Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajai specialistei L. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M. ir B. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-03-05 nuosprendžio, kuriuo:

A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį ir skirta jam 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant A. M. bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

B. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį ir skirta jai 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant B. M. bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai darbo biržoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. ir B. M., nuteisti už tai, kad jie, veikdami kartu, 2017-07-26, apie 18.26 val. prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą – V. J. priklausančią „Yorkshire Terrier“ veislės kalytę, kurios vertė 1 700 eurų.

Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistųjų A. M. ir B. M. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji A. M. ir B. M. bei jų gynėjai advokatai prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus ir jų atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. M. ir B. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat pati atlikusi įrodymų tyrimą ir teismo posėdžio metu apklaususi liudytoją D. M., susipažinusi su nuteistųjų A. M. ir B. M. apeliacinių skundų argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-03-05 nuosprendį, konstatuoja, jog šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. ir B. M. kaltais dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų A. M. ir B. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai nuteistųjų A. M. ir B. M. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį (Vagystė) atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Be to, išaiškinta, kad pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016). Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (kasacinė nutartis Nr. 2K-187-895/2017). Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-176/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015).

Iš nuteistųjų A. M. ir B. M. apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji neginčija objektyviųjų jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, kad jie 2017-07-26, apie 18.26 val. prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), paėmė V. J. priklausančią „Yorkshire Terrier“ veislės kalytę ir ją parsivežė namo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jų kaltės, neigia subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį - tyčios buvimą savo veiksmuose, teigia, jog jie paėmė šuniuką, siekdami ne pagrobti jį, o norėdami jį apsaugoti, kad jo niekas nesuvažinėtų ir nesužalotų, bei atiduoti jį teisėtiems šeimininkams. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais. Nuteistųjų A. M. ir B. M. apeliaciniuose skunduose nurodyta versija, kad jie tikslo pavogti šunį neturėjo, pirmosios instancijos teismo buvo patikrinta ir pagrįstai atmesta, nurodant, jog A. M. ir B. M. teiginiai, jog jie neturėjo tikslo pagrobti šunį, o tik norėjo jį apsaugoti, laikytini deklaratyvaus pobūdžio ir atmetami kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys jų pačių veiksmams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad A. M. ir B. M., tariamai siekdami šunį apsaugoti, jo nepatraukė nuo atitinkamos teritorijos ir suprasdami, kad tai svetimas turtas, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad jis būtų tuojau grąžintas teisėtiems jo savininkams, o tiesiog jį paėmė, sėdo į savo automobilį ir išsivežė net 50 km atstumu nuo jo paėmimo vietos. A. M. ir B. M. nuo įvažiavimo į prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelę momento iki išvažiavimo iš jos užtruko kelias minutes, į parduotuvę, dėl ko čia ir atvyko, taip ir neužėjo, paėmę šunį, jie tuoj pat išėjo iš prekybos centro, nelaukė, ar atsiras šuns šeimininkas bei šeimininko neieškojo, nei prekybos centre, nei prie jo esančių ar su jais prasilenkusių žmonių nesiteiravo apie šunį, nesikreipė nei į prekybos centro apsaugos darbuotojus, nei į administracijos ar kitus darbuotojus, nei į policijos pareigūnus, gyvūną iškart parsivežė namo. Parsivežę jį namo jokių pastangų, kad nustatyti šuns šeimininkus, taip pat nedėjo, t. y. į šuns faktinę buvimo ir paėmimo vietą grįžę nebuvo, patys apie paimtą šunį niekur neskelbė, nevyko su juo pas veterinarus ir nepatikrino šuns ženklinimo poodine mikroschema, kurios pagalba galima nustatyti tikruosius gyvūno šeimininkus. Priešingai, A. M. ir B. M. su šuniu elgėsi kaip su savo – jį vadino vardu (duomenys neskelbtini), maudė, lašino vaistus. Atsižvelgęs į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. M. ir B. M. nuo to momento, kai paėmė šunelį, nerodė jokio suinteresuotumo rasti šuns šeimininkus ir savo tokiu neveikimu ne tik kad apsunkino šuns šeimininkams galimybę rasti jiems priklausantį šunį, bet ir akivaizdžiai siekė šunį pasisavinti ir valdyti kaip savo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sutinka, kadangi jis buvo atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų savo nekaltumą dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, t. y. tai, kad jie neturėjo tyčios pagrobti V. J. priklausančios „Yorkshire Terrier“ veislės kalytės, nuteistieji A. M. ir B. M. grindžia iš esmės vien tik savo pačių paaiškinimais, kurie yra paneigti kitais objektyviais byloje surinktais įrodymais, ir liudytojų D. M. bei D. M. parodymais. Apeliaciniame skunde A. M. nurodo, kad pripažįsta, jog paėmė šuniuką, tačiau tikslo pagrobti jį neturėjo, jie su žmona norėjo jį tik apsaugoti, nes šuniukas lakstė automobilių stovėjimo aikštelėje, kur jį bet kada galėjo pertrenkti automobilis ar jam įbėgus į prekybos centrą ten jį galėjo sužaloti besivarstančios durys ar pirkėjai. Grįžę namo su žmona vaikams pasakė, kad rado pasimetusį šunį, paprašė vaikų pasakyti, jei atsiras skelbimas, kas ieško šuns, ir jie paskambins. Rugpjūčio mėnesio 1 dieną atsiradus skelbimui, paskambino dukra ir pranešė, kad ieško panašaus šuns. Žmona iš karto paskambino ir pranešė, kad rado šunį, jie gražino šuniuką ir tikrai neprašė jokio atlygio. Apeliaciniame skunde B. M. nurodo, kad ji, paimdama šunį ant rankų, išsinešdama jį iš parduotuvės ir parsiveždama jį į namus, galvojo, kad elgėsi pilietiškai, turėdama tik vieną tikslą - išgelbėti gyvūną nuo sužalojimų ar net žūties. Jokio tikslo pasipelnyti paimdama šunį, jį parsiveždama į namus, o vėliau gražindama savininkui, neturėjo. Apie tai, jog yra ieškomas jos parsivežtas šuo, sužinojo tik 2018-08-01, kai jos dukra D. M. atsiuntė jai nuotraukas iš interneto. Dukrai atsiuntus telefono numerį, ji paskambino nurodytu telefonu ir nukentėjusiojo žmonai L. J. pranešė apie rasta šunį. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuos nuteistųjų A. M. ir B. M. apeliacinių skundų teiginius atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip jų gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja D. M. parodė, kad liepos 28 dieną jai paskambino mama ir pranešė, kad aikštelėje prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ rado šuniuką, kuris buvo be priežiūros, be šeimininko. Mama paklausė patarimo kaip elgtis, pasakė, kad šuo turi gyvūnėlių, ji pasakė, kad reikia suteikti šuniui pagalbą ir jokiu būdu neatiduoti į prieglaudą, nes šuo gali patekti ne į tas rankas, pasakė, kad padės ieškoti, tą ir darė. Tėvai pasakė, kad šuo panašus į jorkšyro terjerą, supinti plaukai, turėjo parazitų, jam sklido blogas kvapas iš burnos, todėl sakė tėvams pirmiausiai suteikti pagalbą. Skelbimą rado rugpjūčio 1 dieną ir perdavė mamai, jog ieškomas pasimetęs šuo. Nusiuntė mamai nuotraukas ir paklausė, ar tas šuniukas, ir davė telefono numerį, kad pasiskambintų dėl to, kad tai yra tų žmonių šuniukas. Kaip suprato, mama susisiekė su šeimininke. Skelbimo turinio nepamena. Žino, kad vienas skelbimas buvo su atlygiu, kitas - be, bet į tokius dalykus nekreipė dėmesio. Po to, kai mama paskambino šeimininkei ir papasakojo, kas įvyko, įėjo per profilį ir pamatė daugiau skelbimų. Su mama apie tai, kad už šuniuką siūlomas atlygis, nekalbėjo, ji nežinojo, nebent iš nuotraukų. Nežino, ar mama žinojo apie atlygį (2 t. 94-96 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja D. M. parodė, kad jos tėvai buvo išvažiavę ir grįžo vakare su Jorkšyro terjero šuniuku. Jos brolis labai apsidžiaugė, bet mama pasakė, kad tas šuniukas yra ne mūsų, kad rado ir jį reikės grąžinti šeimininkams. Mama jos paprašė, kad ieškotų skelbimų facebooke, socialiniuose tinkluose, gal kam dingo šuniukas, jei pamatys, pasakyti. Tėvai aiškino, kad jie buvo sustoję (duomenys neskelbtini) prie „(duomenys neskelbtini)“, tas šuniukas buvo pasimetęs, ten bėgiojo. Mama iš gailesčio, norėdama apsaugoti jį, jį paėmė. Ji kiekvieną dieną facebooke žiūrėjo skelbimus, tačiau jų nematė. Skelbimą pamatė jos sesuo D. Kiek pamena, apie sumokėjimą nebuvo kalbos. Ji policininkei nesakė, kad tas šuniukas jai padovanotas, negalėjo taip sakyti. Jai nebuvo žadėta padovanoti šuniuką, nes prieš metus jai tėtis buvo padovanojęs šunį biglį, todėl kito jai nereikėjo. Ji nepamena, ar mama prašė atlygio už šunį. Skelbimą, kurį rado sesuo, skaitė jau po visko. Ji neužfiksavo, ar ten buvo kažkas apie atlygį, nepamena. Ji negirdėjo, kai mama skambino šuniuko savininkams. Kad už šuniuką galima gauti pinigų, sužinojo, kai prasidėjo teismai, tada su tėvais kalbėjo. Kai atvyko policijos pareigūnai, apie pinigus kalbos negirdėjo. Parvežtu šuniuku rūpinos: išmaudė, pašėrė, sulašino vaistų nuo blusų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nors liudytojos D. M. ir D. M. parodė, kad jų tėvai A. M. ir B. M. norėjo grąžinti šunį jo savininkams, nes parsivežę šunį prašė dukrų socialiuose tinkluose ieškoti skelbimų apie dingusius šuniukus, tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nesiremia šių liudytojų parodymais, kadangi jos yra nuteistųjų dukros ir suinteresuotos bylos baigtimi, be to, jų parodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, kad A. M. ir B. M. nesiekė šuns pasisavinti ir valdyti kaip savo, nes, kaip nurodė liudytojos, šuneliu buvo rūpinamasi, jis buvo maudomas, perkami vaistai nuo parazitų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. ir B. M., pagrobdami svetimą turtą (šunį), veikė tiesiogine tyčia, kadangi šios aplinkybės yra įrodytos nukentėjusiojo V. J., liudytojų L. J., S. J., E. T. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei rašytine bylos medžiaga (2017-07-26 protokole-pareiškime, 2017-07-26 įvykio vietos apžiūros protokole, 2017-08-02 kitų objektų apžiūros protokole, 2017-08-03 kitų objektų apžiūros protokole, 2017-08-01 įvykio vietos ir kitų objektų apžiūros protokole, išraše iš VĮ „(duomenys neskelbtini)“ duomenų bazės užfiksuotais duomenimis), kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja.

Nuteistojo A. M. apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad liudytojai S. J. ir E. T. yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes A. M. buvo apskundęs šių pareigūnų neteisėtus veiksmus jo namų valdoje nepilnamečių vaikų akivaizdoje. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojai S. J. ir E. T. galėjo apkalbėti nuteistuosius A. M. ir B. M.. Šie liudytojai byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes nurodė iš esmės vienodai, šių liudytojų duoti parodymai nuoseklūs, logiški ir aiškūs, laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti faktiniai duomenys, tai nukentėjusiojo V. J., liudytojos L. J. parodymai, vaizdo įrašuose esantys duomenys ir kt. Manyti, kad liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykių aplinkybės, o nuteistųjų A. M. ir B. M. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti liudytojų S. J. ir E. T. parodymais.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų, nuteistieji A. M. ir B. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta šuns verte. Nuteistojo A. M. manymu, „Yorkshire Terrier“ veislės šunys su kilmės dokumentais kainuoja apie 600-700 Eur, be kilmės dokumentų jie kainuoja daug pigiau. Be to, išlaidos, susijusios su šuns priežiūra, negali būti įskaičiuojamos į šuns vertę. Nuteistosios B. M. teigimu, Jorkšyro terjerų (Yorkshire Terrier) šuns, neturinčio kilmės dokumentų, pardavimo kaina yra iki 200 Eur, yra skelbimų kad šunį dovanoja. Nukentėjusysis V. J. nepateikė jokių įrodymų, kad šunį pirko (duomenys neskelbtini) už 1300 Eur, nepateikė jokių įrodymų, kad kartu su jo parvežimu, žymėjimu, skiepijimu jo vertė 1700 Eur. Įvertinus rinkoje parduodamų šunų kainą, šuns kilmei keliamus reikalavimus ir šios bylos faktines aplinkybes, šio šuns vertė galėjo nesiekti ir 100 Eur.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnyje numatyta vagystė kvalifikuojama pagal turto vertę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnio 1 dalyje pateiktu turto vertės išaiškinimu (didelės vertės turtu laikytinas turtas, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos). Turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį aptariama nusikalstama veika atribojama nuo sunkaus nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo ar administracinio nusižengimo. Pagal teismų praktiką kvalifikuojant veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-147-511/2016).

Nagrinėjamu atveju A. M. ir B. M. pagrobė „Yorkshire Terrier“ veislės kalytę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek šuniuko įsigijimo kaina, tiek ir išlaidos, patirtos auginant ir prižiūrint konkretų šuniuką, yra turto vertinimo priemonės, kurios turi būti vertinamos kartu su kitais objektyviais duomenimis (duomenys apie šuns amžių, sveikatos būklę ir kt.), nustatant konkrečią sumą, atsižvelgiant į pagrobto turto rinkos vertę. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis V. J. parodė, kad šuo pirktas (duomenys neskelbtini) sūnui. Buvo ieškoma „mini Yorkshire Terrier“ veislės šuns, sveriančio iki 1 kg. Tokie šuniukai ganėtinai brangūs. Jie rado šuniuką už 1 300 eurų, tačiau su parvežimu, žymėjimu gavosi 1 700 – 1 800 eurų kaina. Reikėjo susitvarkyti dokumentus, reikalingus pervežti šuniuką į (duomenys neskelbtini). Šuo pirktas dviejų mėnesių amžiaus, dabar jam trys metai. Yra šuns pasas, visi duomenys surašyti. Dokumentus pateikė policijos pareigūnams. Šuns pase įrašyta kilmė, čipo numeris, padaryti skiepai, kad galėtų vežtis į užsienį. Pirkimo dokumentų nėra. Šuns veislė tiksli. Šuo 2-3 dienas prieš byloje nagrinėjamą įvykį buvo paimtas iš kirpyklos. Kirpyklos paslaugos kainuoja nuo 20-50 eurų, ten kerpa nagus, tvarko plaukus, šuo buvo su kasytėmis. Šuo turi visus dantis. Dėl burnos kvapo, tai šuns burnoje yra lizocinas, kuris naikina bakterijas ir duoda šį kvapą. Liudytoja L. J. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad šuniuką daugiau nei prieš tris metus pirko savo sūnui, mokėjo brangiai. Šuniukas buvo pirktas (duomenys neskelbtini). Lietuvoje turbūt tokių yra, bet jis norėjo garantijos, kad tikrai bus mažiukas. Kaip šuniukas atvažiavo į (duomenys neskelbtini), nežino. Vyras pirko, mokėjo brangiai, virš tūkstančio eurų, ji į tai nesikišo. Nuteistieji A. M. ir B. M., apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nukentėjusiojo V. J. nurodyta šuns vertė yra per didelė, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, nes „Yorkshire Terrier“ veislės šunys su kilmės dokumentais kainuoja apie 600-700 Eur, be kilmės dokumentų jie kainuoja daug pigiau, tačiau jokių savo tokius teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti viso proceso metu nukentėjusiojo V. J. nuosekliais parodymais, kad jam priklausančios „Yorkshire Terrier“ veislės kalytės vertė 1 700 eurų. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, iš jų – ir apibūdinančias nuteistųjų A. M. ir B. M. konkrečius veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. M. ir B. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jų padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį.

Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji A. M. ir B. M. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-03-05 nuosprendį ir juos išteisinti, kaip to apeliaciniais skundais prašo nuteistieji, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistiesiems A. M. ir B. M. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistųjų A. M. ir B. M. padarytą veiką, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-03-05 nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais ir nuteistųjų atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų A. M. ir B. M. apeliacinius skundus atmesti.