Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-1484-459/2014

Teisėja Jurgita Grigonienė (Proceso Nr. 2-24-3-01822-2013-0)

NUTARTIS

2014 m. spalio 31 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės, Erinijos Kazlauskienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Juraida“ atstovės bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Adsum“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Juraida“ ieškinį atsakovams R. C., T. T. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų 25 252,52 Lt žalos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2013-07-12 Klaipėdos apygardos teismas iškėlė UAB „Juraida“ bankroto bylą ir įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Adsum“. Bankroto administratorė 2013-07-23 įsakymu įspėjo UAB „Juraida“ direktorių R. C. ir barmenę–vadybininkę T. T. apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2013-08-07. 2013-08-07 UAB „Juraida“ direktorius atsakovas R. C. ir įmonės vyr. buhalterė perdavė buhalterinius ir kitus turimus dokumentus pagal 2013-08-07 grąžinamų dokumentų sąrašą. Papildomai 2013-09-02 vyr. buhalterė elektroniniu paštu persiuntė ieškovo prekių ataskaitą už 2013 m. liepos mėn. ir sudarytas deklaracijas dėl UAB „Juraida“ išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų už 2013 m. liepos mėn. – rugpjūčio mėn. Paaiškėjo, kad į įmonės apskaitą nėra įtrauktos įmonei už 2013 m. rugpjūčio mėn. išrašytos PVM sąskaitos-faktūros. 2013-08-28 Valstybinė mokesčių inspekcija atliko įmonės patikrinimą, kurio metu nustatė kasos aparato ataskaitoje ir realiai kasoje esančių pinigų neatitikimą; kad dirba asmuo, kuris nuo 2013-08-13 buvo įspėtas apie atleidimą iš darbo; rasta UAB „Sanitex“ 2013-08-19 išrašyta PVM sąskaita-faktūra už 422,51 Lt. Ieškovė išsiaiškino, jog laikotarpiu nuo 2013-07-17 iki 2013-08-25 atsakovai neteisėtai įsigijo prekių už 25 252,52 Lt ir jas realizavo UAB „Juraida“ veikloje. Ieškovė mano, jog atsakovai neteisėtais veiksmais padarė žalą, kurią prašo atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2013-07-12 nutartimi UAB „Juraida“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Adsum“ (I tomas, b. l. 13-14). UAB „Juraida“ direktoriumi nuo 2010-06-21 buvo paskirtas R. C. (I tomas, b. l. 15-17, 170-173). Bankroto administratorė UAB „Adsum“ 2013-07-23 įsakymu Nr. 1 įsakė direktoriui R. C. iki 2013-08-07 atlikti veiksmus, susijusius su dokumentų ir turto perdavimu, taip pat direktorius įspėtas, jog nuo 2013-08-07 bus atleistas iš darbo (I tomas, b. l. 20). T. T. nuo 2013-03-16 dirbo UAB „Juraida“ barmene – vadybininke (I tomas, b. l.19), T. T. 2013-07-23 įspėta apie atleidimą iš darbo nuo 2013-08-13 (I tomas, b. l. 21). Barmenas A. D. įspėtas apie atleidimą nuo 2013-08-13 (I tomas, b. l. 22). 2013-08-09 bankroto administratorė Valstybinio socialinio draudimo fondui pranešė apie atleidžiamus UAB „Juraida“ darbuotojus (I tomas, b. l. 138-141). 2013-08-07 bankroto administratorei pateikti direktoriaus ir vyr. buhalterės grąžintinų dokumentų sąrašai, elektroniniu paštu išsiųstos prekių likučių suvestinės iki 2013-07-23, prekinė ataskaita už laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2013-07-23, deklaracijos už laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2013-07-31 apie gautas PVM sąskaitas-faktūras (I tomas, b. l. 27-33). 2013-08-08 kasos pajamų orderis patvirtina, jog R. C. sumokėjo bankroto administratorei 687,10 Lt, 2013-07-26 - perdavė 200,00 Lt (b. l. 23, 25). Pateikti antspaudo, įstatų ir registracijos pažymėjimo perdavimo aktai (II tomas, b. l. 24, 27). 2013-08-28 atliktas Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog bankrutuojančioje įmonėje buvo vykdoma veikla, prekybos vietoje rastas 60 Lt grynųjų pinigų perteklius, aptikta 2013-08-19 išrašyta PVM sąskaita-faktūra 422,51 Lt sumai (I tomas, b. l. 34-37). Šio patikrinimo pagrindu bankroto administratorei iškelta administracinių teisės pažeidimų byla pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ str. 1 d.. 2014-01-16 administracinė teisena nutraukta administratorės veiksmuose nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (I tomas, b. l. 142-148). 2014-01-16 bankroto administratorė kreipėsi į įmones į UAB „Bennet distributors“ ir UAB „Sanitex“ dėl informacijos apie UAB „Juraida“ 2013 m. liepos mėn. – rugpjūčio mėn. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Nustatyta, jog direktorius R. C. ir T. T. pasirašė PVM sąskaitas-faktūras ir įsigijo prekių už 25 252,52 Lt (I tomas, b. l. 38-87). Šų duomenų pagrindu bankroto administratorė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti šią sumą iš atsakovų R. C. ir T. T. kaip žalą, nes atsakovai neteisėtai įsigijo prekių už 25 252,52 Lt ir jas realizavo UAB „Juraida“ veikloje.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog reiškiant reikalavimą atlyginti žalą, padarytą netinkamais įmonės vadovo veiksmais, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles ieškovas tokio pobūdžio bylose privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos. Nustačius, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas konkrečius bendrovės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Be to, ieškovas turi įrodyti žalos (nuostolių) faktą ir dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).

Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu, taigi administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Be to, vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reguliuoti (pavyzdžiui, ABĮ 19 straipsnio 1, 4, 6, 8 dalys, 37 straipsnis, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 2.87 straipsnis ir kt.). Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-880/2002). Daugelis bendrovės vadovo, kaip valdymo organo ir atstovo, pareigų, be abejo, ir teisių, atsiranda būtent įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu, pavyzdžiui: ABĮ 19 straipsnio 6, 8 dalys, 37 straipsnio 5, 8, 9, 10 dalys, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1 dalis, 2.87 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys ir kt. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytose įstatymų nuostatose įtvirtintos vadovo pareigos yra labiau civilinio teisinio pobūdžio – vienvaldiškai veikti bendrovės vardu jos santykiuose su kitais asmenimis, bendrovės ir kitų bendrovės organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam bendrovei, laikytis konfidencialumo ir kt. Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla taip pat įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu (pavyzdžiui, ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, CK 2.82 straipsnio 3, 4 dalys, 2.83 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina ir tai, kad už pirmiau nurodytų civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą. Esminis bendrovės valdymo organo civilinės atsakomybės bruožas – visiškas nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis), kurį, be kita ko, lemia pirmiau nurodytas specifiškas bendrovės vadovo teisinis statusas, taip pat (su šiuo statusu susiję) vadovui keliami aukšti elgesio standartai ir suteiktų įgaliojimų mastas.

Apibendrinus teisės normų nustatytą reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką teigtina, kad nors bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, keliami aukštesni elgesio standartai, visgi civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti ir įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų (rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, bylos šalių paaiškinimų) pagrindu padarė išvadą, jog atsakovas R. C., veikdamas kaip UAB „Juraida“ direktorius, po bankroto bylos įmonei iškėlimo netinkamai vykdė savo, kaip vadovo pareigas, t. y. neperdavė bankroto administratorei visų tinkamai sutvarkytų buhalterinės apskaitos dokumentų, inventorizuotų prekių likučių ir toliau įmonės vardu pirko prekes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, jog Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte numatyta, kad įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Visi atsiskaitymai, susiję su ūkine komercine veikla, vykdomi per vieną atsiskaitymams, susijusiems su ūkine komercine veikla, skirtą įmonės sąskaitą (toliau – įmonės komercinė sąskaita), iš kurios negali būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 5 p.). Atsakovai teigia, jog UAB „Juraida“ vykdė veiklą, siekdama išparduoti įmonės prekių likučius ir tai buvo daroma administratorei žinant. Liudytojas A. D., atsakovų teigimu, patvirtino, jog naujų prekių atvežta nebuvo, o A. D. pardavinėjo tik prekių likučius, todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad UAB „Juraida“ po bankroto bylos iškėlimo neteisėtai vykdė veiklą, nepatvirtina fakto, kad įmonė nelegaliai, panaudodama įmonės lėšas, pirko naujų prekių ir jomis prekiavo. Kolegijos nuomone, byloje įrodyta, jog įmonės vardu po bankroto bylos iškėlimo buvo perkamos naujos prekės. Dalis sąskaitų-faktūrų R. C. pasirašytos jau po 2013-07-23, t. y. po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, nors R. C. buvo įspėtas, jog nuo 2013-07-23 netenka įgaliojimų, o darbo sutartis su juo bus nutraukta 2013-08-07, todėl prekės, įsigytos sąskaitų-faktūrų pagrindu po nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo, objektyviai negali būti laikomos įmonės prekių likučiais, tuo labiau, kad 2013-08-07 bankroto administratorei elektroniniu paštu išsiųstos prekių likučių suvestinės iki 2013-07-23. Be to, kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog po bankroto bylos iškėlimo vykdyta veikla – kaip teigia atsakovai, prekių likučių išpardavimas - atitiko Įmonių bankroto įstatymo sąlygas, nes atsiskaitymai, susiję su vykdoma veikla, nebuvo vykdomi per tam skirtą įmonės sąskaitą ir vykdoma veikla nebuvo mažinamos įmonės skolos, kaip tai numatyta Įmonių bankroto įstatyme. Dėl šios priežasties laikytina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pakankamai duomenų konstatuoti įmonės vadovo R. C. veiksmus buvus neteisėtais. Tačiau vien neteisėtų veiksmų konstatavimo faktas savaime nesudaro pagrindo taikyti įmonės vadovui civilinę atsakomybę. Būtina nustatyti, jog tokie veiksmai sukėlė įmonei žalos. Kaip jau minėta anksčiau, pagal bendrąsias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas. Dėl šios priežasties kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, kaip nepagrįstą.

Ieškovė žalos faktą ir dydį grindė PVM sąskaitomis - faktūromis, t. y. bendra šių sąskaitų suma. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog prekės 2013-07-17 – 2013-08-25 buvo perkamos už grynus pinigus, tačiau įrodymų, kad šie pinigai priklausė UAB „Juraida“, į bylą nepateikta. Atsakovai teigė, jog prekes pirko kitai įmonei – UAB „Danlita“, per klaidą pateikdami UAB „Juraida“ nuolaidų kortelę. Iš byloje esančios pažymos matyti, jog įmonėje UAB „Danlita“ nustatytas prekių perteklius 14473 Lt sumai (tomas II, b. l. 22). Byloje esantis pinigų priėmimo - perdavimo aktas patvirtina, kad direktorius R. C. perdavė bankroto administratorei 200 Lt, 2013-08-08 kasos pajamų orderis, - kad iš R. C. priimta 687,10 Lt (tomas II, b. l. 23, 25). Pateikti dokumentai patvirtina, jog direktorius, vykdydamas administratorės įsakymą ir veikdamas pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, perdavė administratorei įmonės pinigus. Įrodymų, kad buvo perduoti ne visi įmonės pinigai ir perkant prekes buvo naudojami UAB „Juraida“ priklausantys pinigai, į bylą nepateikta. Kolegija pažymi, jog žalos faktą šiuo atveju būtų galima konstatuoti neginčytinai įrodžius, jog įmonės vadovas neteisėtais veiksmais sumažino įmonės turtą ar kitaip apribojo bankrutuojančios įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau ieškovei neįrodžius, jog prekių pirkimui buvo naudojami įmonės pinigai, laikytina, jog žala, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, nėra įrodyta. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nenustatyta, kokią konkrečiai pinigų sumą atsakovai neva paėmė iš įmonės ir jai negrąžino, nes pati prekybos greito vartojimo prekėmis specifika lemia nuolatinį pinigų judėjimą, kai naujos prekės perkamos pardavus jau įsigytas prekes ir pan. Kolegija mano, kad ieškovės prašomas priteisti žalos dydis grindžiamas bendra per atitinkamą laikotarpį išrašytų sąskaitų - faktūrų suma, tačiau nepateikta įrodymų, jog būtent tokia suma buvo sumažintas įmonės turtas.

Kadangi neįrodyti visi civilinės atsakomybės taikymo įmonės vadovui pagrindai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atsakovo R. C. atžvilgiu atmetė. Tais pačiais pagrindais, t. y. neįrodžius žalos fakto ir dydžio, civilinė atsakomybė netaikytina ir T. T..

Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškinys T. T. atžvilgiu atmestinas taip pat dėl to, jog ji nebuvo UAB „Juraida“ valdymo organo narys, bet dirbo darbuotoja pagal darbo sutartį. 2013-07-23 T. T. buvo įspėta, jog darbo sutartis su ja bus nutraukta nuo 2013-08-13 (tomas I, b. l. 21). Po 2013-08-13 T. T. pasirašė tik dvi PVM sąskaitas - faktūras 488 Lt sumai (tomas I, b. l. 85-87). T. T. atsakomybės klausimas spręstinas pagal Darbo kodekso nuostatas. Darbo kodekso 246 straipsnyje numatytos materialinės atsakomybės sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Teismas, priteisdamas iš darbuotojo žalą, turi nustatyti visas šias materialinės atsakomybės sąlygas. Jeigu darbuotojas žalą padaro tyčia, jis turi atlyginti visą padarytą žalą (DK 255 str. 1 p., 257 str. 2 d.). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė neteisėtos T. T. veikos: didžioji dalis sąskaitų, kurios pasirašytos T. T., buvo išrašytos dar jai esant neatleistai iš darbo, todėl T. T., kaip darbuotoja, vykdė vadovo nurodymus, o šis jai pretenzijų nereiškė. Dėl aptarto, kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, jog įmonė dėl atsakovės veiksmų patyrė žalos. Ieškovei neįrodžius atsakomybės T. T. taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį šios atsakovės atžvilgiu atmetė kaip neįrodytą.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais teisinio pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 sprendimą palikti nepakeistą.