Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Remiasi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies nuostatomis, 84 dalies nuostatomis.

Teigia, kad ginčo teiginys „<...> J. L. <...> glaudžiais santykiais su dalimi šio skyriaus darbuotojų šiuo metu domisi teisėsaugos institucijos“ yra žinia, kadangi skelbia konstatuojamojo pobūdžio duomenis, kuriuos galima patikrinti įrodinėjimo priemonėmis. Skundo tyrimo metu nustatyta, jog gavus N. R.-B. ir J. L. pareiškimus, kad paskleista šmeižiančio pobūdžio informacija apie juos, 2014 m. balandžio 10 d. Alytaus apskrities VPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 52-1-00354-14 pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 154 straipsnio 1 dalyje (šmeižimas), požymius. Būtent apie šį ikiteisminį tyrimą dėl šmeižimo kalba skundžiamos publikacijos dalyje „Laisvalaikį leidžiu su kuo noriu“ cituojamas J. L. Šį (o ne kokį nors kitą) teisėsaugos institucijų atliekamą ikiteisminį tyrimą mini ir tuometinis Alytaus miesto savivaldybės meras J. K. 2015 m. sausio 13 d. rašte Nr. SD-236 (6.17.), adresuotame V. B.

Atsakydamas į žurnalistų etikos inspektoriaus paklausimą, prokuroras I. V. 2015 m. kovo 23 d. raštu Nr. 3S-24162 informavo, kad minėto ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamos galimai netinkamo Alytaus miesto savivaldybės tarnautojų mokymams skirtų lėšų panaudojimo aplinkybės. Šis atsakymas rodo, kad ginčo teiginyje paskleista informacija neatitinka tikrovės, nes teisėsaugos institucijų atliekamo tyrimo (domėjimosi, kaip teigiama „Alytaus naujienose“) objektas buvo ne glaudūs J. L. santykiai su dalimi Investicinių projektų skyriaus darbuotojų per savivaldybės tarnautojų mokymus ar tokiems mokymams skirtų lėšų panaudojimo teisėtumas, o šmeižimo sudėties ir aplinkybių, taip pat asmens, padariusio šią nusikalstamą veiką, nustatymas.

Prokuroras I. V. nurodė, kad niekam iš asmenų nebuvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje. Specialiuoju liudytoju apie tiriamas aplinkybes buvo apklaustas V. B. 2015 m. vasario 5 d. priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą sustabdyti nenustačius šmeižiančio pobūdžio informaciją paviešinusio asmens.

Nepaisant aukščiau nurodytų duomenų, Žurnalistų etikos inspektorius padaro išvadą, kad paskleista informacija nepažeidžia pareiškėjo garbės ir orumo, nes informacijos neatitikimo tikrovei faktas dar nereiškia, kad paskleista informacija yra žeminančio pobūdžio (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3 K-3-507/2006, 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2001), o nagrinėjamame ginčo teiginyje nėra teigiama apie padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, nesąžiningumą, negarbingą poelgį ar pan. Skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad šiame teiginyje tiesiog neteisingai, neadekvačiai pateiktas faktas apie 2014 m. balandžio 10 d. Alytaus apskrities VPK pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 52-1-00354-14. Nenustačius paskleistos informacijos žeminančio pobūdžio, negalima konstatuoti esant pažeistą pareiškėjų garbę ir orumą. Pareiškėjas su tokiais teiginiais nesutinka, nes publikacijoje pateikiamas teiginys-patvirtinimas, o ne nuomonė, kuris įsakmiai nurodo, kad yra daroma nusikalstama veika, kas savaime reiškia asmens garbės ir orumo pažeidimą, bei šmeižikišką pobūdį. Todėl, pasak pareiškėjo, šioje dalyje Žurnalistų etikos inspektorius priėmė neteisingą sprendimą.

Pareiškėjas sutinka su Žurnalistų etikos inspektoriumi, kad Visuomenės, informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad ginčo teiginyje paskleista informacija yra netiksli, todėl neatitinka pagrindinių visuomenės informavimo principų. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo pareiškėjo manymu pagrįstai. Tačiau kartu pareiškėjas pažymi, kad paskleista informacija, priešingai negu nurodoma sprendime, žemina jo garbę ir orumą ne tik todėl, kad yra neteisinga ir netiksli, bet ir todėl, kad teiginiai, jog asmens veiksmuose yra nusikalstamos veikos yra savaime žeminantys, ko inspektorius neįvertino. Kadangi nebuvo tinkamai tiriamos ir vertinamos aplinkybės, todėl nesutinka su likusia sprendimo dalimi. Paaiškina, kad Žurnalistų etikos inspektorius nurodo kitame ginčo teiginyje: „<...> seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse <...>“, kas yra faktinio pobūdžio duomenų skelbimas, tuos duomenis galima patikrinti, todėl laikoma, jog šiame teiginyje skelbiama žinia. Sprendime nurodyta, kad nagrinėjamas teiginys turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą sakinį: „Alytaus miesto savivaldybės kontrolierius A. J. baigiantis 2014-iesiems gavo skundą su prašymu pasidomėti, kaip panaudojamos savivaldybės tarnautojų mokymams skirtos lėšos, jei kai kurių seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse“. Žurnalistų etikos inspektorius nurodo, kad akivaizdu, kad ginčijamas teiginys yra paimtas iš skundo, kuris buvo adresuotas Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriui A. J. ir miesto tarybos nariams. Dėl tokio turinio skundo pateikimo fakto ginčas nekyla. Apie tokio skundo gavimą ir jo turinį publikacijoje kalba Alytaus miesto savivaldybės kontrolierius A. J., tuometinis Alytaus meras J. K. Žurnalistų etikos inspektorius vertina ginčo teiginio paskelbimo teisėtumą, atkreipia dėmesį, kad jame skelbiama informacija apie viešąjį interesą tenkinančią aplinkybę - savivaldybėje gautą skundą, kuriame keliami tarnautojų mokymams skirtų lėšų panaudojimo skaidrumo klausimai. Be to, kalbama apie viešuosius asmenis - valstybės tarnautojus, kurių veikla, ypač jei tai susiję su viešųjų finansų naudojimu, pagrįstai domina visuomenę. Pareiškėjas teigia, kad taip nėra, nes teiginys pateikiamas kaip fakto konstatavimas, o ne žinia apie skundą, kas neįvertinta. Todėl šio teiginio tikslas ne pateikti informaciją, o suformuoti atitinkamas žinias, kurios turi tikrovės neatitinkantį ir neigiamą pobūdį, nes priešingai negu nurodoma Sprendime, šiuo teiginiu pateikiama ne informacija, o tikrovės neatitinkanti informacija, kad yra toks faktas, t.y. kad seminarų metu pareiškėjas plaukioja jachtomis, periasi pirtelėse, kas neatitinka tikrovės. Todėl, kai tikslas ne pateikti informaciją apie skundą, kuriame yra toks teiginys, kuris pateiktas ne kaip vertinamoji aplinkybė, o kaip faktas, kas turi esminę reikšmę, ir kas taip pat nebuvo tinkamai įvertinta.

Juo labiau, kad Žurnalistų etikos inspektorius neištyrė ir nevertino, kad publikacijoje paminėtame skunde nėra jokių panašių teiginių, kurie buvo nurodyti straipsnyje. Tai tik dar kartą patvirtina, kad nebuvo tinkamai įvertinti duomenys, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą skundžiamoje dalyje.

Žurnalistų etikos inspektorius net nevertina, kad kaip jis pats nurodo pateikta informacija iš skundo, kurio atitikimas tikrovei nėra tirtas, t.y. pateikiami teiginiai kaip tikrovę atitinkantis faktas, o ne kaip galimas tyrimo objektas. Todėl šioje dalyje Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas nepagrįstas. Šį faktą patvirtins ir aplinkybė, kad jeigu Žurnalistų etikos inspektorius būtų tinkamai įsigilinęs, tai būtų sužinojęs, kad sprendime minimas skundas nebuvo tirtas, nes asmuo, pateikęs skundą, jo atsisakė.

Taip pat nebuvo įvertinta, kad publikacijoje pateiktos nuotraukos yra visiškai nesusijusios su nurodomomis komandiruotėmis. Žurnalistų etikos inspektorius net nesigilino ir nevertino, publikacijos turinio ryšio su nuotraukomis, kurios publikacijoje iš esmės naudojamos neteisėtos veiklos įspūdžiui sukurti, nes akivaizdu, kad be jų nebūtų galima susidaryti tokio neigiamo įspūdžio. Kadangi nuotraukos nesusiję su straipsnio turiniu, todėl akivaizdu, kad jos tik padeda įtvirtinti tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, kas žeidžia pareiškėjo kaip asmens garbę ir orumą, nes nieko panašaus, kas yra teigiama minėtame straipsnyje nebuvo. Be to, nevertinta, kad nuotraukos yra privataus pobūdžio informacija, kurios spausdinti informacijos skleidėjas neturėjo jokios teisės.

Atsakydamas į atsakovo paklausimą, prokuroras I. V. 2015 m. kovo 23 d. raštu Nr. 3S-24162 informavo, kad minėto ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamos galimai netinkamo Alytaus miesto savivaldybės tarnautojų mokymams skirtų lėšų panaudojimo aplinkybės. Šis atsakymas rodo, kad ginčo teiginyje paskleista informacija neatitinka tikrovės, nes teisėsaugos institucijų atliekamo tyrimo (domėjimosi, kaip teigiama „Alytaus naujienose“) objektas buvo ne glaudūs pareiškėjo santykiai su dalimi Investicinių projektų skyriaus darbuotojų per savivaldybės tarnautojų mokymus ar tokiems mokymams skirtų lėšų panaudojimo teisėtumas, o šmeižimo sudėties ir aplinkybių, taip pat asmens, padariusio šią nusikalstamą veiką, nustatymas.

Pažymi, kad informacijos neatitikimo tikrovei faktas dar nereiškia, kad paskleista informacija yra žeminančio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006, 2001-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2001). Kaip nepagrįsti vertintini pareiškėjo argumentai, kad šiame teiginyje įsakmiai nurodoma, teigiama, jog jo veiksmuose esama nusikalstamos veikos. Nagrinėjamame ginčo teiginyje nėra teigiama apie pareiškėjo padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, nesąžiningumą, negarbingą poelgį ar pan. Šiame teiginyje tiesiog neteisingai, neadekvačiai pateiktas faktas apie 2014 m. balandžio 10 d. Alytaus apskrities VPK pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 52-1-00354-14. Tretieji suinteresuoti asmenys nėra teisininkai, todėl netikslus ikiteisminio tyrimo apimties suvokimas galėjo nulemti ir teisiškai netikslų situacijos aprašymą. Pažymi, kad informacijos neatitiktis tikrovei ne visada sietina su asmens garbės ir orumo pažeidimu, kadangi šiuo atveju informacija turi turėti ir asmenį žeminantį (menkinantį) pobūdį. Nenustačius paskleistos informacijos žeminančio pobūdžio, negalima konstatuoti esant pažeistą pareiškėjo garbę ir orumą. Asmens garbės ir orumo gynimas esant nedideliems informacijos netikslumams, neįvertinus, kodėl šie netikslumai atsirado, taip pat neatsižvelgus į viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesį ir tikslus, t. y. ar paskelbdamas informaciją apie asmenį jis siekė jį įžeisti, ar sąžiningai informuoti visuomenę, būtų neproporcingas ir prilygtų privačiai cenzūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2000). Be to, gindamas asmens garbę ir orumą įstatymas siekia apsaugoti interesus asmens, kuris normaliai, bet ne ypatingai jautriai ar smulkmeniškai suvokia apie jį skleidžiamas žinias ir iš keleto galimų pavartojimo prasmių mato tik neigiamąjį atspalvį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000­-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1217/2000).

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Nagrinėjamu atveju daro išvadą, kad ginčo teiginyje paskleista informacija nors ir nežemina pareiškėjo garbės ir orumo, tačiau yra neteisinga ir netiksli, todėl neatitinka pagrindinių visuomenes informavimo principų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Alytaus naujienos“ visiškai teisėtai ir pagrįstai buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

Atsakovas aiškina, kad Sprendime pateikė tinkamą ginčo teiginio „<...> seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse <...>“ vertinimą. Nagrinėjamas teiginys turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą sakinį, kuriame yra paskelbtas: „Alytaus miesto savivaldybės kontrolierius A. J. baigiantis 2014-iesiems gavo skundą su prašymu pasidomėti, kaip panaudojamos savivaldybės tarnautojų mokymams skirtos lėšos, jei kai kurių seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse <...>“. Nekyla ginčo, kad Alytaus miesto savivaldybės kontrolierius A. J. ir miesto tarybos nariai buvo gavę V. B. skundą su nuotraukomis, kuriose vaizduojamas pareiškėjo ir kitų Alytaus miesto savivaldybės valstybės tarnautojų laisvalaikis. Apie šio skundo gavimą ir jo turinį publikacijoje kalba Alytaus miesto savivaldybės kontrolierius A. J., tuometinis Alytaus meras J. K. Vertinant ginčo teiginio paskelbimo teisėtumą, atkreiptinas dėmesys, kad jame skelbiama informacija apie viešąjį interesą tenkinančią aplinkybę — savivaldybėje gautą skundą, kuriame keliami tarnautojų mokymams skirtų lėšų panaudojimo skaidrumo klausimai. Be to, kalbama apie viešuosius asmenis - valstybės tarnautojus, kurių veikla, ypač jei tai susiję su viešųjų finansų naudojimu, pagrįstai domina visuomenę. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis numato, jog asmens kritika - asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos. Viešojo asmens kritikos ribos yra daug platesnės nei privataus asmens. Kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti ar paneigti klaidingą informaciją. Pažymi, kad apie skundo dėl mokymams skirtų lėšų naudojimo aplinkybes skundžiamoje publikacijoje kalba ne tik A. J., J. K., V. B., tačiau ir pats pareiškėjas bei N. R. Pastarųjų pasisakymas skundžiamoje publikacijoje vertintinas kaip pasinaudojimas atsakymo teise. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog nagrinėjamas ginčo teiginys, vertinant jį visos publikacijos kontekste, atitinka viešųjų asmenų kritikos apibrėžimą. Tretieji suinteresuoti asmenys atliko žurnalistinį tyrimą ginčo teiginyje skleidžiamai informacijai pagrįsti, rėmėsi keletu šaltinių, išklausė visas puses, aprašė visuomeninį interesą tenkinančią situaciją Alytaus miesto savivaldybėje, todėl laikoma, kad veikė sąžiningai ir nepiktnaudžiavo informacijos laisve.

Pažymi, kad tirdamas pareiškėjo skundą atsakovas buvo aktyvus ir ėmėsi jo kompetencijai priskirtų veiksmų, kad išsiaiškintų visas tiriamai situacijai reikšmingas aplinkybes. Atsakovas 2015 m. kovo 18 d. raštu Nr. (SK-7)S-167 „Dėl informacijos suteikimo“ kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybės kontrolierių A. J. Atsakydamas į šį atsakovo pateiktą paklausimą Alytaus miesto savivaldybės kontrolierių A. J. pavaduojantis Alytaus miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos patarėjas L. A. 2015 m. kovo 23 d. raštu Nr. KT8-11 informavo, kad Alytaus miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba tyrimo pagal V. B. prašymą dėl galimai netinkamo savivaldybės tarnautojų mokymams skirtų lėšų panaudojimo neatliko. Šiame L. A. rašte nebuvo pateikta informacijos, kurią teismui pateikė pareiškėjas, t.y., kad 2015 m. sausio 27 d. V. B. parašė prašymą, kuriuo jis Alytaus miesto savivaldybės mero J. K. ir Alytaus miesto savivaldybės kontrolieriaus A. J. prašo nebetirti ankstesnio jo pranešimo-prašymo dėl galimai netinkamai naudojamų valstybės lėšų. L. A. rašte atsakovui nėra nurodytos priežastys, kodėl tyrimas pagal V. B. prašymą nebuvo atliktas. Atsakovas yra įsitikinęs, kad šis faktas nepaneigia išvados, jog ginčo teiginys laikytinas faktine medžiaga paremta ir sąžininga viešųjų asmenų (pareiškėjas publikacijos paskelbimo metu buvo viešas asmuo) kritika, kadangi būtų nepagrįsta iš viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) reikalauti savo paskleistą informaciją patvirtinti savivaldybės kontrolieriaus kompetencijoje esančio tyrimo rezultatais, t. y. laukti kol savivaldybės kontrolierius išnagrinės gautą V. B. skundą. Nagrinėjamu atveju svarbiausia yra tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys kėlė diskusiją svarbiu visuomeniniu klausimu, tenkinančiu viešąjį interesą, kritikavo viešuosius asmenis remdamiesi tikru faktu - V. B. skundu savivaldybės kontrolieriui, todėl laikomi sąžiningai pasinaudoję Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo garantuojama informacijos laisve ir teise kritikuoti savivaldybės tarnautojų veiklą.

Pareiškėjo argumentas, kad atsakovas neįvertino nuotraukų ryšio su publikacijos turiniu bei šių nuotraukų kaip privataus pobūdžio informacijos, yra nepagrįstas. Nuotraukų paskelbimo teisėtumo vertinimui yra skirta antroji Sprendimo dalis (5 ir 6 Sprendimo puslapiai). Joje išsamiai aptartos atsakovo atlikto tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir nurodyta, jog Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-876-290/2015 publikacijos „Glaudūs vadovo ir jo kuruojamo skyriaus santykiai persikėlė į bendrą laisvalaikį“ („Alytaus naujienos“, www.alytausnaujienos.lt, 2015-01-08, Nr. 3/12637) ir ją iliustruojančių nuotraukų paskelbimo nelaikė privačios informacijos atskleidimu. Tai yra prejudicinę reikšmę atsakovo tyrime turinti faktinė aplinkybė, todėl vertinti jos kitaip, nei įvertino Kauno apygardos teismas, atsakovas neturėjo pagrindo. Dėl šios priežasties atsakovas pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo skundžiamoje publikacijoje negalėjo konstatuoti.

Konkrečiu atveju ginčo informacijos turinys, jos paskelbimo aplinkybės, ginčo teiginių tekstas ir kontekstas neduoda pagrindo daryti išvadą, kad tretieji suinteresuoti asmenys būtų peržengę saviraiškos laisvės ribas, o kritiką pareiškėjo atžvilgiu reiškę nesilaikydami Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į pareiškėjo, kaip viešojo asmens, statusą, ginčo informacija jo atžvilgiu atitiko įstatymo leistinas kritikos ribas ir nepažeidė pareiškėjo garbės ir orumo.

Pažymi, kad kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų teisminio gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kuo skundžiamas administracinis aktas, viešojo administravimo institucijos veiksmas ar neveikimas pažeidžia jo materialaus pobūdžio teises. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas skunde nenurodė, kuo jo teises ar teisėtus interesus pažeidžia skundžiamas sprendimas bei kuo jo teisės ar teisėti interesai bus apginti jį panaikinus.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nepaisant to, jog viena iš Visuomenės informavimo įstatyme numatytų atsakovo funkcijų yra suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) nagrinėjimas, šią funkciją jis turi atlikti atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatyme numatytą jo paskirtį (Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis, 1 straipsnio 1 dalis), t. y. užtikrindamas viešojo intereso - žodžio ir spaudos laisvės, visuomenės informavimo - tinkamą įgyvendinimą, o ne privačių asmenų teises ir interesus (LVAT 2015-09-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2043- 502/2015). Minėtoje byloje LVAT, be kita ko, pažymėjo, kad siekdamas apginti galimai pažeistas savo teises (garbę ir orumą), pareiškėjas turi galimybę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsniu, kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Tuo tarpu šioje administracinėje byloje įvertinus atsakovo veiksmus atliekant jam priskirtas viešojo administravimo funkcijas ir nenustačius, kad jais būtų pažeisti pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, pareiškėjo reikalavimai panaikinti Sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą negali būti tenkinami.

Atsakovas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą Sprendimą, atitinkantį tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl toks Sprendimas yra teisėtas ir turi būti paliktas galioti.

Publikacijoje buvo paminėta, kad „Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo J. L., be kitų sričių, kuruojančio ir Investicinių projektų skyriaus veiklą, glaudžiais santykiais su dalimi šio skyriaus darbuotojų šiuo metu domisi teisėsaugos institucijos“. Tokia frazė publikacijoje atsirado neatsitiktinai. Buvęs Alytaus miesto savivaldybės meras J. K., iš V. B. gavęs nuotraukas ir informaciją apie neva netikslingai panaudojamas lėšas savivaldybės administracijos darbuotojų mokymams, jam pateikė atsakymą: „Informuojame, kad Alytaus miesto savivaldybė Jūsų pranešime nurodytus faktus aiškinsis tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, kurį šiuo metu atlieka teisėsaugos institucijos.“ (2015-01-13, rašto Nr. SD-236 (6.17.)). Pagaliau pats pareiškėjas rengiant publikaciją patvirtino, kad jis ir N. R. kreipėsi į Alytaus prokuratūrą dėl šmeižto. 2014 m. balandžio 10 d. Alytaus apskrities VPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikaltimo, numatyto LR BK 154 straipsnio 1 dalyje (šmeižimas), požymius. Alytaus prokuratūros prokuroras I. V. Žurnalistų etikos inspektorių 2015-03-23 raštu Nr. 3S-24162 informavo, kad minėto ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamos galimai netinkamo Alytaus miesto savivaldybės tarnautojams skirtų lėšų panaudojimo aplinkybės. Buvo tirta šmeižimo sudėties ir aplinkybių, taip pat asmens, padariusio šią nusikalstamą veiką, nustatymas.

Pareiškėjas rengiant publikaciją patvirtino, kad skundas su nuotraukomis pernai buvo pasiekęs Vidaus reikalų ministeriją, Valstybės kontrolę, o jis su N. R. kreipėsi į Alytaus prokuratūrą dėl šmeižto. Taip publikacijoje atsirado pirmiau minėta frazė.

Sutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus nuostata, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį viešoji informacija turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Tačiau neturėjo tikslo ją pateikti neteisingai, netiksliai ir šališkai.

Publikacijos autorė nesutinka, kad ji pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą, pareiškėjo privataus gyvenimo apsaugą, kad publikacijoje yra tikrovės neatitinkanti informacija.

Nustatyta, kad J. L. 2015 m. sausio 20 d. įteikė Žurnalistų etikos inspektoriui skundą (b.l. 74-75), kuriame prašė įvertinti, ar „Alytaus naujienos“ pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą bei privataus gyvenimo apsaugą, išspausdindamas tikrovės neatitinkančią informaciją bei pareiškėjo asmeninio gyvenimo nuotraukas, tuo pažeisdami Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas (skundo atsakymas į 3-ią pildytos formos klausimą). Skunde nurodyta konkreti publikacija, jos paskelbimo data ir vieta, nurodyti konkretūs teiginiai, kuriais padaryti pareiškėjo nurodyti galimi pažeidimai, pridėtos publikacijų kopijos. Keliamo ginčo kontekste svarbu yra tai, ką pareiškėjas nurodė skundo 2-me punkte, kuriame nurodyta kokia paskleista informacija neatitinka tikrovės, kaip galimai yra pažeista teisė į privatumą: 1) straipsnyje buvo nurodyta, kad glaudžiais J. L. santykiais su dalimi Investicinių projektų skyriaus darbuotojų šiuo metu domisi teisėsaugos institucijos, o pareiškėjui apie tokį faktą nėra žinoma; 2) straipsnyje pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie mokymus, kuriuose galima plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse (taigi, šioje vietoje nebuvo nuorodos į garbės ir orumo ar privataus gyvenimo apsaugos pažeidimą, o tik nurodyta, kad ir ši informacija neatitinka tikrovės); 3) straipsnyje išspausdintos pareiškėjo asmeninio gyvenimo nuotraukos be pareiškėjo sutikimo (čia jau pakankamai konkrečiai suformuluotas pažeidimas – paskelbtos nuotraukos be asmens sutikimo).

Pareiškėjo užpildytos skundo formos atsakyme į 3-ią klausimą , kur turėjo būti suformuluotas prašymas Žurnalistų etikos inspektoriui, rašoma: „Prašau įvertinti, ar „Alytaus naujienos“ pažeidė mano garbę ir orumą bei privataus gyvenimo apsaugą, išspausdindamas tikrovės neatitinkančią informaciją bei mano asmeninio gyvenimo nuotraukas, taip pažeisdamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas“. Todėl iš skundo turinio daroma išvada, kad pareiškėjas Inspektoriui nenurodė, kaip publikacijos teiginiai (o juos išvardino) pažeidė jo garbę ir orumą, tik nurodė, kad tie teiginiai neatitinka tikrovės, o pakankamai aiškiai nurodė, kaip pažeista jo teisė į privataus gyvenimo apsaugą: paskelbiant nuotraukas iš asmeninio gyvenimo be pareiškėjo sutikimo. Atsižvelgiant į tai, skundo turiniu apibrėžiamos ir jo nagrinėjimo ribos viešojo administravimo institucijoje, nes fizinio asmens neturtinės teisės saugomos tiek, kiek pats asmuo subjektyviai vertina, kad jos buvo pažeistos.

Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje pateikė skundą dėl publikacijoje „Glaudūs vadovo ir jo kuruojamo skyriaus santykiai persikėlė į bendrą laisvalaikį“ („Alytaus naujienos“, www.alytausnauiienos.lt, 2015-01-08, Nr. 3/12637) paskelbtos informacijos. Paaiškino, kad skunde ŽEI pareiškėjas nurodė, kad šios publikacijos teiginiuose „<...> J. L. <...> glaudžiais santykiais su dalimi šio skyriaus darbuotojų šiuo metu domisi teisėsaugos institucijos“, „<...> seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse <...>“ yra paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija bei išspausdinta asmeninės nuotraukos, kurioms publikuoti nebuvo duotas sutikimas. T.y. skunde ŽEI pareiškėjas nurodė tris jo manymu padarytų pažeidimų grupes. Skunde teismui pareiškėjas nesutinka su Sprendimu iš dalies, nes, pasak pareiškėjo, visi jo nurodyti publikacijos teiginiai ne tik neatitiko tikrovės, bet ir žemino jo garbę ir orumą, o nuotraukų paskelbimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą. Šias dvi aplinkybes, pasak pareiškėjo, ŽEI įvertino netinkamai.

Atsakovas vertinimui gavo publikaciją (b.l. 76, 77, 78, 79). Atsakovas tyrė skundą ir rinkdamas papildomą informaciją: 2015 m. sausio 20 d. raštu kreipėsi į UAB „Alytaus naujienos“ direktorių ir redaktorių (b.l. 80), dėl paaiškinimo pateikimo; 2015 m. kovo 18 d. raštu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorą ir prašė pateikti informaciją apie ikiteisminį tyrimą; 2015 m. kovo 18 d. raštu kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybės kontrolierių ir prašė pateikti informaciją dėl atliekamo tyrimo. Per tą laikotarpį buvo gautas UAB „Alytaus naujienos“ direktoriaus ir redaktoriaus paaiškinimas, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis (b.l. 87-89) ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartis (b.l. 105-107), kita medžiaga. ŽEI tarnyboje surinkta medžiaga leido nustatyti tokias faktines aplinkybes: publikacijoje minima N. R. kreipėsi į apylinkės teismą dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo UAB „Alytaus naujienos“ pagal BK 168 straipsnį, t.y. prašė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą minėtam juridiniam asmeniui, už publikaciją, dėl kurios kelia administracinį ginčą pareiškėjas šioje byloje. Teismai konstatavo, kad nenustatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir atsisakė pradėti baudžiamąjį procesą pagal N. R. prašymą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas pirmiausiai konstatuoja, kad atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodyti teismų procesiniai sprendimai neturi jokios prejudicinės galios šioje byloje, nes nusikaltimo sudėties požymių nenustatymas ar nebuvimas, nepatvirtina, kad atsakovas nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, ar tretieji suinteresuoti asmenys nepažeidė šio įstatymo nuostatų, kurias pažeidus gali būti taikoma visai kitokia atsakomybės rūšis – administracinė atsakomybė, numatyta paminėtame įstatyme, ir tokią atsakomybę pirmiausiai taiko viešojo administravimo subjektas – Žurnalistų etikos inspektorius. Dėl minėtų teismų nutarčių dar bus pasisakyta. Pareiškėjas prašė taikyti atsakomybės rūšį pagal VIĮ nuostatas, Inspektoriui nenurodė, kad publikacija gali būti padarytas baudžiamasis nusikaltimas.

Tiriant faktines aplinkybes, kurios išdėstomos skundžiamo sprendimo įžangoje, buvo nustatyta, kad: pirma, ginčo teiginys „<...> J. L. <...> glaudžiais santykiais su dalimi šio skyriaus darbuotojų šiuo metu domisi teisėsaugos institucijos“ yra žinia, o ne nuomonė, kad ikiteisminis tyrimas vyko, tačiau jis vyko ne dėl to, kas pasakyta publikacijoje, o, priešingai, dėl paties pareiškėjo (ir N. R. B.) surašyto skundo gauto prokuratūroje dėl juos šmeižiančios informacijos paskleidimo, kas reiškia, kad paskleista informacija neatitiko tikrovės; antra, ginčo teiginyje „<...> seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse <...>“ skelbiama žinia, tačiau ji vertinama viso teksto apimtyje, o Alytaus miesto savivaldybės kontrolierius A. J. tikrai buvo gavęs skundą su prašymu pasidomėti nurodytu klausimu, t.y. tokio skundo gavimo faktas pasitvirtino, tačiau jame kritikuojamas viešas asmuo, kritika susijusi su viešųjų finansų panaudojimu ir tai pagrįstai domina visuomenę, todėl tokios žinios paskelbimu pareiškėjo garbė ir orumas nebuvo pažeidžiami; trečia, nepažeista pareiškėjo teisė į privataus gyvenimo apsaugą, nes tokį N. R. skundą teismui, teismai atmetė (Alytaus rajono apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas patvirtino apylinkės teismo sprendimą 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi), skundžiamas Sprendimas šiuo klausimu grindžiamas tik nurodytų teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytais argumentais.

Įvertinus visą ŽEI tarnybos surinktą medžiagą ir pačią skundžiamą publikaciją, daroma išvada, kad dėl pirmojo teiginio „<...> J. L. <...> glaudžiais santykiais su dalimi šio skyriaus darbuotojų šiuo metu domisi teisėsaugos institucijos“ Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad šis teiginys neatitiko tikrovės, tuo viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Alytaus naujienos“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai ir dėl šio pažeidimo taikė VIĮ 50 straipsnyje nustatytomis sąlygomis (1 dalies 5 punktas įpareigoja įvertinti kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų), 50 straipsnyje nustatytą poveikio priemonę – įspėjimą (VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, tiek žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis suteikia garantijas gauti ir skleisti informaciją, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) suformuota praktika patvirtina, kad spaudos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, tai nurodyta ir Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje (taip pat, kaip ir privataus gyvenimo apsauga yra ribojama), kad ji suteikiama su sąlyga, jog ja siekiama pateikti informaciją, kuri verta pasitikėjimo, kad informacija teikiama gerbiant žurnalistų profesinės etikos reikalavimus (žr., pvz., 2007 m. birželio 14 d. sprendimą byloje Hachette Filipacchi Associes prieš Prancūziją, Nr. 71111/01). EŽTT yra akcentavęs žurnalistų rūpestingumo ir kruopštumo pareigą, siekiant, kad pateikiama informacija būtų tiksli (2007 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Standart Verlagsgesellschaft mbH prieš Austriją). Taigi, žurnalistė pateikdama visuomenei informaciją apie įvykius (šiuo atveju apie tai, kad pareiškėjo glaudžiais santykiais su dalimi atitinkamo skyriaus darbuotojų šiuo metu domisi teisėsaugos institucijos), turėjo pateikti teisingą informaciją, nurodant teisingus faktus. Juo labiau, kad iš viso publikacijos turinio darytina išvada, kad pats pareiškėjas žurnalistei sakė, jog tai jis kreipėsi į prokuratūrą dėl šmeižto, be to, žurnalistė apklausė ir savivaldybės tarnautojus, todėl nepagrįsti atsakovo paaiškinimai, kad žurnalistė nesusigaudė teisiniuose klausimuose, toks netikslumas nėra techninė klaida. Iš publikacijos turinio akivaizdu, kad žurnalistė turėjo galimybę išsiaiškinti, koks ikiteisminis tyrimas vyksta, apie tai jai buvo netgi pasakyta, tuo tarpu tik iš nuogirdų gautas ir nepatikrintas šis pareiškėjo skundžiamas teiginys iškeltas į straipsnio pavadinimo paantraštę, taip jam suteikiant dar didesnį reikšmingumą. VIĮ 41 straipsnyje nustatytos žurnalistų pareigos, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais. Nagrinėjamu atveju faktai nebuvo patikrinti atidžiai ir rūpestingai, informacijos šaltiniai nebuvo įvertinti kritiškai, nors atidžiau įsigilinus į surinktus duomenis buvo galima suprasti, kad būtina prieš skelbiant informaciją išsiaiškinti, apie kokį ikiteisminį tyrimą kalba apklausti asmenys.

Kita vertus, pareiškėjas dėl pirmiau aprašyto teiginio skunde ŽEI nėra konkrečiai nurodęs, kad tas teiginys pažeidžia jo garbę ir orumą, nėra paaiškinęs kaip tai padaryta, tik teismui paaiškino, kad iš šio teiginio seka, kad jis galimai padarė nusikaltimą, o Inspektoriui pareiškėjas tik nurodė, kad tas teiginys neatitinka tikrovės, kas pasitvirtino ir buvo konstatuota Sprendime, už tai taikyta poveikio priemonė. Tačiau atsakovas klausimą dėl galimo garbės ir orumo pažeidimo Sprendime visgi nagrinėjo ir pasisakė, kad nors faktas neatitinka tikrovės, tačiau paskleista informacija Sprendime neįvertinta, kaip žeminanti pareiškėją, nes teiginyje nėra pasakyta apie pareiškėjo padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, juo tiesiog neteisingai ir neadekvačiai pateiktas faktas apie 2014-04-10 Alytaus apskrities VPK pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 52-1-00354-14. Kaip paminėta, pareiškėjo prašymas dėl jo garbės ir orumo gynimo buvo visiškai abstraktus – skundo 3-me punkte jis prašė įvertinti, ar „Alytaus naujienos“ pažeidė jo garbę ir orumą <...>. Civilinio kodekso 1.114 straipsnyje nustatyta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t.y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, dalykinę reputaciją ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. T.y. tik pats asmuo gali įvertinti kokiu būdu ir ar pažeista jo asmeninė neturtinė teisė į garbės ir orumo apsaugą, nes toks pažeidimas gali būti įvertinamas tik subjektyviai. Tai, kad pats asmuo turi apibrėžti savo neturtinių teisių pažeidimą, būtent dėl to teikti skundą ŽEI, pasakyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2043-502/2015. Nors nurodytoje nutartyje buvo tiriama tai, kad ŽEI nenagrinėjo teisės į atvaizdą pažeidimo kai asmuo to neskundė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką, daro išvadą, kad ir garbės ir orumo gynimas turi būti atliekamas pagal besikreipiančio asmens subjektyvią nuomonę, pagal jo požiūrį, kaip konkreti publikacija pažeidė šias neturtines teises. ŽEI negali nustatyti, kokiu būdu publikacijoje pažeista tokia asmens neturtinė teisė, nes tai gali nesutapti su asmens subjektyviu manymu, kuri nulemia to asmens gyvenimo patirtis, socialinė padėtis, asmeninės savybės, išsilavinimas ir daugelis kitų asmeninių savybių. Todėl asmens subjektyvus požiūris į jo garbės ir orumo pažeidimą yra esminis, Inspektorius galėtų įvertinti, ar tikrai toks kaip nurodo asmuo, pažeidimas buvo padarytas, tačiau pats nustatinėti, ar pažeidimas buvo padarytas ir kaip tai padaryta, neprivalo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) formuojamoje teismų praktikoje pasakyta, kad tokie garbę ir orumą žeminantys teiginiai vertintini atsižvelgiant į visą publikacijos turinį, į kontekstą, o ne atsietai nuo jo (LAT 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-4-479/2012). Taip pat LAT formuojamoje teismų praktikoje (2006 m. spalio 11 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-507/2006), kaip pažymėjo ir atsakovas, yra pasakyta, jog vien ta aplinkybė, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, dar nepatvirtina, jog pažeisti asmens garbė ir orumas. Nors nurodytos LAT bylos faktinės aplinkybės yra kitokios, tačiau suformuluota taisyklė reiškia, kad garbės ir orumo pažeidimą reikia vertinti atskirai nuo tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nenurodė kaip aptariamas teiginys, atsižvelgiant į visą publikacijos kontekstą (tame tarpe ir paties pareiškėjo žurnalistei suteiktą informaciją), pažeidžia jo garbę ir orumą. Pareiškėjas skunde ŽEI konstatavo, kad žinia neatitinka tikrovės, reiškia tuo pačiu pažeidžia jo teisę į garbės ir orumo apsaugą, tiksliau, prašė nustatyti ar pažeidžia. Skundžiamame sprendime garbės ir orumo pažeidimas nekonstatuotas, prioritetas suteiktas informavimo priemonės saviraiškos laisvei, teisei kritikuoti viešus asmenis, o kitokio įvertinimo pareiškėjas neprašė skunde Inspektoriui, nes pats nenurodė, kuo tas teiginys pažeidžia jo neturtinę teisę. Žurnalistų etikos inspektorius neturi nei pareigos, nei kompetencijos pats nustatinėti tokį faktą ir paaiškinti pareiškėjui, kuo pažeista tokia jo neturtinė teisė kaip garbė ir orumas (VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 8 dalis).

Kitas teiginys, kurį pareiškėjas nurodė skunde ŽEI - „<...> seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse <...>“. Pareiškėjas taip pat neteigė skunde, kad šiuo teiginiu pažeidžiami jo garbė ir orumas, o rašė, kad tai yra tikrovės neatitinkanti informacija, ir tuo pagrindu prašė nustatyti, ar taip nepažeidžiami jo garbė ir orumas.

Sprendime konstatuojama, kad tai taip pat yra žinia. Tačiau Sprendime šis teiginys vertinamas kontekste, t.y. imamas analizuoti visas sakinys, kuris yra toks: „Alytaus miesto savivaldybės kontrolierius A. J. baigiantis 2014-iesiems gavo skundą su prašymu pasidomėti, kaip panaudojamos savivaldybės tarnautojų mokymams skirtos lėšos, jei kai kurių seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse <...>“. Sprendime nurodyta, kad nėra ginčo, jog tokio turinio skundas buvo pateiktas A. J. ir miesto tarybos nariams. Nurodyta, kad ginčo publikacijoje joje nurodyti asmenys ir kalba apie šį skundą. Sprendime pasakyta, kad tokios informacijos paskelbimas tenkina viešąjį interesą – informuojama apie gautą skundą, kuriame keliami tarnautojų mokymams skirtų lėšų panaudojimo skaidrumo klausimai, kalbama apie viešuosius asmenis, kurių veikla, ypač lėšų panaudojimas, pagrįstai domina visuomenę. Sprendime įvertinama, kad tokia informacija yra asmens kritika, neįžeidžiant jo garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo ir nesumenkinant dalykinės reputacijos. Nurodyta, kad viešojo asmens kritikos ribos yra daug platesnės nei privataus asmens. Pabrėžta, kad pareiškėjui publikacijoje suteikta atsakymo teisė. Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad cituota ištrauka iš savivaldybės administracijoje tiriamo skundo nebuvo Sprendime ištirta ir nebuvo nustatyta, ar tokio turinio skundas buvo tirtas. Skundas, pasak pareiškėjo, nebuvo tirtas, nes jo atsisakė jį pateikęs asmuo. Pareiškėjas teismui pateikė tiek V. B. 2014 m. gruodžio 10 d. pranešimą-prašymą (b.l. 37), tiek to paties asmens 2015 m. sausio 27 d. prašymą netirti jo skundo (b.l. 36). ŽEI negavo ir nepateikė V. B. skundo, jo nepateikė ir tretieji suinteresuoti asmenys, tačiau skundžiamoje spaudos publikacijoje pateikta informacija apie tiriamą skundą nėra perduota tiksliai, joje yra papildoma informacija apie tai, kad seminaruose savivaldybės tarnautojai už mokymams skirtas lėšas gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse, gaivintis maudymuisi pritaikytuose kubiluose, kurios nėra V. B. skunde. Kita vertus prie V. B. pareiškimo-prašymo buvo dar pridėtas elektroninis laiškas ir nuotraukos. ŽEI nenustatinėjo šių visų raštų tikslaus turinio, tačiau įvertino, kad tokio skundo nagrinėjimas yra tikrovę atitinkantis faktas, apie kurį pagrįstai pateikta informacija straipsnyje, nes tai atitinka viešąjį interesą. Iš esmės, nepaisant tam tikrų netikslumų, skundžiamo straipsnio pirmas sakinys atitinka tikrovę, nes A. J. iš tiesų gavo V. B. skundą (čia nerašoma, kad jis tyrė tą skundą), buvo nustatyta, kad V. B. savo skundą paskleidė ir plačiau, šio skundo turinys buvo žinomas daugeliui asmenų, todėl pareiškėjo nurodyta ištrauka iš sakinio vertintina viso sakinio kontekste ir tas sakinys atitinka tikrovę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad paskleisti duomenys gali būti ne visai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti (LAT 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006, 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-488/2007, 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Šioje dalyje straipsnio autorė turėjo išsamią informaciją, apie savivaldybės administracijoje gautą V. B. skundą, jai šis skundas su priedais taip pat buvo pateiktas, todėl šios informacijos tikrumą žurnalistė buvo patikrinusi.

Pareiškėjas nesiginčijo dėl to, kad jis ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, jis kuravo Investicinių projektų skyriaus veiklą, taip pat neginčijo, kad dėl to buvo viešuoju asmeniu. Pirmiau minėtos VIĮ nuostatos, kurios reiškia, kad informacijos apie viešojo asmens privatų gyvenimą skleidimui yra daroma išimtis – ji gali būti skelbiama ir be šio asmens sutikimo, jeigu atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (VIĮ 14 straipsnis). LVAT 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-2790-442/2015) konstatuota, kad seniūnijos seniūnas yra viešas asmuo VIĮ taikymo prasme, taigi savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas yra viešas asmuo. Aptariamas teiginys, kad gautas skundas dėl savivaldybės tarnautojų mokymams skirtų lėšų panaudojimo, yra tikrovę atitinkantis faktas. Tačiau teismas vertina, kad šiame teiginyje tik pasakyta kuo prašoma pasidomėti savivaldybėje gautame skunde (t.y., kaip naudojamos mokymams skirtos lėšos), o tai iš esmės atitinka tikrovę. Iš viso straipsnio konteksto negalima daryti išvados, kad konstatuota, jog mokymams skirtos lėšos buvo panaudotos netinkamai, straipsnyje tik keliama abejonė, galimai tos lėšos panaudotos netinkamai. Taigi vertinant pareiškėjo nurodytą frazės dalį viso straipsnio kontekste, o juo labiau sakinio kontekste, nėra pagrindo išvadai, kad paskleista tikrovės neatitinkanti žinia. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad žinios apie gautą skundą paskleidimas pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą, pareiškėjas ir pats nenurodė, kuo pasireiškė toks pažeidimas nurodytoje frazėje, paimtoje iš pirmojo sakinio. Straipsnyje nurodoma ir tai, kad pats pareiškėjas aiškino apie gautą skundą, jo tyrimą (jis pripažino, kad „meras iškviestas dėl to aiškintis“), o taip pat parašyta ir tai, kad pareiškėjas ir N. R. kreipėsi dėl to skundo paskleidimo į Alytaus prokuratūrą. Taigi pareiškėjui buvo suteikta teisė atsakyti į gautame skunde keliamus klausimus per spaudą ir jis tai padarė, pasakė, kad šį skundą vertina kaip šmeižtą. Šioje dalyje Inspektorius padarė iš esmės pagrįstą išvadą, nors galutinai ir neišsiaiškino gauto skundo tikrojo turinio. Tačiau pagrįstai įvertino, kad visuomenė yra suinteresuota tuo, kaip vieši asmenys naudoja lėšas, skirtas mokymams, o tai reiškia, kad šiuo klausimu prioritetas taip pat pagrįstai suteiktas informavimo priemonės saviraiškos laisvei. Teismas pripažįsta, kad informacijos rengėjo (skleidėjo) siekis perteikti turimą informaciją ir galimai sukelti tuo klausimu diskusiją, yra teisėtas ir sąžiningas, skelbiant nurodytą faktą negalima pastebėti sąmoningo pareiškėjo žeminimo, įžeidinėjimo.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra viešojo administravimo subjektas ir ne kartą teismų praktikoje yra konstatuota, kad priimami sprendimai turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, t.y. sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Atmetus atsakovo argumentus dėl prejudicinę galią turinčių teismų nutarčių besąlyginio taikymo, ši Sprendimo dalis lieka visiškai nemotyvuota, neatsakyta į pirmiau nurodytus klausimus, ar nuotraukų publikavimas yra spaudos laisvės įgyvendinimui būtina priemonė, ar jis atskleidė visuomenei būtinus žinoti faktus, ar iliustravo straipsnyje keliamą klausimą, ar atitiko sąlygą, kai nuotraukas iš privataus gyvenimo (tame tarpe iš neviešo renginio) galima skleisti be viešojo asmens sutikimo, nes jų paskelbimas atskleidė visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Žurnalistinio tyrimo metu ir tiriant pareiškėjos skundą ŽEI tarnyboje, nebuvo nustatyta, kad nuotraukos darytos seminarams ar mokymams skirtu darbo laiku, pasiremta tik suinteresuoto asmens (N. R. sutuoktinio) V. B. paaiškinimu, nors jis tiksliai nežinojo, o tik spėjo, kad nuotraukos darytos seminarų, mokymų laiku. Būtina nustatyti, ar pareiškėjo nuotraukų publikavimui buvo viešas interesas, o jeigu ne, ar publikuojant tokias nuotraukas turėjo būti gautas jo sutikimas. Būtina įvertinti nuotraukų santykį su straipsnio kontekstu, padaryti motyvuotą išvadą, ar nuotraukų paskelbimo tikslas buvo siekis informuoti visuomenę apie galimai netinkamą lėšų panaudojimą, ar tik patenkinti tam tikros laikraščio ir interneto portalo skaitytojų kategorijos smalsumą. Atsižvelgiant į motyvus, Inspektorius turėtų įvertinti, ar šio administracinio ginčo atveju prioritetas turėtų būti suteiktas teisei į privataus gyvenimo apsaugą ir teisei į atvaizdą, ar laisvei skleisti informaciją ir visuomenės teisei pamatyti, kaip asmuo leidžia savo laisvalaikį. Pagal VIĮ į privataus gyvenimo sąvoką patenka ir asmens fotonuotraukos ir atvaizdas, o tokią asmens neturtinę teisę gina ir Civilinio kodekso 2.22 straipsnis. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijoje 428 (1970) pateikta privataus gyvenimo samprata iš esmės atitinka jau minėtas VIĮ nuostatas – tai žmogaus teisė gyventi savo gyvenimą, esant tik minimaliems apribojimams; ši teisė apima privatų šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, nereikšmingų ir „nepatogių“ asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmenines nuotraukas, draudimą skelbti konfidencialią informaciją. Tokia pati privataus gyvenimo samprata iš esmės patvirtinta ir Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijoje 1165 (1998) „Dėl teisės į privatumą“. Galimybė riboti asmens teisę į privatų gyvenimą nustatyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, tačiau tokia teisė turi būti ribojama tik esant atitinkamų sąlygų visumai: 1) galimybė riboti tokią teisę nustatyta įstatyme; 2) tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos ir pan.); 3) toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Būtinumą laikytis nurodytų sąlygų ne kartą pabrėžė ir EŽTT (2000 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje L. prieš Suomiją (L.v. Finland, no 25651/94, L.L. prieš Prancūziją (L.L. v. France, no. 7508/02, judgment of Ostober 2006) ir kt.). Trečiųjų asmenų saviraiškos laisvės ribojimas taip pat galimas Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies pagrindu, kai ta teisė ribojama įstatymu ir jeigu tai būtina apsaugoti žmogaus garbei ir orumui ir privačiam gyvenimui. Taip pat nustatyta ir Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Taigi, visais atvejais vertinant konkrečias faktines aplinkybes, svarbu nustatyti teisingą dviejų paminėtų teisių pusiausvyrą. Skundžiamame sprendime šie klausimai nebuvo nagrinėjami, nors aptariamu klausimu jie yra esminiai. Atsakovas nepagrįstai aiškina, kad skundžiamu sprendimu užtikrino VIĮ 1 straipsnio 1 dalies ir 49 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimą, t.y. užtikrino viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo teisę į saviraišką. Tačiau skundžiamame sprendime visiškai nevertintas pareiškėjo skunde nurodytas privataus gyvenimo apsaugos pažeidimas, iš atsakovo paaiškinimo galima suprasti, kad atsakovas besąlygiškai teikia prioritetą viešosios informacijos rengėjo saviraiškos laisvei, bet kuriuo atveju palieka privatiems asmenims savo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Tačiau pagal VIĮ 50 straipsnio nuostatas tokios išvados daryti nėra pagrindo. Sprendžiant tokio pobūdžio ginčus būtina nustatyti, kuriai iš paminėtų teisių (saviraiškos laisvei ar privataus gyvenimo apsaugai) nagrinėjamu atveju suteikiamas prioritetas ir kokiais motyvais remiantis tas prioritetas suteikiamas.