Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Pakruojo ūkininkų kredito unijai, antstolei V. Š. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja R. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti G. M.. Nurodė, kad ji iš Pakruojo rajono ūkininkų kredito unijos jokių paskolų ir kreditų nebuvo prašiusi ir gavusi. Laidavimai, paskolos su įkeitimu buvo forminamos apgaulės ir sukčiavimo būdais. Pareiškėja nuo 2016-06-29 vykdo individualią veiklą pagal pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir numato per mėnesį gauti 350,00 Eur (atskaičius mokesčius 245,00 Eur). Nuo 2016-08-10 pareiškėja dirba (duomenys neskelbtini) po 4 val. per dieną ir darbo užmokestis neatskaičius mokesčių vidutiniškai sudarys iki 204,16 Eur. Atskaičius mokesčius pareiškėja planuoja gauti 155,17 Eur. Nurodė, kad pareiškėja gyvena kartu su A. P. ir turi du nepilnamečius vaikus: I. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. P., gim. (duomenys neskelbtini). Šiaulių apylinkės teismo sprendimu iš vaikų tėvo yra priteistos lėšos vaikų išlaikymui 260,66 Eur per mėnesį. Būtiniausiems poreikiams tenkinti reikalinga 380,00 Eur suma per mėnesį. Šią sumą sudaro 200,00 Eur vaikų išlaikymui, 130,00 Eur būsto išlaikymui ir 50,00 Eur maistui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi R. V. pareiškimą tenkino, iškėlė bankroto bylą fiziniam asmeniui R. V., paskyrė R. V. bankroto administratoriumi G. M., kreditoriams nustatė 30 dienų terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį jie turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos, patvirtino 250,00 Eur sumą, kurią bankroto administratorius G. M. turi teisę naudoti R. V. bankroto procedūroms atlikti, nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, patvirtino 340,00 Eur sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį R. V. būtiniesiems poreikiams tenkinti, nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, nustatė 4 mėnesių terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti, pareiškėjos R. V. patirtų bylinėjimosi išlaidų iš suinteresuotų asmenų nepriteisė.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma kelis kartus viršija 25 MMA sumą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja savo pajamas būtų dirbtinai mažinusi ar bandžiusi jas nuslėpti. Pareiškėja nurodė, kad turi finansinį turtą - 3562,32 Eur pajų Pakruojo ūkininkų kredito unijoje, tačiau šio kreditoriaus atstovė nurodė, kad faktiškai yra likęs tik 28,96 Eur privalomasis stojamasis pajus, o kitais pajiniais įnašais kreditorius iš dalies dar 2010 metais užskaitė pareiškėjos turimą skolą. Teismo vertinimu, pareiškėja iš gaunamų pajamų ir turimo finansinio turto (įneštų pajų) nebeturi galimybės įvykdyti kreditorinių įsipareigojimų. Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais, nustatė, kad pareiškėja per pastaruosius 3 metus nėra sudariusi jokių nesąžiningų sandorių, kurie blogintų jos turtinę padėtį.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Pakruojo ūkininkų kredito unija prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartį ir priimti naują nutartį - pareiškimą atmesti, palikus nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartį, šioje byloje pakeisti bankroto administratorių G. M. į bankroto administratorių R. S.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kurie turi prejudicinę galią, yra konstatuotas pareiškėjos R. V. nesąžiningumas, kuris įeina į FABĮ nustatytą 3 metų laikotarpį. Įsiteisėjusiuose teisme sprendimuose bendroje sumoje buvo priteista iš R. V. 2663,55 Eur bylinėjimosi išlaidų Pakruojo ūkininkų kredito unijos naudai. Taigi pareiškėja R. V. teismams pareiškusi nepagrįstus ieškinius be jokio faktinio ir teisinio pagrindo, taip padidino savo skolinius įsipareigojimus, todėl toks pareiškėjos elgesys teismo turi būti įvertintas kaip nesąžiningas.

Pareiškėja R. V. pagal verslo pažymą vykdė ūkinę veiklą, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. turėjo parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama rūbais. Darytina išvada, kad parduotuvė dirbo pelningai, kadangi ji veikia iki šios dienos, o pareiškėja R. V., perleisdama ūkinę veiklą tretiesiems asmenims sudarė nesąžiningą sandorį, taip siekdama sumažinti savo finansines galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais bei su tikslu išsikelti fizinio asmens bankroto bylą.

Pareiškėja R. V. yra nesenai grįžusi iš po motinystės atostogų. Atsižvelgiant į pareiškėjos jauną amžių, į tai, kad turi vairuotojo pažymėjimą, išsilavinimą, darytina išvada, kad ateityje pareiškėja sieks gerinti savo finansinę padėtį ir ieškos galimybių dirbti pilną darbo dieną už didesnį darbo užmokestį, dėl ko padidės galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Tai, kad šiuo metu dirba nepilnu etatu, dar kartą įrodo, kad ji siekia išvengti atstatyti savo mokumą ir siekia, jog būtų iškelta bankroto byla, kurios metu būtų nurašytos skolos.

G. M. administruoja bankrutuojančią UAB „Aisnera“, kurios vienintelė akcininkė buvo R. V. (pareiškėjos R. V. mama), bankroto administratoriaus veiksmai, veikiant prieš UAB „Aisnera“ kreditorių Pakruojo ūkininkų kredito uniją, o ne tikrinant UAB „Aisnera“ direktoriaus A. P. veiksmų teisėtumą, rodo šališkumą R. V. naudai. Taip pat, tą patį bankroto administratorių teismas yra paskyręs R. V. sugyventinio A. P. bankroto byloje Nr. 2 FB-825-291/2016. Tai sudaro prielaidą manyti, jog apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad skundžiama nutartimi pagrįstai iškelta bankroto byla R. V., gali kilti sunkumų kreditoriui Pakruojo ūkininkų kredito unijai komunikuojant ir bendradarbiaujant su bankroto administratoriumi G. M., siekiant užtikrinti tinkamą ir efektyvią bankroto proceso eigą. Pareiškėja R. V. yra A. P. sugyventinė, todėl bankroto administratoriaus G. M. kandidatūra sukels tiesioginį interesų konfliktą ir nebus užtikrinti R. V. kreditorių interesai.

Pateiktu atsiliepimu kreditorė D. D. prašo atmesti atskirąjį skundą ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, išanalizavo visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

Tik vienas iš fizinio asmens kreditorių pasiūlė savo bankroto administratoriaus R. S. kandidatūrą, kiti kreditoriai pareiškėjos siūlomai administratoriaus kandidatūrai neprieštaravo. Teismo posėdžio mėtų pats R. S. patvirtino tai, kad yra UAB „LKU turto valdymo“ direktorius ir kad ši įmonė yra tiesiogiai susieta su Pakruojo ūkininkų kredito unija. Tą patį patvirtino teismo posėdžio metų ir Pakruojo ūkininkų kredito unijos atstovė K. V. ir pabrėžė, kad Pakruojo ŪKU dirba su UAB „LKU turto valdymas“.

Pareiškėja R. V. pateiktu atsiliepimu prašo atskirąjį skundą ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas atsižvelgė į pareiškėjos pastangas mažinti kreditorinius įsipareigojimus.

Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskirojo skundo teiginiai, kad teismas turėjo skirti administratoriumi R. S., neatitinka FABĮ reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, dėl jų pakartotinai pasisako tiek, kiek šios aplinkybės susijusios su atskirojo skundo argumentais. Byloje nustatyta, kad pareiškėja R. V. yra nemoki, ji negali kreditoriams įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, o skolos viršija 25 MMA. Dėl pareiškėjos nemokumo ginčo byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

Bylos aplinkybės įrodo, kad pareiškėja 2016 metų antroje pusėje ėmėsi veiksmų savo finansinei padėčiai pagerinti: (duomenys neskelbtini) įsidarbino (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugpjūčio mėnesį jai išmokėta 118,23 Eur suma, rugsėjo mėnesį 84,45 Eur suma, pareiškėja planuoja iš individualios veikos ateityje gauti 200-300 Eur pajamas per mėnesį, iš parduoto pareiškėjos buto už 24 000,00 Eur dengti skolinius įsipareigojimus kreditoriui Pakruojo ūkininkų kredito unijai. Pareiškėja buvo nurodžiusi, kad turi finansinį turtą - 3562,32 Eur pajų Pakruojo ūkininkų kredito unijoje, tačiau šis kreditorius nurodė, kad faktiškai yra likęs tik 28,96 Eur privalomasis stojamasis pajus, nes kitais pajiniais įnašais kreditorius iš dalies 2010 metais užskaitė pareiškėjos turimą skolą. Pareiškėja R. V. pagal verslo pažymą vykdė ūkinę veiklą, adresu (duomenys neskelbtini), turėjo parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama (duomenys neskelbtini). Byloje neįrodyta, kad pareiškėja R. V., perleisdama ūkinę veiklą tretiesiems asmenims sudarė nesąžiningą sandorį, taip siekdama sumažinti savo finansines galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais bei su tikslu išsikelti fizinio asmens bankroto bylą.

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje yra nustatyta šio principo išimtis ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 straipsnyje išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visiems kitiems atvejams, kurie nėra numatyti CK 6.67 straipsnyje, galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Tokiu būdu, vertintinas asmens elgesys pagal objektyvius bei subjektyvius kriterijus.

Sąžiningumo aspektu pareiškėjos elgesys, turėjęs įtakos nemokumui, turi būti vertinamas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, o ne ankstesniu laikotarpiu. Šiaulių apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja R. V. per pastaruosius 3 metus nėra sudariusi jokių nesąžiningų sandorių, kurie blogintų jos turtinę padėtį. Tai, kad trijų metų laikotarpiu buvo atmesti R. V. ieškiniai, dėl ko iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos, nereiškia jos sąmoningo nesąžiningumo, kadangi asmeniui teisę kreiptis į teismą suteikia įstatymas, o vien nepalankių teismo procesinių sprendimų priėmimas naudojant teisę kreiptis į teismą, pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti asmens nesąžiningumo.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui priėmimo klausimas neturi būti sprendžiamas pernelyg formaliai, taip pat neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad plėtodamas teismo praktiką, kasacinis teismas išaiškino, jog FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjos veiksmus, atliktus trijų metų laikotarpiu iki kreipimosi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.) ir pagrįstai darė išvadą, kad šiuo laikotarpiu nenustatyti pareiškėjos veiksmai, pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę, priimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasacinio teismo vertinimu, įstatymo tikslą atitiktų šios teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Taigi, ankstesni pareiškėjos veiksmai nei paskutiniai 3 metai iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, nėra lemiantys, tačiau į tokius veiksmus teismas turėtų atsižvelgti ir juos įvertinti bendrame bylos kontekste. Priešingu atveju, būtų paneigta įstatymo leidėjo valia, kadangi FABĮ aiškiai įtvirtina 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo terminą, per kurį turi būti vertinami pareiškėjos sudaryti sandoriai bei jos sąžiningumas. Kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos sudaryti sandoriai ankstesniu laikotarpiu nei trys metai iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo buvo nesąžiningi, t. y., sąmoningai nesiekiant jų vykdyti, teismas jų detaliai neanalizuoja.

Teismas vertina, kad šioje civilinės bylos stadijoje nėra duomenų išvadai, jog pareiškėja sąmoningai slepia savo pajamas. Šioms aplinkybėms pasireiškus bylos eigoje, gali būti taikomos fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo pasekmės.

FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 2 punktus numato, kad teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo paskirti bankroto administratorių. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos bankroto administratoriumi paskyrė jos pasiūlytą bankroto administratorių G. M., kadangi jis administruoja bankrutuojančią UAB „Aisnera“, kurios vienintelė akcininkė buvo R. V. (pareiškėjos R. V. mama). Atkreiptinas dėmesys, kad FABĮ 11 straipsnio 3 dalis numato, kad bankroto administratoriumi negali būti paskirti: 1) fizinio asmens kreditorius, su kreditoriumi darbo santykiais susijęs asmuo; 2) fizinio asmens artimieji giminaičiai, kaip jie apibrėžti Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje; 3) asmenys, susiję su fiziniu asmeniu svainystės santykiais, kaip jie apibrėžti Civilinio kodekso 3.136 straipsnyje; 4) fizinio asmens sutuoktinis ar sugyventinis; 5) asmuo, susijęs su fiziniu asmeniu darbo santykiais arba su kuriuo darbo santykiai buvo nutraukti per paskutinius 36 mėnesius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šioje byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad G. M. neatitinka FABĮ 11 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vien tai, kad bankroto administratorius administruoja BUAB „Aisnera“, dalyvauja pareiškėjos šeimos narių bankroto procedūrose, nepatvirtina bankroto administratoriaus šališkumo ar suinteresuotumo bankroto bylos baigtimi. Apelianto teiginiai dėl paskirto bankroto administratoriaus šališkumo nėra įrodyti. Atkreiptinas dėmesys, kad esant objektyviam pagrindui, kreditoriai bankroto bylos nagrinėjimo metu turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl bankroto administratoriaus pakeitimo. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto siūlomas skirti bankroto administratorius veiklą vykdo Kaune, o pareiškėja gyvena Šiauliuose.

Dėl kitų atskirųjų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl išdėstyto, kreditoriaus Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskirasis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.