Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka tiesioginiu ir vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. A. atstovo A. Jasiulevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu 20 (dvidešimčiai) metų;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, J. M. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 20 (dvidešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 7 dalimi, 9 dalimi, šią bausmę subendrinus bausmių apėmimo būdu su Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. sausio 10 d. ir Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 5 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, nuteistajam J. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 20 (dvidešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, J. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

M. U. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

M. U. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš nuteistojo J. M. priteista 1 014,83 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai N. A..

Iš nuteistųjų J. M. ir M. U. solidariai priteista 3 319 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai N. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. B. esmė

1. J. M. ir M. U. nuteisti už tai, kad 2019 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu nuo 13 val. iki 17 val., (duomenys neskelbtini), kartu, vykdydami bendrą susitarimą pagrobti svetimą turtą, M. U. padedant, J. M. padarė plėšimą įsibraunant į patalpą. Be to, J. M. nuteistas už tai, kad, viršydamas išankstinio susitarimo ribas, plėšimo metu tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, kankindamas ir itin žiauriai nužudė V. Č., t. y. M. U. saugant nusikaltimo padarymo vietą ir taip padedant daryti plėšimą, J. M., pastumdamas duris pravėrusią V. Č. į nugarą ir taip pargriaudamas ją veidu ant virtuvės grindų, įsibrovė į namo vidų, suduodamas daugybinius smūgius rankomis ir kojomis, tuo padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje dešinėje pakaušinėje srityje, kairėje momeninėje srityje, kairėje smilkininėje–kaktinėje srityje, abiejų akių vokuose, abiejų ausų srityse, smakro, pasmakrės srityse, abiejose plaštakose, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, odos nubrozdinimus kairiame smilkinyje, kairio skruosto srityje, kairės ausies srityje, smakro, pasmakrės srityse, dešinėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, abiejų akių junginių kraujosruvas, pogleivio nubrozdinimą ir kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, muštines žaizdas viršutinėje lūpoje ir kairės ausies srityje, minkštųjų audinių kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje dešinėje momeninėje srityje, kairėje kaktinėje–smilkininėje–momeninėje srityse, pakaušinėse srityse, lokalius kraujo išsiliejimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje momeninėje srityje, kairėje momeninėje srityje, abipus pakaušinėse srityse, smegenėlių abiejų pusrutulių viršutinėse dalyse, kraujo išsiliejimą galvos smegenyse kamieno srityje, krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį dešinėje pusėje 3, 4, 5, 6-o, kairėje pusėje 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9-o daugybiniais šonkaulių lūžiais, širdplėvės plyšimu, abiejų plaučių plyšimais, lydimais vidinio kraujavimo į krūtinės ląstos ertmę, pilvo sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis blužnies, žarnų pasaito, kepenų, inkstų srityse, bei kepenų plyšimu, lydimu vidinio kraujavimo į pilvo ertmę, lytinių organų srityje padarant nubrozdinimą didžiosios lytinės lūpos srityje ir suspausdamas kaklą virve, dėl ko nuo mechaninio uždusimo suspaudus kaklą V. Č. mirė, J. M., viršydamas išankstinio susitarimo ribas, dėl savanaudiškų paskatų, kankindamas, itin žiauriai tyčia nužudė V. Č.. Vėliau J. M. pagrobė iš kambaryje buvusios rankinės 3 060 Eur, priklausiusius V. Č., ir 259 Eur vertės auksinį žiedą, kurį numovė nuo kairės nužudytosios V. Č. rankos piršto. Taip M. U. ir J. M. pagrobė bendros 3 319 Eur vertės nukentėjusios V. Č. turtą.

2. M. U. šioje byloje buvo kaltinama pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Ji buvo kaltinama tuo, kad 2019 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu tarp 13 ir 17 val., (duomenys neskelbtini), kartu su J. M., vykdydama bendrą susitarimą pagrobti svetimą turtą, jai saugant nusikaltimo padarymo vietą ir taip padedant daryti nusikalstamą veiką, J. M. pastūmus duris pravėrusią V. Č. į nugarą ir taip pargriovus ją veidu ant virtuvės grindų, įsibrovus į namo vidų, suduodant daugybinius smūgius rankomis ir kojomis, tuo padarant poodines kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje dešinėje pakaušinėje srityje, kairėje momeninėje srityje, kairėje smilkininėje – kaktinėje srityje, abiejų akių vokuose, abiejų ausų srityse, smakro, pasmakrės srityse, abiejose plaštakose, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, odos nubrozdinimus kairiame smilkinyje, kairio skruosto srityje, kairės ausies srityje, smakro, pasmakrės srityse, dešinėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, abiejų akių junginių kraujosruvas, pogleivio nubrozdinimą ir kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, muštines žaizdas viršutinėje lūpoje ir kairės ausies srityje, minkštųjų audinių kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje dešinėje momeninėje srityje, kairėje kaktinėje – smilkininėje – momeninėje srityse, pakaušinėse srityse, lokalius kraujo išsiliejimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje momeninėje srityje, kairėje momeninėje srityje, abipus pakaušinėse srityse, smegenėlių abiejų pusrutulių viršutinėse dalyse, kraujo išsiliejimą galvos smegenyse kamieno srityje, krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį dešinėje pusėje 3, 4, 5, 6-o, kairėje pusėje 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9-o daugybiniais šonkaulių lūžiais, širdplėvės plyšimu, abiejų plaučių plyšimais, lydimais vidinio kraujavimo į krūtinės ląstos ertmę, pilvo sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis blužnies, žarnų pasaito, kepenų, inkstų srityse, bei kepenų plyšimu, lydimu vidinio kraujavimo į pilvo ertmę, numaunant apatines kelnaites, lytinių organų srityje padarant nubrozdinimą didžiosios lytinės lūpos srityje bei suspaudus kaklą virve, tyčia nužudė V. Č., kuri mirė nuo mechaninio uždusimo suspaudus kaklą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nukentėjusiosios atstovo A. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl M. U. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus

10. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Minėta, kad būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad pradinis bendrininkų susitarimas dėl plėšimo šio nusikaltimo darymo metu peraugo į susitarimą dėl nukentėjusiosios nužudymo. Pažymėtina, kad nusikaltimo darymo metu susitarimo ribos gali būti pakoreguotos, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Surinkti įrodymai patvirtina, kad M. U. fizinio smurto prieš V. Č. vartojimo metu buvo lauke ir J. M. neteisėtų veiksmų, kuriais buvo kankinama ir itin žiauriai nužudyta V. Č., nematė. Jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą nei bylos nagrinėjimo pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo gauta. Tokio pobūdžio duomenys nebuvo surinkti ir ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai, visų nagrinėjamoje byloje specialiųjų tyrimų rezultatai patvirtino, kad nužudymo metu V. Č. name buvo tik J. M.. Antai 2020 m. kovo 30 d. specialisto išvada nustatyta, kad vienas rankos delno pėdsakas, paimtas įvykio vietos apžiūros metu, paliktas J. M. kairės rankos delnu (t. 1, b. l. 121–131). Tenkinus nukentėjusiosios atstovo prašymą ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paskyrus plaukų gumytės, paimtos įvykio vietos apžiūros metu, DNR tyrimą, nukentėjusiajai N. A. ir nužudytosios anūkėms teigiant, kad V. Č. niekada plaukų gumytėmis nesinaudodavo, nustatyta, kad ant plaukų gumytės rastas biologinių pėdsakų genotipas priklauso V. Č. (t. 5, b. l. 80–82). Specialusis tyrimas – teismo trasologinė ekspertizė – tenkinus nukentėjusiosios atstovo prašymą, buvo paskirtas ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Grįsdamas šio specialaus tyrimo paskyrimo būtinumą, apeliantas teigė, kad nustačius, jog įvykio vietoje rasti batų pėdsakai yra palikti ne vienos, o kelių batų porų, būtų gautas reikšmingas netiesioginis įrodymas M. U. kaltei pagrįsti. 2021 m. liepos 16 d. ekspertizės aktu byloje nustatyta, kad įvykio vietoje rasti avalynės pėdsakai buvo palikti vienos rūšies avalynės skirtingomis padų dalimis, kurių rašto elementų matmenys, forma, lokalizacija ir tarpusavio išsidėstymas sutampa pagal bendruosius požymius (t. 6, b. l. 88–93). Pažymėtina, kad byloje taip pat buvo atlikti ir kiti specialieji tyrimai, tačiau nei M. U. biologinių, nei kraujo pėdsakų, taip pat M. U. drabužių pluoštų nusikaltimo padarymo vietoje nebuvo rasta (t. 1, b. l. 142–156, 174–182).

14. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad, būdama lauke, M. U. negalėjo matyti J. M. smurtinių veiksmų ir įvertinti jų intensyvumo. 2019 m. gruodžio 23 d. įvykio vietos apžiūros ir 2020 m. sausio 31 d. J. M. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad V. Č. name yra dvejos durys. Vidinės namo durys, atsidarančios į vidų, jų nelaikant, užsiveria, o šių durų langas uždengtas užuolaida. Byloje esančios prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtos įvykio vietos nuotraukos vizualiai patvirtina, kad, būnant lauke, esant uždarytoms durims, neįmanoma matyti to, kas vyksta namo viduje (t. 1, b. l. 20). Įvertinus šias byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad būdama lauke ir stebėdama aplinką, nuteistoji padėjo J. M. ne tik apiplėšti, bet ir dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai nužudyti V. Č. bei suvokė tai, t. y. pati vizualiai nestebėdama J. M. neteisėtų veiksmų, suvokė, kad jis peržengė jų susitarimo ribas dėl V. Č. apiplėšimo ir savo konkliudentiniais veiksmais – stovėjimu už dviejų lauko durų ir nesidomėjimu V. Č. sveikatos būkle – pritarė tokiam nuteistojo neteisėtam elgesiui. Šios išvados pagrįstumo nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kur yra teigiama, kad specialisto išvada byloje nustatyta, jog prieš V. Č. buvo smurtauta nuo keliolikos minučių iki kelių valandų, tad M. U. turėjo ir galėjo suprasti, kad J. M. vartotas smurtas buvo itin intensyvus. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto nurodomas laikotarpis – nuo keliolikos minučių iki kelių valandų – specialisto išvadoje yra minimas kaip tiksliai neapibrėžtas trumpas laiko tarpas prieš V. Č. mirtį, per kurį jai buvo padaryti daugybiniai byloje nustatyti kūno sužalojimai. Negalėdama tiksliai apibrėžti šio laikotarpio, specialistė nurodė minimalias ir maksimalias jo ribas. Tai reiškia, kad V. Č. visus sužalojimus galėjo patirti tiek per keliolika minučių, tiek per kelias valandas prieš savo mirtį. Byloje tiksliai nenustačius minėto laikotarpio negalima neginčijamai teigti, kad smurtavimas prieš nužudytąją truko ilgą laiko tarpą ir šia aplinkybe grįsti nuteistosios kaltės bei jos suvokimo dėl nuteistojo J. M. V. Č. name, pačiai nuteistajai M. U. nematant, atliktų neteisėtų veiksmų pobūdžio. Pažymėtina, kad per kaltinime nurodytą laikotarpį – nuo 13 val. iki 17 val. ? V. Č. buvo ne tik nužudyta, bet ir apiplėšta. Byloje surinktais įrodymais nenustatyta kiek truko kiekviena iš nuteistojo J. M. įvykdytų nusikalstamų veikų.

15. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviųjų veikos požymių – būtina nustatyti ir subjektyviuosius jos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015). Nors apeliantas teigia, kad byloje nustatyta, jog abu nuteistieji nuo pat pradžių siekė vartojant smurtą bei žiauriai kankinant nužudytąją, jėga, nepaisant bet kokių dėl jų veiksmų galėsiančių kilti padarinių, išgauti iš V. Č. jos santaupų buvimo vietą ir užgrobti pinigines lėšas, objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokią išvadą, byloje nėra. Tokios išvados taip pat negalima daryti įvertinus byloje nustatytus nuteistosios M. U. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, pastangas ir kt.

16. Nesutinkant su tokiu byloje surinktų įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad turėdama pakankamai gyvenimiškos patirties, nuteistoji galėjo ir privalėjo suvokti, jog bet koks smurtas prieš 91 metų amžiaus senolę gali atimti jos gyvybę; atkreipiamas dėmesys į tai, kad fizinio smurto vartojimui prieš V. Č. buvo ruoštasi iš anksto (buvo įsigyta virvė), nuteistoji tai matė ir turėjo suvokti, kam ši priemonė bus naudojama; akcentuojamas nuteistųjų elgesys po nusikaltimo padarymo. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nustatyta, jog nuteistųjų tyčia buvo nukreipta ne tik į V. Č. turtą, bet ir į jos sveikatą, siekiant jėga išgauti paslėptus pinigus. Priešingai nei teigia apeliantas, šie argumentai nepatvirtina nuteistosios M. U. tyčios kryptingumo ne tik panaudojant fizinį smurtą ir įsibraunant į patalpas užvaldyti V. Č. turtą, bet ir itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų atimti jai gyvybę.

17. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog nuteistųjų M. U. ir J. M. tyčia buvo nukreipta ne tik į V. Č. turtą, bet ir į jos sveikatą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kėsinimasis ne į vieną, bet į du objektus (pagrindinį ir papildomą), t. y.ne tik į nukentėjusio asmens turtą, bet ir į jo sveikatą, yra esminis požymis, atskiriantis plėšimo nusikaltimo sudėtį nuo vagystės. Remiantis šia byloje nustatyta įrodymais patvirtinta faktine aplinkybe, nuteistojo J. M. neteisėti veiksmai buvo kvalifikuoti ne kaip svetimo turto pagrobimas įsibraunant į patalpą (BK 178 straipsnio 2 dalis), o kaip kvalifikuotas plėšimas (BK 180 straipsnio 2 dalis), nuteistajai M. U. atitinkamai inkriminuojant padėjimą J. M. apiplėšti, o ne apvogti V. Č., įsibraunant į jos gyvenamąsias patalpas. Tačiau ši byloje nustatyta aplinkybė pati savaime nepatvirtina, kad susitardama su J. M. dėl V. Č. apiplėšimo, nuteistoji M. U. suvokė, kad šio nusikaltimo padarymo metu V. Č. bus itin žiauriai nužudyta ir siekė tokių pasekmių. Pažymėtina, kad plėšimo sudėtis apima fizinio skausmo sukėlimą, nežymų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą. Jeigu plėšimo metu asmeniui sunkiai sutrikdoma sveikata arba atimama gyvybė, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip dviejų nusikaltimų – plėšimo ir, priklausomai nuo kilusių pasekmių, sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų arba gyvybės atėmimo dėl savanaudiškų paskatų – sutaptis. Šių dviejų nusikaltimų sudėčių inkriminavimas reikalauja atskiro įrodinėjimo, tad nagrinėjamu atveju, nustačius, kad M. U. tyčios turinys atitiko BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymius, negalima teigti, kad tuo pačiu, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, byloje yra įrodyta ir jos tyčinė kaltė dėl padėjimo itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų atimti gyvybę V. Č..

20. Apeliaciniame skunde taip pat nemažai dėmesio yra skiriama nuteistųjų elgesio po nusikaltimų padarymo analizei: pažymima, kad J. M. užrakino nužudytosios namo raktus ir išmetė juos į šulinį; kad abu nuteistieji susirinko daiktus ir ramiai išvažiavo iš miesto, vėliau girtavo ir leido pagrobtus pinigus bei kt. Atsakydama į šiuos apelianto teiginius, teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis teismų praktika, bendrininkų susitarimas daryti nusikaltimą gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas, tačiau ne po jo padarymo. Byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistieji, siekdami užvaldyti V. Č. turtą, buvo iš anksto sutarę atimti jai gyvybę, taip pat nenustačius, kad pradinis bendrininkų susitarimas dėl plėšimo šio nusikaltimo darymo metu peraugo į susitarimą dėl nukentėjusiosios nužudymo, nuteistosios M. U. elgesys po V. Č. nužudymo ir jos apiplėšimo neturi teisinės reikšmės nuteistosios baudžiamosios atsakomybės klausimui. Sutiktina, kad stebėdama nuteistojo J. M. elgesį po nusikaltimų padarymo jam išėjus iš V. Č. namų, M. U. tikėtina galėjo įtarti, kad jis savo neteisėtais veiksmais sukėlė sunkias negrįžtamas pasekmes, bet šis nuteistosios elgesys, jai nagrinėjamoje byloje nepareiškus kaltinimų dėl nepranešimo apie įvykdytą nusikaltimą, palikimo be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei ar kt., gali būti vertinamas tik moraliniu požiūriu. Kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl nuteistųjų liudytojai S. S. nurodytų aplinkybių dėl ketinimų greitai gauti pinigų; dėl nuteistųjų atsidūrimo nužudytosios namuose (ne)atsitiktinumo ir kt.) yra aktualūs sprendžiant nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl V. Č. turto pagrobimo, kuris nagrinėjamoje byloje nėra keliamas, tačiau neturi savarankiškos įrodomosios reikšmės kalbant apie M. U. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus.

21. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. U. neturėjo tyčios itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų nužudyti V. Č.. Ji bendrininkavo tik ją apiplėšiant; įsibraunant į patalpas, smurto pati nenaudojo, nuteistojo J. M. smurtinių veiksmų, kurie buvo pavojingi V. Č. gyvybei, nematė, dėl jų nuteistieji nei tiesiogiai, nei konkliudentiniais veiksmais nebuvo susitarę; tarp M. U. veiksmų ir kilusių padarinių – V. Č. nužudymo – nėra priežastinio ryšio; byloje nustatyta, kad suduodamas V. Č. daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, vėliau suspausdamas jos kaklą virve, pastarąją nužudė J. M.. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kuri teismų jurisprudencijoje vadinama vykdytojo ekscesu, kai vykdytojo veiksmai nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas ir už jo veiksmų padarinius kiti bendrininkai neatsako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2011). Todėl už atsiradusius nusikalstamos veikos padarinius (itin žiaurų nužudymą dėl savanaudiškų paskatų) pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą atsako tik šiuos padarinius sukėlęs šioje byloje nuteistas J. M.. Daryti kitokią išvadą ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl M. U. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nėra teisinio pagrindo. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad tokiam byloje surinktų įrodymų vertinimui pritarė ir kaltinimą apeliacinės instancijos teisme palaikęs prokuroras, kuris baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad sutikti su apelianto argumentais ir pripažinti, kad M. U. yra kalta dėl padėjimo J. M. itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų nužudyti V. Č., nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės

22. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, konstatuodamas, jog nuteistieji M. U. ir J. M. padarė plėšimą bendrininkaudami, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jų baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu.

23. BK 24 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 2 dalies analizė leidžia pagrįstai teigti, kad vien tik bendrininkavimo – dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką – fakto nustatymas, pats savaime nesuponuoja išvados, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupė. Apibrėždamas bendrininkavimo formas, įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje M. U. yra pripažinta kalta tik dėl padėjimo J. M. apiplėšti V. Č. įsibraunant į patalpas, ji nėra šio nusikaltimo bendravykdytoja, nusikaltimų vykdytojas buvo tik vienas, t. y. J. M., todėl šiuo atveju nustatyti nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra pagrindo.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

24. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajam J. M. paskirta bausme – 20 metų laisvės atėmimu ? nurodant, kad ji neatitinka nusikaltimų ir nuteistojo pavojingumo. Akcentuodamas neigiamai nuteistąjį J. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo socialinį pavojingumą, įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kitas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, apeliantas teigia, kad J. M. turi būti paskirta griežčiausia baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tokius apelianto argumentus ir prašymą teisėjų kolegija atmeta.

25. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo nuteistajam J. M. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. M., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam už įvykdytus nusikaltimus teisingas bausmes, kurios nėra aiškiai per švelnios.

26. Akcentuotina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti (švelninti ar griežtinti) tik tada, kai nustato, kad atskiros reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju tokios išvados daryti negalima. Skiriant bausmę nuteistajam, buvo įvertintos visos, tarp jų ir apelianto nurodomos, skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, nei vienos iš jų nelaikant išskirtine. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad J. M. įvykdė du ? labai sunkų ir sunkų ? tyčinius baigtus nusikaltimus; jų pavojingumo visuomenei laipsnį; nuteistojo neteisėtais veiksmais sukeltas itin sunkias ir jau nebepataisomas pasekmes – niekuo nekalto žmogaus mirtį; J. M. charakterizuojančius duomenis – keletą kartų teistas, baustas administracine tvarka, iki suėmimo niekur nedirbo, darbo biržoje nebuvo registruotas, duomenų apie legalius pragyvenimo šaltinius byloje nėra; dvi byloje nustatytas nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistajam J. M. griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos – turi būti skiriama dar ir dėl to, kad jis savo kaltę pripažino tik priremtas įrodymų, dėl savo veiksmų nesigaili, neatlygino nukentėjusiajai padarytos žalos, keitė savo parodymus dėl nuteistosios M. U. dalyvavimo plėšimo padaryme ir kt. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu negalima visiškai sutikti. Jau minėta, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių J. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tarp jų ir numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad J. M. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau kaltinamojo (nuteistojo) apsisprendimas dėl parodymų (ne)davimo ir jų turinio yra sudedamoji teisės į gynybą dalis, todėl remiantis šia aplinkybe negali būti griežtinama nuteistajam skiriama bausmė. Be to, apeliantas nėra visiškai teisus, teigdamas, kad nuteistasis visai nepripažino savo kaltės. J. M. jau pirmos apklausos metu pripažino savo kaltę dėl abiejų jam inkriminuojamų nusikaltimų, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti visų nusikaltimų padarymo aplinkybių, nes, jo teigimu, dėl nuolatinio alkoholio vartojimo jų tiesiog neprisiminė.

27. Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad J. M. įvykdė du labai sunkius nusikaltimus. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis yra pripažintas kaltu dėl vieno labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo – V. Č. nužudymo, padaryto itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktai). Tai, kad J. M. yra inkriminuotos dvi BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės, nereiškia, kad nuteistasis įvykdė du atskirus skirtingus labai sunkius tyčinius nusikaltimus. Pirmiau nurodytos nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės yra reikšmingos vertinant J. M. įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį bei individualizuojant jam už šį nusikaltimą skirtiną bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajam bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į jas, bet ir į tai, kad J. M. nuo 1993 metų teisiamas už nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams – vagystes, plėšimus, taip pat ir smurtinius nusikaltimus (fizinio smurto vartojimą prieš šeimos narį). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad J. M. taikyti teisių suvaržymai ankstesnių nuosprendžių vykdymo metu teigiamos įtakos nuteistajam visiškai neturėjo, laisvės atėmimo bausmės tikslo nepasiekė, nes J. M. ir toliau ignoravo visuomenėje priimtas normas, nesilaikė įstatymų, daro vis sunkesnes nusikalstamas veikas, po V. Č. apiplėšimo ir nužudymo vėl nusikalto.

28. Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, skundžiamame nuosprendyje padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus nuteistajam J. M. už jo įvykdytą nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktuose, maksimalios trukmės – 20 metų ? laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, bausmių apėmimo būdu subendrinus šią bausmę su J. M. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausme, J. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 20 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė nėra aiškiai per švelni, dar labiau griežtinti ją dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų nėra pagrindo. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad, teismo turimais duomenimis, nuteistojo J. M. sveikatos būklė yra sunki, šiuo metu bausmės atlikimui jis yra perkeltas į Laivės atėmimo vietų ligoninę.

29. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sugriežtinti ir nuteistajai M. U. paskirtą bausmę, tačiau šis prašymas siejamas su prašymu nuteisti nuteistąją pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, pripažinus, kad ji padėjo J. M. ne tik apiplėšti V. Č., bet ir itin žiauriai nužudyti ją dėl savanaudiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad skundžiamu nuosprendžiu M. U. yra pagrįstai išteisinta dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, teisėjų kolegija plačiau dėl jai skirtinos griežtesnės bausmės nepasisako. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. U. už jos įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, yra paskirta tinkama bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtimi, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino visas šio straipsnio 2, 3 dalyse nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, akcentavo tai, kad M. U. anksčiau nebuvo teista ir motyvuotai paskyrė jai bausmę, kurios dydis siekia BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį. Ši bausmė nėra aiškiai per švelni.

Dėl civilinio ieškinio

30. Apeliaciniame skunde prašoma iš nuteistųjų J. M. ir M. U. solidariai priteisti 466,15 Eur turtinės žalos, patirtos dėl namų turto sugadinimo, atlyginimą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta priteisti nukentėjusiajai minėtą pinigų sumą motyvuojant tuo, kad dėl jos atlyginimo buvo kreiptasi į draudimo bendrovę. Apeliaciniame skunde pažymima, kad iki kreipimosi į apeliacinės instancijos teismą jokia šios pinigų sumos dalis draudimo bendrovės nukentėjusiajai nebuvo atlyginta. Nukentėjusiosios atstovas taip pat prašo pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria tik iš nuteistojo J. M. priteistas 1 014,83 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai, ir šiuos žalos atlyginimus solidariai priteisti iš nuteistųjų M. U. ir J. M.. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

31. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gautas ADB „Gjensidige“ raštas ir draudimo išmokos apskaičiavimo išvada (t. 6, b. l. 163, 164), kuriais teismas informuotas, kad nukentėjusiajai N. A. 2021 m. balandžio 3 d. buvo atlyginta jos dėl nagrinėjamoje byloje tiriamo nusikaltimo padaryta turtinė žala, draudimo išmokos dydis ? 1 124,55 Eur. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi nukentėjusioji N. A. pati patvirtino, kad šią pinigų sumą gavo. Baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiosios atstovas teigė, kad N. A. draudimo bendrovė atlygino ne visą žalą, nes taikė išskaitas, todėl jai turi būti priteista apeliaciniame skunde nurodyta pinigų suma ? 466,15 Eur. Šis apelianto teiginys yra nepagrįstas. Iš teismui ADB „Gjensidige“ pateiktų dokumentų ? rašto ir draudimo išmokos apskaičiavimo išvados ? matyti, kad nukentėjusiajai draudimo bendrovės atlyginta pinigų suma, nepaisant taikytų išskaitų, netgi žymiai viršija jos nagrinėjamoje byloje iš nuteistųjų prašyto priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį (466, 15 Eur), todėl dar kartą priteisus N. A. pastarąją pinigų sumą iš nuteistojo J. M., jai būtų nepagrįstai priteistas dvigubas žalos atlyginimas.

32. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad M. U. yra nekalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymo, apelianto prašymas dėl solidarinio nukentėjusiosios N. A. patirtos 1 014,83 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš J. M. ir M. U. atmestinas, nes šią žalą N. A. patyrė tik dėl neteisėtų nuteistojo J. M. veiksmų.

Dėl proceso išlaidų

33. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymas, kuriose nurodoma, kad iš J. M. valstybės naudai priteistinos 263,58 Eur, o iš M. U. 251 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (t. 6, b. l. 176–178, 180–182). Šių prašymų teisėjų kolegija netenkina.

34. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja, taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo išnagrinėjimo rezultatas.

35. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kurio patys J. M. ir M. U. apeliacine tvarka neskundė, paliktas nepakeistas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš J. M. ir M. U. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiosios N. A. atstovo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl 263,58 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš J. M. ir 251 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš M. U. netenkinti.