Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų teisėja Donata Šimkutė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. L. (J. L.) ir T. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: valstybės įmonė Turto bankas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjai dėl palikimo priėmimo į notarą nesikreipė, nors pradėjo valdyti visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, liko gyventi mirusiesiems tėvams priklausančiame name, prižiūri ūkį, moka mokesčius. (duomenys neskelbtini) J. L. (mergautinė pavardė B.) ir P. L. sudarė santuoką, kurioje (duomenys neskelbtini) gimė dukra T. J. (mergautinė pavardė L.), o (duomenys neskelbtini) gimė J. L. (J. L.). Sutuoktiniai gyveno, deklaravo gyvenamąją vietą ir vedė bendrą šeimos ūkį, esantį (duomenys neskelbtini). Jų šeimos ūkį sudarė: gyvenamasis namas, esantis Pa(duomenys neskelbtini), neturintis teisinės registracijos, ūkio knygoje įrašytas P. L. vardu, du žemės sklypas, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), registruoti J. L. vardu. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjų motina J. L.. Po kurios mirties jos sutuoktinis P. L. su sūnumi J. L. (J. L.) ir dukra T. J. liko ir toliau gyventi bei rūpintis šeimos ūkiu, esančiame (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjų tėvas P. L.. Po tėvo mirties pareiškėjams liko visi bendrai tėvų įgyti baldai, namų apyvokos daiktai, buitinė technika bei visi asmeniniai daiktai. Pareiškėjai atlaisvino kambarius, dalį visai sudėvėtų daiktų, drabužių, avalynės išmetė, o tėvų nuotraukų albumą ir kitus smulkius daiktus kaip brangų atminimą saugo iki šiol. Palikimo priėmimo faktą, kad pareiškėja T. J. faktiniu valdymu priėmė palikimą patvirtina atlikti mokėjimai už suvartotą elektros energiją, o kad pareiškėjas, J. L. (J. L.), faktiniu valdymu priėmė palikimą patvirtina tai, kad vyras iki šiol nepertraukiamai gyvena jo mirusiam tėvui priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), rūpinasi namais, prižiūri ūkį, užtikrina tinkamą jų funkcionavimą. Pareiškėjai, būdami paprasti, teisiškai neišprusę, nenumanė esant reikalinga kreiptis dėl palikimo priėmimo į notarą. Neseniai notarų biure pareiškėjams buvo išaiškinta, kad yra praleistas įstatymo nustatytas 3 mėnesių terminas palikimui priimti, todėl jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes negali kitokia tvarka priimti palikimo, todėl pareiškėjai kreipiasi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (b. l. 1–5).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas tenkintinas

5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 442 straipsnio 1 punkte numatyta, kad ypatingąja teisena teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Vienos iš teismo nagrinėjamų bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra bylos dėl palikimo priėmimo (CPK 442 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

6. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, 445 straipsniu teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kai (1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. sukelia pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas, (2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą, (3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021, 20–21 punktai).

7. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad P. L. ir J. L. (mergautinė pavardė B.) santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) (b. l. 8), jie susilaukė dviejų vaikų – (duomenys neskelbtini) dukters (pareiškėjos) T. L. (b. l. 10–13), kuri po santuokos sudarymo pakeitė pavardę į T. J. (b. l. 14), ir (duomenys neskelbtini) sūnaus J. L. (J. L.) (b. l. 9, 21–22). Sutuoktiniai gyveno, deklaravo gyvenamąją vietą ir vedė bendrą šeimos ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). Jų šeimos ūkį sudarė gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), ūkio knygoje įrašytas P. L. vardu (b. l. 16–17), ir du žemės sklypai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), registruoti mirusiosios J. L. vardu pagal Apskrities viršininko sprendimus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 18, 19). Atsižvelgiant į tai, kad turtas įgytas dar galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas (neteko galios 2001 m. liepos 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)), todėl siekiant nustatyti santuokoje įgyto turto teisinį rėžimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio nuostatomis, pagal kurias turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė; sutuoktiniai turi lygias teises į šį turtą; turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas galioja ir šiuo metu, pagal kurį po santuokos sudarymo įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3. 88 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 2 ir 3 dalys), sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010), CK 3.117 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima nukrypti nuo lygių dalių principo, todėl daroma išvada, kad pareiškėjos sutuoktiniui priklauso ½ dalis turto (CK 3.38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, 3.117 straipsnio 1 dalis).

8. Iš mirties įrašo matyti, kad pareiškėjų motina J. L. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 20), tačiau po jos mirties niekas nesikreipė į palikimo vietos notarą dėl palikimo priėmimo (b. l. 34). (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjų tėvas P. L. (b. l. 27), tačiau po jo mirties niekas nesikreipė į palikimo vietos notarą dėl palikimo priėmimo (b. l. 35–37). 2024 m. sausio 15 d. pareiškėja kreipėsi į palikimo vietos notarą dėl palikimo, atsiradusio po motinos mirties, priėmimo (b. l. 19). Iš testamentų registro išrašų matyti, kad palikėjai J. L. nebuvo sudarę testamentų (b. l. 31, 32). Pareiškėjų teigimu, pareiškėjai ir jų tėvas J. L. mirties visą laiką gyveno tėvų name, visi rūpinosi turtu, prižiūrėjo ūkį, o pareiškėja mokėjo mokesčius, po tėvo mirties pareiškėjai ir toliau rūpinosi turtu, jį prižiūrėjo, pasiliko tėvams priklausančius asmeninius daiktus. Šią aplinkybė patvirtina kartu su pareiškimu pateikti raštai apie pareiškėjų deklaruotą gyvenamąją vietą (b. l. 23, 24, 25–26, 33), atlikti mokėjimai už suvartotą elektros energiją (b. l. 27–32).

9. Pareiškėjų motinos mirties momentu, t. y. (duomenys neskelbtini), galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) (galiojo iki 2003 m. liepos 1 d.) 587 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, šie veiksmai turėjo būti atliekami per 6 (šešis) mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007, išaiškinta, jog pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį vienas iš būdų priimti palikimą – tai faktiškai pradėti paveldimą turtą valdyti, šį veiksmą atlikęs įpėdinis tampa paveldėto turto savininku nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis, 568 straipsnis). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. lapkričio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2014 yra nurodęs, jog palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tačiau nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo teisiškai įforminti. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti. Tokiais įrodymais galėjo būti: namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis priėmė palikėjo turtą, finansų organo pažymėjimas, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo mokėjo gyvenamojo namo mokesčius, arba mokesčių mokėjimo kvitai, įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo laiku priimtas, nuorašas bei kitokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad įpėdinis pradėjo valdyti palikėjo turtą. Teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatomas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo vienas iš įrodymų, bet ne vienintelis palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinti. Taigi, pagal 1964 m. CK palikimą faktiškai priėmęs įpėdinis turėjo teisę, nesikreipdamas į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, tiesiogiai kreiptis į notarų biurą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir pridėti įrodymus, kad palikimą priėmė valdyti.

10. Šiuo metu galiojančio CK 5.50 straipsnio 3 dalyje numatytas 3 (trijų) mėnesių terminas palikimui priimti. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai per įstatyme numatytą terminą pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 5.51 straipsnį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Palikimo priėmimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu vadovaujantis CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, jei nuo to priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Tai reiškia, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas sukuria pareiškėjui teisinius padarinius – paveldėjimo teisės fakto įregistravimą. Aplinkybę, kad įpėdinis priėmė palikimą, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalo įrodyti pareiškėjas (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis).

11. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjai ir jų tėvas P. L. per 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje numatytą terminą priėmė palikimą, atsiradusį po J. L. mirties, be to, pareiškėjai per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje numatytą terminą priėmė palikimą, atsiradusį po jų tėvo P. L. mirties, pradėdami palikimus faktiškai valdyti, todėl pareiškimas tenkintinas ir nustatytini du juridinę reikšmę turintys faktai tikslu pareiškėjams gauti paveldėjimo teisės liudijimus (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 448 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265–270 straipsniais, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 448 straipsniu,

nusprendžia:

tenkinti pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini) J. L. (J. L.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir T. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) per įstatyme numatytą 6 (šešių) mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos priėmė palikimą, atsiradusį po J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirties (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėdami jį valdyti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L. (J. L.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir T. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) per įstatyme numatytą 3 (trijų) mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos priėmė palikimą, atsiradusį po jų tėvo P. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirties (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėdami jį valdyti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas, kad pareiškėjai J. L. (J. L.) ir T. J. galėtų gauti paveldėjimo teisės liudijimus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus.