Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Eglės Gruodienės (pirmininkė ir pranešėja), Viktorijos Šelmienės ir Faustos Vitkienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo H. D., asmens kodas: (duomenys neskelbtini) skundą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) direktoriaus 2018 m. gegužės 29 rašto Nr. 96-2114 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2018 m. birželio 28 d. rašto Nr. 2S-2032 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. D. nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013, jam paskirtos bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, ir bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. bei to paties teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, subendrintos apėmimo būdu, galutinę subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-202/2015 nuteistojo H. D. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeitė: šio nuosprendžio dalis, kuria H. D. paskirtos bausmės subendrintos, panaikinta. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 9 punktą ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį bei bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, subendrintos apėmimo būdu, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, ją atliekant kalėjime. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2016 m. birželio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016 nuteistojo H. D. kasacinį skundą atmetė.

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi perduotas nagrinėti nuteistojo H. D. skundas, kuriuo prašoma panaikinti individualius administracinius teisės aktus – Lukiškių TI-K direktoriaus V. D. 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. 96-2114 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 28 d. raštą Nr. 2S-2032, skundą pripažinti pagrįstu; priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, jo naudai 20 000 Eur neturtinę žalą, priteisti iš atsakovų jo, kaip proceso šalies, patirtas išlaidas.

Nuteistasis H. D., nuo 2018 m. gegužės 18 d. atliekantis bausmę Pravieniškių pataisos namuose, skunde nurodo, kad ilgą laiką bausmę atliko Lukiškių TI-K. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu, priimtu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 22662/13 ir 7 kiti), 2018 m. gegužės 2 d. jis kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas teikti jį lygtinio paleidimo komisijai. Lukiškių TI-K direktorius 2018 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 96-2114 jį informavo, kad jo prašymas nebus tenkinamas. Tokį direktoriaus atsakymą jis 2018 m. birželio 8 d. skundu apskundė nustatyta tvarka Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Veiklos organizavimo ir kontrolės valdybos Resocializacijos ir probacijos skyriaus vyriausioji specialistė, atliekanti viršininko funkcijas, G. Burokienė 2018 m. birželio 28 d. raštu Nr. 2S-2032 atsakė, kad Lukiškių TI-K priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo. Minėtais raštais pareiškėjui buvo nurodyta, kad jo prašymas negali būti tenkinamas, nes tokios galimybės asmenims, nuteistiems iki gyvos galvos, nenumato galiojantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). Kaltinamojo nuomone, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija nepaneigia galimybės teismams esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Nacionaliniai teismai yra daug kartų pasisakę tiek dėl tiesioginio EŽTT praktikos, tiek dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis Nr. A-575-164/08, 2008 m. balandžio 18 d. nutartis byloje Nr. A-248-58/08 ir kt). Pareiškėjas nurodo, kad EŽTT bylose, kuriose pareiškėjai yra laimėję prieš Lietuvą, o įstatymų leidėjas nėra priėmęs tokio teisinio reguliavimo, kuris pašalintų konstatuotus Konvencijos pažeidimus, teisės spragos efektyviai užpildomos, priimant teismų sprendimus.

Nuteistasis skunde taip pat pažymi, kad po to, kai įsiteisėjo jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo buvo nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, kreipėsi su pareiškimu į EŽTT. Jo pareiškimas Nr. 48303/16 dalyje dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimo buvo sujungtas su kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimais ir šiuo metu bylos D. prieš Lietuvą dalis nagrinėjama kartu su kitomis bylomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. kovo 19 d. pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės nurodė, jog pareiškėjai galėjo ir gali tiesiogiai pasinaudoti EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą. Vyriausybė teigia, kad nepasinaudojimas tokia galimybe yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių EŽTT procese iki pat jo pareiškimo išbraukimo iš nagrinėtinų pareiškimų (peticijų) sąrašo. Kreipdamasis į Lukiškių TI-K bei vėliau į Kalėjimų departamentą, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, ratifikavusios Konvenciją, institucijos laikysis jos nuostatų ir nenukryps nuo EŽTT praktikos, taip pat ir nuo sprendimų bylose prieš pačią Lietuvos Respubliką išaiškinimų. Nuteistojo nuomone, institucijos, kurių raštus jis skundžia, galėjo tiesiogiai remtis Konvencija bei EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu, priimtu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, ir nutraukti tokį netinkamą valstybės elgesį jo atžvilgiu, jam atliekant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Jo nuomone, institucijos neveikimas yra kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Kadangi institucijos atsisakė taikyti jo atžvilgiu Konvenciją ir nurodytą EŽTT sprendimą, pareiškėjas tikisi, kad jo teises apgins teismas. Pareiškėjo teigimu, skundžiami individualaus pobūdžio administraciniai aktai turi būti panaikinti, kaip prieštaraujantys aukščiau nurodytiems Konvencijos 3 straipsniui, BVK 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatai ir kitiems aukštesniosios galios teisės aktams. H. D. taip pat nurodo, kad jam Lukiškių TI-K administracijos neveikimu padaryta neturtinė žala, nes patyrė dvasines kančias, kankinimų atmosferą, kuri šioje įkalinimo įstaigoje buvo ir išlieka sisteminė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A141-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Šiuo atveju vien teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt). Kadangi tokie jo teisių ribojimai nesuderinami su Konvencijos 3 straipsnio garantijomis, prašo jam priteisti 20 000 Eur kompensaciją iš atsakovės už patirtus praradimus ir jo patirtas išlaidas.

Nuteistasis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme H. D. 2018 m. gegužės 2 d. pareiškimu Nr. 29-1239 kreipėsi į Lukiškių TI- K direktorių, prašydamas jį teikti Lygtinio paleidimo komisijai, atsižvelgiant į EŽTT priimtą nutarimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 22662/13) ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 19 d. pateiktas pastabas EŽTT dėl bylos priimtinumo ir esmės byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (b. l. 37).

Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 29 d. Nr. 96-2114 raštu H. D. informavo, kad vadovaujantis BVK 158 straipsnio 3 dalimi, nuteistasis neturi teisės būti svarstomas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos posėdžio metu, todėl pareiškėjo pareiškimas tenkinamas nebus (b. l. 14).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K raštu, 2018 m. birželio 17 d. pareiškimu Nr. 26-1949 kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas apsvarstyti jo skundą (b. l. 29).

Kalėjimų departamentas 2018 m. birželio 28 Nr. 2S-2032 rašte nurodė, kad Lukiškių TI-K administracijos atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad H. D. nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, todėl lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos netaikytinas. Be to, nurodė, kad EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą esantis konstatavimas, jog pareiškėjo ir dar penkių nuteistųjų atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, nes jiems skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, joms įsigaliojus, negalėjo būti sušvelnintos, automatiškai neįpareigoja pataisos įstaigos taikyti pareiškėjui būtent tokią bausmės sušvelninimo formą, kaip lygtinis paleidimas ir esant vienintelei sąlygai – pareiškėjo prašymui. Departamentas pabrėžė, jog minėtas EŽTT sprendimas įpareigoja Lietuvos valstybę sutvarkyti bausmių vykdymo teisinę bazę, kad būtų eliminuotas Konvencijos pažeidimas ir tinkamai ją taikyti, tačiau nei Lukiškių TI-K, nei Departamentas neturi įstatymo inicijavimo teisės (b. l. 15–16).

Pareiškėjas 2018-07-24 apskundė Kalėjimų departamento 2018 m. birželio 28 Nr. 2S-2032 raštą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 1-12). Minėtas skundas buvo priimtas nagrinėti 2018-08-02 nutartimi (b. l. 18-19). Šio teismo teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi H. D. skundą nutarta perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui (b. l. 50-54).

Specialioji teisėjų kolegija 2019-02-06 nutartimi nusprendė, kad pareiškėjo skundas dėl atsisakymo teikti jį Lygtinio paleidimo komisijai yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir spręstinas, vadovaujantis BPK 360 straipsnio 2 dalimi, 362 straipsnio 2 dalimi ir BVK 157 straipsnio normomis (b l. 89-93).

Nuteistojo skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo iki gyvos galvos teikimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai

Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų institutas reglamentuotas BPK 360 straipsnyje ir BVK septintajame skirsnyje. BPK 360 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistojo bausmės atlikimo vietos apylinkės teismas gali: 1) tvirtinti ar atsisakyti tvirtinti lygtinio paleidimo komisijos nutarimą taikyti lygtinį paleidimą (BPK 360 straipsnio 2 dalis); 2) nagrinėti skundus, kuriais skundžiami lygtinio paleidimo komisijos priimti nutarimai (BPK 360 str. 3 d.). Pagal BVK 157 straipsnio 4 dalies prasmę vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą gali tik vienu būdu: patvirtindamas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą.

BVK 157 straipsnyje yra numatytos sąlygos, kurioms esant, laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. BVK 158 straipsnyje yra numatytos išimtys, kada lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų yra netaikomas. BVK 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys.

H. D. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu ir 9 dalimi, pagal atskirus BK straipsnius paskirtas bausmes bei bausmes, paskirtas Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

Pareiškėjo atveju lygtinio paleidimo procedūra nebuvo pradėta, kalėjimo administracijai pareiškėją informuojant, kad nėra teisinės bazės ją inicijuoti. Tiek kalėjimo administracija 2018 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 96-2, tiek Kalėjimo departamentas 2018 m. birželio 28 rašte Nr. 2S-2032, pagrįstai nurodė, kad, atsižvelgus į tai, jog H. D. nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos jam negali būti taikomas. Kalėjimų departamentas taip pat teigė, kad EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą konstatuodamas, kad septynių nuteistųjų atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, nes jiems skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, joms įsigaliojus, negalėjo būti sušvelnintos, automatiškai neįpareigoja pataisos įstaigos taikyti pareiškėjui būtent tokią bausmės sušvelninimo formą, kaip lygtinis paleidimas ir esant vienintelei sąlygai – pareiškėjo prašymui.

Kaip matyti iš nuteistojo H. D. prašymo kalėjimo administracijos vadovui, jo skundo teismui, nuteistasis savo reikalavimą kelia ne iš BVK ir BPK normų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų institutą, o prašo jo atveju vadovautis BVK 4 straipsniu, numatančiu, kad, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šiame Kodekse išdėstytosios, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje situacijoje turi būti taikomos Konvencijos nuostatos bei EŽTT sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, kuriame nagrinėtos kelių laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistų asmenų peticijos ir konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas dėl galimybės skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo nebuvimo. Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl institucijos administracijos neveikimo, o būtent, jo atžvilgiu netaikomų minėtų aktų, jis patiria dvasines kančias, todėl, jo manymu, turi būti atlyginta institucijos jam padaryta neturtinė žala.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad pareiškėjo minimas EŽTT sprendimas yra priimtas konkrečioje byloje, išnagrinėjus kitų nuteistųjų iki gyvos galvos pareiškimus (Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). EŽTT šiame sprendime nurodė, kad „net labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis. Nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną jie išpirks savo kaltes. Šios vilties iš jų negalima visai atimti. Atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui“ (žr. Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, § 180). EŽTT taip pat konstatavo, kad Matiošaičiui ir kitiems pareiškėjams skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės negali būti laikomos sumažinamomis pagal Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus, taip pat atkreipė dėmesį į teisminės peržiūros, kuri galėtų lemti atleidimą nuo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės ar jos sušvelninimo būtinybę, tačiau EŽTT taip pat pripažino, kad, atsižvelgiant į Susitariančiosioms Valstybėms suteiktiną vertinimo laisvę baudžiamosios justicijos ir bausmių skyrimo srityje, jis neturi joms nurodyti, kas tą peržiūrą turėtų atlikti – vykdomoji valdžia ar teismai (žr. Vinter and Others, § 120, Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, § 181). Tai, kad EŽTT sprendime akcentavo būtinybę Lietuvoje įgyvendinti veiksmingą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrą, savaime nereiškia, jog ši peržiūra turi būti realizuojama per lygtinio paleidimo iš pataisos namų institutą, o būtent, tenkinant pareiškėjo prašymą Lukiškių TI-K administracijai teikti jį Lygtinio paleidimo komisijai, nesant norminės bazės, reglamentuojančios tokio nuteistojo teikimo Lygtinio paleidimo komisijai sąlygas. Vertinant pareiškėjo prašymą dėl tiesioginio EŽTT sprendimo taikymo atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2017 laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisto H. D. atveju. Nuteistasis pats yra kreipęsis su pareiškimu į EŽTT (pareiškimo Nr. 48303/16). Šio kreipimosi dalis dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimo EŽTT sujungta su kitais pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimais.

Pažymėtina ir tai, kad siekdamas ištaisyti EŽTT konstatuotą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir įgyvendinti veiksmingą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrą, Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. kovo 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2005, kuris įsigaliojo 2019 m. balandžio 3 d. Pagal galiojančią BK 51 straipsnio 2 dalies redakciją, nuteistajam atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, klausimą dėl jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme nagrinėja ir išsprendžia teismas pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą. Jeigu teismas nusprendžia pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, terminuoto laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti trumpesnis negu penkeri ir ilgesnis negu dešimt metų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Spręsdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme klausimą, teismas atsižvelgia į nuteistojo nusikalstamo elgesio riziką, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, bausmės tikslus ir atliktos bausmės poveikį nuteistajam, ar nuteistasis atlygino ar pašalino reikšmingą padarytos žalos dalį ir įsipareigoja ją visiškai atlyginti ar pašalinti. BPK 360¹ straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. XIII-2006 redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. balandžio 3 d.) yra numatyta, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 51 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju klausimą dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuoto laisvės atėmimo bausme nagrinėja ir motyvuota nutartimi išsprendžia bausmės atlikimo vietos apygardos teismo trijų teisėjų kolegija pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą.

Įvertinus tai, kas paminėta, atsižvelgus į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimui nustačius bausmės nuteistajam, kuriam paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, peržiūrėjimo institutą, t. y. įstatyme įtvirtinus kriterijus, kuriais remiantis sprendžiama, ar keisti paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nėra pagrindo nuteistojo skunde nurodytą teisės reguliavimo spragą užpildyti ad hoc, taikant lygtinio paleidimo iš pataisos namų procedūrą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K jo naudai 20 000 Eur neturtinę žalą, nurodydamas, kad institucijos, kurių raštus skundžia, pačios galėjo tiesiogiai remtis Konvencija bei konkrečiais EŽTT sprendimais, šiuo konkrečiu atveju – EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, ir nutraukti tokį valstybės elgesį, jam vykdant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Jis neturtinę žalą patyrė, nes esant visoms sąlygoms, sudarančioms pagrindą teikti jį lygtinio paleidimo komisijai, skundžiamais raštais atsisakyta tai padaryti ir jis toliau privalo būti laikomas kankinančio elgesio sąlygomis Konvencijos 3 straipsnio prasme. Jis nurodė, kad toks institucijų neveikimas, atsisakant jį teikti lygtinio paleidimo komisijai, sukėlė jam dvasinių kančių ir prisidėjo prie kankinimų atmosferos, kuri šioje įkalinimo įstaigoje buvo ir išlieka sisteminė. Jo teigimu, pažeidimai jam sukėlė ir toliau sukelia ne tik traumuojančią patirtį, bet ir sumenkino jo žmogiškąjį orumą.

Kaip minėta, pareiškėjo nurodytame EŽTT sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai nuteistojo H. D. atveju, t. y. nebuvo konstatuota, kad Klaipėdos apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-382/2013, kuriuo pareiškėjui paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Tokią išvadą padarė ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2018 m. gegužės 21 d. byloje Nr. T-30-382/2018 priėmusi nutartį dėl H. D. prašymo, atsižvelgiant į EŽTT priimtą nutarimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, pakeisti paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausmės rūšimi. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. birželio 29 d. nutartimi byloje Nr. 1S-154-487/2018 nuteistojo H. D. gynėjo advokato V. S. skundą atmetė ir paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartį, pritardama apygardos teismo nutartyje pateiktai pozicijai, kad esanti teisės spraga turėtų būti šalinama ne tiesiogiai taikant EŽTT sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, o keičiant nacionalinį teisinį reguliavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą ir pašalinti teisinę spragą bei sudaryti sąlygas asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę jau priimti atitinkami teisinio reguliavimo veiksmai (Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2005 bei Baudžiamojo proceso kodekso papildymo 360¹ straipsniu įstatymas Nr. XIII-2006, įsigaliojęs nuo 2019 m. balandžio 3 d.). Tokiu būdu įstatymais jau nustatyta aiški tvarka, kada ir kaip nuteistasis gali kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros, kokius kriterijus turi atitikti, norėdamas pateikti tokį prašymą ir kad prašymas būtų patenkintas.

Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą iš valstybės, teigė, jog institucijų neveikimas, atsisakant jį teikti lygtinio paleidimo komisijai, sukėlė jam dvasinių kančių, traumuojančią patirtį, sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Taigi, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 ir 6.270 straipsnių prasme. Neturtinė žala pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų.

Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, pareiškėjas, siekdamas civilinės atsakomybės taikymo, šioje byloje turėjo įrodyti, kad jis patyrė žalą ir kad tai lėmė valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė tik abstrakčius argumentus, išreiškė bendro pobūdžio nusiskundimus ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių valdžios institucijų civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir patirtos žalos realų dydį, todėl jo reikalavimas priteisti iš valstybės 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Įvertinus teismo aptartas aplinkybes, naikinti pareiškėjo skundžiamus Lukiškių TI-K direktoriaus V. D. 2018 m. gegužės 29 d. raštą Nr. 96-2114 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 28 d. raštą Nr. 2S-2032, bei priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjo naudai neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 360 straipsnio 2 dalimi, 360¹ straipsniu, 362 straipsnio 2 dalimi, 364 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo H. D. skundą atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.