Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Violetos Petkevičienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

6. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjui V. C. (Rusijos Federacijos ir Rumunijos piliečiui) uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams), teisėtumo ir pagrįstumo.

7.1. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir 2024 m. gegužės 7 d. surašė Išvada pareiškėjo gyvenimą Lietuvos Respublikoje įvertino kaip keliančiu grėsmę valstybės saugumui.

Išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėjas dirbdamas Komiteto, kuris priklauso Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), pirmininko pavaduotoju privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

7.2. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 9 d. per MIGRIS komunikaciją išsiuntė asmeniui pranešimą dėl papildomos informacijos ir dokumentų pateikimo.

Migracijos departamentas paprašė pareiškėjo iki 2024 m. gegužės 16 d. išsamiau paaiškinti kokios buvo jo darbo funkcijos, dėl kokių priežasčių pasirinko šį darbą ir kodėl nutraukė darbinius santykius. Taip pat Migracijos departamentas priminė, jog Migracijos departamentas prašė atvykti į Migracijos skyrių ir pateikti Rusijos Federacijos paso originalą (tai asmuo žadėjo padaryti vasario pabaigoje). Migracijos departamentas kartu su atsakymu į paklausimą paprašė atsiųsti viso skenuoto Rusijos Federacijos paso lapų kopijas (nurodė, kad originalą pateikti reikės atvykus į Migracijos skyrių); atsakymas į šį pranešimą negautas.

8. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 40.3 papunkčiu, 2024 m. birželio 15 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas 2006 – 2010 m. dirbo (duomenys neskelbtini)pirmininko pavaduotoju. Minėtas komitetas priklauso (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad VSD vertinimu, asmuo, dirbdamas (duomenys neskelbtini) (2006 - 2010 m.), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsieni politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, asmeniui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Sprendime taip pat nurodyta, jog pareiškėjo atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., atsakymai į Klausimyno klausimus „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ (pateikė atsakymą – „Ne“), „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ (pateikė atsakymą – „Ukrainai“), nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo darbo santykiais, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog asmens asmeninis interesas atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, asmeniui uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčiais kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos asmeniui leisti atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės saugumo interesų. Sprendime nurodyta ir tai, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 6 dalį Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal ES teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 40.3 papunktyje nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui – ES valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal ES teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis. Atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, į tai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, į kompetentingos valstybės institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (5 metus), į tai, kad asmens (patikrinus duomenis informacinėse sistemose) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos aprašo 40.3 papunkčiu, pareiškėjui nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

10. Kaip matyti iš bylos, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas dėl to, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individuliu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Taigi, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis). Kriterijų vertinimo tvarkos 40 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui – ES valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal ES teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 5 metai, jei ES pilietis arba jo šeimos narys gali kelti grėsmę valstybės saugumui (40.3 papunktis).

12. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD <...>.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą, priimtą byloje Üner prieš Nyderlandus; ir kt.). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

14. LVAT praktikoje pabrėžiama, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).

Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą, priimtą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). EŽTT taip pat yra nurodęs, jog užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą priimtą byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamame Sprendime padaryti išvadą, jog pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

16. Visų pirma pabrėžtina, kad kompetentinga institucija – VSD, atlikusi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė vienareikšmę išvadą (2024 m. gegužės 7 d. Išvada), jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas būtent šia Išvada vadovaudamasis ir priėmė ginčijamą Sprendimą. Tačiau ji nebuvo vienintelis įrodymas, leidęs Migracijos departamentui priimti skundžiamą Sprendimą. Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas vertino duomenų visumą ir, priešingai negu teigia pareiškėjas, priėmė individualizuotą Sprendimą.

17. Byloje nėra ginčo (visuotinai žinoma aplinkybė), kad Rusijos Federacija (ir jos valdantis režimas) yra atvirai Lietuvai priešiška, vykdo įvairias provokacijas ir pan.; iš esmės Lietuvos Respublikai, ir ne tik, kelia egzistencinę grėsmę. Pareiškėjas yra šios šalies (RF) pilietis, tad jo patikra grėsmės valstybei aspektu yra specifinė.

18. Pareiškėjas teigia, kad jis nekelia jokios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, nes nėra padaręs jokio nusižengimo, nepažeidė jokių migracijos teisės aktų nuostatų (taisyklių) ir neatliko absoliučiai jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos Respubliką.

Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento argumentais, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybę yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Minėta, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Be to, sutiktina ir su kitais VSD bei Migracijos departamento teiginiais, jog, jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas 2006 – 2010 m. dirbo Komiteto pirmininko pavaduotoju, o Komitetas priklauso (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės neginčija ir pats pareiškėjas. Kaip žinoma, Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Tad šiuo atveju faktas, kad pareiškėjas 2006 – 2010 m. dirbo Komitete, kuris priklauso Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), be to, užėmė pakankamai aukštas pareigas, t. y. buvo Komiteto pirmininko pavaduotoju, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos Federacijos valdžios užduotis.

Tai, kad pareiškėjas į minėtas pareigas buvo išrinktas (o ne paskirtas) ir, kaip jis teigia, negavo jokio darbo užmokesčio, nekeičia esmės. Akivaizdu, kad pareiškėjas į regioninio lygmens atstovaujamąją instituciją, be to, į atitinkamo Komiteto vadovaujančias pareigas nebūtų šiaip sau patekęs, jeigu jis nebūtų lojalus ir nepritartų vykdomai agresyviai Rusijos politikai. Byloje priešingų duomenų nėra.

20. Antra vertus, neabejotina, kad pareiškėjas, užimdamas aukštas pareigas, yra įgijęs ryšių įvairiose institucijose, todėl toks ryšių turėjimas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. VSD yra nustatęs, kad tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei ES valstybėse, taip pat ir Lietuvos Respublikoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikroms užduotims, priešingoms Lietuvos Respublikos interesams, vykdyti kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys; beje, tam naudojant ir įvairias neteisėtas priemones, tokias kaip šantažą ir kt. Juo labiau, kad pareiškėjo dukra šiuo metu gyvena Rusijos Federacijoje, tad jam gali būti daromas poveikis ir per jo artimą šeimos narį.

21. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

22. Pažymėtina ir tai, kad vien faktas, jog nuo pareiškėjo tarnybos praėjo pakankamas laiko tarpas, pareiškėjas, kaip jis pats teigia, nepalaiko Rusijos vykdomos politikos ir kt., savaime nereiškia, kad grėsmė dėl įgytų ryšių yra išnykusi.

23. Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas vertino ne tik pareiškėjo darbo faktą Rusijos valstybinėje institucijoje, bet ir tą aplinkybę, kad pareiškėjas ne kartą kerta valstybės sieną, vykdamas į Baltarusijos Respublikos, t. y. į Lietuvai nedraugišką valstybę, kuri glaudžiai bendradarbiauja su Rusija. Pareiškėjas vien 2024 m. iš Lietuvos į Baltarusiją vyko 8 kartus. Tad sutiktina su atsakovu, kad ši aplinkybė dar labiau patvirtina pareiškėjo keliamą kontržvalgybinę riziką.

Be to, Migracijos departamentas 2024 m. per MIGRIS paprašė pareiškėjo atsiųsti viso skenuoto Rusijos Federacijos paso lapų kopijas; nurodė, kad originalą pateikti reikės atvykus į Migracijos skyrių. Tačiau atsakymas į šį pranešimą nebuvo gautas. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 14 d. per MIGRIS komunikaciją pateikė prašymą nutraukti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimą.

24. Pareiškėjas teigia, kad jis turi verslą ir nekilnojamojo turto objektą (butą) Lietuvos Respublikoje, o Migracijos departamentas tinkamai šių aplinkybių neįvertino.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjo turto ir verslo turėjimas Lietuvos Respublikoje niekaip nepaneigia jo grėsmės Lietuvos saugumui. Juo labiau, kad pareiškėjas turtą įsigijo ir įsteigė mažąją bendriją pakankamai neseniai, t. y. mažiau nei prieš metus laiko iki Sprendimo priėmimo. Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kad jis būdamas užsienyje (ne Lietuvos Respublikos teritorijoje) negalės vykdyti verslo, tvarkyti įsigytą turtą ir pan.

25. Taigi, Migracijos departamentas visiškai pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

26. Vertinant patį terminą (5 metus), kurį pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, pirmiausia, pažymėtina, kad tokioje situacijoje teisės aktuose įtvirtintas maksimalus uždraudimo atvykti terminas yra 5 metai (Kriterijų vertinimo tvarkos 40.3 papunktis), tad pareiškėjui iš esmės buvo nustatytas maksimalus laikotarpis. Antra vertus, pareiškėjas yra pripažintas kaip keliantis grėsmę Lietuvos saugumui, jį siejant su Rusijos Federacija bei vertinant kaip šios šalies pilietį. Tad tokiu atveju maksimalus uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą terminas yra 10 metų (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis, Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktis). Migracijos departamentas nustatydamas pareiškėjui 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį atsižvelgė ir į VSD išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, taip pat įvertino tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas paprastai laikomas proporcinga priemone (žr., pvz., LVAT nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis – 5 metai, atitinka teisės aktų reikalavimus, yra proporcingas ir adekvatus byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Vien tai, kad pareiškėjas Lietuvoje paskutiniu metu (mažiau nei prieš metus laiko) yra įsigijęs nekilnojamojo turto ir yra įsteigęs mažąją bendriją (be to, duomenų apie jos realią veiklą nėra pateikęs) negali tikėtis kokių nors nuolaidų, turint omenyje, kad jis yra pripažintas keliančiu grėsmę Lietuvos saugumui.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas Sprendimu visiškai pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams).

27. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas bei neatitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų.

Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pareiškėjo pozicija; pareiškėjo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip deklaratyvūs ir neturintys pagrindo. Atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius ir kt. Taip pat atsakovas priimdamas Sprendimą atsižvelgė ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, atitinka motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį panaikinti nėra jokio pagrindo.

Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

29. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. C. skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.