turtas: beveik tokios pačios, t. y. 254 512 Eur, vertės atsargos, žaliavos ir komplektavimo gaminiai, tačiau beveik dvigubai didesni – 141 728 Eur išankstiniai apmokėjimai bei daugiau nei dvigubai didesnės per vienerius metus gautinos sumos, kurios sudaro 73 436 Eur (t. 1, b. l. 115-123). Klaida (pasak atsakovo) balanse buvo padaryta dėl itin ženklios sumos, turinčios reikšmės įmonės turto vertės nustatymui. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš 2015 m. liepos 15 d. ir 2015 m. liepos 31 d. balansų matyti, jog teikiant 2015 m. liepos 31 d. balansų, buvo pakoreguoti ne tik 2015 metų, bet ir praėjusių, t. y. 2014 metų duomenys: 2015 m. liepos 15 d. balanse nurodyta, jog 2014 metais įmonė turėjo 218 884 Eur vertės turto ir 306 791 Eur įsipareigojimų, kurie visi mokėtini per vienerius metus, tuo tarpu 2015 m. liepos 31 d. balanse jau nurodyta, jog įmonės turto vertė 2014 metais buvo 283 560 Eur (t. 1, b. l. 87-88, 122-123). Įmonės finansinių duomenų keitimas (dar ir retrospektyviai), vertinant jos finansinę padėtį, sukelia abejonių dėl šių duomenų patikimumo bei teikia pagrindą juos vertinti pakankamai rezervuotai, o juo labiau ir dėl žemiau nurodomų argumentų.

Iš 2015 m. liepos 31 d. balanso duomenų, kuriuos atsakovas nurodė kaip teisingus, matyti, kad atsakovas per 7 mėnesius 2015 metais padidino savo atsargas 150 000 Eur (nuo 104 512 Eur iki 254 512 Eur), per vienerius metus gautinas sumas – 37 739 Eur (nuo 35 697 Eur iki 73 436 Eur), atsirado naujas įmonės pajamų šaltinis – kitos gautinos 41 940 Eur vertės sumos, tačiau šio turto įsigijimo pagrindas, taip pat ir įmonės atsargų padidėjimą sąlygojusios aplinkybės nėra žinomos ir nebuvo nustatinėjamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, paminėto balanso duomenimis, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sumažėjo nuo 371 467 Eur iki 181 709 Eur, ženkliai sumažinus įsiskolinimą tiekėjams (nuo 354 476 Eur iki 134 875 Eur). Taigi pagal atsakovo 2015 m. liepos 31 d. balansą atsakovas per 2015 m. sausio – liepos mėnesius grąžino tiekėjams 219 601 Eur arba perkėlė didžiąją šios sumos dalį – 181 500 Eur į po vienerių metų mokėtinas sumas, nors duomenų apie skolų mokėjimo terminus, susitarimus su tiekėjais bei šių rodiklių esminį pasikeitimą, kaip minėta, į bylą nepateikė ir teismas tokių duomenų nepareikalavo. Maža to, tuo pačiu laikotarpiu (2015 m. sausio – liepos mėnesiais) atsakovas dar ir įsigijo papildomai 150 000 Eur vertės atsargų, nors pagal 2014 metų pelno (nuostolių) ataskaitą buvo gavęs tik 42 203 Eur pelno. Iš apelianto į bylą pateiktų duomenų taip pat matyti, kad atsakovo nurodyti debitoriniai įsipareigojimai (bent iš dalies) neatitinka tikrovės. Visų pirma, jau pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad UAB „OWL Klaipėda“, UAB „Rudinga“, UAB „Elgana“ ir UAB „Elektornet Commercial Lithuania“, kurios skolingos atsakovui iš viso 16 802,88 Eur, yra likviduotos, o iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų (atsakymų antstolei) matyti, jog dalis debitorių (UAB „Dubingiai“, AAS „Gjensidige Baltic“, UAB „Mokilizingas“, UAB „Ažuona“, UAB „Tango reklama“, UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Optisima“) apskritai neturi įsipareigojimų atsakovui (t. 2, b. l. 79-85). Byloje nesant duomenų apie atsakovo veiklą 2014 – 2015 metais bei papildomų pajamų šaltinius ar dotacijas, keliantys abejonių taip pat yra ir atsakovo pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys, kad atsakovas per 2015 m. sausio – liepos mėnesius sugebėjo gauti 195 931 Eur pelno, kai per visus 2014 metus - 42 203 Eur (t. 1, b. l. 89). Juolab kad atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog jis 2014 metais mokėtinu pelno mokesčiu padengė praeitais metais susidariusį nuostolį, nors deklaruoja, kad įmonė gavo pelno. Be kita ko, paminėtų rezultatų atsakovas pasiekė, neturėdamas registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų įmonės kasoje bei banko sąskaitoje, esant pritaikytam įmonės turto areštui (t. 1, b. l. 18, 32-37).

Nagrinėjamu atveju pagal atsakovo pateiktus dokumentus įmonė dirba sėkmingai, didina savo atsargas ir gauna pelno. Tačiau iš atsakovo pateiktų PVM deklaracijų nėra galimybės nustatyti, kokią konkrečiai ir kaip aktyviai bei sėkmingai atsakovas vykdo veiklą, nors sprendžiant dėl įmonės galimybės toliau veikti ir išlikti rinkoje, kaip minėta, svarbu nustatyti, ar įmonė realiai tebevykdo veiklą. Pastebėtina, kad antstolė 2015 m. balandžio 10 d. pažymoje nurodė, jog atsakovo veiklos vykdymo vieta nežinoma, įmonėje dirba tik vienas darbuotojas (t. 1, b. l. 18). Todėl nėra aišku, kokią tiksliai įmonė vykdo ar gali sėkmingai vykdyti veiklą turėdama vieną darbuotoją, tikėtina, administracijos vadovą. Be jau paminėto dar daugiau abejonių tiek dėl sėkmingos veiklos, tiek (turint omenyje žemiau nurodomas atsakovo sąsajas su UAB „Meblorama“) netgi dėl įmonės turimo turto sukelia ir kitos neišaiškintos aplinkybės, o būtent: kodėl taip sėkmingai vystantis veiklą atsakovas pats nuo pat 2011 metų neatsiskaito su apeliantu bei taip pat ilgą laiką iš esmės nevykdo/nevykdė įsipareigojimų kitiems kreditoriams (UAB „Meblorama“, UAB „Baldų pasažas“, VŠĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“, beje, pastarajam skola santykinai net ir nėra didelė), kurie yra kreipęsi dėl priverstinio skolų išieškojimo į antstolius, bet ir jiems nepavyksta sėkmingai užbaigti vykdomąsias bylas (t. 1, b. l. 20-29, 95); ar atsakovo inventorizacijos apraše, Komiso sutarties prieduose nurodytas turtas yra iš tikrųjų jam priklausantis turtas, t. y. kada ir kokiu būdu jis įgytas nuosavybės teise ir kokiais pirminiais dokumentais tai pagrindžiama.

Iš aukščiau nurodyto matyti, kad atsakovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikus visų savo finansinės atskaitomybės dokumentų, o dėl pateiktųjų patikimumo kilus pagrįstoms abejonėms, tikroji įmonės finansinė padėtis nebuvo nustatyta, to neįmanoma atlikti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Be to, teismas neištyrė ir neįvertino Komiso sutarties bei taikos sutarties, sudarytų tarp atsakovo ir kreditoriaus UAB „Meblorama“, aplinkybių.

Visų pirma pažymėtina, kad vien buvusi iki taikos sutarties sudarymo 257 324,66 Eur skola UAB „Meblorama“ pagal bet kurį atsakovo pateiktą balansą iš esmės būtų lėmusi teisinį įmonės nemokumą. Apeliantas nurodo ir atsakovas neneigia, kad atsakovo ir jo kreditoriaus vadovai – sutuoktiniai. Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovo direktorė – L. Ž., o UAB „Meblorama“ direktorius – R. Ž., abiejų vadovų gyvenamoji vieta ta pati, tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini) registruotos ir abiejų įmonių buveinės, kas kelia abejonių dėl sandorio šalių sąžiningumo (t. 1, b. l. 225; t. 2, b. l. 20-22). Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 2-37133-994/2015) patvirtintos tarp atsakovo ir UAB „Meblorama“ taikos sutarties sąlygų matyti, kad UAB „Meblorama“ taikos sutartimi besąlygiškai atsisakė reikalavimo teisės į atsakovo 257 324,66 Eur skolą (t. 1, b. l. 229-230), byloje nėra duomenų, dėl kokių įtikinamų priežasčių buvo atsisakyta šio ženklaus reikalavimo (kas apskritai verslo praktikoje yra itin retas atvejis) ir būtent tuo metu, kai jau buvo iškelta civilinė byla dėl bankroto bylos iškėlimo (t. 1, b. l. 140-141). Be to, kaip teisingai nurodo apeliantas, iš Komiso sutarties sąlygų nėra aišku, kiek konkrečiai ir per kokį laikotarpį UAB „Meblorama“ įsipareigojo parduoti atsakovo šiam komisionieriui pateiktų prekių, taip pat nenumatyta ir atsakomybė už šios sutarties netinkamą vykdymą (t. 1, b. l. 137-138). Komiso sutartis buvo sudaryta 2015 m. gegužės 1 d., o iš atsakovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų duomenų matyti, jog iki 2015 m. spalio 5 d., t. y. per 5 mėnesius buvo atlikti tik kelių daiktų, perduotų pagal Komiso sutartį, pardavimai (t. 2, b. l. 49-51) ir byloje nėra duomenų, kad atsakovo išrašytos komisionieriui UAB „Meblorama“ PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos. Taigi abejotina, ar galima teigti, jog atsakovas sėkmingai vykdo veiklą ir pagal Komiso sutartį. Dar daugiau, iš taikos sutarties ir Komiso sutarties matyti, kad jos sudarytos atitinkamai 2015 m. liepos 20 d. (taigi, jau ir esant iškeltai nagrinėjamai bylai) ir 2015 m. gegužės 15 d. Tačiau atsakovas, teikęs 2015 m. liepos 27 d. atsiliepimą, jame apie šių sutarčių egzistavimą net nebuvo užsiminęs, jos atsirado byloje tik su 2015 m. rugpjūčio 10 d. atskiruoju skundu (t. 1, b.l. 55-61, 115-121). Menkai tikėtina, kad bent jau apie sudarytą taikos sutartį, turint omenyje UAB „Meblorama“ reikalavimo dydį ir jo reikšmę nustatant įmonės (ne)mokumo būseną, atsakovas net nebūtų užsiminęs atsiliepime ir neteikęs vėliau iki Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. teismo posėdžio, kuriame bankroto byla buvo iškelta. Maža to, ir UAB „Meblorama“ teikusi 2015 m. liepos 23 d. antstoliui prašymą dėl išieškojimo sustabdymo taip pat nenurodė apie jau turėjusią būti pasirašytą taikos sutartį (t. 1, b.l. 85). Nurodytos aplinkybės objektyviai verčia abejoti, ar minėtos sutartys nėra tik sutuoktinių priemonė išvengti bankroto realiai nemokiai įmonei. Tokias abejones sustiprina ir tai, kad UAB „Meblorama“, kuriai priteista iš atsakovo skola ilgą laiką nebuvo išieškota, gavusi pagal Komiso sutartį atsakovo turtą, ne tik nenukreipė išieškojimo į jį, o taikos sutartimi atsisakė savo reikalavimo apskritai.

Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo nemokumo klausimą, nepagrįstai neišsireikalavo reikšmingų pirminių įrodymų, kurie leistų objektyviau spręsti apie įmonės realią turtinę padėtį, deklaruojamų gautų pajamų ir išlaidų apyvartą, neišsiaiškino realiai vykdomos veiklos bei jos perspektyvų ir dėl to neatskleidė nagrinėjamo klausimo esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.). Todėl skundžiama nutartis naikintina, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimą išnagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Neiseris“ iškėlimo perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.