Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 264/2013

2013 m. kovo 28 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. D. atstovo advokato Laimono Judicko apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 135 str. 1 d., BK 62 str. 1 d., laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu nebuvimas namuose nėra susijęs su darbu, bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 6 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ieškinys patenkintas iš dalies: Valstybinei ligonių kasai iš P. K. priteista 8589 Lt žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo R. D. ieškinys patenkintas iš dalies: R. D. iš P. K. priteista 39760,13 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje ieškiniai atmesti.

Iš P.K. R. D. priteista 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, o būtent: 2012-04-23 apie 16 val. 00 min., prie namo, esančio Bažnyčios g. Lentvaryje, Trakų r., išlipęs iš jam priklausančio automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priėjo prie R. D. ir dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė R. D. ne mažiau dviejų smūgių į smakrą ir ausį, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas smakre ir ausies kaušelyje bei vieną smūgį į galvą, nuo kurio R. D. nukrito ir atsitrenkė pakaušiu į grindinį, ko pasėkoje jam buvo padaryta muštinė pakaušio žaizda su pakauškaulio lūžiu ir galvos smegenų abiejų kaktinių ir dešinės skilčių sumušimu, kraujo išsiliejimu po šių smegenų voratinkliniu dangalu, po abiejų kaktinių skilčių kietuoju dangalu ir viso dešiniojo smegenų pusrutulio paviršiuje. Šiais veiksmais P. K. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 1 d.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog nuteistajam P. K. turi būti paskirta laisvės apribojimo bausmė, t.y. žymiai švelnesnė, nei BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė, neatsižvelgė į nuteistojo P. K. kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo aplinkybes, priežastis, sąlygas ir padaryto nusikaltimo pasekmes, taip pat į nukentėjusiojo R. D. ir nuteistojo P. K. amžių bei į tai, kad nuteistasis P. K. tik iš dalies pripažino savo kaltę, tokiu būdu jis tik iš dalies atlygino apeliantui padarytą materialinę žalą, kas rodo, jog nuteistasis neprisiima atsakomybės už savo veiksmus ir bando išvengti atsakomybės.

Pažymi, jog apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nustatytos dvi nuteistojo P. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės - prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis bei savanoriškas dalies padarytos neturtinės žalos atlyginimas ir nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir nuteistojo asmenybę, t.y. tą aplinkybę, jog jis teisiamas ne pirmą kartą. Anot apelianto, apylinkės teismas be pagrindo neįvertino nuteistojo P. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kas taip pat sąlygojo per švelnios bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, paskyrimą. Nurodo, kad nuteistasis padarė socialiai itin pavojingą nusikalstamą veiką, jo padaryta nusikalstama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų. Pažymi, jog BK 135 straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios maksimumas dešimt metų, šios bausmės vidurkis yra septyneri metai, būtent nuo šio vidurkio ir turi būti skaičiuojamas P. K. skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek, nagrinėjant bylą teisme, ne kartą pareiškė, kad būtent nukentėjusysis išprovokavo konfliktą, be to, P. K. asmeniškai jo neatsiprašė, kas rodo, jog nuteistasis nevertina savo veiksmų kritiškai, dėl to savo kaltę pripažįsta tik iš dalies. Ta aplinkybė, kad nuteistasis P. K. apie bylos aplinkybes davė išsamius ir iš esmės teisingus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad nuteistasis P. K. atlygino tik dalį nusikalstama veika padarytos žalos, turėjo vertinti, kaip jo siekį išvengti atsakomybės, taip nepripažįstant pilnai savo veiksmų ir nesigailint dėl jų. Pažymi, jog materiali žala nukentėjusiajam turėjo būti atlyginta už minimalias medicinines išlaidas, kurias jis patyrė dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. D. dėl nuteistojo P. K. veiksmų prarado 60 proc. darbingumo.

Atkreipia dėmesį ir į tai, jog P. K. jau yra teistas, kas tik patvirtina, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip vertinamos atskiros bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės ir tokiu būdu nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.12 punkto nuostatų.

Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas M. G. prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo nukentėjusiojo apeliacinio skundo netenkinti, nuteistasis P. K., nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo R. D. apeliacinis skundas netenkintinas.

Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė bylos įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20str., 301str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai P. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 135 str. 1d.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliantas nukentėjusysis R. D., pripažindamas, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kelia nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis - kad P. K. pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailisi bei savanoriškai atlygino nukentėjusiajam dalį žalos, todėl neturėjo pagrindo jam taikyti BK 62 str. 1 d.

Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Teismų praktikoje laikoma, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t.t. (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-P-82/2010).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ką pripažino ir pats nukentėjusysis R. D., nuteistasis P. K. apie bylos aplinkybes davė išsamius ir iš esmės teisingus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Liudytojų A. M., R. V., L. Š., L. K., A. A. parodymais nustatyta, kad P. K. betarpiškai po įvykio iš įvykio vietos nenuvažiavo, o suteikė pagalbą nukentėjusiajam, buvo įvykio vietoje, į ją atvykusiems policijos pareigūnams A. M., R. V. prisipažino ir nurodė visas jam žinomas ką tik įvykusio įvykio aplinkybes. Savo poziciją - nuoširdų gailestį dėl savo veiksmų nuteistasis patvirtino tiek pirmos instancijos teisme, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinėje instancijoje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jis nukentėjusiojo atsiprašė po teismo posėdžio, daugiau neturėjo galimybių, kadangi nukentėjusysis dalyvavo tik viename teismo posėdyje, nukentėjusiojo artimieji neįleido pas jį į ligoninę.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde argumentavo, kad tai, jog nuteistasis atlygino tik dalį žalos, rodo, kad jis neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Šis apelianto argumentas nepagrįstas. Kaip paaiškino nuteistasis, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo giminaičiai apribojo jo kontaktus su nukentėjusiuoju, nenurodė sąskaitos žalos atlyginimui. Be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareiškęs civilinio ieškinio, taigi nebuvo įvardinęs, kokio dydžio žala jam padaryta. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistasis bylos nagrinėjimo metu sumokėjo Valstybinei ligonių kasai 1269,04 Lt bei sudarė sutartį dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų likusios dalies atlyginimo, taip pat savanoriškai pašto perlaida nusiuntė R. D. 8092 Lt, kaip dalinį žalos atlyginimą.

Šios aplinkybės rodo, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo P. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi bei savanoriškai atlygino dalį žalos.

Apelianto manymu, nuteistojo P. K. pozicija, kad jis smurtinius veiksmus atliko R. D. išprovokuotas, rodo, kad nuteistasis neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Be to, anot apelianto, teismas, nurodydamas, jog P. K. atliko smurtinius veiksmus abipusio konflikto metu, o ne dėl chuliganiškų paskatų, neaptarė nuteistojo veiksmų pirminėje įvykio stadijoje - iššaukiančio jo elgesio, kai jis be jokios dingsties viešoje vietoje žodžiu prikibo prie apelianto, pirmas pradėjo konfliktą, buvo suinteresuotas jo tęsiniu. Apelianto teigimu, nagrinėjant baudžiamąją bylą, nebuvo jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti teismo išvadą apie ilgiau trukusį P. K. ir apelianto žodinį tarpusavio konfliktą.

Šis apelianto argumentas nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistasis P. K. išsamiai ir detaliai nurodė įvykio aplinkybes, taip pat tai, nuo ko, jo manymu, prasidėjo konfliktas su nukentėjusiuoju, ko pasėkoje nuteistasis įvykdė smurtinius veiksmus jo atžvilgiu. Pirmos instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyręs bylos įrodymus, nustatė, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo kontaktas prasidėjo nuo to, kad, kaip nurodė nuteistasis, pravažiuojančiame automobilyje sėdintis nukentėjusysis jam parodė ranka nepadorų gestą, tokį gestą jis P. K. yra rodęs ir anksčiau, todėl nuteistasis privažiavo prie sustojusio automobilio, kuriame buvo nukentėjusysis, sustojo, abu - nukentėjusysis ir nuteistasis išlipo iš automobilių. Nuteistajam paklausus, kodėl rodo gestus, nukentėjusysis jį stumtelėjo, dėl ko nuteistasis sudavė jam kelis smūgius į galvą, nuo ko nukentėjusysis griuvo aukštielninkas ir pakaušiu atsitrenkė į asfaltą. Šias aplinkybes jis nurodė iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams A. M., R. V.. Liudytoja L. Š. nurodė mačiusi, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko susistumdymas, jų pokalbio negirdėjo, po ko nuteistasis sudavė nukentėjusiajam. Liudytoja L. K. nurodė, kad ji, važiuodama su nuteistuoju automobilyje, matė, kaip kito automobilio keleivis - nukentėjusysis nuteistajam parodė nepadorų gestą ranka, P. K. pasakė, kad šis asmuo taip elgiasi nebe pirmą kartą. Pamatęs, kad automobilis sustojo, P. K. privažiavo, išlipo iš automobilio bei priėjo prie nukentėjusiojo ir kalbėjosi su juo, pokalbio negirdėjo. Nukentėjusysis stumtelėjo P. K., tada šis sudavė daugiau nei vieną smūgį R. D. į galvą, nuo ko pastarasis nugriuvo. Liudytojas A. A. nurodė matęs, kaip R. D. stumtelėjo jam nepažįstamą asmenį, kurį užstojo krūmai, po to matė, kad R. D. sėdi ant asfalto. Liudytojas S. V. nurodė, kad rudenį, jam su P. K. vedžiojant šunis, pro šalį pravažiavo R. D. ir parodė nepadorų gestą ranka, nuo ko nuteistasis susinervino ir pasakė, kad tai nebe pirmas kartas. Šių įrodymų pagrindu pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusysis elgėsi nesuderinamai su tinkamo elgesio viešumoje standartais - pakartotinai rodė nuteistajam nepadorų gestą, pastūmė nuteistąjį, ir atsižvelgė į šias aplinkybes, o taip pat į tai, kad nuteistasis, sužalodamas R. D., veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia pasekmių atžvilgiu, t.y. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali sutrikdyti kito asmens sveikatą, ir, nors to nesiekė ir nenorėjo, sąmoningai leido jo veikos padariniams atsirasti, buvo abejingas galimoms pasekmėms.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., nepažeidė, išsamiai nurodė nuteistojo P. K. bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, nustatydamas bausmės rūšį bei trukmę.

R. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neturėjo įstatyminio pagrindo nuteistojo P. K. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalies ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nuteistojo P. K. argumentai, susiję su jo noru auginti vaiką, padėti finansiškai šeimai, taip pat su jo asmenybės vertinimu, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo, atlyginant tik dalį žalos, kartu ir teigiama nuomonė apie nuteistąjį P. K. nelaikytini išimtinėmis aplinkybėmis nei BPK 62 straipsnio 1 dalies, nei BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Šis argumentas nepagrįstas.

BK 62 straipsnio, reglamentuojančio švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygas, 1 dalis reglamentuoja, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė ir nuteistojo P. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad P. K. iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams pranešė, jog jis sužalojo nukentėjusįjį, tyrimo eigoje visiškai prisipažino, padaręs nusikalstamą veiką, ir nuoširdžiai gailisi, duodamas išsamius ir nuoseklius parodymus, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui iš aiškinti nusikalstamą veiką, taip pat iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Todėl teismas, nustatęs BK 62 str. 1 d. nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nuteistojo asmenybę, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai nuteistajam P. K. bus pasiekti, paskiriant jam švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta straipsnio sankcijoje.

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę P. K., įvertino bei atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas įpareigoja teismą ir bausmę paskyrė, nepažeidęs BK 54 str., 56 str., 61 str., reglamentuojančių bausmių skyrimo pradmenis, reikalavimų. Todėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.