Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios individualios įmonės „Senasis ąsotis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3539-258/2018 dėl 2018 m. vasario 8 d. bankrutuojančios individualiosios įmonės „Senasis ąsotis“ kreditorių susirinkimo nutarimo 13 –uoju darbotvarkės klausimu pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – VSDFV) pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti 2018 m. vasario 8 d. bankrutuojančio individualios įmonės (toliau – BIĮ) „Senasis ąsotis” kreditorių susirinkimo nutarimo 13 – ąjį darbotvarkės klausimą ir įpareigoti BIĮ ,,Senasis ąsotis“ kreditorių susirinkimą iš naujo svarstyti 2018 m. vasario 8 d. susirinkimo 13 –ąjį darbotvarkės klausimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2016 m. gruodžio 19 d. gavo BIĮ ,,Senasis ąsotis“ bankroto administratoriaus UAB „Nemokumas LT“ (toliau – bankroto administratorius) įgalioto asmens pranešimą, kuriame nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 16 d. įvykęs kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą iškelti bankroto bylą IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalimi bei BIĮ „Senasis ąsotis“ valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatos draudimo fondų lėšų finansine ataskaita, VSDFV 2018 m. sausio 5 d. pateikė 1162,12 Eur kreditorinį reikalavimą. VSDFV 2018 m. vasario 19 d. gavo BIĮ “Senasis ąsotis” bankroto administratoriaus pranešimą ir 2018 m. vasario 8 d. BIĮ “Senasis ąsotis” kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 3, iš kurio pareiškėjas sužinojo, kad 2018 m. vasario 8 d. vykęs BIĮ “Senasis ąsotis” kreditorių susirinkimas nutarė nepatvirtinti kreditoriaus VSDFV reikalavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartimi panaikino BIĮ „Senasis ąsotis” 2018 m. vasario 8 d. kreditorių susirinkimo Nr. 3 nutarimo 13 – ąjį darbotvarkės klausimą, kuriuo buvo nutarta netvirtinti kreditoriaus VSDFV kreditorinio reikalavimo ir įpareigojo BIĮ ,,Senasis ąsotis” iš naujo svarstyti VSDFV pateiktą kreditorinį reikalavimą.

4. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 16 d. įvykęs IĮ „Senasis ąsotis“ kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą pradėti IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto procesą ne teismo tvarka.

5. Swedbank AB 2017 m. vasario 3 d. pateikė Panevėžio apygardos teismui skundą, kuriuo prašė IĮ „Senasis ąsotis“ 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkime priimtus nutarimus pripažinti negaliojančiais, nutraukti įmonės bankroto procesą neteismine tvarka. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 14 d. nutartimi Swedbank AB skundo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. panaikino Panevėžio apygardos teismo 2017 kovo 14 d. nutartį, Swedbank AB skundą patenkino ir panaikino IĮ „Senasis ąsotis“ 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimą bei nutraukė IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto procesą ne teismo tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį ir paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį. Vertindamas šias aplinkybes, teismas darė išvadą, jog IĮ „Senasis ąsotis“ bankrutuojančios įmonės statusą įgijo 2017 m. gruodžio 15 d.

6. Teismas sprendė, kad valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą reglamentuojančios teisės normos netaikomos tik tuo atveju, jei individuali įmonė turi bankrutuojančios įmonės statusą, todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovei 2017 m. gruodžio 15 d. buvo suteiktas bankrutuojančios įmonės statusas, VSDFV pagrįstai skaičiavo valstybinio socialinio draudimo įmokas iki 2017 m. gruodžio 14 d.

7. Teismas pažymėjo, kad įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, jog 2018 m. vasario 8 d. BIĮ „Senasis ąsotis“ kreditorių susirinkimo nutarimas 13-uoju darbotvarkės klausimu pripažintinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo principams, todėl naikintinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovė BIĮ „Senasis ąsotis” atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti priteisti iš pareiškėjo VSDFV atsakovės BIĮ „Senasis ąsotis” turėtas 200 Eur bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios instancijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

8.1. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi, IĮ „Senasis ąsotis” bankrutuojančios įmonės statusą įgijo 2016 m. gruodžio 27 d., o ne 2017 m. gruodžio 15 d. IĮ „Senasis ąsotis” kreditoriams 2016 m. gruodžio 16 d. susirinkime priėmus nutarimus dėl bankroto iškėlimo ne teismo tvarka, IĮ „Senasis ąsotis” bankroto administratorius nedelsiant kreipėsi į Juridinių asmenų registrą dėl bankrutuojančios įmonės teisinio statuso įregistravimo, kuris buvo suteiktas 2016 m. gruodžio 27 d.

8.2. VSDFV 2018 m. sausio 5 d. raštu pateikė 1164, 12 Eur kreditorinį reikalavimą, kurį apskaičiavo nuo 2017 m. gegužės 9 d., t.y. praėjus beveik 5 mėnesiams nuo laikotarpio, kuomet atsakovei buvo iškelta bankroto byla.

8.3. Tuo atveju, jei darysime išvadą, jog teisinis statusas suteikimas ne nuo jo įregistravimo registre dienos, o nuo atitinkamo teismo sprendimo priėmimo dienos arba atitinkamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo dienos (remiantis ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalimi), tai IĮ „Senasis ąsotis” bankrutuojančios įmonės statusą įgijo 2016 m. gruodžio 16 d.

8.4. Atsakovės kreditoriams priėmus sprendimą pradėti įmonės neteisminę bankroto procedūrą, šį sprendimą apskundė Swedbank AB 2017 m. vasario 3 d. pateikdamas skundą Panevėžio apygardos teismui. Lietuvos Aukščiausias teismas 2017 m. gruodžio 15 d. konstatavo, jog 2016 m. gruodžio 16 d. atsakovei bankroto procedūra ne teismo tvarka buvo pradėta teisėtai, todėl atsakovei bankrutuojančios įmonės statusas buvo suteiktas ne 2017 m. gruodžio 15 d., bet 2016 m. gruodžio 16 d.

8.5. Teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovės savininkas R. S. yra draudžiamas valstybės lėšomis iki 2027 m. lapkričio 30 d. (iki vaikams sukaks 18 metų), nes Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis, laikomi vienas iš tėvų, auginančių vaiką iki 8 metų, taip pat vienas iš tėvų, auginančių du ir daugiau nepilnamečių vaikų. Be to, teismas taip pat nevertino, kad atsakovės savininkas R. S. 2017 m. gegužės – gruodžio mėnesiais ir pats mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

2. Pareiškėja VSDFV pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovės skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1. Vadovaujantis VĮ Registrų centro juridinių asmenų (toliau – JAR) duomenų bazės išrašu, kurį pirmosios instancijos teismui pateikė pati atsakovė, darytina išvada, kad buvo pateikti du prašymai dėl bankrutuojančios įmonės teisinio statuso įregistravimo, t.y. 2016 m. gruodžio 19 d. ir 2017 m. gruodžio 15 d. Atsakovės nurodytas 2016 m. gruodžio 27 d. įgytas bankrutuojančios įmonės statusas galiojo iki 2017 m. balandžio 27 d. VSDFV pateiktas kreditorinis reikalavimas patenka į laikotarpį (nuo 2017 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d.), kuomet IĮ „Senasis ąsotis“ neturėjo bankrutuojančios įmonės statuso ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsnio 5 dalimi ir 17 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi ir 3 dalimi privalėjo mokėti individualios įmonės savininko socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

9.2. IĮ „Senasis ąsotis“ JAR registruota 2016 m. gegužės 9 d., Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka IĮ „Senasis ąsotis“ nebuvo deklaravusi, kad veiklos laikinai nevykdė, todėl po vienerių metų nuo pirmosios veiklos pradžios, tai yra nuo 2017 m. gegužės 9 d. jai atsirado prievolė už įmonės savininką mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos.

9.3. Atsakovė klaidingai aiškina Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatą, priskirdama IĮ ,,Senasis ąsotis” savininką R. S. asmenims, draudžiamiems valstybės lėšomis, kai vienas iš tėvų (įtėvių), augina du ir daugiau nepilnamečių vaikų, nes šis straipsnis numato išimtį, t.y. išskyrus asmenis, kurie privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas arba už kuriuos šios įmokos yra mokamos pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1–7 dalys ir 9 dalis. IĮ „Senasis ąsotis“ savininkas R. S. valstybės lėšomis galėtų būti draudžiamas tik tuo laikotarpiu, jei neturėtų prievolės mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų, kaip įmonės savininkas.

9.4. IĮ ,,Senasis ąsotis” savininkas R. S. pirmosios instancijos teismui pateikia dokumentus, kad yra savarankiškai mokėjęs privalomojo sveikatos draudimo įmokas 2017 m. gegužės-gruodžio mėnesiais, tačiau jokių įrodymų apie R. S. mokėtas įmokas VSDF biudžetui atsakovas nėra pateikęs, tokių duomenų nėra ir VSDFV informacinėje sistemoje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

4. Iš esmės byloje kilo ginčas, kada įmonė įgyja bankrutuojančios statusą, kai bankroto procesas įgyvendinamas ne teismo tvarka.

5. ĮBĮ 13 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, atsiranda ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalyje, 16 straipsnyje ir 27 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos pasekmės. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės, atsirandančios įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą; ĮBĮ 16 straipsnyje įtvirtinta, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę; ĮBĮ 27 straipsnis reglamentuoja bankroto bylos nutraukimą. Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad nepriklausomai nuo to, kokiu būdu pradėtas įmonės bankroto procesas – teismo nutartimi ar įmonės kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą vykdyti įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka – atsiranda tokios pačios teisinės pasekmės, susijusios su įmonės bankroto proceso pradėjimu ir vykdymu.

6. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 16 d. įvykęs IĮ „Senasis ąsotis“ kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą pradėti IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto procesą ne teismo tvarka. Swedbank AB 2017 m. vasario 3 d. pateikė Panevėžio apygardos teismui skundą, kuriuo prašė IĮ „Senasis ąsotis“ 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkime priimtus nutarimus pripažinti negaliojančiais, nutraukti įmonės bankroto procesą neteismine tvarka. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 14 d. nutartimi Swedbank AB skundo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. panaikino Panevėžio apygardos teismo 2017 kovo 14 d. nutartį, Swedbank AB skundą patenkino ir panaikino IĮ „Senasis ąsotis“ 2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimą bei nutraukė IĮ „Senasis ąsotis“ bankroto procesą ne teismo tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį ir paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį.

7. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad IĮ „Senasis ąsotis“ bankrutuojančio įmonės statusą įgijo įsiteisėjus kasacinio teismo nutarčiai, t.y. 2017 m. gruodžio 15 d.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad IĮ „Senasis ąsotis“ JAR registruota 2016 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka IĮ „Senasis ąsotis“ nebuvo deklaravusi, kad veiklos laikinai nevykdė, todėl po vienerių metų nuo pirmosios veiklos pradžios, tai yra nuo 2017 m. gegužės 9 d. jai atsirado prievolė už įmonės savininką mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos.

9. Draudėjui IĮ „Senasis ąsotis“ už laikotarpį, už kurį skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, buvo skaičiuojamos ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, nes Sveikatos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017-12-31) 17 straipsnio 6 dalyje nurodė, kad individualios įmonės už individualių įmonių savininkus moka 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų socialinio draudimo įmokos. Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis (išskyrus asmenis, kurie privalo mokėti arba už kuriuos mokamos sveikatos draudimo įmokos pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1-6 ir 8 dalis), laikomi vienas iš tėvų, auginantis vaiką iki 8 metų, taip pat vienas iš tėvų, auginantis du ir daugiau nepilnamečių vaikų, todėl IĮ „Senasis ąsotis“ savininkas R. S. valstybės lėšomis gali būti draudžiamas tik tuo laikotarpiu, kai neturi prievolės mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų, kaip įmonės savininkas.

10. Valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą reglamentuojančios teisės normos netaikomos tik tuo atveju, jei individuali įmonė turi bankrutuojančios įmonės statusą.

11. Esant nustatytoms aplinkybėms, VSDFV pateiktas kreditorinis reikalavimas nuo 2017 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. patenka į laikotarpį, kuomet IĮ „Senasis ąsotis“ neturėjo bankrutuojančios įmonės statuso, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsnio 5 dalimi ir 17 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi ir 3 dalimi, privalėjo mokėti individualios įmonės savininko socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, todėl apeliacinis teismas daro išvadą, kad VSDFV pagrįstai skaičiavo valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 2017 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d.

12. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.