Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. V. atskirąjį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1-830/2012 pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui S. V. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, turto padalijimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė J. V. prašė teismą nutraukti santuoką, sudarytą su atsakovu S. V. dėl sutuoktinio kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą bei priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant pakankamai ir atsakovo pinigines lėšas. Ieškovė nurodė, kad santuokoje įgijo didelės vertės turto, didesne jo dalimi naudojasi atsakovas, kuris ūkininkauja ir jam skirtina natūra 5 229 151 Lt vertės turto, o jai priteistina 2 564 246 Lt piniginė kompensacija, 500 000 Lt kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą bei 50 000 Lt neturtinė žala. Teigia jog prašoma priteisti suma yra didelė, atsakovas gali parduoti jam natūra skirtiną turtą, sumažinti jo vertę dėl ko sprendimo įvykdymas tik pasunkėtų.

Biržų rajono apylinkės teismas 2012-02-09 nutartimi atmetė ieškovės prašymą. Teismas nurodė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones netikslinga, nes nuo ieškinio pareiškimo 2009 metais nėra jokių duomenų, jog atsakovas ketino atlikti ar atliko kokius nors veiksmus su kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu ar kitaip naudojo turtą, sumažindamas jo vertę. Konstatavo, jog atsakovo ūkio, kito turto vertė ir kitos aplinkybės paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą, o laikinosios apsaugos priemonės gali apsunkinti atsakovo ūkio veiklą.

Atskiruoju skundu ieškovė J. V. prašo Biržų rajono apylinkės teismo 2012-02-09 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą. Nurodo, jog patenkinus ieškinį, atsakovui reikėtų sumokėti didelę kompensaciją, nes jam tektų absoliuti turimo turto dalis natūra. Teismo sprendimui įsiteisėjus, atsakovas galėtų visą jam tenkantį turtą perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitokiu būdu apsunkinti sprendimo įvykdymą. Kadangi suma yra didelė, 4 000 000 Lt, egzistuoja pakankamai objektyvi prielaida, kad atsakovas vengs sumokėti šią kompensaciją. Teigia, jog teismui yra pateikusi įrodymų apie atsakovo iš ūkio paimtų lėšų iššvaistymą ir toks S. V. elgesys leidžia daryti išvada, kad jis ateityje sieks išvengti atsiskaitymo ir pagal teismo sprendimą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą, atsakovas S. V. skundą prašo atmesti. Teigia, jog ieškovė tik daro prielaidą, kad jis gali parduoti ar kitaip perleisti turtą, tačiau abejonių nepagrindžia jokiais įrodymais. Nurodo, kad jis neturi galimybės parduoti ar kitaip perleisti turto, nes didesnė turto dalis yra registruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, todėl nesant ieškovės sutikimo, jokie veiksmai negalimi. Teigia, kad jo ūkis yra atskiras subjektas, todėl pritaikius piniginių lėšų areštą, sukeltų neigiamas pasekmes ūkinei veiklai. Nurodo, kad nepagrįsti ieškovės kaltinimai dėl pinigų iššvaistymo, nes lėšos yra skiriamos ūkio veiklai vystyti, ieškovės poreikių tenkinimui. Teigia, kad šiuo metu naudoja tik pusę bendro turto, kita dalimi naudojasi ieškovė.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė J. V. nurodė, jog minėtas apsaugos priemones tikslinga taikyti, nes dalį santuokoje įgyto turto siūloma natūra skirti atsakovui, o jai skirtina piniginė kompensacija už S. V. tenkančią didesnę dalį turto bei priteistina 500 000 Lt kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą ir neturtinė žala, t.y., viso 3 114 246 Lt (b.l. 15-27). Vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas daro išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti prašomų apsaugos priemonių vien didelės sumos aspektu, kadangi atsakovas nesutinka su J. V. siūlomu turto padalijimu, prašoma priteisti kompensacijos suma (b.l. 41-49). Įvertintina ir ta aplinkybė, kad šalims lygiomis dalimis priklauso santuokoje įgytas registruotas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, todėl minėto turto atsakovas be sutuoktinės sutikimo parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti disponuoti tretiesiems asmenims negali. Be to, nepaneigti ir pirmosios instancijos teismo motyvai, kad nuo ieškinio teismui padavimo dienos teismui nepateikta įrodymų, jog S. V. būtų atlikęs ar ketinęs atlikti kokius tai turto perleidimo veiksmus ar netinkamai naudojęs turtą, sumažindamas jo vertę. Tokių duomenų ieškovė J. V. nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui bei nepaneigė atsakovo teiginių, kad dalimi nekilnojamojo turto naudojasi ir ji pati, todėl konstatuoti, jog yra grėsmė, kad patenkinus ieškinį sprendimo įvykdymas pasunkės, nėra pakankamo pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas vykdo ūkinę veiklą, todėl pagrįsti S. V. teiginiai, jog lėšos yra reikalingos ūkinei veiklai bei atsiskaitymams vykdyti, nes piniginių lėšų naudojimo apribojimas gali ženkliai sutrikdyti ūkio veiklą, o tuo pačiu turėti ir įtakos gautinų pajamų dydžiui. Be to, ieškovės nurodomas leistinos atsakovui naudoti kas mėnesį 5 000 Lt sumos dydis jokiais teiginiais nepagrįstas, o įvertinus vien tik galimų išlaidų dydį technikos priežiūrai, kurui, išlaidoms pavasario žemės ūkio darbų atlikimui, atsiskaitymui su darbuotojais ir atliekant kitus mokėjimus, siūlomas dydis vertintinas kritiškai. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovas netinkamai naudoja bendras lėšas, tačiau šie teiginiai byloje yra ginčijami, S. V. teigimu dalis lėšų skirta ūkio vystymui, santuokoje įgyto gyvenamojo namo išlaikymui, pragyvenimui bei paramai ieškovei ir vaikams. Dėl paminėtų motyvų, esant šalių ginčui dėl dalintino turto paskirstymo, piniginės kompensacijos dydžio priteisimo ieškovei bei įvertinus, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, tame tarpe ir priimant sprendimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą nesant pakankamo pagrindo naikinti ar keisti ginčijamą nutartį.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.