- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-18
- Bylos Nr.
- 1A-132-185/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28498-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- M. K.
- Advokatai
- Vaiva Savickienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Danutės Švitinienės, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 289 str. (veika B. A. atžvilgiu) nuteistas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 182 str. 1 d. – vienų metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 63 str. 1–2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta vienų metų laisvės atėmimo bausmė. Taip pat jis nuteistas pagal BK 289 str. (veika M. S. A. atžvilgiu) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 182 str. 1 d. – vienų metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 63 str. 1–2 d. ir 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta vienų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., M. K. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta vienų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., sumažinta vienu trečdaliu ir M. K. paskirta galutinė dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytos dvi paros, išbūtos laikinajame sulaikyme nuo 2017-06-09 iki 2017-09-11.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 9 d., apie 10 val. 30 min., veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą – pinigus, nenustatytam asmeniui paskambinus B. A., gyvenančiai Pasvalio mieste, (duomenys neskelbtini), į fiksuoto ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), prisistačius policijos pareigūnu ir melagingai patvirtinus, kad laiškanešė duodama pensiją jai sumokėjo padirbtomis kupiūromis, ir nurodžius atvykstančiam pareigūnui pateikti pinigus, kuris patikrins, ar jie tikri, netrukus M. K. nuvyko į B. A. namus, prisistatė policijos specialistu V. G. ir tokiu būdu pasisavindamas viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą, paėmė iš nukentėjusiosios B. A. 1000 Eur, taip tyčia, apgaule savo ir kitų nenustatytų asmenų naudai įgijo B. A. priklausančius pinigus, padarydamas 1000 Eur turtinę žalą.
Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 9 d., apie 12 val. 30 min., veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą – pinigus, nenustatytam asmeniui paskambinus M. S. A., gyvenančiai Biržų mieste, (duomenys neskelbtini), į fiksuoto ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), pristačius policijos pareigūnu ir melagingai patvirtinus, kad pašto darbuotojai platino netikrus pinigus, kuriais jai išmokėdavo pensiją, ir nurodžius atvyksiančiam pareigūnui pateikti pinigus, kuris patikrins, ar jie tikri, netrukus M. K. nuvyko į M. S. A. butą, prisistatė policijos specialistu V. G. ir tokiu būdu pasisavindamas viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardą, paėmė iš nukentėjusiosios M. S. A. 1030 Eur, taip tyčia, apgaule savo ir kitų nenustatytų asmenų naudai įgijo M. S. A. priklausančius pinigus, padarydami 1030 Eur turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 str. 1 d. nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, įpareigojant dirbti valstybei naudingą darbą. Nurodo, kad jo padaryti nusikaltimai yra nesunkūs, jokių nuostolių nėra, yra visiškai pasiruošęs gyventi sąžiningai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. neginčija savo kaltės, įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Jis nesutinka su paskirta bausme ir prašo, taikant BK 75 str. nuostatas, atidėti bausmės vykdymą, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį nurodytais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad jo skundas yra nepagrįstas.
Pagal BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. M. K. padarytos nusikalstamos veikos ir už jas paskirta bausmė iš tiesų atitinka BK 75 str. 1 d. reikalavimus dėl nusikalstamų veikų kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio, tačiau pagal BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra duomenų apie tai, kad M. K. galėtų būti atidėtas bausmės vykdymas ir taip realizuota BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtis.
Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 str. numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 str. taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).
BK 75 str. taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai. Kiekvienu atveju tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kiekvienas toks sprendimas turi atitikti BK 41 str., 54 str. ir kituose BK straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-115-648/2016 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas sprendė, jog tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam gali pasiekti bausmės tikslus, su kuo teisėjų kolegija nesutikti neturi pagrindo, kadangi baudžiamojoje byloje nustatytų veikų aplinkybės ir duomenys apie nuteistojo asmenybę neleidžia daryti išvados, kad bausmės tikslai, ypatingai siekis užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms ir apsaugoti visuomenę nuo sistemingo nusikalstamo veikimo, gali būti pasiekti atidedant M. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nors, kaip teisingai skunde nurodo nuteistasis, jo padarytos veikos priskiriamos nesunkiems nusikaltimams, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. K. praeityje teistas net dvylika kartų, dar vienas jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl analogiškos veikos (sukčiavimo) padarymo šiuo metu neįsiteisėjęs. Jo teistumo istorija rodo, kad turtinio pobūdžio (vagystės, sukčiavimai ir kt.) nusikaltimus jis pradėjo daryti dar būdamas nepilnametis ir tai darė sistemingai iki šiol, aptariamas veikas padarė esant neišnykusiam teistumui, netrukus po to, kai buvo išleistas iš įkalinimo įstaigos ir ką tik paleistas iš suėmimo kitoje byloje, kas atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia teigti, kad jo padarytos veikos nebuvo atsitiktinis jo neigiamas poelgis, o buvo tik dėsningas jo elgesio, kurio jis nenori keisti, padarinys. Nors nuteistasis skunde akcentuoja norą taisytis, gyventi sąžiningai, visgi, kaip matyti iš jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumo bei pobūdžio, įvertinus ir tai, kad jis veikų padarymo metu niekur nedirbo (paskutinį kartą dirbo 2006 m.), toks aiškinimas tėra tik deklaratyvus teiginys. Byloje esantys ir pirmiau jau paminėti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys rodo, kad M. K. negeba tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį ir gyventi visuomenei priimtino gyvenimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas iš pataisos namų, tačiau jis teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino, dėl ko šių bausmę švelninančių įstatymo nuostatų taikymas jam buvo panaikintas ir jis buvo pasiųstas į laisvės atėmimo vietą atlikti paskirtų bausmių. Taigi apeliantui ankstesniais nuosprendžiais teismas buvo suteikęs ne vieną galimybę pasitaisyti, jis turėjo galimybę gyventi sąžiningai ir nebenusikalsti, tačiau jis elgėsi priešingai. Jo nuo tolimesnio neteisėto veikimo neatgrasė net ir skirtos realios laisvės atėmimo bausmės, tad akivaizdu, jog nuteistasis jokių išvadų dėl nusikalstamo savo elgesio nedaro, nesistengia gyventi dorai, pakeisti savo gyvenimo būdo, pragyvenimui užsidirbti legaliu būdu, priešingai, jo noras įgyti svetimą turtą ir tokiu būdu pasipelnyti buvo stipresnis nei siekis reabilituotis ir reintegruotis į visuomenę. Todėl tikėtis, jog šį kartą būdamas laisvėje nuteistasis veiks tik teisėtu būdu, kolegija neturi pagrindo. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik asmeniui, kuris išties įtikina, jog pasitikėjimas juo yra objektyvus ir gali būti rezultatyvus, o M. K. atveju to tikėtis nėra objektyvaus pagrindo. Nuteistasis, negerbiantis šalies įstatymų bei kitų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų, negali tikėtis švelnaus baudžiamumo, t. y. tokios bausmės, kuria jis nebūtų izoliuotas nuo visuomenės. Šių aptartų aplinkybių visuma dar kartą patvirtina išvadą, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas nuteistajam tik atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, t. y. tik atlikdamas paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vykdydamas visas pataisos įstaigos darbuotojų rekomendacijas, pavyzdingai elgdamasis ir sąžiningai dirbdamas, M. K. gali įrodyti, kad jo vertybinė skalė pasikeitė, kadangi šiuo metu jo propaguojamas gyvenimo būdas kertasi su baudžiamojo įstatymo numatytais imperatyvais. BK 75 str. nuostatų taikymas apelianto atžvilgiu šioje situacijoje išties formuotų nebaudžiamumo nuotaikas. Kitaip tariant, gali susiformuoti įspūdis, jog nepaisant laužomo valstybės pasitikėjimo bei sistemingai vykdomų visuomenės interesus pažeidžiančių veikų, asmuo BK 75 str. pagrindu gali išvengti griežtesnės teisinės atsakomybės taikymo. Taigi apibendrinus darytina išvada, kad taikyti BK 75 str. nuostatas ir M. K. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra jokio pagrindo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas, net ir esant dviem jo atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms (veikas įvykdė būdamas recidyvistas ir veikdamas bendrininkų grupe), M. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei BK 182 str. 1 d. ir 289 str. numatyti sankcijos vidurkiai, po ko, bendrindamas šias bausmes, taikė apeliantui palankesnius – apėmimo ir dalinį bausmių sudėjimo būdus, o subendrintą bausmę, vadovaudamasis BK 64¹ str., dar sumažino vienu trečdaliu ir tokiu būdu nustatė ir taip pakankamai švelnią galutinę laisvės atėmimo bausmę (už įvykdytas keturias veikas paskyrė dešimt mėnesių laisvės atėmimo).
Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, t. y. įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka nuteistojo asmenybę bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, todėl tenkinti nuteistojo skundą ir keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
M. K. apeliacinį skundą atmesti.