Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-12-06 · Administracinė byla Nr. A-953-858/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-12-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-28-492/2017Nutartis · 2017-04-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-12-06
Bylos Nr.
A-953-858/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01228-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
O. I.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
Molėtų rajono savivaldybės administracija, V. V., A. L., R. V.
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-953-858/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01228-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. I. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys byloje: Molėtų rajono savivaldybės administracija, V. V., A. L., R. V.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja O. I. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. balandžio 17 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ? ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba, atsakovas) 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 40S-60 „Dėl nuosavybės teisinių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje“ (toliau ? ir 2013 m. kovo 15 d. sprendimas), kuriuo J. Ž. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 1,2555 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,5110 žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Molėtuose, ir įpareigoti atsakovą nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti iš naujo. 2014 m. vasario 25 d. (spaudas ant voko) pareiškėja patikslino skundą ir prašė panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 13-29466 (toliau ? ir 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas), kuriuo nuosavybės teisės į žemę atkurtos J. V. vardu į M. Ž. nuosavybės teise valdytą žemę ir įpareigoti atsakovą nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti iš naujo.

Pareiškėja nurodė, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-01/2000 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog J. Ž. ir K. Ž. Molėtų rajone Spaskų kaime bendrosios nuosavybės teise iki 1940 metų valdė 6 ha žemės. Pareiškėja teigė, kad ji yra J. Ž. testamentinė įpėdinė, o J. Ž. – K. Ž. testamentinis įpėdinis. Todėl jai turi būti atkuriamos nuosavybės teisės ne tik į J., bet ir į M. Ž. valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau atsakovas jai nuosavybės teises atkūrė tik į 3 ha Spaskų kaime buvusios žemės. Iš J. Ž. ir K. Ž. nuosavybės teise Spaskų kaime valdytų 6 ha žemės 4 ha patenka į Molėtų miesto teritoriją, tačiau atsakovas, suformavęs žemės sklypą miesto teritorijoje, 2013 m. kovo 15 d. sprendimu nuosavybės teises jai atkūrė tik į 1,2555 ha sklypo dalį (su bendraturčiu J. V.). J. V. turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į senelio M. Ž. žemę, kurios 2 ha pateko į miesto teritoriją, todėl pareiškėjai turėjo tekti dvi Molėtų mieste suformuoto žemės sklypo dalys, o J. V. – viena dalis. J. V. nuosavybės teisės į mieste suformuotą žemės sklypą atkurtos 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu. Pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo buvo atkurtos jos sąskaita, todėl abu sprendimai turi būti panaikinti. Pareiškėja aiškino, kad ji apie 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą nebuvo informuota, todėl ji nėra praleidusi termino skundui paduoti. Pareiškėja teigė, jog atsakovas atsisakė jai įteikti 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės J. V. vardu, kopiją ir šį sprendimą ji pamatė tik teisme. Pareiškėjos nuomone, negali būti tokios situacijos, kai vienam pretendentui atkuriama nuosavybės teisė į dalį suformuoto žemės sklypo, o kitam pretendentui į tą patį žemės sklypą nuosavybės teisė atkuriama tik po 4 metų. Taip pat, pareiškėjos teigimu, pretendentų dalys mieste suformuotame žemės sklype nustatytos neproporcingai turėtos žemės kiekiui.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad J. Ž. 1992 metais prašė atkurti nuosavybės teises į 8 ha žemės plotą, esantį Molėtų rajone ir Molėtų mieste; J. V. 1992 metais prašė atkurti nuosavybės teises į 8 ha žemės plotą, pagal teritorinį suskirstymą esantį Molėtų rajone, Spaskų kaime ir Molėtų mieste. Molėtų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. Ž. ir K. Ž. kartu Spaskų kaime valdė 6 ha žemės, t. y. buvo laikyta, kad kiekvienas iš jų valdė po 3 ha. Atsakovas teigė, kad kartografavus turėtos žemės ribas, buvo nustatyta, kad dalis Spaskų kaime savininkų turėtos žemės (3 ha) patenka į Molėtų miesto teritoriją. Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. B6-403 „Dėl žemės sklypų, kurie bus parduodami ar nuomojami, suteikti neatlygintinai fiziniams ir juridiniams asmenims, dydžių ir naudojimo sąlygų patvirtinimo“ buvo patvirtinti žemės sklypų dydžiai ir naudojimo sąlygos; šiame sąraše ir buvo patvirtintas žemės sklypas, kurio plotas 2,5110 ha, esantis Molėtų mieste. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau ? Tvarka) 106¹ punktas nustato, kad jeigu pretendentai atkurti nuosavybės teises nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, laisva žemė šioje miesto teritorijos dalyje grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise. Pareiškėjai tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. I-3418-426/2012 buvo atnaujintas terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Ji tik po šio sprendimo pateikė dokumentus, kad yra testamentinė J. Ž. įpėdinė, o J. Ž. yra testamentinis K. Ž. įpėdinis, taigi, tik nuo šio momento ji pretendavo ir į K. Ž. nuosavybės teise valdytos žemės dalį. J. V. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2009 metais, o pareiškėjai pateikus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. I-2418-426/2012 – 2013 m. kovo 15 d. nuosavybės teisės buvo atkurtos ir J. Ž. (į 1,2555 ha). Atsakovas teigė, kad pareiškėja apie nuosavybės teisių atkūrimą J. V. žinojo, jai ne kartą buvo siūlyta susitarti su įpėdiniais dėl žemės sklypo atidalijimo, tačiau susitarti nepavyko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko.

Jis paaiškino, kad R. V. bei M. V. turėtas žemės plotas yra toks pats kaip ir plotas, į kurį pretendavo nuosavybės teises atkurti pareiškėja, todėl miesto teritorijoje ir buvo atkuriamos nuosavybės teisės lygiomis dalimis. J. V. bendravo su pareiškėja dar iki 2009 metų, tačiau pareiškėja nesutiko su mieste suformuoto žemės sklypo dalimis, teigė, kad jai turėtų priklausyti didesnioji dalis. Kadangi jokių kliūčių atkurti nuosavybės teises J. V. nebuvo, buvo priimtas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas atkurti jam nuosavybės teises į pusę mieste suformuoto žemės sklypo. Sprendimo priėmimo, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ilgai nebuvo sprendžiamas tik dėl pareiškėjos pretenzijų. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja jau seniai žinojo apie priimtą sprendimą atkurti nuosavybės teises J. V..

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 4 d. sprendimu neatnaujino O. I. termino skundui dėl Utenos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 13-29466 panaikinimo paduoti ir administracinės bylos dalį dėl šio skundo reikalavimo nutraukė, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises J. Ž. vardu į J. ir K. Ž. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Pareiškėja yra testamentinė J. Ž., kuris yra K. Ž. testamentinis įpėdinis, įpėdinė. Ginčo dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą byloje nėra. Žemės tvarkymo bylose pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai bei teismų priimti sprendimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo patvirtina, kad M. Ž., R. V., J. Ž. bei K. Ž. iki žemės nacionalizacijos turėjo žemės tiek Spaskų, tiek Juodiškių kaimuose.

Teismas pažymėjo, jog byloje buvo keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, patenkančią į Molėtų miesto ribas. Pareiškėja nurodė, jog į Molėtų miesto administracines ribas patenka dalis Spaskų kaime buvusios žemės, savo skundą grindė aplinkybe, kad J. Ž. ir K. Ž. Spaskų kaime žemės turėjo daugiau negu M. Ž., R. V., todėl J. Ž. vardu turėjo būti atkuriamos teisės į didesnę Molėtų mieste nuosavybės teisių atkūrimui suformuoto žemės sklypo dalį, o J. V. vardu turėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į mažesnę šio sklypo dalį. Pareiškėja vadovavosi Molėtų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. civilinėje byloje Nr. 2-242-01/2000 priimtu sprendimu. Teismas pažymėjo, kad šiuo teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog Ž. J. ir K. Ž. Molėtų r., Spaskų km. bendrosios nuosavybės teise iki 1940 metų valdė 6 ha žemės, tačiau šiuo sprendimu nebuvo aptartos Spaskų kaimo ribos, vieta ar dalies šio kaimo žemės patekimas į dabartines Molėtų miesto administracines ribas. Utenos apskrities Molėtų rajono Čiulėnų seniūnijos Spaskų kaimo, Juodiškių kaimo, Molėtų miesto ribų nustatymo bei į Molėtų miesto teritoriją patenkančios žemės dalies, buvusios Juodiškių, Spaskų kaimuose, schema neginčijamai patvirtino, jog į Molėtų miesto teritoriją patenka ne buvusi Spaskų kaime, o buvusi Juodiškių kaime žemės dalis. Ši schema atitiko ir Utenos apskrities Molėtų valsčiaus Spaskos kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo planą, sudarytą 1938 metais, kuriame pažymėtos Spaskų kaimo ribos, nurodant gretimybes nuo taškų G-A į pietus – „Ž. K. ir J. ir V. žemė Juodiškių kaime“. Jokių kitų įrodymų, paneigiančių nurodytąjį Spaskų ir Juodiškių kaimų išsidėstymą Molėtų miesto atžvilgiu, byloje nebuvo pateikta. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas savo atsiliepime taip pat neteisingai nurodo, jog į Molėtų miesto ribas patenka buvusio Spaskų kaimo žemė, tačiau žemės tvarkymo bylose nuosavybės teisių atkūrimo procese surinkti dokumentai dėl buvusių Spaskų ir Juodiškių kaimų yra prieštaringi. Teismas nurodė, kad nagrinėjamam ginčui atsakovo neteisingas buvusių kaimų vietos traktavimas įtakos neturi, nes bylos duomenys patvirtina, jog tiek J. Ž. ir jo teisių perėmėja pareiškėja, tiek J. V. ir jo teisių perėmėjai turi (turėjo) teisę atkurti nuosavybės teises mirusiųjų J. Ž. ir J. V. vardu į didesnį plotą žemės, buvusios tiek Spaskų, tiek Juodiškių kaimuose, negu Molėtų mieste jiems nuosavybės teisių atkūrimui natūra suformuoto žemės sklypo plotas. Tačiau teismas pažymėjo, jog NŽT, spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, turėjo teisingai nurodyti vietą (kaimus), kurioje iki nacionalizacijos buvo žemė, į kurią norėta atkurti nuosavybės teisės.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos teiginys, jog apie 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą ji sužinojo tik nagrinėjant šią bylą teismui išreikalavus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentaciją, t. y. 2014 m. sausio 28 d., yra nepagrįstas. Tokius pareiškėjos paaiškinimus paneigia byloje pateiktas NŽT Molėtų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. raštas Nr. 40SD-(14.40.103)-710, iš kurio turinio matyti, jog pareiškėja šiuo raštu buvo išsamiai informuota apie priimtą sprendimą atkurti nuosavybės teises J. V. vardu. Vien ta aplinkybė, kad dėl techninės klaidos šio rašto data buvo nurodyta ne 2013 m. balandžio 12 d., o 2013 m. kovo 12 d., nagrinėjamu atveju reikšmės neturi. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad 2013 m. kovo 12 d. raštas pareiškėjai buvo įteiktas 2013 m. balandžio 25 d. Teismas konstatavo, jog šio rašto gavimas neginčijamai patvirtina, jog skundžiamas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas pareiškėjai buvo paskelbtas 2013 m. balandžio 25 d., todėl terminas šiam sprendimui apskųsti teismine tvarka skaičiuotinas nuo šios datos. Pareiškėjai skundą padavus tik 2014 m. vasario 25 d., ji akivaizdžiai praleido terminą šiam skundui pateikti. Tačiau ji kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujino. Pareiškėja svarbiomis termino praleidimo priežastimis nurodė garbų amžių, teisinio išsilavinimo neturėjimą, taip pat ji nepripažino, jog 2013 m. kovo 12 d. raštą gavo, taip pat nurodė, jos ir tuo atveju, jeigu jį būtų gavusi, iš jo turinio nebūtų supratusi savo teisių pažeidimo apimties. Teismo teigimu, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja itin aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl tai paneigia tokį pareiškėjos teiginį. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti pareiškėjos nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Paaiškėjus, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytą padavimo terminą, o atmetęs prašymą jį atnaujinti, teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl šio skundo reikalavimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skundu taip pat ginčijo ir 2013 m. kovo 15 d. sprendimą, tačiau pareiškėja neginčijo nei žemės sklypo ribų, nei vietos, nei dydžio, nei nuosavybės teisių atkūrimo būdo, savo nesutikimą su 2013 m. kovo 15 d. sprendimu grindė tik neteisingu žemės sklypo dalių tarp bendraturčių nustatymu. Teismas nurodė, kad nenuginčijus 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į dalį šio žemės sklypo J. V. vardu (administracinę bylą šioje dalyje nutraukus), net ir panaikinus 2013 m. kovo 15 d. sprendimą negalėtų būti atkurtos. Be to, net ir vertinant pareiškėjos nurodytus argumentus būtinybės žemės sklypo dalis nustatyti proporcingai iki nacionalizacijos turėtajam žemės kiekiui, pagal byloje pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, Juodiškių kaime J. ir K. Ž. turėjo 12,18 ha žemės, o M. Ž. bei R. V. – mažiausiai 21,74 ha. Be to, pretenduoti į K. Ž. nuosavybės teise turėtą žemę pareiškėja įgijo teisę tik po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo, kuriuo buvo atnaujintas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, priėmimo administracinėje byloje Nr. I-3418-426/2012. Todėl pareiškėjos argumentas, jog Molėtų mieste suformuotame žemės sklype jai proporcingai iki žemės nacionalizavimo turėtajai žemei turėtų tekti didesnioji žemės sklypo dalis, nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad 2013 m. kovo 15 d sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tuo pačiu nėra pagrindo įpareigoti atsakovą klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Ž. ir J. V. vardu į žemę, patenkančią į Molėtų miesto teritoriją, spręsti iš naujo.

III.

Pareiškėja O. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? skundą tenkinti.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas buvo priimtas jai už akių, sprendimo nuorašas jai nebuvo išduotas ar išsiųstas, o su šiuo teisės aktu ji susipažino tik 2014 m. sausio 28 d., kai gavo jo kopiją susipažinus su bylos medžiaga. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai bandė įrodyti, kad jos skundas dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo buvo paduotas praleidus įstatyme nustatytą apskundimo terminą. Pareiškėja nurodo, kad jeigu ji būtų gavusi šį raštą atsakovo tariamu laiku, ji nebūtų suvokusi savo teisių ir interesų pažeidimo, taip pat nebūtų turėjusi galimybės laiku paduoti skundo teismui. Jos teigimu, atsakovas neginčija fakto, kad jai 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas nebuvo įteiktas, todėl tai nesudaro pagrindo teismui jos skundą atsisakyti priimti ar neatnaujinti termino šiam sprendimui apskųsti.

Pareiškėja pažymi, jog 2013 m. kovo 15 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atūrimo įstatymas) nuostatų, taip pat kitų norminių teisės aktų reikalavimų, todėl yra pažeistos jos, kaip J. Ž. įpėdinės, teisės ir teisėti interesai.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta susitarti su J. V. dėl kiekvienam pretendentui grąžinamos žemės sklypo dalies dydžio ir iki 2007 m. spalio 4 d. raštu pareikšti savo nuomonę dėl sklypo pasidalijimo, tačiau pareiškėja nesusitarė. Pareiškėja iki Molėtų savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo 2007 metais priėmimo, dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui buvo pateikusi tik į J. Ž. dalį, todėl ir pretenduoti galėjo ne į abiejų savininkų, t. y. J. ir K. Ž. dalis, o tik į J. Ž., kuris pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d sprendimu nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą Spaskų kaime turėjo 3 ha žemės, dalį. Pareiškėjos teiginys, kad apie 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą sužinojo tik 2014 m. sausio 28 d., yra nepagrįstas ir tai patvirtina įrodymai, kad jai buvo išsiųstas Molėtų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. raštas, kuriame išsamiai ir aiškiai išdėstoma, kad J. V. 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,2555 ha tenkančią dalį 2,5110 ha dydžio žemės sklype, esančiame Molėtų mieste (buvusiame Spaskų kaime). Taip pat atsakovas pažymi, kad 2013 m. kovo 15 d. sprendime yra įrašytas bendrasavininkas J. V., todėl jau nuo minėto sprendimo priėmimo t. y. nuo 2013 m. kovo 15 d. pareiškėja žinojo apie tai, jog sprendimai yra priimami kartu su bendrasavininku J. V., todėl ji turėjo visas galimybes apskųsti minėtą sprendimą, tačiau delsė metus tai padaryti dėl neaiškių priežasčių. Atsakovo nuomone, teismas teisingai ištyrė visus byloje esančius įrodymus bei faktinę medžiagą, todėl pagrįstai nusprendė neatnaujinti praleisto termino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje yra kilęs ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų, kuriais lygiomis dalimis (po ½) atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Molėtų mieste, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į didesnę šio žemės sklypo dalį.

Pareiškėja 2013 m. balandžio 17 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 15 d. sprendimą, kuriuo J. Ž. vardu atkurtos nuosavybės teisės į J. Ž. ir K. Ž. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį, grąžinant natūra – 1,2555 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,5110 žemės sklype (duomenys neskelbtini), Molėtų mieste. Pareiškėja taip pat teismo prašė iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, nes, pareiškėjos teigimu, ji turi teisę į didesnę ginčo žemės sklypo dalį. 2014 m. vasario 25 d. (spaudas ant voko) pareiškėja skundą patikslino ir prašė teismo panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą (II t., b. l. 77) Nr. 13-29466, kuriuo J. V. vardu atkurtos nuosavybės teisės į M. Ž. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį, grąžinant natūra – 1,2555 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,5110 žemės sklype (duomenys neskelbtini), Molėtų mieste. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą šiam reikalavimui pateikti. Prašymą grindė tuo, kad apie šį sprendimą sužinojo tik 2014 m. sausio 28 d. gavo jo kopiją, yra garbaus amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo atnaujinti patikslinto skundo reikalavimo padavimo terminą ir nutraukė bylos dalį dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo panaikinimo, skundo reikalavimus dėl 2013 m. kovo 15 d. sprendimo panaikinimo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo spręsti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo klausimą atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ginčui taikytinų teisės aktų reikalavimus bei vadovaudamasis proceso teisės nuostatomis konstatavo, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo panaikinimo, o jos nurodytos priežastys nesudaro pagrindo šį terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nenuginčijus 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į dalį šio žemės sklypo J. V. vardu, net ir panaikinus 2013 m. kovo 15 d. sprendimą, pareiškėjai nuosavybės teisės į jos pageidaujamą ginčo žemės sklypo dalį negalėtų būti atkurtos.

Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas jai nebuvo įteiktas, todėl ji su juo susipažino tik gavusi jo kopiją ir į teismą dėl jo teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimo kreipėsi nepažeisdama teisės aktuose nustatytų terminų. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad 2013 m. kovo 15 d. sprendimas neatitinka Atkūrimo įstatymo nuostatų ir pažeidžia jos, kaip J. Ž. įpėdinės, teises ir teisėtus interesus.

Įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, bylos faktinių aplinkybių visumą, taikytinų teisės aktų nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 str. 7 p.). Įstatymų leidėjas ABTĮ bei kituose specialiuosiuose įstatymuose nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą.

Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualus Atkūrimo įstatymo 19 straipsnis, kuriame nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendimų, kurie neturėjo būti įteikti skundą teismui padavusiam asmeniui, apskundimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Taigi cituota taisyklė leidžia daryti išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į administracinį teismą. Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčijamas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas pareiškėjai siųstas nebuvo, nes jis priimtas ne jos atžvilgiu. Pareiškėja tvirtina, kad su šiuo sprendimu ji susipažino gavusi jo kopiją 2014 m. sausio 28 d. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai apie 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą turėjo būti žinoma iš Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. rašto Nr. 40SD-(14.40.103)-710 (I t., b. l. 135–136), kuris pareiškėjai buvo įteiktas 2013 m. balandžio 25 d. (II t., b. l. 3). Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs pareiškėjos elgesį nuosavybės teisių atkūrimo procese – teismas nustatė, kad pareiškėja aktyviai dalyvavo šiame procese, todėl jai 2013 m. kovo 12 d. rašte pateiktos informacijos apie tai, kad 2009 m. gruodžio 21 d. buvo priimtas sprendimas, kuriuo J. V. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į ½ ginčo žemės sklypo, į kurį, kaip J. Ž. įpėdinė, nuosavybės teises pretendavo atkurti pareiškėja, pakako.

Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutinka. Pažymėtina, kad nors pareiškėjai kartu su aptariamu raštu nebuvo pateiktas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimas, tačiau rašte pateiktos informacijos, atsižvelgus į pareiškėjos elgesį nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo pakakti, kad ji savo galbūt pažeistas teises imtųsi ginti teisės aktuose nustatytais terminais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja jau 2007 m. spalio 4 d. žinojo, kad jai nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą planuojama atkurti kartu su kitu pretendentu – J. V. – Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2007 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. B22-653 „Dėl žemės sklypų grąžinimo“ pareiškėja buvo informuota, kad yra suformuotas žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisės bus atkurtos pareiškėjai bei J. V. (II t., b. l. 63). Akcentuotina, kad 2013 m. kovo 15 d. sprendime taip pat nurodyta, jog J. Ž. vardu atkuriamos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą kartu su bendrasavininku J. V.. Be to svarbu ir tai, kad iš 2007 m. spalio 4 d. pareiškėjos pareiškimo (II t., b. l. 63) matyti, kad pareiškėja jau tuo metu nesutiko su tuo, jog ji gali pretenduoti tik į ½ ginčo žemės sklypo, nes, jos teigimu, jai turi būti perduota 2/3 ginčo žemės sklypo.

Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja apie tai, kad 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu galbūt pažeidžiamos jos teisės turėjo suprasti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš 2013 m. kovo 12 d. rašto, kuris pareiškėjai įteiktas 2013 m. balandžio 25 d., turinio, todėl teisę į teisminę gynybą turėjo įgyvendinti per 30 dienų, skaičiuotinų nuo 2013 m. balandžio 25 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad į teismą dėl 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo panaikinimo pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. vasario 25 d. (spaudas ant voko), t. y. praleidusi skundo padavimo terminą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurias vadovaujantis ABTĮ 34 straipsniu būtų galima laikyti objektyviai pateisinančiomis termino kreiptis į teismą praleidimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė šį terminą atnaujinti ir bylą dėl aptariamo patikslinto skundo reikalavimo nutraukė.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmesti ir kiti pareiškėjos skundo reikalavimai. Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad 2013 m. kovo 15 d. sprendimas neatitinka Atkūrimo įstatymo nuostatų ir pažeidžia jos, kaip J. Ž. įpėdinės, teises ir teisėtus interesus. Reikalavimo panaikinti 2013 m. kovo 15 d. sprendimą pagrindą iš esmės sudaro pareiškėjos skunde bei patikslintame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja turi teisę į didesnę ginčo žemės sklypo dalį, jos nuomone, jai turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į 2/3 ginčo žemės sklypo, J. V. turėtų tekti 1/3. Tai, ar teisingai buvo išspręstas nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo klausimas, būtų galima nustatyti tik patikrinus abiejų administracinių aktų (2009 m. gruodžio 21 d. ir 2013 m. kovo 15 d. sprendimų) teisėtumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja yra praleidusi terminą ginčyti 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą, todėl net ir nustačius, kad pareiškėja turi teisę į didesnę ginčo žemės sklypo dalį, nepanaikinus 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo, tokia pareiškėjos teisė teismo negalėtų būti apginta jos pageidaujamu būdu. Be to teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose konkrečiai nenurodė, kokias konkrečiai materialiosios teisės normas pažeidė atsakovas priimdamas ginčijamą 2013 m. kovo 15 d. sprendimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus buvo atnaujintas tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. I-3418-426/2012 ir tik po šio sprendimo įsiteisėjimo dienos ji atsakovui pateikė atitinkamus dokumentus. Tuo tarpu atsakovas ginčijamą 2013 m. kovo 15 d. sprendimą priėmė atsižvelgdamas į anksčiau priimtus sprendimus ir tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos O. I. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis