Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Manė, kad straipsnis, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į ŽEI, tenkina Konstitucijos įtvirtintą visuomenės teisę žinoti apie viešųjų asmenų veiklą ir gyvenimą, buvo rengiamas ir publikuojamas griežtai laikantis Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso ir VIĮ reikalavimų. UAB „Alytaus naujienos“, rengdamas ir publikuodamas straipsnį, paaiškinantį apie visuomeninį interesą tenkinančią situaciją Alytaus miesto savivaldybėje, veikė sąžiningai, nepiktnaudžiavo informacijos laisve, neturėjo išankstinio tyčinio nusiteikimo, kritikuojamiems asmenims suteikė galimybę pasinaudoti atsakymo teise. Tekstinėje publikacijos dalyje nėra kategoriškai tvirtinama, kad seminarų metu jų dalyvių plaukiojimas jachtomis, perimasis pirtelėse, gaivinimasis karšto vandens kubiluose buvo tikrai apmokėtas iš mokymams skirtų lėšų. Tačiau tokią prielaidą galima daryti. Redakcijai, kaip ir Žurnalistų etikos inspektoriui, nebuvo žinoma, kad V. B. skundą atsiėmė. Skundas buvo atsiimtas praėjus trims savaitėms po publikacijos. Manė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. SPR-55 yra pagrįstas ir argumentuotas.

Atsakovas vertinimui gavo publikaciją. Atsakovas tyrė skundą ir rinkdamas papildomą informaciją: 2015 m. sausio 20 d. raštu kreipėsi į UAB „Alytaus naujienos“ direktorių ir redaktorių, dėl paaiškinimo pateikimo; 2015 m. kovo 18 d. raštu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorą ir prašė pateikti informaciją apie ikiteisminį tyrimą; 2015 m. kovo 18 d. raštu kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybės kontrolierių ir prašė pateikti informaciją dėl atliekamo tyrimo. Per tą laikotarpį buvo gautas UAB „Alytaus naujienos“ direktoriaus ir redaktoriaus paaiškinimas, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartis, kita medžiaga. ŽEI tarnyboje surinkta medžiaga leido nustatyti tokias faktines aplinkybes: publikacijoje minima N. R. kreipėsi į apylinkės teismą dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo UAB „Alytaus naujienos“ pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 168 straipsnį. Teismai konstatavo, kad nenustatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir atsisakė pradėti baudžiamąjį procesą pagal N. R. prašymą. Teismas pirmiausiai konstatavo, kad atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodyti teismų procesiniai sprendimai neturi jokios prejudicinės galios šioje byloje, nes nusikaltimo sudėties požymių nenustatymas ar nebuvimas, nepatvirtina, kad atsakovas nepažeidė VIĮ nuostatų, ar tretieji suinteresuoti asmenys nepažeidė šio įstatymo nuostatų, kurias pažeidus gali būti taikoma visai kitokia atsakomybės rūšis – administracinė. Pareiškėjas prašė taikyti atsakomybės rūšį pagal VIĮ nuostatas, Inspektoriui nenurodė, kad publikacija gali būti padarytas baudžiamasis nusikaltimas.

Įvertinus visą ŽEI tarnybos surinktą medžiagą ir pačią skundžiamą publikaciją, daroma išvada, kad dėl pirmojo teiginio „<...> J. L. <...> glaudžiais santykiais su dalimi šio skyriaus darbuotojų šiuo metu domisi teisėsaugos institucijos“ Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad šis teiginys neatitiko tikrovės, tuo viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) UAB „Alytaus naujienos“ pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, ir dėl šio pažeidimo taikė VIĮ 50 straipsnyje nustatytomis sąlygomis (1 d. 5 p.), 50 straipsnyje nustatytą poveikio priemonę – įspėjimą (VIĮ 50 str. 3 d. 1 p.). Žurnalistė, pateikdama visuomenei informaciją apie įvykius (šiuo atveju apie tai, kad pareiškėjo glaudžiais santykiais su dalimi atitinkamo skyriaus darbuotojų šiuo metu domisi teisėsaugos institucijos), turėjo pateikti teisingą informaciją, nurodant teisingus faktus. Juo labiau, kad iš viso publikacijos turinio darytina išvada, kad pats pareiškėjas žurnalistei sakė, jog tai jis kreipėsi į prokuratūrą dėl šmeižto, be to, žurnalistė apklausė ir savivaldybės tarnautojus, todėl nepagrįsti atsakovo paaiškinimai, kad žurnalistė nesusigaudė teisiniuose klausimuose, toks netikslumas nėra techninė klaida. Iš publikacijos turinio akivaizdu, kad žurnalistė turėjo galimybę išsiaiškinti, koks ikiteisminis tyrimas vyksta, apie tai jai buvo netgi pasakyta, tuo tarpu tik iš nuogirdų gautas ir nepatikrintas šis pareiškėjo skundžiamas teiginys iškeltas į straipsnio pavadinimo paantraštę, taip jam suteikiant dar didesnį reikšmingumą. Teismas atsižvelgė į VIĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytas žurnalistų pareigas, nagrinėjamu atveju faktai nebuvo patikrinti atidžiai ir rūpestingai, informacijos šaltiniai nebuvo įvertinti kritiškai, nors atidžiau įsigilinus į surinktus duomenis buvo galima suprasti, kad būtina prieš skelbiant informaciją išsiaiškinti, apie kokį ikiteisminį tyrimą kalba apklausti asmenys. Kita vertus, pareiškėjas dėl pirmiau aprašyto teiginio skunde ŽEI nėra konkrečiai nurodęs, kad tas teiginys pažeidžia jo garbę ir orumą, nėra paaiškinęs kaip tai padaryta, tik teismui paaiškino, kad iš šio teiginio seka, kad jis galimai padarė nusikaltimą, o Inspektoriui pareiškėjas tik nurodė, kad tas teiginys neatitinka tikrovės, kas pasitvirtino ir buvo konstatuota Sprendime, už tai taikyta poveikio priemonė. Tačiau atsakovas klausimą dėl galimo garbės ir orumo pažeidimo Sprendime visgi nagrinėjo ir pasisakė, kad nors faktas neatitinka tikrovės, tačiau paskleista informacija Sprendime neįvertinta, kaip žeminanti pareiškėją. Teismas pažymėjo, kad tik pats asmuo gali įvertinti kokiu būdu ir ar pažeista jo asmeninė neturtinė teisė į garbės ir orumo apsaugą, nes toks pažeidimas gali būti įvertinamas tik subjektyviai. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip aptariamas teiginys, atsižvelgiant į visą publikacijos kontekstą (ir paties pareiškėjo žurnalistei suteiktą informaciją), pažeidžia jo garbę ir orumą. Pareiškėjas skunde ŽEI konstatavo, kad žinia neatitinka tikrovės, reiškia tuo pačiu pažeidžia jo teisę į garbės ir orumo apsaugą, tiksliau, prašė nustatyti ar pažeidžia. Skundžiamame sprendime garbės ir orumo pažeidimas nekonstatuotas, prioritetas suteiktas informavimo priemonės saviraiškos laisvei, teisei kritikuoti viešus asmenis, o kitokio įvertinimo pareiškėjas neprašė skunde Inspektoriui, nes pats nenurodė, kuo tas teiginys pažeidžia jo neturtinę teisę. Žurnalistų etikos inspektorius neturi nei pareigos, nei kompetencijos pats nustatinėti tokį faktą ir paaiškinti pareiškėjui, kuo pažeista tokia jo neturtinė teisė kaip garbė ir orumas (VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 8 dalis).

Kitas teiginys, kurį pareiškėjas nurodė skunde ŽEI – „<...> seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse <...>“. Pareiškėjas taip pat neteigė skunde, kad šiuo teiginiu pažeidžiami jo garbė ir orumas, o rašė, kad tai yra tikrovės neatitinkanti informacija, ir tuo pagrindu prašė nustatyti, ar taip nepažeidžiami jo garbė ir orumas. Sprendime konstatuojama, kad tai taip pat yra žinia. Tačiau Sprendime šis teiginys vertinamas kontekste, t. y. imamas analizuoti visas sakinys, kuris yra toks: „Alytaus miesto savivaldybės kontrolierius A. J. baigiantis 2014-iesiems gavo skundą su prašymu pasidomėti, kaip panaudojamos savivaldybės tarnautojų mokymams skirtos lėšos, jei kai kurių seminarų metu jie gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse <...>“. Sprendime pasakyta, kad tokios informacijos paskelbimas tenkina viešąjį interesą – informuojama apie gautą skundą, kuriame keliami tarnautojų mokymams skirtų lėšų panaudojimo skaidrumo klausimai, kalbama apie viešuosius asmenis, kurių veikla, ypač lėšų panaudojimas, pagrįstai domina visuomenę. Sprendime įvertinama, kad tokia informacija yra asmens kritika, neįžeidžiant jo garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo ir nesumenkinant dalykinės reputacijos. Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad cituota ištrauka iš savivaldybės administracijoje tiriamo skundo nebuvo Sprendime ištirta ir nebuvo nustatyta, ar tokio turinio skundas buvo tirtas, jo atsisakė jį pateikęs asmuo. ŽEI negavo ir nepateikė V. B. skundo, jo nepateikė ir tretieji suinteresuoti asmenys, tačiau skundžiamoje spaudos publikacijoje pateikta informacija apie tiriamą skundą nėra perduota tiksliai, joje yra papildoma informacija apie tai, kad seminaruose savivaldybės tarnautojai už mokymams skirtas lėšas gali plaukioti jachtomis, pertis pirtelėse, gaivintis maudymuisi pritaikytuose kubiluose, kurios nėra V. B. skunde. Kita vertus prie V. B. pareiškimo-prašymo buvo dar pridėtas elektroninis laiškas ir nuotraukos. ŽEI nenustatinėjo šių visų raštų tikslaus turinio, tačiau įvertino, kad tokio skundo nagrinėjimas yra tikrovę atitinkantis faktas, apie kurį pagrįstai pateikta informacija straipsnyje, nes tai atitinka viešąjį interesą. Iš esmės, nepaisant tam tikrų netikslumų, skundžiamo straipsnio pirmas sakinys atitinka tikrovę, nes A. J. iš tiesų gavo V. B. skundą (čia nerašoma, kad jis tyrė tą skundą), buvo nustatyta, kad V. B. savo skundą paskleidė ir plačiau, šio skundo turinys buvo žinomas daugeliui asmenų, todėl pareiškėjo nurodyta ištrauka iš sakinio vertintina viso sakinio kontekste ir tas sakinys atitinka tikrovę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad paskleisti duomenys gali būti ne visai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti. Šioje dalyje straipsnio autorė turėjo išsamią informaciją, apie savivaldybės administracijoje gautą V. B. skundą, jai šis skundas su priedais taip pat buvo pateiktas, todėl šios informacijos tikrumą žurnalistė buvo patikrinusi. Pareiškėjas nesiginčijo dėl to, kad jis ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, jis kuravo Investicinių projektų skyriaus veiklą, taip pat neginčijo, kad dėl to buvo viešuoju asmeniu. VIĮ nuostatos, kurios reiškia, kad informacijos apie viešojo asmens privatų gyvenimą skleidimui yra daroma išimtis – ji gali būti skelbiama ir be šio asmens sutikimo, jeigu atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (VIĮ 14 straipsnis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-2790-442/2015) konstatuota, kad seniūnijos seniūnas yra viešas asmuo VIĮ taikymo prasme, taigi savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas yra viešas asmuo. Aptariamas teiginys, kad gautas skundas dėl savivaldybės tarnautojų mokymams skirtų lėšų panaudojimo, yra tikrovę atitinkantis faktas. Tačiau teismas vertino, kad šiame teiginyje tik pasakyta kuo prašoma pasidomėti savivaldybėje gautame skunde (t. y., kaip naudojamos mokymams skirtos lėšos), o tai iš esmės atitinka tikrovę. Iš viso straipsnio konteksto negalima daryti išvados, kad konstatuota, jog mokymams skirtos lėšos buvo panaudotos netinkamai, straipsnyje tik keliama abejonė, galimai tos lėšos panaudotos netinkamai. Taigi vertinant pareiškėjo nurodytą frazės dalį viso straipsnio kontekste, o juo labiau sakinio kontekste, nėra pagrindo išvadai, kad paskleista tikrovės neatitinkanti žinia. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad žinios apie gautą skundą paskleidimas pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą, pareiškėjas ir pats nenurodė, kuo pasireiškė toks pažeidimas nurodytoje frazėje, paimtoje iš pirmojo sakinio. Straipsnyje nurodoma ir tai, kad pats pareiškėjas aiškino apie gautą skundą, jo tyrimą (jis pripažino, kad „meras iškviestas dėl to aiškintis“), o taip pat parašyta ir tai, kad pareiškėjas ir N. R. kreipėsi dėl to skundo paskleidimo į Alytaus prokuratūrą. Taigi pareiškėjui buvo suteikta teisė atsakyti į gautame skunde keliamus klausimus per spaudą ir jis tai padarė, pasakė, kad šį skundą vertina kaip šmeižtą. Šioje dalyje Inspektorius padarė iš esmės pagrįstą išvadą, nors galutinai ir neišsiaiškino gauto skundo tikrojo turinio. Tačiau pagrįstai įvertino, kad visuomenė yra suinteresuota tuo, kaip vieši asmenys naudoja lėšas, skirtas mokymams, o tai reiškia, kad šiuo klausimu prioritetas taip pat pagrįstai suteiktas informavimo priemonės saviraiškos laisvei. Teismas pripažino, kad informacijos rengėjo (skleidėjo) siekis perteikti turimą informaciją ir galimai sukelti tuo klausimu diskusiją, yra teisėtas ir sąžiningas, skelbiant nurodytą faktą negalima pastebėti sąmoningo pareiškėjo žeminimo, įžeidinėjimo.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra viešojo administravimo subjektas ir ne kartą teismų praktikoje yra konstatuota, kad priimami sprendimai turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atmetus atsakovo argumentus dėl prejudicinę galią turinčių teismų nutarčių besąlyginio taikymo, ši Sprendimo dalis lieka visiškai nemotyvuota, neatsakyta į pirmiau nurodytus klausimus, ar nuotraukų publikavimas yra spaudos laisvės įgyvendinimui būtina priemonė, ar jis atskleidė visuomenei būtinus žinoti faktus, ar iliustravo straipsnyje keliamą klausimą, ar atitiko sąlygą, kai nuotraukas iš privataus gyvenimo (tame tarpe iš neviešo renginio) galima skleisti be viešojo asmens sutikimo, nes jų paskelbimas atskleidė visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Žurnalistinio tyrimo metu ir tiriant pareiškėjo skundą ŽEI tarnyboje, nebuvo nustatyta, kad nuotraukos darytos seminarams ar mokymams skirtu darbo laiku, pasiremta tik suinteresuoto asmens (N. R. sutuoktinio) V. B. paaiškinimu, nors jis tiksliai nežinojo, o tik spėjo, kad nuotraukos darytos seminarų, mokymų laiku. Būtina nustatyti, ar pareiškėjo nuotraukų publikavimui buvo viešas interesas, o jeigu ne, ar publikuojant tokias nuotraukas turėjo būti gautas jo sutikimas. Būtina įvertinti nuotraukų santykį su straipsnio kontekstu, padaryti motyvuotą išvadą, ar nuotraukų paskelbimo tikslas buvo siekis informuoti visuomenę apie galimai netinkamą lėšų panaudojimą, ar tik patenkinti tam tikros laikraščio ir interneto portalo skaitytojų kategorijos smalsumą. Atsižvelgiant į motyvus, Inspektorius turėtų įvertinti, ar šio administracinio ginčo atveju prioritetas turėtų būti suteiktas teisei į privataus gyvenimo apsaugą ir teisei į atvaizdą, ar laisvei skleisti informaciją ir visuomenės teisei pamatyti, kaip asmuo leidžia savo laisvalaikį. Pagal VIĮ į privataus gyvenimo sąvoką patenka ir asmens fotonuotraukos ir atvaizdas, o tokią asmens neturtinę teisę gina ir Civilinio kodekso 2.22 straipsnis. Galimybė riboti asmens teisę į privatų gyvenimą nustatyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, tačiau tokia teisė turi būti ribojama tik esant atitinkamų sąlygų visumai: 1) galimybė riboti tokią teisę nustatyta įstatyme; 2) tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos ir pan.); 3) toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Trečiųjų asmenų saviraiškos laisvės ribojimas taip pat galimas Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies pagrindu, kai ta teisė ribojama įstatymu ir jeigu tai būtina apsaugoti žmogaus garbei ir orumui ir privačiam gyvenimui. Taip pat nustatyta ir Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Taigi, visais atvejais vertinant konkrečias faktines aplinkybes, svarbu nustatyti teisingą dviejų paminėtų teisių pusiausvyrą. Skundžiamame sprendime šie klausimai nebuvo nagrinėjami, nors aptariamu klausimu jie yra esminiai. Atsakovas nepagrįstai aiškina, kad skundžiamu sprendimu užtikrino VIĮ 1 straipsnio 1 dalies ir 49 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimą, t. y. užtikrino viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo teisę į saviraišką. Tačiau skundžiamame sprendime visiškai nevertintas pareiškėjo skunde nurodytas privataus gyvenimo apsaugos pažeidimas, iš atsakovo paaiškinimo galima suprasti, kad atsakovas besąlygiškai teikia prioritetą viešosios informacijos rengėjo saviraiškos laisvei, bet kuriuo atveju palieka privatiems asmenims savo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Tačiau pagal VIĮ 50 straipsnio nuostatas tokios išvados daryti nėra pagrindo. Sprendžiant tokio pobūdžio ginčus būtina nustatyti, kuriai iš paminėtų teisių (saviraiškos laisvei ar privataus gyvenimo apsaugai) nagrinėjamu atveju suteikiamas prioritetas ir kokiais motyvais remiantis tas prioritetas suteikiamas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad skunde ŽEI pareiškėjas akcentavo, jog jo asmeninių nuotraukų paskelbimu pažeista jo teisė į privataus gyvenimo apsaugą, o šis prašymas nebuvo motyvuotai išnagrinėtas, šios savo teisės netinkamą gynimą pareiškėjas akcentavo ir skunde teismui, 2015 m. liepos 20 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo Nr. SPR-55 dalis, išdėstyta Sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriuje, yra neteisėta dėl to, jog priimant sprendimą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pripažinti pažeista jo teisę į privataus gyvenimo apsaugą dėl jo asmeninių nuotraukų paskelbimo be jo sutikimo, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl naikintina. Atsakovas įpareigojamas tinkamai išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl nuotraukų paskelbimo ir, nustačius pažeidimą, pakeisti minėto sprendimo nusprendžiamosios dalies 2 punktą, įrašant į jį nustatytą VIĮ pažeidimą (jeigu jis būtų nustatytas) ir skiriant adekvačią poveikio priemonę pažeidėjui.

Teigia, kad teismo panaikintosios Sprendimo dalies turinys akivaizdžiai rodo, kad atsakovas buvo aktyvus ir surinko informaciją bei nustatė visas reikšmingas aplinkybes, turėjusias reikšmės teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti. Ši sprendimo dalis yra išsamiai motyvuota ir pagrįsta teisinėmis bei faktinėmis aplinkybėmis.