Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-30 · Administracinė byla Nr. A-438-796-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-05-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-06-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-30
Bylos Nr.
A-438-796-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02094-2009-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-796/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02094-2009-9Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 8.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui R. M.,pareiškėjo atstovui K. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2009 m. liepos 3 d. Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir KA VMI) pateikė prašymą „Dėl 2009 m. birželio 15 d. raginimo Nr. 12.-08-4640“, kuriuo prašė nustatyti 5 m. terminą papildomai apskaičiuotam pridėtinės vertės mokesčiui (toliau – ir PVM) ir gyventojų pajamų mokesčiui (toliau – ir GPM) sumokėti, taip pat atleisti jį nuo 10 317,30 Lt GPM delspinigių, 21 613, 31 Lt PVM delspinigių, 13 904 Lt GPM baudos ir 21 053 Lt PVM baudos mokėjimo.

KA VMI 2009 m. liepos 28 d. sprendimu „Dėl atleidimo nuo delspinigių“ Nr. (6.5)-109 (toliau – ir 2009 m. liepos 28 d. sprendimas) neatleido pareiškėjo nuo papildomai apskaičiuotų 18 852,33 Lt GPM delspinigių, 36 168,90 Lt PVM delspinigių, 13 904 Lt GPM baudos ir 21 053 Lt PVM baudos mokėjimo.

Pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 18 d. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) skundą, prašydamas panaikinti KA VMI 2009 m. liepos 28 d. sprendimą ir atleisti jį nuo delspinigių ir baudų mokėjimo.

VMI prie FM 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 68-255 (toliau – ir 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas) patvirtino KA VMI sprendimą.

Pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 25 d. pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), prašydamas panaikinti KA VMI 2009 m. liepos 28 d. sprendimą ir VMI prie FM 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą bei atleisti jį nuo delspinigių ir baudų mokėjimo.

MGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. S-358(7-346/2009) (toliau – ir 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimas) patvirtino VMI prie FM sprendimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašė: 1) panaikinti KA VMI 2009 m. liepos 28 d. sprendimą; 2) panaikinti VMI prie FM 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą; 3) panaikinti MGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atleisti pareiškėją nuo papildomos sankcijos, t. y. 18 852,33 Lt apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių, 36 168,90 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių, 13 904 Lt GPM baudos ir 21 053 Lt PVM baudos mokėjimo.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad visi pareiškėjo dovanojimo sandoriai, kurių pagrindu jam apskaičiuoti mokesčiai, buvo sudaryti su jo artimaisiais, jais nebuvo siekiama gauti pajamų. Nenorėdamas tolimesnių ginčų, pareiškėjas geranoriškai sumokėjo jam apskaičiuotas 70 178 Lt ūkininkų mokamo PVM nepriemoką ir 46 036 Lt GPM įmokos nepriemoką, tačiau prašė jį atleisti nuo apskaičiuotų PVM ir GPM baudų ir delspinigių, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais bei VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5, 6 ir 7 punktais. Pareiškėjas nesumokėjo jam priklausančių mokėti mokesčių dėl buhalterinių ir teisinių žinių stokos, jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, nesiekė nuslėpti mokesčių ir neteikė klaidingos informacijos, pareiškėjo kaltė dėl jam inkriminuojamų pažeidimų nėra įrodyta.

Pareiškėjas nurodė, kad jis ir jo sutuoktinė V. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo žemės ūkio paskirties sklypus, juos apjungė į vieną sklypą, kurį išskaidė į 31 žemės sklypą ir pakeitė jų paskirtį. Du iš minėtų sklypų buvo skirti inžinerinei infrastruktūrai, taigi realiai bendrosios dalinės nuosavybės teise pareiškėjas ir jo žmona turėjo 29 sklypus, kuriuos galėjo naudoti įvairiems tikslams. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė nusprendė turimus žemės sklypus atsidalinti sudarydami mainų sutartis. Nebuvo nustatytos realios pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančios žemės sklypų dalys, mainų sutarčių objektas buvo idealiosios sklypų dalys. Tikrieji pareiškėjo ketinimai buvo ne naujo daikto perleidimas ar įsigijimas, bet bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis turimų sklypų idealiųjų dalių perleidimas į asmeninę nuosavybę, turimos nuosavybės atsidalijimas. Pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrąja daline nuosavybe priklausė 24 žemės sklypai, kurių bendra vertė yra 505 092,00 Lt, jiems priklauso po pusę šios sumos, t.y. po 252 546,00 Lt. Sudarius 2005 m. gegužės 24 d. mainų sutartį, pareiškėjas ir jo sutuoktinė asmeninės nuosavybės teise turi po 12 žemės sklypų. Dėl nurodytų aplinkybių nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas gavo pajamų natūra. Minėti žemės sklypai galėjo būti padalyti Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu ir šis veiksmas MAĮ nebūtų apmokestintas. Pareiškėjas žalos biudžetui nepadarė. Jei pareiškėjas būtų įsiregistravęs kaip PVM mokėtojas, turėtų galimybę naudotis PVM atskaita. Jis neturėjo tokios galimybės, nes nebuvo įregistruotas PVM mokėtojas, nors pagal įvykdytus sandorius, mokesčių administratoriaus nuomone, privalėjo mokėti PVM. Pareiškėjas, neturėdamas teisės pasinaudoti mokesčių atskaita, patiria dar vieną įstatymo nenustatytą ekonominio pobūdžio sankciją, dėl to yra pažeidžiami jo teisėti interesai. Per visą mokestinį laikotarpį pareiškėjas nuolat lankydavosi pas mokesčių administratorių, pateikdavo reikalaujamus dokumentus ir jam nebuvo pareikšta jokių pastabų ar reikalavimų iki pat 2007 m. gegužės 31 d. mokestinio patikrinimo, taigi per visą mokestinį laikotarpį jis gaudavo klaidingą konsultaciją mokesčių mokėjimo klausimais. Pareiškėjas sumokėjo visą jam apskaičiuotą PVM ir GPM nepriemoką, todėl turėjo būti atleistas nuo apskaičiuotų baudų.

Nepatenkinus pareiškėjo skundo ir nedelsiant pradėjus jam apskaičiuotų mokėti sumų išieškojimą, jis neteks galimybės atsiskaityti su kreditoriais, jo ūkinė veikla bus sužlugdyta. Tai, kad pareiškėjas yra UAB „Visio futuri“ akcininkas, nereiškia, kad jis yra pajėgus ir privalo mokėti baudas ir delspinigius. Pareiškėjas nėra R. M. individualios įmonės savininkas nuo 2009 m. sausio 1 d., skirtingai nei nurodo mokesčių administratorius.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog MAĮ nėra įtvirtinta galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo kitu, negu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Už tinkamą mokestinių prievolių vykdymą atsakingas tik mokesčių mokėtojas, delspinigių skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius. Dėl kokių priežasčių mokestinė prievolė nebuvo įvykdyta, skaičiuojant delspinigius nėra svarbu. Pareiškėjas privalėjo žinoti mokesčių įstatymus, juos vykdyti ir nustatyta tvarka sumokėti priklausančius mokesčius. Nėra duomenų, įrodančių, kad jis nėra kaltas dėl padarytų pažeidimų. Nesumokėjęs mokesčio atitinkamame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, jis padarė žalos valstybės biudžetui. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės skundo (administracinė byla Nr. A442–499/2009), kuria pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatavus, kad jis 2004-2005 m. vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą. Buhalterinių ir teisinių žinių stoka vedant ūkinę veiklą nelaikytina aplinkybe, nepriklausančia nuo mokesčių mokėtojo valios, taip pat tokia, kurios jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

Pareiškėjo atžvilgiu netaikytinas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, įtvirtintas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte, jis taikomas, kai mokesčių mokėtojo veika žala biudžetui nėra padaroma. Žalos valstybės biudžetui padarymo fakto nepanaikina tai, kad pareiškėjas yra sumokėjęs jam apskaičiuotas mokestines nepriemokas. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims, kuriems reikia valstybės paramos arba tokia parama jau teikiama. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atitinka minėtas aplinkybes.

Pareiškėjo argumentas, kad jis per visą mokestinį laikotarpį gaudavo klaidingą konsultaciją mokesčių mokėjimo klausimais, nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais turi būti suteikta arba raštu, arba telefonu. Pareiškėjas yra sumokėjęs į valstybės biudžetą visus patikrinimo metu apskaičiuotus mokesčius, tačiau ši aplinkybė, nenustačius nė vieno MAĮ 141 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudų pagrindo, neturi įtakos atleidimo nuo baudų klausimo nagrinėjimui. Pareiškėjo teisė į PVM atskaitą nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas.

KA VMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad mokesčių mokėtojas prašymą atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių bei paskirtų baudų nepagrįstai grindžia savo kaltės nebuvimu dėl padaryto pažeidimo, kadangi dėl padaryto pažeidimo vykęs mokestinis ginčas yra pasibaigęs įsiteisėjusia 2009 m. balandžio 30 d. Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A442–499/2009. Pareiškėjo apeliacinis skundas šioje byloje buvo atmestas, konstatavus, jog jis 2004-2005 m. vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą. Teismo nutartimi patvirtintos aplinkybės negali būti kvestionuojamos.

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatitinka nė vieno iš MAĮ 100 ir 141 straipsnyje apibrėžtų atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo pagrindų, todėl padarė išvadą, jog jis pagrįstai nebuvo atleistas nuo jų mokėjimo. Nors pareiškėjas yra sumokėjęs į valstybės biudžetą visus patikrinimo metu apskaičiuotus mokesčius, tačiau vien ši aplinkybė, nenustačius nė vieno MAĮ 141 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudų pagrindo, neturi įtakos atleidimo nuo baudų klausimo nagrinėjimui. Pareiškėjo argumentai dėl teisės į PVM atskaitą šiame mokestiniame ginče nenagrinėtini, nes jie nesusiję su skunde suformuluotu pareiškėjo prašymu atleisti jį nuo apskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių bei paskirtų GPM ir PVM baudų.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti KA VMI 2009 m. liepos 28 d. sprendimą, VMI prie FM 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir MGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą bei atleisti jį nuo delspinigių ir baudų mokėjimo.

Apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios yra nurodytos jo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, numatančia atleidimą nuo baudų mokėjimo tuo atveju, kai mokesčio, susijusio su paskirta bauda, nepriemokos suma šio įstatymo nustatyta tvarka yra sumokėta.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

KA VMI atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais buvo atsisakyta pareiškėją atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių (gyventojų pajamų mokesčio - 10 317,30 Lt; pridėtinės vertės mokesčio - 21 613, 31 Lt) ir baudų (gyventojų pajamų mokesčio - 13 904 Lt; pridėtinės vertės mokesčio - 21 053 Lt) mokėjimo.

Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims.“

Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose - Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.

Nors pareiškėjas nurodo, kad jo ekonominė padėtis yra sunki ir jis neišgali sumokėti priskaičiuotų delspinigių ir baudų, kurių sumokėjimas jį visiškai ekonomiškai sužlugdytų ir pan., tačiau duomenų, jog jam reikia valstybės paramos arba, kad yra teikiama tokia parama, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą), nepateikė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių šiuo pagrindu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu).

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1- 4 punktus (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos, o tuo ir pačiu ir nuo delspinigių gali būti atleistas <...> „jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.“

Mokesčių administratoriaus pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių, delspinigių bei baudų teisingumas ir pagrįstumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2852-602/2008, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-499/2009 yra paliktas nepakeistas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 4 dalį „sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali <...> kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių“, o pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį „faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys“. Nagrinėjamu atveju tiek prieš tai paminėtoje byloje, tiek ir šioje byloje dalyvavo/dalyvauja tie patys asmenys, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jam apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų teisingumu bei pagrįstumu, neanalizuoja ir nevertina.

Minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2852-602/2008 nustatyta, kad pareiškėjas 2004-2005 m. vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą, o nuo gautų iš šios veiklos pajamų nesumokėjo gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčių.

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas pareiškėjas gautas iš minėtos veiklos pajamas turėjo pats deklaruoti nustatyta tvarka bei apskaičiuoti ir sumokėti mokėtinus mokesčius.

Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu apsprendžia ir įrodinėtinų aplinkybių ratą, kurios atitiktų sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1punkte. Tokiomis aplinkybėmis, nagrinėjamu atveju, galėtų būti aplinkybės, kurios patvirtintų tai, jog pareiškėjas dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti gautų pajamų. Tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta, jų iš esmės nenurodo ir pats pareiškėjas.

Visa tai apibendrinus, taip pat darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių bei baudų ir šiuo pagrindu (kai „įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo“).

Dėl pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo tuo pagrindu, kad mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pasisakytina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką „šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo ir šių aplinkybių poveikio pasekoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti“ (žr. 2005 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, publikuotą leidinyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 7, 2005 m.). Šioje byloje aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure, cas fortuit ar vis absoluta, nenustatyta, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjas nuo delspinigių ir baudų mokėjimo negali būti atleistas.

Dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo tuo pagrindu, kad mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pasisakytina, jog įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2852-602/2008 buvo konstatuota, kad mokesčių administratorius nustatęs, jog pareiškėjas nėra deklaravęs ir sumokėjęs GPM ir PVM, kurie turėjo būti deklaruoti ir sumokėti, teisėtai ir pagrįstai jam apskaičiavo 46 347 Lt GPM ir 70178 Lt PVM. Ši konstatuota mokestinė nepriemoka savaime paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis savo veika nepadarė žalos biudžetui. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2010 m. lapkričio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1637/2010. Nors bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. liepos 3 d. ir 2009 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo dalį jam apskaičiuotų mokesčių, tačiau tai buvo padaryta jau pasibaigus mokestiniam ginčui, t. y. konstatavus žalos biudžetui padarymo faktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teisinių prielaidų pareiškėjo atžvilgiu pritaikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą nėra.

Minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, asmuo nuo delspinigių (baudų) mokėjimo dėl mokesčių administratoriaus jam suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais, gali būti atleistas, „jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą)“.

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad mokesčio mokėtojui tenka pareiga įrodyti, kad jis dėl atitinkamo mokesčio mokėjimo, mokėtino tam tikru laikotarpiu, kreipėsi į mokesčių administratorių, o pastarasis jam suteikė tuo klausimu klaidingą konsultaciją. Pakankamu ir leistinu įrodymu, konsultacijos telefonu gavimo atveju, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pripažįstamas duomenų apie suteiktą konsultaciją ir mokesčio mokėtoją, kuriam ši konsultacija buvo suteikta, įrašymas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka.

Tačiau, remiantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas įrodinėjimo būdas, neatima galimybės iš asmens, kreipimosi į mokesčių administratorių konsultacijos suteikimo reikalu bei klaidingos konsultacijos gavimo faktą, įrodinėti ir kitomis leistinomis priemonėmis (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Byloje įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad jis kreipėsi į mokesčių administratorių konsultacijos suteikimo reikalu bei kad pastarasis jam tokią teikė, nesurinkta. Tokių įrodymų teismui neteikė ir pareiškėjas. Konsultacijos suteikimo pareiškėjui faktą atsakovas taip pat neigia. Visa tai įvertinus, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog jam buvo teikiama konsultacija bei kad ši konsultacija buvo klaidinga.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, nors pagal ABTĮ 39 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą yra mokamas 50 Lt žyminis mokestis. Dėl šios priežasties pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio suma (50 Lt) jam yra grąžintina (ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Grąžinti pareiškėjui R. M. 50 Lt žyminį mokestį

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRomanas KlišauskasVirginija Volskienė