Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės K. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nustatė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ištirti įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymų vertinimo proceso metu darytina priešinga teisinė galutinė išvada nei konstatuota skundžiamame Kauno apylinkės teismo nuosprendyje. Esant tokiai teisinei situacijai apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis).Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Baudžiamojo proceso įstatymas aiškiai reglamentuoja, jog įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Įrodymais gali būti ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tariamas versijas. Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai ir kt.), gavimo šaltinį (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados ir tai yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.Kaltinamasis G. A., apklaustas pirmosios instancijos teisme, kaltu neprisipažino ir parodė, jog 2015 m. spalio 4 dieną pasibaigus naktinio klubo darbo laikui su draugais išėjo į lauką, taksi automobilių nebuvo, bet pamatė, kad stovi „(duomenys neskelbtini)“ automobilis, todėl paprašė pavežti juos iki picerijos. Visi buvo vartoję alkoholio, pajudino automobilį. Vairuotojas nenorom sutiko juos pavežti. Kai jis įsėdo į automobilį, pasigedo savo telefono, ėmė muistytis, jo ieškoti, todėl pasilenkė po vairuotojo kojomis kur ir rado savo telefoną. Kai lenkėsi ieškoti telefono, vairuotojas iš automobilio išlipo, bet ar visiškai išlipo jis negalėjo pasakyti. Vairuotojo kėdėje kaltinamasis tikrai nesėdėjo, jam buvo neįtikėtina, kad jis negalėjo užkurti automobilio. Nukentėjusysis užkūrė automobilį ir juos vežė, važiuodami gal ir triukšmavo, jokios įtampos nebuvo, nuotaika buvo gera, vyrai (M., S., D.) automobilio gale dainavo, visi kalbėjosi garsiai ir nebuvo jokios kalbos apie smurtą. Gatvių pavadinimų, kuriomis važiavo G. A. neprisiminė, nurodė, jog buvo važiuota gal (duomenys neskelbtini) gatve, tada (duomenys neskelbtini), ir bevažiuojant G. A. pastebėjo, jog nukentėjusysis važiuoja ne tuo keliu, todėl bakstelėjo jam į šoną, bet peiliu tikrai negrasino, gal jam tik pasirodė kaip grasinimas peiliu, iš šurmulio gal gavosi, kad buvo grasinama peiliu. Nei vienas neturėjo tuo metu peilio ir mano, jog jo žodžiai buvo kitaip interpretuoti, buvo žodžių žaidimas ir tai gal sukėlė vairuotojui išgąstį. Kažkuriuo metu vairuotojas sustojo ir jie visi išlipo, pasakė, kad nueis pėsti, nes vairuotojas išlipo ir kalbėjosi telefonu. Vairuotojas išlipo prie (duomenys neskelbtini), turėjo su savimi automobilio raktelius, negalėjo pasakyti ar vairuotojas stovėjo prie automobilio ar nuėjo. Išlipę ėjo link picerijos, kuri buvo (duomenys neskelbtini) prospekte ir prie (duomenys neskelbtini) autobusų stoties policijos pareigūnų buvo sulaikyti. Mano, kad nukentėjusiajam gal buvo stresas, nes buvo naktis, išgėrusi kompanija. Nei vienas kompanijoje nebuvo agresyvus, teistas ar turintis polinkį į nusikaltimus. Tvirtino, jog pagrindo ar nuojautos grasinti nebuvo, žmogus pats sutiko jiems padėti.Apeliacinės instancijos teisme kaltinamasis parodė, jog iškritus jo telefonui ir jo ieškant, G. A. persisvėrė jo paimti ir taip gavosi, kad nukentėjusįjį išstūmė, bet tai nebuvo bandymo užgrobti automobilio ar žalos padarymui. Baksnojimas į šoną, siekiant atkreipti dėmesį dėl triukšmo ir šurmulio automobilyje, buvo kuomet vairuotojas pasuko į (duomenys neskelbtini) prospektą, o ne link picerijos, esančios (duomenys neskelbtini)prospekte. Nukentėjusysis tuo metu buvo susijaudinęs, už tai ir jo parodymai tokie pradžioj buvo, po pirmo teisiamojo posėdžio jis nukentėjusiojo atsiprašė, o pirminės aplinkybės buvo sudiktuotos ir žmogus pasirašė jų neperskaitęs.Tačiau kaltinamojo kaltė įrodyta baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir atlikusi įrodymų tyrimą, nustatė, jog G. A. 2015 m. spalio 4 d. 05.30 val. prie (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įsėdęs ant UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „VW Caddy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekinės keleivio sėdynės, iš jo išstūmė Z. B. bei perlipęs per pavarų perjungimo svirtį ir atsisėdęs į vairuotojo vietą, bandė jį užvesti, o nepavykus to padaryti, Z. B. liepė jį su draugais vežti į piceriją, po ko važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, sudavė ne mažiau trijų smūgių kumščiu nukentėjusiajam Z. B. į dešiniąją ranką ir dešiniąją veido pusę bei grasinančiais žodžiais, tokiais kaip „...už blogą važiavimą padursiu peiliu“, grasino susidorojimu, po ko, nukentėjusysis Z. B. išsigandęs dėl grėsmės savo sveikatai ir gyvybei sustojo prie šviesoforo ir išlipęs iš automobilio pabėgo, tokiais savo veiksmais laikydamas nukentėjusįjį Z. B. baimėje ir netikrumo būsenoje ir duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.Nukentėjusysis Z. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad prie naktinio klubo atvyko pagal iškvietimą, pranešus apie užstrigusį liftą. Liftas buvo neužstrigęs, Z. B. buvo užsivedęs automobilį, aplinkui buvo vyrukai, jie šūkavo, lakstė, lipo į jo automobilį, pradėjo fotografuotis su juo ir gal tada ir iškrito G. A. ieškotas telefonas. Jį išstūmė iš automobilio. Atsakydamas į teisėjo klausimus, nurodė, jog jį pastūmė ir jis išlipo iš automobilio. Tas telefonas buvo surastas. Z. B. galėjo pasišalinti, baimės neturėjo, bet negalėjo palikti automobilio. Matė, kad viskas vyksta juokais, įsėdus jam į automobilį, jie reikalavo juos vežti. Nukentėjusysis sakė, kad negali, bet jie šūkavo ir suprato, kad neatstos, susigrūdo pro automobilio galą, sakė vežti, šaukė „pica, pica“, jis nesuprato kur reikia važiuoti. Z. B. suko ratus po centrą, kad kokį policijos ekipažą sutiktų, siekiant jų atsikratyti. Tuo metu vyrai, šaukė, dainavo, buvo didelis triukšmas. Jie pradėjo orientuotis kur jis važiuoja ir prie nukentėjusiojo sėdėjęs G. A. pradėjo baksnotis. Stukseno su alkūne. Jie Z. B. nieko nepadarė, nepuolė mušti, jis nesuprato kur važiuoti, nes visi šūkavo, vienas į dešinę, kitas į kairę rėkė. Sustojo prie (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) prospekto, užgesino automobilį ir iššoko, nes buvo neaišku kuo čia baigsis, gali prasidėti rimtesnis konfliktas, pasireiškė nepasitenkinimas kur važiavo Z. B., baksnojimas jo atžvilgiu. Nukentėjusysis teisme negalėjo patvirtinti, kad G. A. sakė, jog padurs jį peiliu. Išlipęs iš automobilio greitu žingsniu pasišalino, susiekė su dispečere ir pasakė, kad ji iškviestų policiją. Policija atvažiavo į (duomenys neskelbtini) prospektą, automobilio visos durelės buvo atidarytos, nebuvo valstybinių numerių, policija sakė rašyti pareikšimą dėl dingusių numerių, jie neatsirado.Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismo teisėjas pagarsino t. 1, b. l. 11-12 esantį pareiškimą kur nukentėjusysis parodė, kad jis buvo surašytas iš jo žodžių, jis buvo susijaudinęs, vyrai lindo į jo automobilį be jo leidimo, automobilį siūbavo, neva apversti norėjo, visi šaukė ir negalėjo suprasti pica ar peilis. Prisimena, kad sakė, jog padės jį į vietą, kuris taip sakė, negali pasakyti, jie visi kartu rėkė jam prie pat ausų, automobilio gale sulipę vyrai jo nelietė, šūkavo, sakė, kad „padės į vietą“, „seni, blogai važiuoji“, visi šaukė ir buvo didelė sumaištis. Tuo metu buvo susijaudinęs, o apklausos metu jau viskas buvo kitaip, toks įvykis neeilinis, suprato, kad prasidėjo grasinimai, galėjo prasidėti konfliktas dėl to turėjo palikti automobilį, suprato, kad neis susitarti, vyrai darėsi aršesni, nukentėjusysis pradėjo jausti grėsmę ir paliko automobilį, pradėjo jį stuksėti, sakė lyg jį „paklos“, prasidėjo grasinimai, truputį ir į veidą davė, bet netvirtino, kad mušė, gale sėdintys vyrai, nukentėjusiojo negalėjo pasiekti per pertvarą. Parodymus tyrėjai surašė pagal teisinę kalbą, o jis tyrėjams pasakojo laisvai.Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis Z. B. parodė, jog gavo iškvietimą dėl užstrigusio lifto su žmonėmis, tačiau kai nuvyko, liftas buvo tuščias. Jį lauke apstojo 4 vyrai, jie lakstė ir jis negalėjo išvažiuoti. Buvo 6 val. ryto. Vyrai įsiveržė į jo automobilį ir liepė važiuoti picos. Nukentėjusysis su jais pavažinėjo po miestą manydamas, kad jie apsiramins, gal sutiks policiją, tai sustos, tačiau vyrai neaprimo, važiuojant Z. B. kumščiavo į petį, ranką, kumščiavimas buvo švelnus, šalia jo sėdėjo G. A., jis junginėjo bėgio svirtį, kiti trys vyrai buvo krovininėje automobilio dalyje už nukentėjusiojo, bevažiuojant jie pradėjo darytis agresyvūs, jį stumdė, trukdė vairuoti, bet fakto dėl peilio, kad jis buvo ar matė, nepatvirtino. Z. B. išsigando, paliko automobilį ir pabėgo. Kai tik atvažiavo dėl užstrigusio lifto, vienu momentu jį iš automobilio išstūmė G. A., kaltinamasis dar pats bandė užkurti automobilį, bet neužkūrė, tada liepė Z. B. važiuoti. Jie rėkė vienas per kitą kaip išprotėję, sakė picos, picos. Po įvykio, kai davė parodymus, nukentėjusysis buvo labai susijaudinęs. Teisėjų kolegijos pirmininkui perskaičius t. 1, b. l. 11-12 esantį pareiškimo protokolą, nukentėjusysis jį patvirtino nurodydamas, kad viskas taip panašiai ir buvo, buvo daugiau nei čia parašyta. Peilio jis nematė, pradėjo jį kumščiuoti ir jis pabėgo. G. A. sakė „senį padėsiu“, bet kad gaus būtent su peiliu, nukentėjusysis neigė. Po duotais parodymais jis pasirašė, bet perskaitė neatidžiai.Teisėjų kolegijos pirmininkui perskaičius t. 2, b. l. 11-12 esantį teisiamojo posėdžio protokolą, nukentėjusysis patvirtino, kad šie parodymai teisingi, jie nesiskiria nuo kitų, viskas tas pats. Prieš teismą jam jokių grasinimų nebuvo. Kodėl pradiniuose parodymuose nurodytas peilis, negalėjo paaiškinti. Visa kita buvo, išskyrus patį peilį. Buvo jis susijaudinęs, supykęs, turi spec. vidurinį išsilavinimą.Ikiteisminio tyrimo metu Z. B. apklausos metu ankščiau duotus parodymus (pareikšimo protokole) patvirtino ir papildomai nurodė, kad į automobilio vidų įlipęs G. A. ir atsisėdęs keleivio vietoje pradėjo šūkauti, kad nori nusifotografuoti, o likę trys vyrai lauke pradėjo siūbuoti automobilį, norėdami jį apversti. G. A. nerimo vietoje, o kitas lauke buvęs vyras pradarė nukentėjusiojo dureles ir G. A. Z. B. išstūmė iš automobilio, išėmė automobilio raktelius iš užvedimo spynelės. Perlipęs pavarų perjungimo rankeną atsisėdo į vairuotojo pusę ir bandė užvesti automobilį, tačiau jam tas nepavyko. Kai nepavyko užvesti, tada pradėjo nukentėjusiajam sakyti, kad juos nuvežtų nusipirkti picos ir kiti trys vaikinai sulipo per automobilio galines bagažinės dureles į automobilį. Z. B. liepė nelipti, bet jo niekas neklausė. G. A. atsisėdo priekyje keleivio vietoje ir numetė Z. B. raktelius bei pradėjo visi rėkti „važiuojam“. Bijodamas, jog sugadins automobilį, nukentėjusysis atsisėdo ir sakė jiems, jog nedarytų nesąmonių, liptų lauk, tačiau jo niekas neklausė ir toliau jie šaukė, kad nori picos. Pradėjo važiuoti (duomenys neskelbtini) gatve, paskui pasuko į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) gatves, galvojo stabtels prie Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tačiau ten nebuvo jokių automobilių, durys bus užrakintos, todėl važiavo toliau. Jie sakė, kad nori į „(duomenys neskelbtini)“, o Z. B. pasuko į (duomenys neskelbtini) gatvę, nes ten yra (duomenys neskelbtini)policijos komisariatas, galvojo, gal koks policijos ekipažas pasimaišys. Vyriškiai pradėjo rėkti „kur čia seni važiuoji“ ir prie (duomenys neskelbtini) gatvės kaltinamasis pradėjo traukinėti rankinį stabdį, pradėjo kumščiu baksnoti jam į dešinę ranką, skausmo nesukėlė. Kai privažiavo prie (duomenys neskelbtini) gatvės, G. A. pradėjo kumščiu baksnoti jam į veidą. Z. B. pasuko į (duomenys neskelbtini) gatvę link (duomenys neskelbtini) prospekto, vyrai šaukė, kad blogai važiuoja, G. A. sakė „gausi su peiliu“. Nukentėjusysis suprato, kad jis turi peilį, nors jo ir nematė, bet išsigando, kad gali sunkiai jį sužaloti, nes prieš tai jis jau Z. B. kumščiais baksnojo, gali pradėti smarkiai muštis ir panaudoti minėtą peilį. Išsigandęs staigiai sustojo (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) prospekto sankryžoje, ištraukė raktelius ir nubėgo (duomenys neskelbtini) prospektu. Toliau nuėjęs pažiūrėjo ar jo nesiveja ir paskambinęs į dispečerinę pranešė, kad papuolė į bėdą ir tegul ji skambina į policiją. Būnant prie (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato atvažiavo policijos automobilis ir jis su pareigūnais nuvažiavo prie palikto automobilio, automobilyje vyriškių jau nebuvo. Apžiūrėjus automobilį, jis buvo neapgadintas, tik nuplėštas galinis valstybinis numeris. Nukentėjusysis G. A. atpažino kaip vyriškį, kuris jam grasino peiliu, fizinės žalos įvykio metu jam nebuvo padaryta, tik labai išsigando dėl savo sveikatos ar net gyvybės (t. 1, b. l. 25). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja D. L. parodė, kad ji kartu su Z. B. dirbo vienoje pamainoje 2015 m. spalio 4 d ir gavus iškvietimą į Putvinskio gatvę, ji išsiuntė mechaniką Z. B.. Po kiek laiko gavo iš jo pranešimą, kad nėra jokio sugedusio lifto, o dar už kokių 10 – 15 minučių jis jai paskambino ir paprašė skambinti policijai, nes jį užpuolė. Sakė, kad pabėgo iš savo automobilio, randasi Vytauto prospekte. Ji iškvietė policiją. Nukentėjusysis paskambino dar kartą ir pasakė, kad įsibrovė jaunuoliai, važiuojant prie jo priekabiavo, gąsdino ir jis pabėgo. Jis vėliau minėjo, kad tiek vaikinai vaikščiojo prie to klubo, kur jis nuvyko pagal avarinį iškvietimą. Jie buvo linksmai nusiteikę, galvojo, kad švenčiamas bernvakaris. Įsibrovė į automobilį ir prašė Z. B. pavežti picos, pakeliui pradėjo grasinti „duodam seniui į galvą“. Šis grasinimas liudytojai užsifiksavęs. Z. B. suprato, kad jėgos nelygios, todėl ir pabėgo. Smulkiai tų grasinimų jai Z. B. neminėjo, bet buvo išsigandęs, pasimetęs. Neminėjo, kad jam grasino peiliu. Policiją kvietė, nes jis buvo išsigandęs dėl savo gyvybės (t. 2, b. l. 12). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. V. parodė, kad jis, G. A., M. M. ir V. S. šventė naktiniame klube. Išėjus iš klubo nusprendė visi važiuoti kur nors pavalgyti. Kadangi taksi nebuvo, tai nebuvo su kuo važiuoti. Tada ir pamatė „Kauno liftai“ autobusiuką. Visi prašė vairuotojo pavežti juos, įkalbinėjo jį. Kol įkalbinėjo vairuotoją, pajudino jo automobilį. Kad vairuotojas būtų sakęs nelipti į automobilį, negirdėjo. Pavykus įkalbinti, visi sulipo į jo automobilį ir ėmė važiuoti. G. A. atsisėdo priekyje šalia vairuotojo, o jie visi sulipo į būdą. Kadangi buvo visi neblaivūs, tai automobilyje garsiai kalbėjo, šaukė, dainavo. Po to ėmė stumdytis, kažkas iš jų pargriuvo, todėl automobilyje buvo daug veiksmo ir triukšmo. Kas ką kalbėjo, automobilyje visai nesigirdėjo. Visi tik šaukė kažką apie piceriją. Tačiau pro automobilio pertvaros grotas matėsi vairuotojas ir šalia jo sėdintis G. A.. Jis vairuotojui nieko nedarė, matėsi tik, kad jie apie kažką kalbasi. Po to automobilis sustojo ir vairuotojas išlipo, nes turbūt neapsikentė jų riksmų ir dainavimo. Negirdėjo jokių grasinimų peiliu ar kitokių frazių vairuotojui. Vairuotojas policijai turbūt paskambino tik todėl, kad jie buvo neblaivūs ir todėl, kad jie buvo jo automobilyje. Gal todėl vairuotojas ir išsigando (t. 2, b. l. 12-13).Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas M. M. parodė, kad užsidarius naktiniam klubui visi norėjo važiuoti į piceriją, tačiau nebuvo taksi automobilių. Tada pamatė „Kauno liftai“ automobilį, todėl paprašė jo vairuotojo juos pavežti iki picerijos. Iš pradžių jis nesutiko, tačiau kelis kartus paprašius sutiko, todėl visi sulipo į automobilį ir ėmė važiuoti. Priekyje prie vairuotojo sėdėjo G. A., o jis ir dar du draugai buvo automobilio gale būdoje. Neprivažiavus picerijos automobilis sustojo netoliese autobusų stoties. Gal vairuotojas taip padarė, nes jam trūko kantrybė dėl to, kad jie linksmai leido laiką, dainavo. Jokių grasinimų negalėjo būti, nes jie važiavo į piceriją. Vairuotojui niekas negrasino. Galėjo vairuotojui tik sakyti, kur reikia sukti važiuojant į piceriją (t. 2, b. l. 13-14).Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. S. parodė, kad užsidarius naktiniam klubui visi nusprendė pratęsti šventę picerijoje „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra (duomenys neskelbtini) prospekte. Nesulaukę taksi automobilio, visi paprašė „Kauno liftai“ vairuotojo juos pavežti į tą piceriją. Jis pats sutiko juos pavežti, todėl jie sulipo į automobilį. G. A. atsisėdo priekyje, o jis bei dar du draugai susėdo į automobilio būdelę. Važiuojant automobilyje visi dainavo, juokavo. Negirdėjo, kad būtų kas nors grasinęs vairuotojui „duoti į galvą“, „padėti į vietą“. Nors matė G. A. per pertvaros groteles, tačiau nematė, kad jis vairuotojui baksnotų kur nors ar jam trenktų su ranka. G. A. taip pat kartu su jais juokavo ir dainavo. Kelionės metu net nekreipė dėmesio, kur važiuojama, tačiau vienu metu pamatė, kad vairuotojo nebėra. Visi dar 5 minutes pasėdėjo automobilyje, o po to nusprendė toliau eiti pėsčiomis. Po to juos sulaikė policija (t. 2, b. l. 14).Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas E. S. parodė, jog atsimena, kad tamsiu paros metu buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) prospekto ir (duomenys neskelbtini)sankryžoje laukia nukentėjusysis, iš kurio pavogtas automobilis. Su nukentėjusiuoju tada nuvyko prie (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) prospekto sankryžos, ten rado tuščią automobilį be valstybinio numerio. Pareiškėjas tada apibūdino asmenis, kurie vėliau buvo sulaikyti prie stoties ir pristatyti į komisariatą. Kiek atsimena, tai buvo situacija, kad asmenys iškvietė „Kauno liftų“ pagalbą ir asmenys buvo neblaivūs, elgėsi neadekvačiai, liepė vežti namo, nukentėjusysis vežė asmenis, nes bijojo dėl susidorojimo su juo ir gavus progai, metė automobilį bei pabėgo. Nurodė, jog nukentėjusysis minėjo, kad kažkuris iš asmenų pridėjo kumštį prie veido ir liepė vežti. Neatsimena, kad nukentėjusysis būtų sakęs, jog jam buvo grasinama su peiliu (t. 2, b. l. 22-23).Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. Č. parodė, kad policijoje buvo gautas pranešimas apie sulaikytus asmenis, kurie pristatyti į (duomenys neskelbtini) PK. Ten nuvykus buvo ir nukentėjusysis. Jis nurodė aplinkybes, pagal kurias buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Viskas pirminiame protokole yra užrašyta taip, kaip sakė nukentėjusysis. Kiek atsimena, tai nukentėjusysis sakė, kad jaunuoliai sulipo į jo automobilį, grasino panaudoti fizinę jėgą. Kuo pasireiškė tie grasinimai ir kaip juos paaiškino nukentėjusysis, neatsimena. Tačiau visuomet, kai pradeda ikiteisminį tyrimą pagal minėtą Baudžiamojo kodekso 145 straipsnį, tai nukentėjusiojo parodytus grasinimus rašo į kabutes. Šiuo atveju galėjo būti ir tam tikra nukentėjusiojo parodymų interpretacija protokole, nes nukentėjusysis minėjo, kaip tie chuliganai elgėsi. Todėl jis kaip tyrėjas ir nurodė protokole, kad į automobilį buvo įsiveržta iš chuliganiškų paskatų, nors nukentėjusysis taip tiesiogiai nebuvo parodęs. Nukentėjusysis savo parodymus perskaitė, dėl jų abejonių neturėjo, protokolą pasirašė. Kiek atsimena, tai nukentėjusysis buvo labai susijaudinęs, jis ilgai svarstė ar rašyti pareiškimą, nes tikrai bijojo. Iš paties nukentėjusiojo, liudytojų parodymų buvo matyti, kad grasinimai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo realūs. Jis taip sprendė dėl to, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pavartotas smurtas, užgrobtas automobilis, buvo reikalaujama atlikti tam tikrus veiksmus. Ikiteisminis tyrimas pradžioje buvo pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, o ne pagal to paties kodekso 145 straipsnį turbūt dėl to, kad buvo sulaikytas ne vienas, o keli įtariamieji. Nukentėjusysis sakė, kad grasino „seni, padėsiu tave į vietą“, peilis nebuvo rastas. Ką sakė nukentėjusysis, tas ir buvo parašyta (t. 2, b. l. 23-24).Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja L. T. parodė, kad ji šioje byloje atliko ikiteisminį tyrimą. Jo metu atliko papildomą nukentėjusiojo Z. B. apklausą dėl įvykio aplinkybių patikslinimo. Kiek atsimena, nukentėjusysis parodė, jog jam G. A. grasino su peiliu, dėl ko jis ir pabėgo iš automobilio. Nukentėjusysis parodė, kad grasinimai buvo išreikšti žodžiu. Tuos žodžius, kuriais buvo grasinama nukentėjusiajam, ji protokole užrašė kabutėse. Tai reiškia, kad jie buvo užrašyti pažodžiui taip, kaip juos nurodė pats nukentėjusysis. Kodėl vėliau G. A. įteiktame pranešime apie įtarimą yra nurodyta visai kita frazė kabutėse, paaiškinti negali. Tie žodžiai įtarime nurodyti kabutėse yra netikslūs, todėl nereikia jų suprasti ir vertinti pažodžiui. Jos nuomone, žodžiai „gausi su peiliu“ ir „padursiu su peiliu“ reiškia visiškai tą patį, o įtarime nurodytas antrasis pasakymas todėl, kad ji norėjo parodyti viską tiksliau, kaip buvo įvykio metu iš tikrųjų. Nukentėjusysis duodamas parodymus taip pat sakė apie smūgius jam. Tai galėjo būti protokole nurodyta kaip bakstelėjimai, nes, jos nuomone, žodžiai „bakstelėjimai, smūgiai“ tai tik žodžių žaismas ir reiškia tą patį. Su įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis atsisakė dalyvauti akistatoje (t. 2, b. l. 24-25).Be liudytojų parodymų kaltinimas pagrįstas ir rašytine bylos medžiaga. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad Z. B. pranešė apie tai, jog 2015 m. spalio 4 d. 5.30 val. (duomenys neskelbtini), keturi jaunuoliai iš chuliganiškų paskatų įsiveržė į jo tarnybinį „Kauno liftai“ automobilį, jį kartu su vairuotoju užgrobė, tyčiojosi iš vairuotojo, grasino jam susidorojimu, o vėliau apgadino automobilį. Tame pačiame protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis Z. B. parodė, jog tie jaunuoliai liepė juos vežti prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. Pakeliui iš jo juokėsi, tyčiojosi, o G. A. jam su kumščiu trenkė per veidą, šoną. Visi keturi jam grasino „padėti jį į vietą“, nes kažkuris turi peilį. Todėl jis iššoko iš automobilio ir pabėgo (t. 1, b. l. 11-12).Automobilio VW Caddy, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apžiūros protokole nurodyta, kad ant šio automobilio kairės pusės galinių durelių nėra valstybinio numerio. Rasti pirštų pėdsakai asmens identifikavimui netinkami (t. 1, b. l. 13-15).Policijos patrulių A. J. ir E. S. tarnybiniais pranešimais apie tai, kad nukentėjusysis Z. B. jiems paaiškino, jog Putvinskio gatvėje prie jo priėjo keturi neblaivūs asmenys, kurie jam liepė juos nuvežti prie stoties. Kadangi jie elgėsi agresyviai, grasino susidorojimu, tai jis išsigando ir (duomenys neskelbtini) prospekto ir (duomenys neskelbtini) gatvės sankryžoje pabėgo iš automobilio. Nuvykus su juo prie palikto automobilio, jis buvo tuščias. Ant automobilio nebuvo galinio valstybinio numerio (t. 1, b. l. 28, 33).Pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolai, kuriuose užfiksuota, kad 2015 m. spalio 4 d. G. A. buvo nustatytas 1,76 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 106), V. S. 1,56 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 75), M. M. 0,82 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 61), o D. V. 1,39 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 47).Taigi, ikiteisminio tyrimo metu G. A. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti nurodant, jog jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi, taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016 ir kt).Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimo realumą rodo aplinkybės, apibūdinančios veiksmus, jų formą ir pobūdį, kaltininko pavojingumą visuomenei, ginklo, peilių ar kitų priemonių turėjimas, jų demonstravimas, chuliganiškas elgesys. Pažymėtina, kad pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formali – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis.Nagrinėtinu atveju nors ir kaltinamasis neigia savo veiksmus grasinimo kontekste, o nukentėjusysis menkina grasinimo turinį ir suvokimą, tačiau vertinant nukentėjusiojo pirminio pareiškimo apie padarytą nusikaltimą protokolo turinį, matyti, kad Z. B., kuris atvyko pagal iškvietimą dėl lifto gedimo, ir nustačius, kad jokio gedimo nėra, jam atsisėdus, į jo darbinį automobilį, be leidimo įsėdo kaltinamasis, kiti kartu su juo buvę trys vyrai pradėjo siūbuoti jo automobilį, norėdami apversti. Paskui buvo atidarytos vairuotojo durelės ir G. A. pro jas išstūmė nukentėjusįjį, perlipęs iš keleivio vietos į vairuotojo, bandė užkurti automobilį, tačiau nesėkmingai, todėl liepė vairuotojui šiuos neblaivius vyrus nuvežti picos. Be nukentėjusiojo leidimo jie sulipo į automobilį ir Z. B. bijant dėl automobilio apgadinimo, įvertinęs jų bauginamą elgesį, nors ir nenorom jis juos vežė kur jie reikalavo. Toks nukentėjusiojo paklusimas keturių neblaivių ir bauginančiai besielgiančių asmenų reikalavimui vežti, ypač sėdint G. A. šalia nukentėjusiojo, suponuoja išvadą, kad būtent netinkamas kaltininko ir jo draugų elgesio modelis vertė Z. B. elgtis priešingai savo valiai. Analizuojant toliau situaciją, važiavimo metu automobilyje, priešingai nei nurodo kaltinamasis, buvo jaučiama įtampa bei susiformavo grasinimo išraiškos situacija, kurią pagrindžia būtent nukentėjusiojo pirminiai parodymai, kad jam vairuojant iš jo buvo tyčiojamasi, juokiamasi, jis buvo kumščiuojamas į šoną, veidą, trukdyta jam vairuoti, traukiant rankinį automobilio stabdį bei pasakyti grasinantys žodžiai, kad „padės jį į vietą“. 2015 m. spalio 8 d. atliktos apklausos metu Z. B. nurodė, kad jam buvo grasinta peiliu sakant, jog „gaus su peiliu“, nors ir paties peilio jis nematė, bet suprato, kad jį vyrai turi. Nukentėjusiojo pirminių parodymų analizė formuoja situacijos vertinimą, kad Z. B. buvo priverstas dėl neblaivių asmenų elgesio juos vežti ten kur jie liepia, prieš savo valią. Ikiteisminio tyrimo metu jo parodymų analizė patviritna, kad važiuojant jis tikėjosi sutikti policijos ekipažą ar stabtelti prie policijos įstaigos tikslu taip išvengti rimtesnių bėdų su neblaiviais ir savavališkai įsibrovusiais į jo automobilį asmenims, kurie jo visiškai neklausė jam sakant palikti jo automobilį ir nedaryti nesąmonių, kėlė savo reikalavimus ir liepė juos vykdyti. Kaltinamojo elgesys (kumščių sudavimas į nukentėjusiojo šoną, ranką, veidą) necharakterizavo jo teigiama linkme, teisėjų kolegijos vertinimu automobilyje esanti atmosfera labiau linko link netinkamo elgesio ir nepagarbos vairuotojo atžvilgiu. Atitinkamai ir nukentėjusysis tai įvertino, ir tai patvirtinta vertinant pirminius Z. B. parodymus iš karto po įvykio. Kada kalba pasisuko link grasinimo, pasakius frazes „senį padėsim į vietą“, „gausi su peiliu“, nukentėjusysis buvo stipriai išgąsdintas, nes pasitaikius progai pabėgo iš automobilio. Nukentėjusysis apklaustas teismuose (pirmosios ir apeliacinės instancijos) situaciją vertino ne taip jau griežtai kaltinamojo atžvilgiu, savo išgąsčio būseną sumenkino, nors duotus parodymus teismui patvirtino ir jų neneigė, tačiau nebuvo tikras dėl žodžio „peilis“ ar „pica“. Nustatant objektyvią tiesą byloje vertinti įrodymus yra teismo jurisdikcija, tačiau šis subjektyvus loginis procesas, paremtas įstatymu, yra itin sudėtinga teisingo procesinio sprendimo priėmimo proceso sudedamoji dalis. Tik teismas turi teisę spręsti kuriais ištirtais ir patikimais įrodymais grįsti savo galutines teisines išvadas, o kuriuos įrodymus atmesti. Vertinant nukentėjusiojo parodymų kitimą, teisėjų kolegija pažymi, kad vis tik padarius analizę jo duotų parodymų teisme metu ir juos sugretinus bei įvertinus kartu su ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais paaiškinimais, vis tik formuojama priešinga išvada nei skundžiamame nuosprendyje, nes Z. B. būsena po pareikštų jo atžvilgiu grasinimų, išduoda jo išgąstį bei patirtą stresą, kuomet jis buvo išsigandęs dėl savo sveikatos ir gyvybės, nes tai, kaip jis nurodo, tai buvo neeilinis jam įvykis. Apylinkės teismas labiau sureikšmino nukentėjusiojo duotus parodymus teisiamojo posėdžio metu, tačiau neįvertino jų visumos ir analizuojant juos tyrimo metu. Atsižvelgiant į tai, kad asmenų duoti parodymai iš karto po įvykio yra vertinami kaip labiausiai ir teisingiausiai atspindintys įvykio situaciją, nes nėra tos laiko terpės kuomet jie dėl tam tikrų priežasčių gali pakisti, todėl tokie paaiškinimai yra objektyviausi jei juos patvirtina ir kiti objektyvūs bei patikimi bylos įrodymai. Iš bylos medžiagos ir ištirtų įrodymų matyti, kad nukentėjusiojo pirminę situacijos versiją iš esmės pagrindžia ir liudytoja apklausta D. L.. Ji patvirtino nukentėjusiojo teiginius, kad Z. B. jai skambino ir prašė paskambinti į policiją, nes jį užpuolė, įsibrovė į automobilį, prie jo priekabiavo, gąsdino, sakė „duodam tam seniui į galvą“, todėl jis ir pabėgo. Dėl grasinimo peiliu liudytoja nepatvirtino, nes pasak jos, to nukentėjusysis jai nesakė. Liudytojais apklausti pirmosios instancijos teisme E. S. patvirtino, kad nukentėjusiajam buvo liepta vežti asmenis, juos Z. B. vežė, nes bijojo, kad jie susidoros su juo, buvo grasinta kumščiu pridedant jį prie veido, o atsiradus progai jis metė automobilį ir pabėgo. Liudytojas A. Č. patvirtino, jog kaip buvo sakyta paties nukentėjusiojo, taip pareiškimo protokole ir užrašyta, jaunuoliai sulipo į Z. B. automobilį, grasino panaudoti fizinę jėgą, grąsinimus liudytojas surašė į kabutes, nukentėjusysis minėjo kaip tie chuliganai elgėsi, dėl surašytų parodymų nukentėjusysis abejonių neturėjo, protokolą pasirašė. Liudytojo tvirtinimu Z. B. buvo labai susijaudinęs, ilgai svarstė ar rašyti pareiškimą, nes bijojo. A. Č. vertinimu nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai patvirtino, kad grasinimai buvo realūs, nes buvo užgrobtas automobilis, pavartotas smurtas, reikalaujama atlikti tam tikrus veiksmus. Dėl nukentėjusiojo patirtų grasinimų realumo liudytoja L. T. pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog Z. B. parodė, kad G. A. grasino peiliu dėl ko jis ir pabėgo iš automobilio, grasinimai buvo išreikšti žodžiu, jie užrašyti protokole, buvo suduoti jam ir smūgiai, kurie protokole nurodyti kaip bakstelėjimai.Nors liudytojai D. V., M. M. bei V. S. kaip ir kaltinamasis šią situaciją vertino priešingai nei aukščiau nuosprendžio 27.2 – 27.5 punktuose analizuoti liudytojų parodymai grasinimo aspektu, jų nuomone tokio tikslo nebuvo ir tokie veiksmai nebuvo atlikti, nes Z. B. sutiko jiems padėti ir juos nuvežti į piceriją, tačiau šių liudytojų parodymais teismas nesivadovauja, kadangi jie yra kaltinamojo pažįstami ir galimai suinteresuoti padėti kaltinamajam išvengti atsakomybės.Taigi, įvertinus surinktus, ištirtus teisme baudžiamosios bylos įrodymus, tiek kiekvieną jų atskirai, tiek ir suvedant juos į vieną visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo Z. B. parodymų (dėl kurių patikimumo abejonių nekyla) matyti, jog Z. B. atžvilgiu buvo išsakyti realūs grasinimai („padės senį į vietą“, „gaus su peiliu“) ir nukreipti į sveikatą ar gyvybę, kas atitinkamai buvo sureaguota paties nukentėjusiojo, t. y. sustojus šokta iš automobilio bei bėgta toliau nuo jo, bijant ar jo nesivejama, tada paskambinus dispečerei paprašyta iškviesti policiją. Nukentėjusiojo pirminius parodymus patvirtino liudytojai D. L., E. S. bei A. Č., bylos rašytinė medžiaga (pareigūnų tarnybiniai pranešimai, pristatyto asmens testo alkoholiui protokolai). Vertinant išsakytus žodžius, kurie nulėmė nukentėjusiojo išgąstį, neabejotina, kad jie buvo gąsdinančio pobūdžio, tai vertintina ir iš kaltinamojo ir su juo kartu buvusių vyriškių elgesio, kuris akivaizdžiai stokojo tinkamo elgesio normų normatyvų. Be to, dėl jau minėtų bakstelėjimų kumščiu į šoną, ranką, veidą, paneigtinas kaltinamojo teiginys dėl automobilyje įtampos nebuvimo, nes toks elgesys nesuponuoja draugiško pasivažinėjimo, ypač su svetimu asmeniu (Z. B.), todėl ir tokie G. A. elgesio aspektai, Z. B. buvo vada jaustis nesaugiai, o išgąsčio būseną nulėmė būtent grasinantys žodžiai bei susiformavęs tuo pagrindu išgąstis dėl gyvybės ar sveikatos, nors ir paties peilio, kaip bauginimo proceso priemonės nukentėjusysis ir nematė, tačiau tuo metu suprato jo buvimą. Grasinimo turinys „gausi peiliu“, „padėsiu į vietą“ yra pakankamas pagrindas baimintis, baugintis, o tai, kad nebuvo rastas peilis, kaip grasinimo priemonė, neeliminuoja grasinimo realumo, nes jis šiuo atveju pagrįstas vertinant kaltinamojo elgesį, kumščių sudavimą, neadekvatų jo draugų elgesį „Kauno liftai“ tarnybos darbuotojo atžvilgiu, kuris nors teisme ir menkino savo patirtą baimę, tačiau jos iš esmės ir neneigė. Įrodymų visuma patvirtino objektyviuosius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytus požymius. Atliktas teisėjų kolegijos objektyvus vertinimas prieštarauja apylinkės teismo padarytai išvada, kad tuo metu susiklosčiusi situacija nebuvo pavojinga ir jokios grėsmės nukentėjusiajam nekėlė, dėl ko jis laisva valia priėmė sprendimą juos pavežti. Ši išvada prieštarauja nustatytoms ir aptartoms bylos aplinkybėms. Dėl sudavimo (baksnojimo) nukentėjusiajam patvirtino aukščiau nurodyti liudytojai (D. L., E. S. bei A. Č.), išskyrus liudytojus, kurie tą vakarą šventė kartu su G. A.. Be to, pats G. A. neneigia, kad stukseno nukentėjusiajam, tik šio veiksmo (jo baksnojimo) vertinimas yra subjektyvus ir nukreiptas teisinti savo elgesį. Taigi, tiek smūgiavimas kumščiu (nors ir nesukeliant skausmo), įsibrovimas į automobilį, reikalavimas vežti bei grasinimai ir išsakytas grasinimų turinys buvo bauginimas. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Taigi, tiek išsakyti grasinantys žodžiai, kaltinamojo ir su juo kartu buvusių asmenų neadekvatus elgesys lėmė šią situaciją, kur nukentėjusiajam nekilo abejonių dėl galimai kaltinamojo žodžių prasmės neteisingo supratimo ar jų spontaniškumo, o buvo suprasti kaip realūs grasinimai, dėl ko jis pabėgo, bijodamas dėl savęs (saugant savo gyvybę, sveikatą). Bauginimas Z. B. atžvilgiu akivaizdus tiek grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijais, tiek kaltinamojo ir jo pažįstamų veiksmais (įsibrovimas į automobilį, reikalavimas vežti, smūgių sudavimas), nesvarbu, kad pats peilis nebuvo rastas, todėl sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta galutine išvada, nėra jokio pagrindo. Teismo sukritikuoti nukentėjusiojo parodymai, kuomet jis tris kartus buvo apklaustas ir menkino savo išgąstį bei pirminiuose parodymuose nurodytus aiškius grąsinimus, teisėjų kolegijos įvertinti ir jo parodymų visetas suponuoja išvadą, jog vis tik patys pirminiai asmenų duoti parodymai labiausiai atspindi objektyvią įvykio situaciją kokia ji iš tikrųjų buvo, nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojų D. L., E. S. bei A. Č. parodymai, todėl jie vertintini ta dalimi, kurią patvirtina kiti objektyvūs ir patikimi įrodymai. Subjektyvieji šio nusikaltimo požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Subjektyvieji požymiai vertinami kartu su objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais, kur patvirtinama kaltinamojo tiesioginė tyčia, jog taip elgdamasis ir analizuotais kaltinamojo veiksmais įbaugino Z. B., kuris patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, stresą. Grasinant tokių padarinių būtent G. A. ir norėjo. Taigi, objektyvia baudžiamosios bylos medžiaga, ištirtais ir įvertintais įrodymais įrodyta, kad G. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, todėl jis baustinas.

Dėl bausmės skyrimo.

Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytais pagrindais: pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).Už BK 145 straipsnio 1 dalyje nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje numatyta alternatyvios bausmės, t. y. viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Kaltinamojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje, priskirtina prie nesunkių ir tyčinių nusikaltimų. Nusikaltimas baigtas. Nusikaltimas buvo nukreiptas į žmogaus sveikatą ir gyvybę, G. A. kaltės dėl savo veiksmų nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nusikaltimas padarytas jam būnant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Tai pripažintina jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertintina ta aplinkybė, kad kaltinamasis praeityje neteistas, tačiau baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 131-137). Jis turi aukštąjį išsilavinimą, yra vedęs, dirbantis (t. 1, b. l. 141), į priklausomybės ligų kabinetų įskaitą įrašytas nebuvo (t. 1, b. l. 140), VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) sektoriaus konsultacijų kabinete nesilankė (t. 1, b. l. 139). Įvertinus bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingų aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į bausmės paskirtį bei jos įgyvendinimo tikslus, vadovaujantis BK 55 straipsniu, skirtina viena iš švelniausių BK 145 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytų bausmės rūšių – bauda. Už nesunkų nusikaltimą įstatymas (redakcija galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 iki 2017 m. spalio 6 d. (2011 m. balandžio 21 d. įstatymu Nr. XI-1350)) numatė baudą iki 500 MGL, todėl adekvati padarytam nusikaltimui bei teisinga bausmė yra prokurorės prašoma bausmė – 15 MGL bauda. Baudos dydis skaičiuotinas 1 MGL – 37,66 euro. Kaltinamasis 2015 m. spalio 4 d. 6.20 val. buvo sulaikytas ir 2015 m. spalio 5 d. 14.10 val. paleistas iš laikino sulaikymo (t. 1, b. l. 107, 110). Pagal BK 66 straipsnio nuostatas, teismui skiriant bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas, šis laikas turi būti įskaitytas į paskirtą bausmę, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai (BK 66 straipsnio 2 dalis).2015 m. spalio 5 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos L. T. nutarimu G. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri po šio nuosprendžio paskelbimo dienos panaikintina. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nepareikštas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį, kuriuo G. A. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi G. A. į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme jo išbūtą laiką nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2015 m. spalio 5 d. (vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai) ir paskirti galutinę bausmę – 13 MGL (489,58 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsniu, G. A. išaiškintina, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Jei nustatytu laiku paskirta bauda nebus sumokėta, ji bus išieškota priverstinai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.