Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-29 · Administracinė byla Nr. I-580-484/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-29
Bylos Nr.
I-580-484/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
D. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas D. R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-7, 25-26).

Skunde paaiškino, kad nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m iki 8,1 kv. m, vienas arba dar su vienu asmeniu, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Būdamas mažesnėje erdvėje nei numato minimalūs reikalavimai su kitais asmenimis, patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Dėl šių priežasčių sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją. Kameroje nuolat kildavo tarp kalinčiųjų buitiniai konfliktai, retsykiais ir su fiziniu kontaktu.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad patyrė garbės ir orumo pažeminimą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Nurodo, kad visose kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuris nuo kameros gyvenamojo ploto yra atskirtas tik apie 1,35 m aukščio sienele. Nėra jokios kabinos, kuri užtikrintų privatumą naudojantis tualetu. Naudodamasis tualetu jautė diskomfortą, patyrė psichologinius išgyvenimus. Be to, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, dėl ko kameroje buvo juntamas blogas kvapas.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo suteikta galimybė tik 1 val. pasivaikščioti kiemelyje, nors, pareiškėjo manymu, jam turi būti sudaryta galimybė ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė visą kūną prausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Skiriamų 15 min kartą per savaitę nusiprausti duše jam nepakako.

Taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, rūdijo metalinės lovos. Kamerose, kurios buvo pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc. Taip pat kamerose buvo ribojamas minimalus gaivaus oro kiekis. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus, t. y. 36 kW. Nurodo, kad nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, nes žiemos metu kameroje buvo nuo 10–14 laipsnių, vasaros metu – iki 35 laipsnių. Taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamos maisto kokybės ir jo energetinės vertės: maistas nebuvo skanus, o jo energetinė vertė – nuo 1300–1500 kcal. Paaiškina, kad jo svoris yra 60 kg, ūgis – 1 m 75 cm, kasdien sportuoja.

Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė baimę, nerimą, emocinę ir nuolatinę depresiją, pažeminimą, stresą, fizinius bei kitus nepatogumus, sutriko nervų sistema.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 32-40) atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracijos turimais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. vasario 22 d. ir įstaigoje su pertraukomis buvo laikomas iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovės atstovas pabrėžia, kad Lukiškių TI-K suimtieji į kameras skirstomi griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. Paaiškina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731; toliai – Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsiliepime pateikti duomenys rodo, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymi, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Nurodo, kad kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (kamerose, kuriose yra iki 4 lovų) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Pažymi, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.

Paaiškina, kad visi suimtieji kasdien turi teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Jeigu suimtasis sutinka, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jis gali būti sutrumpinamas. Pasivaikščiojimo kiemuose yra rakinamos kameros, kuriose suimtieji gali pasislėpti nuo kritulių.

Nurodo, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems maitinimas yra tiekiamas dienotvarkėje numatytu metu pagal nustatytas mitybos normas ir subalansuotus valgiaraščius. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Pažymi, kad maistas yra gaminamas, laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto davinio svorį bei kokybę. Pagamintas maistas yra išduodamas laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose, kurie atidaromi tik tada, kai dalinamas maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems, todėl paduodamas maistas būna šiltas.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Mano, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d., pagrįstumo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis a. b. Nr. A63-1343/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: Nr. 105 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 150 (plotas 7,56 kv. m), Nr. 116 (plotas 7,49 kv. m), Nr. 119 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 371 (plotas 7,18 kv. m), Nr. 333 (plotas 7,72 kv. m), Nr. 154 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 224 (plotas 5,33 kv. m), Nr. 268 (plotas 7,30 kv. m), Nr. 297 (plotas 8,08 kv. m), Nr. 378 (plotas 6,54 (plotas 6,54 kv. m.), Nr. 356 (plotas 8,31 kv. m), Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 368 (plotas 6,50 kv. m), Nr. 165 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 118 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 138 (plotas 7,44 kv. m) (b. l. 32-40, 41-44, 120-121). Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus ir kameroje kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, nustatyta, kad didžiąją dalį šio laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas arba dar su vienu asmeniu, tik 2018 m. gegužės 11 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 378 kartu su dar 7 asmenimis. Pareiškėjui 2018 m. gegužės 11 d. kameroje teko 0,82 kv. m kameros ploto, o tai reiškia, kad buvo pažeistas Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimas. Visais kitais laikotarpiais gyvenamojo ploto norma, įtvirtinta Įsakymu Nr. V-124, pažeista nebuvo, pareiškėjui teko nuo 3,66 iki 8,31 kv. m kameros ploto. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad 2018 m. gegužės 11 d. pareiškėją laikant kameroje, kurioje jam teko tik 0,82 kv. m, buvo pažeisti ne tik Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, bet ir Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad sanitariniai mazgai yra įrengti gyvenamojoje kameroje, nuo kurios atskirti ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas.

HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje M. prieš Rusiją ir byloje A. ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje A. ir kt. prieš Rusiją). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 49-51) nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426 2012-2016 m. sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas ir atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunkčio reikalavimus, tačiau, remdamasis EŽTT ir nacionalinių teismų praktika, daro išvadą, jog laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. (išskyrus laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo įkalinimo įstaigas) nebuvo užtikrintas pareiškėjo visiškas privatumas jam naudojantis sanitariniais mazgais – pareiškėjas kamerose buvo laikomas su kitais asmenimis, buvo stebimas pareigūnų – ir ši aplinkybė laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris sukėlė jam neigiamų išgyvenimų bei turėjo įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Todėl yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018).

Pareiškėjas skunde taip pat tvirtina, jog kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, oro judėjimo greitis ir apšvieta, buvo drėgna, veisėsi parazitai, neveikė ventiliacija.

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, apšvietos, ventiliacijos, oro judėjimo greičio, parazitų veisimosi nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvieta, oro judėjimo greitis, ventiliacija, veisėsi parazitai, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundu dėl kameroje neveikiančios vėdinimo sistemos, t. y. prašydamas išmatuoti kameroje oro judėjimo greitį, kreipėsi tik vieną kartą – 2018 m. spalio 30 d., t. y. jau po kreipimosi į teismą (b. l. 119).

Vadovaujantis HN 134:2015 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus nagrinėjamam ginčo laikotarpiui aktualius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras), periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, patikrinimo aktus, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr. 105, 150, 116, 119, 371, 333, 154, 224, 268, 297, 378, 356, 122, 368, 165, 106, 118, 138 HN 134:2015 reikalavimų iš esmės buvo laikomasi, o nustatyti pažeidimai nedelsiant šalinami (b. l. 55-116).

Centro 2018 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte nurodyta, kad, atlikus patikrinimą kameroje Nr. 119 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2018 m. kovo 22 d.) ir Nr. 333 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 25 d.) buvo nustatyta, kad šiose kamerose yra galimybė patalpas išvėdinti per langus, langai atsidarė ir užsidarė, tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Taip pat šiame patikrinimo akte nurodyta, kad Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ar nuteistiesiems yra išduodami čiužiniai iš audinio, tinkamo skalbti ir (ar) dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose, tai atitiko HN 134:2015 41 punktą. Kameroje Nr. 333 buvo privalomas valymui inventorius (b. l. 67-69).

Centro 2018 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 224 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2018 m. balandžio 23 d.) lango rėmas buvo nesulūžęs, langas užsidarė sandariai, išmatuota oro temperatūra buvo 23 laipsniai, oro judėjimo greitis – 0,05 m/s, tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą. Kameroje Nr. 224 patikrinimo metu išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 252 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą (b. l. 78-79). Centro 2018 m. gegužės 23 d. patikrinimo duomenimis, ankstesnio patikrinimo metu kameroje Nr. 224 nustatytas HN 134:2015 12 punkto pažeidimas (prie sanitarinio mazgo buvo išlūžusi grindų plytelė) pašalintas (b. l. 87-88).

Centro 2018 m. birželio 13 d., be kita ko, nustatyta, kad kameroje Nr. 368 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2018 m. birželio 8-20 d.) santuokinė oro drėgmė buvo 40 proc., tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą, tačiau bendra dirbtinė apšvieta, kuri buvo 150 lx, neatitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimų. Taip pat nustatyta, kad kamera Nr. 368 vėdinama per langus, tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimą. Nustatytas HN 134:2015 14 punkto reikalavimų pažeidimas kameroje Nr. 368 buvo pašalintas, apie tai informuojant Centrą (b. l. 91). Taigi, šiuo atveju, pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo iš dalies yra pagrįsti.

Centro 2018 m. rugpjūčio 8 d. duomenys, be kita ko patvirtina, kad kameroje Nr. 378 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. gegužės 11 d.) išmatuota santykinė drėgmė, vėdinimas atitiko HN 134:2015 reikalavimus (b. l. 95-97).

Duomenų, kad Centras atliko patikrinimus kitose kamerose pareiškėjo buvimo jose ar jam artimu laikotarpiu, nėra.

Pagal HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio mėn. užsiima UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Visų Centro patikrinimų metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų buvimo vizualiai nenustatyta, peržiūrėjus graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo (dezinsekcijos, deratizacijos) darbų atlikimo (registravimo) žurnale esančius duomenis, nustatyta, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų pagrįsti tik iš dalies, t. y. nustatytas HN 134:2015 14 punkto reikalavimų pažeidimas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 8 d. iki birželio 20 d.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Byloje nustatyta, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 1-249 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys (b. l. 111-112).

Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo (b. l. 49-51) nustatyta, kad Lukiškių TI-K dušinės įrengtos korpusų postuose. Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys yra neslidžios ir turi nuolydį į vandens netekėjimo angą. Lukiškių TI-K dušinėse įrengta vieta nusirengti / apsirengti, veikia mechaninė vėdinimo sistema (įrengti ventiliatoriai), privatumui užtikrinti įrengtos pertvaros, yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, šviestuvai, tinkamai apšviečiantys patalpą. Dušinėje esantis maišytuvas yra techniškai tvarkingas, karšto ir šalto vandens tiekimo sistema veikia, į dušus nuolat tiekiamas karštas vanduo. Dušo patalpos kiekvieną dieną valomos dezinfekcijos priemonėmis.

Taigi, Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios yra aprūpintos karštu vandeniu, o Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, todėl teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinta teisės aktuose nustatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjo teiginys, kad Lukiškių TI-K ne visada jam buvo užtikrinta teisė naudotis šiltu dušu, yra abstraktus, t. y. pareiškėjas nenurodė, kada, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko.

Pareiškėjas nurodo, kad būdamas Lukiškių TI-K jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje.

Kaip pagrįstai nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo(suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Atsižvelgiant į pareiškėjo statusą Lukiškių TI-K ir remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 29 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (Žin., 2009, Nr. 68-2782) XVI skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 85 straipsnio 4 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Žin. 2003, Nr. 76-3498, Nr. 82) XXXVII skirsnio nuostatomis, jis turėjo teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažįsta, kad jam buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas siekia lauke praleisti ne mažiau kaip 8 val. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad maistas buvo neskanus, jo energetinė vertė yra nuo 1300 iki 1500 kcal., kai pareiškėjo svoris apie 60 kg, o ūgis 1,75 m.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Maitinimas užtikrinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo maisto kiekio ir energetinės vertės paremti išskirtinai paties pareiškėjo subjektyviu vertinimu, jie nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Įrodymų apie pareiškėjui tiektą maitinimą neturėjo pareigos pateikti ir atsakovės atstovas, kadangi pareiškėjas nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas.

Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto kameroje, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir higienos normas atitinkančių kalinimo sąlygų, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę: pareiškėjui vieną parą nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje, kuris buvo itin mažas 0,82 kv. m; visą jo buvimo Lukiškių TI-K laiką – 158 paras jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau šio pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas; pareiškėjas 12 parų buvo laikomas kameroje, kurioje apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 5 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 500 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu

nusprendžia:

Pareiškėjo D. R. skundą tenkinti iš dalies.

D. R. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 (penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė