Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. M., nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų V. N. (V. N.), O. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., E. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai turinei ir neturtinei žalai atlyginti patenkinti iš dalies ir V. N. iš AB (duomenys neskelbtini) priteista 3120 Lt turtinei žalai atlyginti bei iš E. M. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti; o O. N. iš E. M. priteista 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Dėl 5 procentų palūkanų nukentėjusiesiems V. N. ir O. N. pripažinta teisė kreiptis civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteista už tai, kad vairuodama kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sužaloti du žmonės, o būtent:

ji 2009 m. liepos 6 d., apie 17.40 val., Vilniaus r., kelyje (duomenys neskelbtini) 17 km. 30 m., vairuodama G. M. priklausantį automobilį „Audi 100”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106, 107 punktų reikalavimus, nes vairuodama automobilį nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, įvažiuodama į kelią iš kiemo nedavė kelio juo važiuojančiam motociklui „Suzuki LS 650”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu nukentėjo motociklo vairuotojas V. N. (V. N.), kuriam dėl dešinio blauzdikaulio išorinio krumplio bei šeivikaulio lūžio, kairiojo stipinkaulio lūžio, muštinės žaizdos dešinės akies viršutiniame voke ir kairėje blauzdoje, nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir kartu važiavusi keleivė O. N., kuriai dėl daugybinių dantų nuskilimų ir lūžių, kairiojo stipinkaulio bei blauzdos kaulų lūžių, dešinės blauzdos abiejų kulkšnių lūžių nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistoji apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendį pakeisti - atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal vyro G. M. laidavimą be užstato (LR BK 40 str.) arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių (LR BK 39 str.).

Apeliantės nuomone, nuosprendis dalyje dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo pirmosios instancijos teismo buvo priimtas, neatsižvelgus į byloje pateiktas aplinkybes bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Nors byloje yra visos sąlygos pritaikyti LR BK 40 str. ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra vienos iš LR BK 40 str. 2 d. numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos.

Apeliantė nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, su prašoma priteisti 15 000 Lt neturtine žala ji sutiko ir jos neginčijo, ir tai pareiškė teismo posėdyje. Aplinkybė, kad ji neturi turto ir pakankamai pajamų, neturėtų būti laikoma aplinkybe, trukdančia taikyti LR BK 40 str. nuostatas. LR BK 40 str. 2 d. 3 p. yra aiškiai nurodyta, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, arba įsipareigoti ją atlyginti, tačiau jokiais būdais neapibrėžia, kokio dydžio ta atlyginta žalos dalis turi būti. Apeliantė skunde pažymi, kad pagal savo finansines galimybes nukentėjusiems yra išmokėjusi 900 Lt ir toliau vykdo bei vykdys savo įsipareigojimus atlyginti žalą tiek O. N., tiek V. N. iki visiško žalos atlyginimo. Nors ji ir neturi pakankamai pajamų bei turto, tačiau turi pastovų darbą, gauna atlyginimą - jos finansinė padėtis yra stabili, todėl nukentėjusiems padarytą žalą, nors ir dalimis, atlygins pilnai. Be to, ji savo kaltę pripažįsta visiškai ir dėl to labai gailisi, savo noru davė parodymus, nebandė klaidinti teismo ir išvengti baudžiamosios atsakomybės ar jos sušvelninti. Jos laiduotojas (jos vyras G. M.) yra nepriekaištingos reputacijos asmuo, puikiai žinantis jos asmeninį gyvenimą ir galintis daryti jai teigiamą įtaką. Jis laikytinas teismo pasitikėjimo vertu asmeniu. Apeliantės nuomone, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, ji turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduota pagal laidavimą G. M..

Be to, apeliantė skunde pažymi, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nieko nepasisakė, dėl jos gynėjo ginamojoje kalboje pateikto prašymo taikyti jos atžvilgiu LR BK 39 str. ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių. Apeliantės nuomone, teismas jos atžvilgiu galėjo pritaikyti ir šį straipsnį, nes ji atitinka visas jame nurodytas sąlygas - nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Nukentėjusysis – civilinis ieškovas V. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendį, priteisti iš atsakovės E. M. 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų solidariai jo naudai advokato paslaugoms apmokėti turėtas išlaidas.

Apeliantas nesutinka su nusprendžiu dalyje dėl reikalavimo priteisti 5 procentus metinių palūkanų, atmetimo. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti palūkanas. Nusikaltimu padaryta žala yra pagrindas civilinei deliktinei atsakomybei kaip turtinei prievolei - pareigai atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą - atsirasti, todėl nukentėjusysis, patyręs žalos dėl nusikaltimo, turi teisę reikalauti iš kaltininko įstatymų nustatyto dydžio metinių palūkanų nuo priteistos neatlygintos sumos. Palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais dėl prievolės pažeidimo (CK 6.261 straipsnis), t. y. dėl pareigos atlyginti padarytą žalą nevykdymo, jų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja. Ši norma leidžia vadovautis civilinio proceso normomis, bet nedraudžia taikyti civilinių įstatymų, baudžiamojoje byloje nagrinėjant civilinį ieškinį. Nagrinėdamas civilinį ieškinį, teismas privalo vadovautis ir civiliniais įstatymais, ką, beje, pirmosios instancijos teismas ir darė, spręsdamas dėl nukentėjusiosios sveikatos sužalojimo padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismo nuoroda į BPK 336 straipsnio 2 d., pagal kurį nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos, todėl pareiga vykdyti teismo nustatytą prievolę nuteistajam atsiranda nuosprendžiui įsiteisėjus ir pateikus jį vykdyti, nepagrįsta. Ir pagal civilinio proceso taisykles sprendimas šalims tampa privalomas įsiteisėjus teismo sprendimui. Tačiau tai netrukdo teismams taikyti CK 6.37 str. 2 d. Todėl, apelianto nuomone, iš atsakovės priteistina 5 procentai palūkanų.

Pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme už advokato paslaugas buvo sutarta už civilinio ieškinio surašymą sumokėti 1000 Lt ir PVM bei 500 Lt ir PVM atitinkamai, bei už vieną atstovavimo valandą mokėti 100 Lt ir PVM. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodytų išlaidų patvirtinančių dokumentų neturėjo, nes dėl lėšų trūkumo jos nebuvo sumokėtos. Jos buvo sumokėtos vėliau, todėl išlaidas patvirtinantis dokumentas pridedamas prie apeliacinio skundo. Už apeliacinio skundo surašymą apeliantas sumokėjo advokatui 726 Lt. Apelianto nuomone, kadangi jo turėtos proceso išlaidos (2420 Lt) pagrįstos pateiktais dokumentais, jos priteistinos iš atsakovės.

Nukentėjusioji – civilinė ieškovė O. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendį, priteisti solidariai iš atsakovų E. M. ir AB (duomenys neskelbtini) jos naudai 8520,44 Lt (1361+4474,80+2684,64) ir 4985,43 JAV dolerių tur­tinės žalos bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovų solidariai jos naudai advokato paslaugoms apmokėti turėtas išlaidas. Apeliantė nesutinka su skundžiamu nusprendžiu dalyje dėl reikalavimo at­lyginti turtinę žalą atmetimo ir nurodo, jog iš 2009-07-14 Medicininių dokumentų išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad patirtų sužalojimų pasėkoje jai buvo taikytas sekantis gydymas ir nustatytos tokios rekomendacijos režimui ir darbui: 6 savaitėms sugipsuotas kairysis riešas bei uždrausta jį apkrauti 2 mėnesius (iki 2009-09-06); sugipsuota dešinė ir kairė kojos; vaikščioti su vaikštyne, vėliau su 2 ramentais neminant dešinės kojos 2 mėnesius; vaikščioti neminant kare koja 4 mėnesius; taikyti reabilitacinį gydymą.

Iš patirtų sužalojimų matyti, kad ji buvo visiškai neįgali, negalėjo pasirū­pinti nei savimi, nei vyru, nei vaikais, todėl jai buvo reikalinga kitų žmonių pagalba. Ji paprašė savo pusseserės L. K. K. padėti slaugyti ir prižiūrėti ją su vyru bei jų mažamečius vaikais, dėl ko pastaroji, dirbdama AB (duomenys neskelbtini), buvo paėmusi nemokamas atostogas nuo 2009-07-27 iki 2009-08-28, t.y. 25 darbo dienoms. Už šį laikotarpį L.K. K. iš darbovietės negavo 1361,00 Lt pajamų (25 d. x 54,44 Lt), kurias apeliantė privalėjo kompensuoti. Taigi, apeliantės nuomone, L. K. K. už jos, jos vyro slaugymą ir vaikų priežiūros laikotarpį negautos pajamos priteistinos iš atsakovų.

Kadangi L. K. K. negalėjo apeliantės bei jos vyro slaugyti bei pržiūrėti jų vai­kus po 2009-08-28, apeliantė kreipėsi pagalbos į savo mamą (L. S.), gyvenančią JAV. Tuo tikslu mamai darbdavio buvo suteiktos neapmokamos atostogos nuo 2009-09-05 iki 2009-10-13. Už šį laikotarpį mama negavo pajamų - 4985,43 JAV dolerių (27 darbo dienos x 8 val. x 23,0807 JAV dolerių), kurias, apeliantės įsitikinimu, jai privalo kompensuoti. Ši pinigų suma L. S. buvo kompensuota.

Apeliantė skunde nurodo ir tai, kad pagal gydytojų rekomendacijas jai buvo taikytas reabilitacinis gydymas, todėl jai reikėjo vykti į AB sanatoriją (duomenys neskelbtini). Jos vaikams tuo metu buvo 4 ir 5 metukai. Matydami mamos ir tėvo sužalojimus vaikai labai pergyveno, juos buvo ištikęs šokas, jie jokiu būdu nenorėjo pasilikti be tėvų Vilniuje, dėl to juos teko pasiimti su savimi į sa­natoriją. Taip pat ir jai buvo lengviau, kai jos vaikai buvo šalia, tai veikė raminamai ir pri­sidėjo prie greitesnio pasveikimo po patirtų traumų. Kadangi apeliantė negalėjo sanatorijoje prižiūrėti vaikų, į sanatoriją jų priežiūrai teko važiuoti ir jos mamai L. S.. Už mamos ir vaikų apgyvendinimą teko sumokėti pagal sąskaitas (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 4474,80 Lt bei 2684,64 Lt atitinkamai. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai šioje dalyje ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad sanatorijoje tam išleistos lėšos (4474,80 Lt ir 2684,64 Lt) būtų suteikusios galimybę nukentėjusiosios motinai pasirūpinti anū­kais ir jų maitinimu bei galimybe pasimatyti jiems su tėvais. Apeliantės nuomone, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, iš atsakovės priteistinos už L. S. ir vaikų apgyvendinimą sanatorijoje sumokėtos piniginės lėšos.

Pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme už advokato pa­slaugas buvo sutarta už civilinio ieškinio surašymą sumokėti 1000 Lt ir PVM bei 500 Lt ir PVM atitinkamai, bei už vieną atstovavimo valandą mokėti 100 Lt ir PVM. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantė nurodytų išlaidų patvirtinančių dokumentų neturėjo, nes dėl lėšų trūkumo jos nebuvo sumokėtos. Jos buvo sumokėtos vėliau, todėl išlaidas patvirtinantis doku­mentas pridedamas prie apeliacinio skundo. Už apeliacinio skundo surašymą ji sumokėjo advokatui 726 Lt. Todėl, apeliantės nuomone, ad­vokato paslaugoms apmokėti turėtos išlaidos (2420 Lt) priteistinos iš atsakovės.

Apeliantės nuomone, nepagrįstai teismas, manydamas, jog reikalavimas yra nepagrįstas (priešlaikinis), atmetė reikalavimą priteisti iš nuteistosios 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki spren­dimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstaty­mai arba šalių susitarimai. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti palūkanas. Nusikaltimu pada­ryta žala yra pagrindas civilinei deliktinei atsakomybei kaip turtinei prievolei - pareigai atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą - atsirasti, todėl nukentėjusysis, patyręs žalos dėl nusikaltimo, turi teisę reikalauti iš kaltininko įstatymų nustatyto dydžio metinių palūkanų nuo priteistos neatlygin­tos sumos. Palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais dėl prievolės pažeidimo (CK 6.261 straipsnis), t. y. dėl pareigos atlyginti padarytą žalą nevykdymo, jų paskirtis yra skatinti skolinin­ką kuo greičiau įvykdyti prievolę (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). BPK 113 straipsnio 2 dalyje nusta­tyta, kad jeigu nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja. Ši norma leidžia vadovautis civilinio proceso normomis, bet nedraudžia taikyti civilinių įstatymų, baudžiamojoje byloje nagrinėjant civilinį ieški­nį. Nagrinėdamas civilinį ieškinį, teismas privalo vadovautis ir civiliniais įstatymais, ką, beje, pirmo­sios instancijos teismas ir darė, spręsdamas dėl nukentėjusiosios sveikatos sužalojimo padarytos tur­tinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismo nuoroda į BPK 336 straipsnio 2 d., pagal kurį nuosprendis įsiteisėja nuo apeliaci­nės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos, todėl pareiga vykdyti teismo nustatytą prie­volę nuteistajam atsiranda nuosprendžiui įsiteisėjus ir pateikus jį vykdyti, nepagrįsta. Ir pagal ci­vilinio proceso taisykles sprendimas šalims tampa privalomas įsiteisėjus teismo sprendimui. Ta­čiau tai netrukdo teismams taikyti CK 6.37 str. 2 d. Todėl iš atsakovės priteistina 5 procentai pa­lūkanų.

Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios skundą tenkinti, nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų skundus atmesti, nukentėjusysis, civilinis ieškovas prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, o jų skundus patenkinti, prokurorė prašė nuteistosios skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų skundus tenkinti iš dalies.

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nuteistosios skundo argumentų.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (Lietuvos Respublikos BK 40 str.), neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, ko pasėkoje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismas, apeliantės įsitikinimu, nepagrįstai konstatavo, jog jos atžvilgiu nenustatyta viena iš Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų.

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos nurodo pagrindines sąlygas, kurioms esant galima asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog apeliantė padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., to neginčija ir pati apeliantė. Apeliantės padaryta nusikalstama veika yra priskiriama prie neatsargių nusikaltimų. Taigi akivaizdu, kad BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo klasifikacija, priskyrimu neatsargiam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra.

Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje yra laiduotojo G. M. (G. M.) prašymas perduoti E. M. laiduotojo atsakomybei pagal laidavimą, kuriame nurodyta, kad E. M. yra jo žmona, su kuria jis kartu gyvena 16 metų, turi dukrą, jis nuo 2002 m. balandžio 17 d. dirba UAB (duomenys neskelbtini) mašinistu, darbe pasižymi darbštumu ir pareigingumu, kolektyve yra gerbiamas ir vertinamas, jokių įspėjimų ar papeikimų nėra turėjęs, nėra teistas. G. M. įsitikinimu, jis yra tinkamas asmuo būti savo žmonos laiduotoju, nes puikiai žino žmonos asmeninį gyvenimą ir gali daryti jai teigiamą įtaką (b.t. 2, b.l. 32). G. M. prašyme nurodytus teiginius patvirtina byloje esanti UAB (duomenys neskelbtini) charakteristika, santuokos liudijimo, gimimo liudijimo patvirtintos kopijos (b.t. 2, b.l. 34-35). Pirmosios instancijos teismo iniciatyva išreikalauti duomenys patvirtina tai, kad G. M. dirba UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), praeityje neteistas, nebuvo baustas ir administracine tvarka (b.t. 2, b.l. 96-100). Įvertinus aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog sutuoktinis G. M. turi autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui – savo žmonai E. M., ir gali jai daryti teigiamą įtaką.

Kaip matyti iš bylos duomenų, visos BK 40 straipsnio 1 dalies sąlygos byloje yra, tačiau BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos ir kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Teismų praktikoje konstatuota, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma ir tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-84/2010, 2K-P-82/2010). Taigi, tokiu atveju asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, E. M. praeityje nėra teista (b.t. 1, b.l. 65), t.y. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, ką pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino pastarosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe, taip pat apeliantė iš dalies atlygino ir nukentėjusiesiems padarytą žalą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė nukentėjusiajai O. N. pašto perlaidas pradėjo siųsti dar ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiajai O. N. buvo išmokėta 800 Lt (b.t. 2, b.l. 30). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, E. M. teismui pateikė patvirtintas kvitų kopijas, iš kurių matyti, jog nukentėjusiajai O. N. be aukščiau paminėtos sumos buvo papildomai pervesta 1350 Lt, nukentėjusiajam V. N. buvo pervesta 1250 Lt. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantė, siekdama padėti nukentėjusiajai O. N., jos naudai įgijo ir perdavė invalido vežimėlį tam, kad ji galėtų laisvai judėti gydymo metu (b.t. 2, b.l. 29). Svarbu pažymėti ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BK 59 str. 2 d. nuostatomis, skundžiamu nuosprendžiu apeliantės atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog E. M. savo noru stengėsi nukentėjusiesiems atlyginti bent dalį padarytos žalos. Kaip aukščiau jau buvo minėta, apeliantė nusikalstama veika padarytą žalą pradėjo atlyginti dar ikiteisminio tyrimo metu, byloje esančios perlaidų kvitų patvirtintos kopijos patvirtina tai, kad apeliantė periodiškai daro pašto perlaidas nukentėjusiesiems. Be to, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji turi turto, iš kurio galėtų padengti nukentėjusiesiems jos nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Tai patvirtina byloje esantys Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-02-18 nutarimas, kuriuo ikiteisminio tyrimo metu buvo laikinai apribotos apeliantės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą bei automobilį (b.t. 1, b.l. 71-91, 97-98). Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. M. dirba (duomenys neskelbtini) mokykloje, gauna pastovias pajamas, (duomenys neskelbtini) mokykloje charakterizuojama itin teigiamai, kaip aukštos kultūros, tolerantiškas, turintis gerą širdį, gebantis kiekvienam padėti žmogus (b.t. 1, b.l. 67, b.t. 2, b.l. 10, 31).

Tokiu būdu, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą bei atsižvelgusi į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytos dvi apeliantės atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nenustatyta pastarosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ji praeityje neteista, nebausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog E. M. atžvilgiu negalima taikyti LR BK 40 str. nuostatų, kadangi nėra pagrindo manyti, jog ji visiškai atlygins nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos LR BK 40 str. numatytos būtinos sąlygos taikyti apeliantės atžvilgiu atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra pagrindas manyti, jog E. M. visiškai atlygins nukentėjusiesiems nusikalstama veika padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų ir jos atleidimas atitiks bausmės tikslus. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis naikintinas, E. M. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 40 str. pagrindu, o baudžiamoji byla nutrauktina.

Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad apeliantės atžvilgiu nėra pagrindo taikyti LR BK 39 str. nuostatų ir ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių. Pagal minėto straipsnio nuostatas teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra ne mažiau kaip dvi Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Skundžiamu nuosprendžiu yra nustatyta tik viena Baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. numatyta apeliantės atsakomybę lengvinanti aplinkybė (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Dėl nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentų.

Dėl nukentėjusiosios O. N. skundo argumentų, susijusių su turtinės žalos atlyginimu.

Nukentėjusioji O. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendį, priteisti solidariai iš atsakovų E. M. ir AB (duomenys neskelbtini) jos naudai 8520,44 Lt (1361+4474,80+2684,64) ir 4985,43 JAV dolerių tur­tinės žalos. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos ieškinį dalyje dėl L. K. K. negautų pajamų (1361 Lt), slaugant nukentėjusiąją, jos vyrą bei prižiūrint vaikus, dėl L. S. negautų pajamų (4985,43 JAV dolerių), slaugant nukentėjusiąją, jos vyrą bei prižiūrint vaikus, dėl papildomų išlaidų už L. S. ir nepilnamečių vaikų apgyvendinimą sanatorijoje (duomenys neskelbtini) (4474,80 Lt, 2684,64 Lt).

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pagal CK 6.249 straipsnį žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Nukentėjusioji O. N. apeliaciniame skunde nurodo, jog iš patirtų sužalojimų matyti, kad ji buvo visiškai neįgali, negalėjo pasirū­pinti nei savimi, nei vyru, nei vaikais, todėl jai buvo reikalinga kitų žmonių pagalba. Ji paprašė savo pusseserės L. K. K. padėti slaugyti ir prižiūrėti ją su vyru bei jų mažamečius vaikais, dėl ko pastaroji, dirbdama AB (duomenys neskelbtini), buvo paėmusi nemokamas atostogas nuo 2009-07-27 iki 2009-08-28, t.y. 25 darbo dienoms. Už šį laikotarpį L. K. K. iš darbovietės negavo 1361,00 Lt pajamų (25 d. x 54,44 Lt), kurias apeliantė privalėjo kompensuoti. Tokį patį reikalavimą nukentėjusioji buvo pateikusi ir civiliniame ieškinyje.

Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina tai, jog nukentėjusioji O. N. eismo įvykio metu patyrė sužalojimus, jai buvo nustatyti daugybiniai dantų nuskilimai ir lūžiai, kairiojo stipinkaulio bei blauzdos kaulų lūžiai, dešinės blauzdos abiejų kulkšnių lūžiai, t.y. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaip matyti iš išrašo iš medicininių dokumentų Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos kopijos, nukentėjusiajai buvo atliktos dvi operacijos (2009-07-06, 2009-07-08), po operacijos į namus tolimesniam gydymui buvo išrašyta tik patenkinamos būklės, nukentėjusiajai 6 savaites buvo uždėta kairiam riešui gipso longetė, galimas krūvis kairiam riešui tik po 2 mėnesių, buvo paskirtas vaikščiojimas su vaikštyne, vėliau su dviem ramentais neminant dešine koja, vaikščiojimas neminant kaire koja nustatytas 4 mėnesiams, paskirtas reabilitacinis gydymas (b.t. 1, b.l. 153). Kaip matyti UPB (duomenys neskelbtini) pažymėjimo Nr. 75-p L. K. K. dirba AB (duomenys neskelbtini) nuo 2004 m. rugpjūčio 30 d. sandėlininke – atrinkėja pagal neterminuotą darbo sutartį. Nuo 2009-07-27 iki 2009-08-28 L. K. K. suteiktos nemokamos atostogos administracijos leidimu slaugyti sergančius šeimos narius (b.t. 1, b.l. 154). Aplinkybę, jog L. K. K. buvo laikotarpiu nuo 2009-07-27 iki 2009-08-28 suteiktos nemokamos atostogos patvirtina ir AB (duomenys neskelbtini) įsakymo dėl atostogų suteikimo patvirtinta kopija (b.t. 1, b.l. 156). Byloje taip pat yra pateikta pažyma apie L. K. K. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį. Kartu su apeliaciniu skundu nukentėjusioji pateikė L. K. K. ranka rašytą raštelį, iš kurio matyti, jog ji už nukentėjusiųjų slaugą bei jų vaikų priežiūrą laikotarpiu nuo 2009-07-27 iki 2009-08-28, kuomet buvo paėmusi nemokamas atostogas, iš nukentėjusiųjų gavo 1400 litų (b.t. 2, b.l. 128). Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės bei tai, kad įvykio metu buvo nesunkiai sužalota sveikata ir apeliantės vyrui nukentėjusiajam V. N., patvirtina tai, jog paminėtu laikotarpiu iš tikrųjų buvo būtina kitų asmenų pagalba tiek pačiai nukentėjusiajai, tiek prižiūrint nukentėjusiųjų du vaikus, kuriems įvykio metu buvo keturi ir penki metukai. Tokiu būdu įvertinus aukščiau išdėstytą bei atsižvelgus į tai, kad prašomos priteisti išlaidos pagrįstos byloje esančiais dokumentais, prašoma priteisti 1361 Lt suma priteistina iš AB (duomenys neskelbtini), kadangi bendrai nukentėjusiesiems priteista žala neviršija LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d. 1 p. numatytos sumos dėl žalos asmeniui.

Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo apeliantei priteisti prašomas išlaidas, susijusias su L. S. negautomis pajamomis (4985,43 JAV dolerių), slaugant nukentėjusiąją, jos vyrą bei prižiūrint vaikus, taip pat išlaidas už L. S. ir nepilnamečių vaikų apgyvendinimą sanatorijoje (duomenys neskelbtini) (4474,80 Lt, 2684,64 Lt).

Kaip matyti iš byloje esančio įmonės (duomenys neskelbtini) žmogiškųjų išteklių vadovo asistentės 2009 m. rugsėjo 4 d. rašto, L. S. kreipėsi į savo darbdavį dėl nemokamų atostogų suteikimo, tačiau buvo nurodyta, jog nurodyta nedarbingumo priežastis nesuteikia L. S. teisės į nedarbingumą pagal Šeimos medicinos nedarbingumo įstatymą. Rašte nurodyta, kad L. S. yra galimybė suteikti atostogas nuo 2009 m. rugsėjo 5 d. iki 2009 m. spalio 13 d. imtinai, kadangi ji nėra išnaudojusi susikaupusių atostogų ir/arba asmeninių laisvadienių prieš paimdama neapmokamus laisvadienius. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės, teismui nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog L. S. iš tikrųjų buvo suteiktos neapmokamos atostogos nukentėjusiųjų slaugai bei jų vaikų priežiūrai ir ji už tam tikrą laikotarpį negavo pajamų, kurias nukentėjusieji pastarajai atlygino.

Taip pat nėra pagrindo priteisti nukentėjusiajai ir išlaidas už L. S. ir nepilnamečių vaikų apgyvendinimą sanatorijoje (duomenys neskelbtini) (4474,80 Lt, 2684,64 Lt). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog tarp E. M. padarytos nusikalstamos veikos ir aukščiau paminėtų nukentėjusiosios prašomų priteisti išlaidų nėra priežastinio ryšio.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Tiek nukentėjusysis V. N., tiek nukentėjusioji O. N. apeliaciniais skundais prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Respublikos CK 6.37 str. 1 d. nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais dėl prievolės pažeidimo (CK 6.261 str.), t. y. dėl pareigos atlyginti padarytą žalą nevykdymo nustatytu terminu, jų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos atlyginti minimalius kreditoriaus nuostolius, kuriuos jis patiria dėl skolininko pareigos neįvykdymo, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą. Minėtos įstatymo nuostatos reiškia, jog prievolė, visų pirma, turi būti (įstatymu, sutartimi, teismo sprendimu) konstatuota ir skolininkui pareikšta įvykdymui per nustatytą terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 str., turi būti trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (pvz., 3K-3-373/2006, 2K-234/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog pareiga vykdyti teismo nustatytą prievolę nuteistiesiems atsiranda nuosprendžiui įsiteisėjus ir pateikus jį vykdyti (2K-234/2010). Byloje nėra duomenų, jog prievolė dėl žalos atlyginimo yra pateikta vykdyti, todėl negalima kalbėti ir apie prievolės atlyginti nusikaltimu padarytą žalą pažeidimą. Įstatymas nenustato konkretaus termino per kurį turi būti savanoriškai įvykdyta prievolė atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, todėl remiantis CK 6.38 str. 1 d., pateikus teismo nustatytą žalos atlyginimo prievolę vykdymui, turi būti nustatytas protingas terminas prievolės savanoriškam įvykdymui ir tik po to, jei ji nevykdoma galima pripažinti, jog skolininkai nevykdo pareigos atlyginti žalą ir dėl šios priežasties nukentėjusysis patiria nuostolius. Tokių duomenų byloje nėra, todėl civilinio ieškinio dalis, kuria prašoma priteisti penkis procentus palūkanų, negalėjo būti tenkinta.

Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nėra pagrindo šiuo metu priteisti nukentėjusiesiems procesines palūkanas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje suformulavo sprendimą, kurio nenumato Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, reglamentuojančios civilinio ieškinio išsprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiųjų ieškinys šioje dalyje atmestinas. Tuo pačiu pažymėtina tai, jog atsiradus pagrindui nukentėjusieji su reikalavimu atlyginti procesines palūkanas galės kreiptis civilinio proceso tvarka.

Dėl proceso išlaidų priteisimo.

Nukentėjusieji apeliaciniais skundais prašo priteisti solidariai iš atsakovų E. M. ir AB (duomenys neskelbtini) tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ad­vokato paslaugoms apmokėti turėtas išlaidas (po 2420 Lt kiekvienam). Kartu su apeliaciniais skundais nukentėjusieji pateikė teismui turėtas proceso išlaidas patvirtinančius dokumentus – pinigų priėmimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini), sąskaitas – faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) (b.t. 2, b.l. 120-123, 131-134).

Nukentėjusiųjų prašymas priteisti jiems turėtas proceso išlaidas ad­vokato paslaugoms apmokėti atmestinas, nesant teisinio pagrindo jį tenkinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 5 d., kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iki visiško civilinio ieškinio patenkinimo paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-03-01 nutartį dėl E. M. priklausančio turto arešto.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, baudžiamojoje byloje laikinai nuteistosios nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą bei automobilį buvo apribotos Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-02-18 nutarimu (b.t. 1, b.l. 87-88). Šį nutarimą E. M. bei jos sutuoktinis G. M. apskundė Vilniaus rajono apylinkės teismui. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-03-01 nutartimi skundas buvo patenkintas iš dalies ir panaikintas Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-02-18 nutarimas laikinai apriboti nuosavybės teises dalyje dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą su statiniais, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent į 3393/9779 dalį pastato - gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir priklausančio G. M. apribojimo, kadangi E. M. sutuoktinis G. M. jį paveldėjo 2004-02-27 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (b.t. 1, b.l. 97-98). Baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu Vilniaus rajono apylinkės teismui buvo perduota 2010-08-31, t.y. jau pasibaigus E. M. atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės 6 mėnesių terminui. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Vilniaus rajono apylinkės teismas iš naujo aptariamos procesinės prievartos priemonės E. M. atžvilgiu nepaskyrė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p., 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistosios E. M. apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų V. N. (V. N.), O. N. apeliacinius skundu patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį, kuria E. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir nuteista 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., E. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

E. M., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti pagal laidavimą G. M. (G. M.) vieneriems metams šešiems mėnesiams be užstato, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Priteisti iš AB (duomenys neskelbtini) nukentėjusiosios – civilinės ieškovės O. N. naudai 1361 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt vieną litą) nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiųjų V. N., O. N. prašymą priteisti proceso išlaidas ad­vokato paslaugoms apmokėti atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iki visiško civilinio ieškinio patenkinimo palikta galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-03-01 nutartis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.