Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kredito unijos „Vilniaus kreditas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kredito unijos „Vilniaus kreditas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. B2-585-227/2015, pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau VSDFV) Panevėžio skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Good factor“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus kredito unijos „Vilniaus kreditas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties bei įtraukti kredito uniją į bylą trečiuoju asmeniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas nenustatyta.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad Panevėžio apygardos teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Good factor“. Atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties panaikinimo padavė ne tik atsakovas UAB „Good factor“, tačiau ir UAB „Good factor“ kreditorius kredito unija „Vilniaus kreditas“. Nurodė, kad jam nebuvo pranešta apie tai, kad teisme buvo gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, taip pat apie tai, kad atsakovui iškelta bankroto byla. Kredito unija nurodė, kad teismas bankroto bylą iškėlė nesivadovaudamas aktualiais bendrovės finansiniais duomenimis, o bankroto bylos iškėlimas pažeidžia jos, kaip UAB „Good factor“ kreditoriaus, interesus.

Pirmosios instancijos teismui 2015 m. liepos 7 d. nutartimi atsisakius priimti kredito unijos „Vilniaus kreditas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties, kredito unija pateikė atskirąjį skundą dėl 2015 m. liepos 7 d. nutarties, iš esmės grindžiamą analogiškais argumentais, kartu pabrėždama, kad nurodytos aplinkybės patvirtina jos materialinį teisinį suinteresuotumą atsakovo bankroto byloje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įtraukti į bylą kredito uniją trečiuoju asmeniu bei priimti atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos įmonės kreditoriai laikomi turinčiais teisinį suinteresuotumą ir turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įtraukti juos į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus, pareiškiančio reikalavimą įstoti į bylą bankroto bylos iškėlimo metu, procesinė padėtis atitinka jo poziciją byloje, t. y. kreditorius, iki bankroto bylos iškėlimo reiškiantis savarankišką reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įstoja į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, o kreditorius, tik palaikantis bankroto bylos iškėlimą – kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-274/2012). Taigi, nors įstatymas ir teismų praktika suteikia teisę kreditoriams įstoti į bankroto bylą trečiojo asmens statusu, tačiau trečiųjų asmenų įtraukimas į bankroto bylą pasirengimo stadijoje siejamas su nutarties įmonei iškelti bankroto bylą priėmimo momentu. Po nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo kreditorius byloje dalyvaujančiu asmeniu paprastai tampa tik teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-274/2012).

Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad kredito unija „Vilniaus kreditas” į Panevėžio apygardos teismą su atskiruoju skundu kreipėsi 2015 m. liepos 7 d., t. y. po nutarties atsakovui iškelti bankroto bylą priėmimo dienos (ši nutartis priimta 2015 m. birželio 26 d.). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo atsisakė įtraukti į bylą kredito uniją trečiuoju asmeniu bei priimti atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos tesimo 2015 m. birželio 26 d. nutarties. Pažymėtina, kad CPK 305 straipsniu ribojamas asmenų, galinčių paduoti apeliacinį (atskirąjį) skundą ratas, t. y. apeliacinį (atskirąjį) skundą turi teisę paduoti tik dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 305 straipsnis). Civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, ieškovu laikomas asmuo, kuris kreipėsi į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą skolininkui, tuo tarpu atsakovas bankroto bylose yra skolininkas, t. y. įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju VSDFV Panevėžio skyrius laikytinas ieškovu, o UAB „Good factor“ – atsakovu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kredito unija „Vilniaus kreditas“ bankroto bylos iškėlimo stadijoje nedalyvavo, t. y. nebuvo byloje dalyvaujantis asmuo, todėl remiantis CPK 305 straipsniu, kredito unija „Vilniaus kreditas“ neturėjo teisės paduoti atskirojo skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties.

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad kredito unija nebuvo informuota apie tai, kad pirmosios instancijos teisme yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis argumentas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo. Kaip teisingai nurodė VSDFV Panevėžio skyrius, informacija apie pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovėms (tarp jų ir atsakovui) skelbiama viešai teismų pranešimuose apie nagrinėjamas bylas, todėl kredito unija „Vilniaus kreditas”, būdama suinteresuota ir norėdama būti įtraukta į atsakovo bankroto bylą trečiuoju asmeniu, turėjo visas galimybes įstoti į bylą kreipdamasi į teismą iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad į civilinę bylą pasirengimo stadijoje turėtų būti įtraukti ne visi žinomi įmonės kreditoriai, bet tik tie, kurie pareiškė pageidavimą įstoti į bylą šioje stadijoje, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos individualiai informuoti kredito unijos apie savo žinion priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad bankroto bylos iškėlimas atsakovui sukeltų papildomų nuostolių kredito unijai, taip pat teigia, kad sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo negalima suabsoliutinti vien tik (ne)mokumo sąlygų, kaip pagrindo kelti bankroto bylą, o turi būti atsižvelgiama į kreditorių interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais. Bankroto procesas yra kolektyvinis, jame siekiama pagal įstatymo reikalavimus derinti visų kreditorių interesus bei proporcingai patenkinti jų reikalavimus iš likusio bankrutuojančios įmonės turto. Taigi šiame procese negalima išskirti tam tikrų kreditorių individualių interesų. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad VSDFV Panevėžio skyrius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui nemokumo pagrindu. ĮBĮ įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Pagal formuojamą teismų praktiką, teismui, sprendžiant ar įmonė yra nemoki, vertinami įmonės finansiniai duomenys, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taip pat sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tam reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1554/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1620/2010 ir kt.). Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantas, vertinant, ar įmonei keltina bankroto byla nemokumo pagrindu, teismas apsiriboja tik bendrovės finansinės padėties įvertinimu. Ir tik įmonei iškėlus bankroto bylą, t. y. konstatavus, kad ji yra nemoki, pradedami įgyvendinti bankroto proceso tikslai, tarp jų ir kreditorių, kaip visumos (o ne pavienių kreditorių), interesų užtikrinimas, kuo operatyviau ir kuo didesne apimtimi patenkinant jų finansinius reikalavimus.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti atsakovą esant nemokų. Pati kredito unija atskirajame skunde nurodė, kad vien įsiskolinimas jai sudaro 547 265,86 Eur, kurie atsirado 2014 m. spalio 8 d. nutraukus kredito sutartį, sudarytą tarp atsakovo ir kredito unijos, dėl šio kreditoriaus reikalavimo pradėtas priverstinis išieškojimas. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas bankroto bylą iškėlė nesivadovaudamas aktualiais bendrovės finansiniais duomenimis nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.