Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-50-616/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-05-17
Bylos Nr.: 1A-50-616/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-20380-2016-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algimantas Valantinas, Jolanta Čepukėnienė, Ernesta Montvidienė
Nuteistasis: V. R., L. R.
Nukentėjusysis: A. M., I. M.
Advokatai: Arnoldas Šukaitis, Arvydas Penelis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-50-616/2019Proceso Nr. 1-01-1-20380-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.3.1.1; 1.2.3.4.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4.

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,nuteistajam V. R.,nuteistųjų gynėjams advokatams Arvydui Peneliui, Lidijai Blinkevičienei,nukentėjusiajam A. M.,nukentėjusiojo atstovui advokatui Arnoldui Šukaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. M. ir I. M., nuteistojo V. R., nuteistosios L. R. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir V. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaityta bausmė iš dalies atlikta pagal 2018-02-07 Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teismo baudžiamąjį įsakymą, ir laikas išbūtas sulaikyme ir suėmime: nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. ir nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 19 d.

L. R. pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. L. R. išbūtas sulaikyme.

Iš V. R. ir L. R. solidariai priteista A. M. 6264, 60 Eur turtinei žalai ir 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. R. ir L. R. solidariai priteista I. M. 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. R. ir L. R. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia nužudė žmogų, t. y. 2016 m. laikotarpyje nuo balandžio 30 d. 21 val. iki gegužės 1 d. 1.15 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. ir A. M. priklausančio namo kieme, radę gulinčią be gyvybinės veiklos požymių nukentėjusiąją G. M., neįsitikino ar ji gyva, nekvietė pagalbos, po to įkėlė nukentėjusiąją G. M. į automobilio ,,Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bagažinę, ir nuvežę prie Lėvens upės (duomenys neskelbtini), tyčia įmetė ją į upę, dėl ko įvykus mechaninei asfiksijai dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu, G. M., mirė.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

2. Nukentėjusieji A. M. ir I. M. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti:

- V. R. ir L. R. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą;

- V. R. paskirti bausmę – laisvės atėmimą penkiolikai metų, L. R. – laisvės atėmimą dvylikai metų;

- Iš V. R. ir L. R. priteisti A. M. 6851,05 Eur turtinei ir 50000 Eur neturtinei žalai atlyginti, I. M. – 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra pagrįstas ir teisėtas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir su tuo susijusio nusikalstamos veikos neteisingo kvalifikavimo, nuteistiesiems neteisingai paskirtų aiškiai per švelnių bausmių, bei neteisingai išspręsto civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistieji, prieš įkeldami į mašinos bagažinę G. M., matė, jog ji yra bejėgė, vežė nukentėjusiąją ant upės tilto, bandė įmesti į upę, o, nepavykus tai padaryti, nuvežė prie Lėvens upės kranto ir ten įmetė į upę. To pasėkoje nukentėjusiajai įvykus mechaninei asfiksijai dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu ji mirė. Darytina išvada, kad tiek L. R., tiek V. R. ir įkeldami, ir iškeldami G. M. iš automobilio bagažinės matė bei suvokė, jog ji yra bejėgė (kadangi buvo išgėrusi ir be sąmonės). Nužudymas bejėgio žmogaus, suvokiant tokią jo būseną, yra kvalifikuojamas ir baudžiamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

3.2. Nukentėjusiųjų teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, nepakankamai vadovavosi BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio nuostatomis, kad V. R. ir L. R. būtų parinkta ir paskirta teisinga, tinkamai individualizuota, BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį atitinkanti bausmė. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien formaliu Valerijaus ir L. R. padarytos nusikalstamos veikos, kaltės formos, kai kurių nuteistųjų asmenybių bruožų konstatavimu ir visiškai nevertino kitų aplinkybių, reikšmingų parenkant nuteistiesiems teisingas bausmes.

3.3. Apeliantai pažymi, kad sprendžiant, koks yra teisingas Valerijui ir L. R. skiriamos bausmės dydis, būtina atsižvelgti ir į visus jų asmenybes charakterizuojančius požymius. Dėl nuteistųjų R. nenuoširdumo, nusikalstamos veikos aplinkybių slėpimo, ieškant G. M. buvo mobilizuotos didelės policijos pajėgos, atsiųstas sraigtasparnis, mobilizuotos ugniagesių pajėgos, paieškoje dalyvavo daug G. M. artimų žmonių. Nuteistieji viso proceso metu buvo nenuoširdūs, keitė parodymus, todėl sprendimas abiems nuteistiesiems skirti bausmes, mažesnes nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – neteisingas. Nuteistieji yra visiškai abejingi jų padarytam nusikaltimui, toliau vartoja alkoholį, V. R. muša žmoną ir motiną, važinėja girtas automobiliu, Karsakiškio seniūnijos charakterizuojamas neigiamai, nusikaltimą padarė girtas, bendrininkų grupėje, dėl padaryto nusikaltimo nesigaili, nukentėjusiųjų neatsiprašė, nepadėjo laidojant G. M.. Todėl, apeliantų nuomone, tokį žmogų, kaip V. R. nuo visuomenės reikėtų izoliuoti ilgesniam nei dešimties metų laikotarpiui, t. y. V. R. reikėtų nubausti 14 – 15 metų laisvės atėmimo bausme. L. R. Karsakiškio seniūnijos charakterizuojama taip pat neigiamai, pastoviai vartoja alkoholinius gėrimus, nesigaili nužudžiusi nieko bloga jai nepadariusią kaimynę, nukentėjusiųjų neatsiprašė, nepadėjo jiems velionės palaidoti. Nors L. R. vaidmuo nusikaltimo padaryme yra mažesnis, tačiau, anot apeliantų, jai reikėtų skirti sankcijoje numatytos bausmės vidurkį – 12 metų laisvės atėmimą.

3.4. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino jiems priteistos turtinės žalos dydį, kadangi visos išlaidos laidotuvėms bei mirusiojo pagerbimui yra pagrįstos byloje esančiais dokumentais. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta nukentėjusiajam A. M. neturtinės žalos suma, netekus sutuoktinės, su kuria jis pragyveno santuokoje 30 metų, akivaizdžiai neteisinga. A. M. yra nedarbingas žmogus, jo darbingumo lygis tik 35 procentai, šeimą pilnai išlaikė G. M., A. M. pajamos labai mažos, invalidumo pensija tik 171 euras, be to, stipriai pablogėjo A. M. sveikata, iki šiol jis naudoja raminamuosius vaistus, po žmonos nužudymo A. M. gyvenimo lygis staigia ir stipriai nusmuko žemyn. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas I. M. tik 15000 eurų neturtinei žalai atlyginti, netinkamai įvertino tai, kad I. M. neteko mamos, kuri pilnai ją išlaikė, netekusi mamos, I. M. galėjo pabaigti tik bakalauro studijas, tuo tarpu toliau studijuoti magistrantūroje jai neleido finansiniai nepritekliai, be to, I. M. sveikata taipogi labai pablogėjo, reikėjo vartoti antidepresantus. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra nesąžiningas ir neteisingas, todėl turėtų būti pakeistas A. M. ir I. M. civilinį ieškinį tenkinant pilnai.

4. Nuteistasis V. R. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti:

- jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti straipsnio sankcijos minimumui artimą laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti;

- A. M. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš jo bei L. R. solidariai A. M. priteisti 5251,60 Eur turtinei žalai atlyginti;

Šalies argumentai

- A. M. ir I. M. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir iš jo bei L. R. solidariai priteisti kiekvienam nukentėjusiajam po 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

4.1. Apelianto teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl keistinas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybę, kad jis su žmona rado G. M. gulinčią be gyvybinės veiklos požymių, bet padarė neteisingą išvadą, jog jie nužudė nukentėjusiąją, veikdami netiesiogine tyčia. Apeliantas pažymi, kad jis manė, jog G. M. yra negyva, nenumatė, kad ji gali būti gyva ir įmetus ją į upę ji paskęs, t. y. jis neturėjo tyčios nužudyti G. M.. Nuteistasis nurodo, kad prokuroras šioje byloje pateikė teisingą kaltinimą, jog jis su žmona L. R. veikė nusikalstamai nerūpestingai, padarė neatsargų nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl neatsargumo atėmė G. M. gyvybę, dėl apsvaigimo, sumišimo ir asmeninio nepatyrimo, neįvertinę jos būklės, neįsitikinę ar ji gyva, nenumatę, kad ji gyva, nesiėmė priemonių sąmonės netekusios G. M. gaivinti, elgdamiesi nusikalstamai nerūpestingai, nuvežė ir įmetė ją į upę, dėl ko G. M. mirė nuo paskendimo vandenyje. Panevėžio apylinkės teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžiu, būtent ir pripažino juos kaltais pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu, Panevėžio apygardos teismas, anot apelianto, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, padarė neteisingas išvadas dėl jo ir jo žmonos kaltės formos. Iš liudytojų R. B., D. P. parodymų matyti, jog G. M. įvykio metu buvo labai girta, galimai nugriuvo kieme, buvo be sąmonės. Nuteistasis pažymi, kad specialistų N. R. ir E. R. parodymai patvirtina jo ir jo žmonos L. R. parodymus, kad jie galvojo, jog nukentėjusioji negyva, todėl, įmesdami G. M. į vandenį, neatsargiai atėmė jai gyvybę. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apelianto nuomone, jo veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies turėtų būti perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį bei paskirta su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, ką teisingai ir pagrįstai buvo padaręs Panevėžio apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžiu.

4.2. Nuteistojo nuomone, A. M. priteistos sumos dydis turtinei žalai atlyginti turėtų būti sumažintas iki 5251,60 Eur ir atlygintos tik tos laidojimo išlaidos, kurios yra būtinos, o išlaidų, skirtų alkoholiui pirkti gedulingų pietų metu, o taip pat išlaidų, praėjus tam tikram laiko tarpui po mirties (mėnesiui ar metams), kurios priklauso nuo mininčiųjų valios ir nėra būtinos laidojimo išlaidos, nepriteisti. Nuteistojo nuomone, Panevėžio apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžiu motyvuotai iš jo ir L. R. solidariai priteisė A. M. ir I. M. po 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti, būtent tokio dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui turėjo būti priteista ir skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu.

5. Nuteistosios L. R. gynėjas advokatas Arvydas Penelis apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti:

- V. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalimi, šią V. R. paskirtą bausmę subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta viešųjų darbų bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir V. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams dešimčiai dienų, į bausmės laiką įskaičiuojant bausmę, visiškai ar iš dalies jo atliktą pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaityti į paskirtos bausmės laiką V. R. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. gegužės 11 d., 15.30 val. iki 2016 m. gegužės 13 d., 13.43 val. (2 paras), taip pat laiką, išbūtą suėmime nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 19 d. (14 parų). Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 10 punktais, V. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojimus paskiriant teismo nuožiūra;

- L. R. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaityti į paskirtos bausmės laiką L. R. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. gegužės 11 d., 16.00 val. iki 2016 m. gegužės 13 d., 16.00 val. (2 paras). Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 10 punktais, L. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojimus paskiriant teismo nuožiūra.

5.1. Apelianto teigimu, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus ir tuo pažeidė nuteistųjų teisę į tinkamą procesą šioje baudžiamojoje byloje, kadangi nuosprendyje konstatavo tokią nuteistųjų kaltės formą ir rūšį, kurios nenumato įstatymas. Pirmosios instancijos teismas įvertino bylos duomenis, atspindinčius V. R. gebėjimus ir kompetencijas, kurių nusikalstamos veikos įvykimo momentu galima buvo iš jo reikalauti. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kurie atspindėtų L. R. gebėjimus ir kompetencijas, kurių nusikalstamos veikos įvykimo metu buvo galima iš jos reikalauti. Bylos duomenys patvirtina, kad Valerijus ir L. R., tinkamai neįsitikinę, jog G. M. mirusi, tačiau manydami, kad ji mirusi, ją įkėlė į savo automobilio bagažinę, nuvežė prie upės ir ją įmetė, manydami, jog į upę meta mirusį žmogų. Manyti, kad G. M. prieš įmetant ją į upę yra mirusi nuteistiesiems leido ir tos aplinkybės, jog G. M. buvo bandoma iš pradžių numesi į upę nuo tilto. Nukentėjusioji buvo iškelta iš bagažinės, tačiau, nepavykus jos perkelti per tilto turėklus, ji vėl buvo įkelta į automobilio bagažinę, gabenama prie upės, iškelta iš bagažinės dar kartą ir tik tada įmesta į upę. Per visą nukentėjusiosios gabenimo automobilio bagažinėje laiką ji neparodė jokių gyvybės ženklų. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, rodo, kad nuteistieji negalėjo suprasti ir žinoti, kad jų į upę metamas žmogus yra gyvas ir todėl negalėjo numatyti, jog nukentėjusioji mirs nuo paskendimo. Netiesioginės tyčios atveju pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šioje byloje nustatyta, kad Valerijus ir L. R. metė į upę žmogų, manydami, jog meta mirusį žmogų. Vėliau jų įmestas žmogus mirė dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu. Todėl, išanalizavus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, jog nurodytoje situacijoje Valerijus ir L. R., manydami, kad į upę meta mirusį žmogų, nenumatė ir negalėjo numatyti pavojingų padarinių kilimo galimybės, t. y. tų aplinkybių, jog jų įmestas žmogus mirs nuo kvėpavimo takų uždarymo vandeniu. Įvertinus aptartus argumentus, apelianto teigimu, darytina neabejotina išvada, kad nuteistieji neatsargiai atėmė žmogui gyvybę. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, nuteistųjų kaltę – netiesiogine tyčia nužudžius žmogų, grįsdamas nusikalstamo nerūpestingumo požymiais, sukūrė baudžiamojoje teisėje neegzistuojančią kaltės formą bei rūšį. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad nuteistieji veikė netiesiogine tyčia ir jų veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

5.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009 esantys įstatymo taikymo išaiškinimai leidžia šiam teismui konstatuoti, jog nuteistieji Valerijus ir L. R. nukentėjusiąją nužudė veikdami netiesiogine tyčia. Tačiau, kaip apeliaciniame skunde pažymi apeliantas, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo nurodomose kasacinėse nutartyse Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009 faktinės ir teisinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių ir skiriasi iš esmės. Todėl, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas šioje byloje negalėjo remtis minėtose kasacinėse nutartyse pateiktais išaiškinimais dėl netiesioginės tyčios ir tuo labiau konstatuoti, kad ši praktika leidžia teismui konstatuoti, jog Valerijus ir L. R. G. M. nužudė veikdami netiesiogine tyčia. Apelianto nuomone, tokiomis aplinkybėmis priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nepašalinus abejonių dėl nuteistųjų kaltės, neatitinka BPK 20 straipsnio nustatytų reikalavimų ir pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, pripažįstant nuteistuosius padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje. Perkvalifikavus nuteistųjų veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį, keistini ir priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai. Apelianto nuomone, Panevėžio miesto apylinkės teismas, vieną kartą jau išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, savo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendyje buvo tinkamai įvertinęs nukentėjusiesiems iš nuteistųjų priteistinos turtinės ir neturtinės žalos sumas.

5.3. V. R. ir L. R. Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžiu šioje byloje buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusieji šį nuosprendį apskundė apeliacine tvarka, reikalaudami nuteistųjų veikas perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktus. Apeliacinės instancijos teismas 2017 m. gruodžio 20 d. priėmė nutartį, kuria minėtą Panevėžio apylinkės teismo nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmajai instancijai Panevėžio apygardos teismui. Apeliacinės instancijos teismas apylinkės teismą laikė šališku todėl, kad pastarasis atmetė nukentėjusiųjų prašymą dėl veikų perkvalifikavimo nurodęs, jog iš apklaustų asmenų parodymų susidaro įspūdis, kad nebuvo tiesioginės tyčios. Tačiau tokie apylinkės teismo veiksmai nereiškia ir negali reikšti teismo šališkumo BPK 58 straipsnio prasme. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusieji nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nekėlė klausimo, kad bylą nagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Apelianto nuomone, apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pagrindą daryti išvadą, kad nukentėjusiųjų pareikštų prašymų reikalavimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeisti, privalėjo padarytus pažeidimus ištaisyti pats, o ne perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tokia pat pareiga apeliacinės instancijos teismui tenka ir nustačius, kad pirmosios instancijos teisme buvo netinkamai sprendžiami prašymai dėl kaltinimo keitimo. Todėl šia prasme Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Be to, apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai nusprendus perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, yra nesilaikoma BPK 1 straipsnyje įtvirtintos pareigos greitai ištirti nusikalstamas veikas bei išnagrinėti baudžiamąsias bylas. Dėl nurodytų aplinkybių, anot apelianto, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir parduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, padarė esminius BPK 44 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimus.

6. Nukentėjusieji A. M. ir I. M. atsikirtimuose į nuteistųjų apeliacinius skundus nurodo, kad nuteistiesiems V. R. ir L. R. bausmės turi būti griežtinamos, o ne švelninamos. Nukentėjusiųjų teigimu, tiek Valerijus, tiek L. R. yra žmonės, nesergantys jokiomis psichikos ligomis, todėl jie abu žinojo, kad žmones, netekusius sąmonės, reikia gaivinti, kviesti medikus bei specialiąsias tarnybas, o ne vežti į upę ir nuskandinti. Nuteistųjų padaryti veiksmai visiškai nesuderinami su žmogiškumu ir morale.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. M. ir jo atstovas prašė nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjo apeliacinius skundus atmesti, prokurorė prašė nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis V. R. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti, nuteistosios L. R. gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Faktiniai duomenys ir veikos kvalifikacija

8. Šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad V. R. ir L. R. 2016 m. nuo balandžio 30 d. 21 val. iki gegužės 1 d. 1.15 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, įkėlė be gyvybės ženklų buvusią G. M. į savo automobilio bagažinę, nuvežė ją prie Lėvens upės ir įmetė nukentėjusiąją į upę, dėl šios priežasties įvykus mechaninei asfiksijai dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu, G. M. mirė. Ginčo objektas nagrinėjamu atveju yra V. R. ir L. R. psichinis santykis su jų padaryta veika bei kilusiomis pasekmėmis, t. y. nuteistųjų kaltės formos nustatymas – G. M. V. R. ir L. R. nužudė tyčia ar dėl neatsargumo.

9. Kaip matyti iš bylos duomenų, ši baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota kaltinant V. R. ir L. R. atėmus G. M. gyvybę dėl neatsargumo. Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog V. R. ir L. R. G. M. nužudė dėl neatsargumo bei 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžiu pripažino V. R. ir L. R. kaltais pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. apeliacinius skundus, kuriuose nukentėjusieji prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendį ir bylą pirmąja instancija išnagrinėti Panevėžio apygardos teisme iš esmės arba skundžiamą nuosprendį pakeisti ir V. R. bei L. R. veikas perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktus, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmąja instancija Panevėžio apygardos teismui. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pirmąja instancija, skundžiamu 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pripažino V. R. ir L. R. kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, t. y. tyčia nužudžius G. M.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad V. R. ir L. R., nesiimdami pagalbos veiksmų, nekviesdami jos iš šalies, gabendami žmogaus kūną, kuris neturėjo mirčiai būdingų požymių, bandydami numesti kūną nuo tilto, o to nepajėgdami, nuvežę prie upės pakrantės ir įmesdami į vandenį, neabejotinai suprato savo veiksmų pavojingumą ir numatė, kad dėl to G. M. gali mirti ir tokių pasekmių jie galimai ir nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti, t. y. nužudė G. M. veikdami netiesiogine tyčia. Išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme bei įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, darytina išvada, kad Panevėžio apygardos teismas neteisingai šiuo atveju nustatė nuteistųjų V. R. bei L. R. kaltės formą.

10. Remiantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016). Tais atvejais, kai bylos aplinkybės rodo, kad kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nenumatė tokių padarinių atsiradimo galimybės, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veika kvalifikuojama kaip padaryta dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis).

11. Teisėjų kolegija nustatė, jog V. R. ir L. R. 2016 m., laikotarpyje nuo balandžio 30 d. 21.00 val. iki gegužės 1 d. 1.15 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. ir A. M. priklausančio namo kieme, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, po automobiliu “Peugeot 607”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rado nukentėjusiąją G. M., kuri dėl užvažiavusio autmobilio buvo praradusi sąmonę, po to V. R. ir L. R., iš po automobilio “Peugeot 607” ištraukė G. M., patikrino jai pulsą, dėl apsvaigimo, sumišimo ar asmeninio nepatyrimo objektyviai neįvertino G. M. būklės, t. y. V. R. ir L. R. neįsitikino ar ji gyva, to nenumatė, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti, todėl nesiėmė būtinų priemonių gaivinti sąmonės netekusią G. M., toliau elgdamiesi nusikalstamai nerūpestingai ir aplaidžiai, įkėlė G. M. į automobilio “Peugeot 607” bagažinę, nuvežė be sąmonės esančią G. M. prie Lėvens upės, esančios (duomenys neskelbtini), ir įmetė G. M. į upę, ten įvykus mechaninei asfiksijai dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu, G. M. mirė, taip dėl neatsargumo atėmė nukentėjusiajai G. M. gyvybę.

12. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek V. R., tiek L. R. ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus nebuvo nuoseklūs. V. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, neigė kokiais nors savo veiksmais prisidėjęs prie G. M. mirties. Nuteistoji L. R. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu neigė, ką nors žinanti apie G. M. dingimą bei nužudymą, tvirtino, kad jokio nusikaltimo nepadarė (t. 4, b. l. 16–18). Ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. spalio 5 d. atlikus L. R. psichofiziologinį tyrimą (tyrimą poligrafu), specialisto išvadoje Nr. 140-(4789)-Is1-5387 konstatuota, kad L. R., atsakydama į testo tikrinamuosius klausimus (1) Ar jūs įstūmėte Gražiną į tą upę? (tiriamosios atsakymas ,,Ne“) 2) Ar jūs įmetėte Gražiną į tą upę? (tiriamosios atsakymas ,,Ne“) 3) Ar jūs buvote šalia, kai Gražina įkrito į vandenį? (tiriamosios atsakymas ,,Ne“)), sakė netiesą (t. 3, b. l. 174-178). Apklausiama tos pačios dienos, t. y. 2016 m. spalio 5 d. vakare, L. R. papasakojo visiškai kitokias įvykio aplinkybes, nurodydama, jog G. M. į upę įmetė ji su vyru V. R. (t. 4, b. l. 20-24). Asmenų (įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kaip matyti iš bylos duomenų, L. R. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 4, b. l. 27-29), tiek ir bylą nagrinėjant Panevėžio miesto apylinkės teisme, parodė, kad įvykio naktį tiek ji, tiek jos vyras, tiek ir A. M. su G. M. buvo neblaivūs. V. R. ir A. M. užmigus, ji su G. M. dar ieškojo alkoholinių gėrimų, radę V. R. automobilyje kelias skardines alaus, toliau jį gėrė, sėdėdamos automobilyje klausėsi muzikos, tada abi svirinėdamos ėjo link namo, abi suklupo ir griuvo. Ji nuvedė G. M. į namus ir pasodinusi ant sofos, paliko. Nuteistosios teigimu, dėl išgerto didelio kiekio alkoholio ji tiksliai visų įvykio aplinkybių neprisimena, atsimena, kad po to ji su vyru V. R. išėjo iš Mazgelių namų link savo automobilio. V. R. pradėjus vairuoti automobilį, jie pajuto keistą garsą, atrodė lyg būtų ant kažko užvažiavę. Išlipę iš automobilio, pamatė iš po mašinos išlindusias žmogaus kojas. Ištraukę kūną iš po mašinos, pamatė, kad tai G. M. kūnas. Ištraukus kūną, V. R. patikrino G. M. pulsą prie kaklo ir pasakė, kad ,,jau viskas“, ji suprato, kad G. M. jau buvo negyva. Ar G. M. kūnas buvo šiltas, ar šaltas, ji negalinti pasakyti, žymių sužalojimų ar kraujo dėmių ant G. M. kūno ji tada nematė. Nuteistosios teigimu, greitosios pagalbos jie neiškvietė, A. M. neprižadino, nes buvo labai išsigandę, jiems buvo šokas. Tada abu su V. R. įkėlė G. M. kūną į automobilio bagažinę ir nuvežė ant tilto per upę, kur bandė numesti kūną nuo tilto, bet tilto atitvaras buvo per aukštas. Tada, vėl įdėję kūną į automobilį, nuvežė jį prie upės maudyklos ir įmetė į upę. Iš esmės analogiškai apie įvykio aplinkybes Panevėžio miesto apylinkės teisme nurodė ir nuteistasis V. R.. Nuteistasis taipogi parodė, kad ištraukus G. M. kūną iš po automobilio, jis iš karto patikrino jos pulsą, tačiau pulso neužčiuopė, moteris nekvėpavo. Jis su L. R. labai išsigando, suprato, kad, jeigu iškvies policiją, tai gali blogai jiems baigtis, taip pat dėl išgąsčio nekvietė ir greitosios medicinos pagalbos. Panevėžio apylinkės teisme duotus parodymus nuteistieji V. R. ir L. R. patvirtino ir bylą pirmąją instancija nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme, tokia pati nuteistųjų pozicija išdėstyta ir apeliaciniuose skunduose.

Žemesnės instancijos teismas

13. Iš 2016 m. gegužės 11 d. apžiūros protokolo ir jo priedų (fotolentelių) matyti, kad buvo apžiūrėtas automobilis „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) siekiant surasti biologinės kilmės (kraujo) pėdsakus. Naudojant specialias chemines priemones, buvo nustatytos vietos, kur pėdsakai išryškėjo: ant automobilio bagažinės sandarinimo gumos krašto, esančio prie galinio bamperio; ant automobilio bagažinės dešinės pusės sieninio dangčio (kiliminio audeklo); ant automobilio priekinių keleivio durelių vidinės rankenos ir jos apdailos; ant automobilio vairuotojo sėdynės saugos diržo sagties fiksatoriaus (t. 1, b. l. 87-99). Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. S 168/2016(01) nurodyta, kad ant automobilio „Peugeot 607“ bagažinės uždarymo sandarinimo gumos rasti žmogaus kraujo pėdsakai. Atlikus DNR tyrimą, gautas DNR profilis yra I. M. motinos su 99,999 % tikimybe (t. 3, b. l. 122-128). Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados Nr. S 300/2016(01), plaukai, rasti automobilio „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bagažinėje pagal daugelį požymių panašūs į G. M. galvos plaukus ir gali jai priklausyti. Ant dviejų plaukų rasti žmogaus kraujo pėdsakai. Atlikus DNR tyrimą, gautas nepilnas DNR profilis iš dalies sutampa su G. M. DNR profiliu su 99,999999 % tikimybe (t. 3, b. l. 155-159). 2016 m. spalio 7 d. automobilio „Peugeot 607“ papildomos apžiūros metu ant automobilio dugno 1,50 m. atstumu nuo priekio ir 1,10 m. atstumu nuo dešinės pusės rasta tamsios raudonos spalvos dėmė, panaši į kraują. Taip pat 1,60 m. atstumu nuo priekio ir 0,90 m. atstumu nuo dešinės pusės rastas plaukas (t. 1, b. l. 100 - 102). Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. S 347/2016(01) konstatuota, kad ant biologinio pėdsako iš automobilio „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobilio dugno rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, DNR profilio tinkamo vertinimui negauta. Plaukas, rastas minėto automobilio papildomos apžiūros metu, žmogui nepriklauso (t. 3, b. l. 165-166). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme, buvo apklaustas automobilio ,,Peugeot 607“ dugno apžiūrą atlikęs specialistas A. M., kuris patvirtino apžiūros protokole užfiksuotus duomenis bei papildomai paaiškino, kad automobilis buvo apžiūrėtas vėliau, praėjus po įvykio jau kuriam laikui, todėl pėdsakai, esantys arčiau žemės naudojant automobilį galėjo išnykti, o pėdsakai, kurie buvo giliau, galėjo išlikti. Matyti, jog automobilio papildoma apžiūra buvo atlikta 2016 m. spalio 7 d., po to kai L. R. davė parodymus 2016 m. spalio 5 dieną. Tuomet buvo nurodytos įvykio aplinkybės, kurių viena esminė – G. M. kūno radimas ir ištraukimas iš po automobilio. Specialistai nustatė, jog po automobiliu 1,50 metro atstumu nuo priekio ir 1,10 metro atstumu nuo dešinės pusės apžiūros metu rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, DNR profilio tinkamo vertinimui negauta ( t. 3, b. l. 166). Kaip matyti, papildomas automobilio tyrimas atliktas būtent turint tikslą patvirtinti ar paneigti L. R. nurodytą įvykio versiją. Akivaizdu, jog sunkiai pasiekiamoje automobilio dugno vietoje yra žmogaus kraujo pėdsakai. Byloje nėra jokių duomenų, jog šiuo automobiliu „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo padarytas koks nors kitas autoįvykis, kuris leistų daryti kitokią išvadą apie kraujo atsiradimo aplinkybes ant automobilio dugno. Rasti kraujo pėdsakai ant automobilio dugno galimai buvo nukentėjusiosios G. M., kas patvirtina nuteistųjų parodymus apie G. M. radimą po automobiliu, kadangi nuteistieji analogiškai tvirtina, jog G. M. ištraukę iš po automobilio, patikrinę pulsą, dėjo į bagažinę, o byloje yra vienareikšmė specialistų išvada, jog šio automobilio bagažinėje rastas kraujas priklauso mirusiajai G. M. ir tai akivaizdžiai patvirtina, jog dedant G. M. į automobilio bagažinę, ji buvo sužalota ir jai bėgo kraujas.

14. Bylą nagrinėjant pirmąja instancija Panevėžio miesto apylinkės teisme apklaustas specialistas N. R., kuris atliko G. M. kūno tyrimą, kurio parodymai BPK 276 straipsnio 5 dalies tvarka buvo perskaityti ir bylą pirmąja instancija nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme, patvirtino savo išvadą, jog tikėtina, kad G. M. į vandenį buvo įmesta gyva. Lavono tyrimo metu buvo nustatytas senas randas kairės alkūnės srityje ir dešinės plaštakos išoriniame paviršiuje puslankio formos paviršinė muštinė žaizda, bet dėl lavoninio puvimo nebuvo galimybės nustatyti ar ji prieš mirtį, ar po mirties buvo padaryta. Kitų sužalojimų ar kaulų lūžių nebuvo nustatyta. Specialisto N. R. teigimu, negalima atmesti galimybės, kad judant automobiliui atbulomis, buvo įmanomas užvažiavimo ant G. M. kūno variantas, bet ne pervažiavimas. Tikėtina, kad galėjo taip būti, jog judantis automobilis kontaktavo su kūnu, po šio kontakto kūnas galėjo patekti po automobiliu, nesant pervažiavimo. Pervažiavimui būdingų sužalojimų šiuo atveju nebuvo nustatyta. Taipogi specialistas pažymėjo, jog tuo atveju, kai asmuo yra komoje, nepatyrusiam asmeniui jo pulsas gali būti neužčiuopiamas. Panevėžio apygardos teisme apklausta specialistė E. R. paaiškino, kad ne medikui atskirti, ar žmogus yra miręs, ar tik praradęs sąmonę, įmanoma, bet tai priklauso nuo laiko, nuo paros meto (nakties metu tai padaryti sunkiau), taip pat svarbu tai, ar vertina blaivas žmogus. Žmogui esant be sąmonės, gyvybiškai svarbūs organai veikia, jam tik į smegenis nepatenka pakankamai kraujo, taip pat gali būti užkritęs liežuvis ir dėl to deguonis nepatenka į smegenis, tada smegenys nustoja funkcionuoti ir nereaguoja į skausmą, bet širdis turi plakti. Jeigu tokiu atveju pulsą tikrina ne medikas, pulsą užčiuopti sunku, pulsas būna menkas.

15. Išanalizavus byloje surinktų ir aptartų faktinių duomenų visetą, nurodomus šio sprendimo 12–14 punktuose, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai bei kontekste su kitais bylos duomenimis, matyti, jog faktiniais bylos duomenimis nepaneigti nuteistųjų V. R. ir L. R. parodymai, duoti teisme, apie esmines įvykio aplinkybes. Priešingai – byloje esančios specialistų išvados, taipogi specialistų N. R., E. R., A. M. paaiškinimai teisme patvirtina nuteistųjų V. R. ir L. R. nurodytas esmines įvykio aplinkybes, t. y. tai, kad G. M. kūną jie pastebėjo po V. R. automobiliu tuomet, kai V. R. pabandžius pajudėti automobiliu, šis užkliuvo už G. M. kūno, jog V. R., patikrinęs nukentėjusiosios pulsą, jo neužčiuopė, kad dėl išgąsčio, streso, o taipogi ir dėl išgerto didelio alkoholio kiekio G. M. pagalbos nebandė suteikti, o įdėję jos kūną į automobilio bagažinę nuvežė prie upės ir ten jį išmetė. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, kadangi tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Šiuo atveju, liudytojų, tiesiogiai mačiusių, įvykį kaip ir kokiomis aplinkybėmis G. M. pateko į upę, kur dėl įvykusios mechaninės asfiksijos dėl kvėpavimo takų uždarymo vandeniu nukentėjusioji mirė, byloje nėra, tačiau nuteistųjų V. R. ir L. R. parodymus, duotus teisme (L. R. ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui) apie G. M. kūno radimo vietą bei kitas esmines įvykio aplinkybes patvirtina byloje atliktų specialistų tyrimų išvados, nuteistųjų parodymai, liudytojų parodymai, juos jungiant visus į vieną bendrą visumą.

16. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, darytina išvada, jog V. R. ir L. R. nagrinėjamoje situacijoje elgėsi lengvabūdiškai ir nerūpestingai. Nuteistieji, radę po savo automobiliu be sąmonės ir išorinių gyvybės ženklų gulinčią G. M., nesiėmė tokiais atvejais būtinų ir įprastinių pagalbos žmogui suteikimo bei gyvybinių funkcijų nustatymo priemonių. Nuteistieji nebandė gaivinti G. M., netikrino nukentėjusiosios kūno temperatūros, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, nebandė žadinti nukentėjusiosios vyro A. M., juo labiau, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes, nuo išgertuvių iki G. M. kūno po automobiliu radimo nebuvo praėjęs ilgas laiko tarpas, jog nebūtų pagrindo bandyti gelbėti gyvybę, be to ir išorinių akivaizdžių sužalojimų G. M. kūne, kurie leistų pagrįstai manyti, jog ji yra mirusi, nebuvo matyti. Šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji V. R. ir L. R., bandydami nustatyti G. M. gyvybines funkcijas, elgėsi neatsakingai, nusikalstami nerūpestingai, pernelyg skubotai padarė išvadą, jog rasta G. M. yra negyva. Šiuos nuteistųjų skubotus ir nepagrįstus veiksmus, neadekvačių sprendimų priėmimą neabejotinai lėmė pačių nuteistųjų apsvaigimas nuo alkoholio, sumišimas dėl po automobiliu rasto G. M. kūno, asmeninio patyrimo nebuvimas, nustatant asmens sveikatos būklę. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad V. R. ir L. R. nors ir nesuprato, kad įmetant į upę G. M. ši dar buvo gyva, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuo nukentėjusiosios kūno suradimo iki įmetimo į upę momento buvo praėjęs neilgas laiko trapas, G. M. kūnas buvo tik prispaustas automobilio, nukentėjusiosios kūne nebuvo sunkių ir akivaizdžių sužalojimų, kurie sudarytų pagrindą neabejotinai išvadai, jog G. M. mirusi, turėjo ir galėjo numatyti, kad G. M. buvo dar gyva. Įvertinus išdėstytas faktines bylos aplinkybes bei laikantis nuostatos, kad įrodinėjant asmens kaltumą, turi būti vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, darytina išvada, jog byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad V. R. ir L. R. turėjo tyčią nužudyti G. M.. Byloje nesant neginčytinų įrodymų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistieji veikė tyčia, suprasdami savo veiksmų pavojingumą ir numatė, kad žmogus esantis gyvas, tačiau negalintis judėti, įmestas į vandenį pats išsigelbėti negalės ir nuskęs, V. R. ir L. R. negali būti pripažinti kaltais už tyčinį G. M. nužudymą. Kaip jau minėta, V. R. ir L. R., radę be sąmonės po automobiliu gulinčią G. M. ir nesiėmę tokioje situacijoje reikiamų ir būtinų priemonių, kad būtų įsitikinta, ar nukentėjusioji gyva, elgėsi neatsakingai, skubotai ir nusikalstamai nerūpestingai. Todėl nuteistųjų V. R. ir L. R. padaryta nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 132 straipsnio 1 dalį.

17. Apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot.de novo) arba pakartotinai (lot.novum judicium). Taigi baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų. Apeliacinės instancijos teismo pareiga atlikti ne tik pirmosios instancijos teismo ištirtų, bet ir naujų įrodymų tyrimą, o galiausiai ir keisti kaltinimą, jei būtų gautas atitinkamas pagrįstas ir motyvuotas prašymas. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-94/2013, 2K-P-1/2014). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas, spręsdamas inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo klausimą, turi įgaliojimus, esant pagrindui, ir savo iniciatyva nustatyti iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Tačiau šio proceso metu turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kaip jau minėta, ši baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota kaltinant V. R. ir L. R. atėmus G. M. gyvybę dėl neatsargumo, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje, būtent už šios nusikalstamos veikos padarymą Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžiu pripažino V. R. ir L. R. kaltais. Nuteistojo V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjo apeliaciniuose skunduose dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. ir L. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 d., prašoma minėtą nuosprendį panaikinti ir nuteistųjų veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal baudžiamąjį įstatymą, kuris V. R. ir L. R. buvo inkriminuotas kaltinamajame akte. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamą bylą pagal minėtus nuteistojo V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjo apeliacinius skundus, turi teisę iš anksto apie tai nepranešęs nuteistiesiems bei kitiems proceso dalyviams perkvalifikuoti nuteistųjų veiką pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį ir kaltinamajame akte nurodytą baudžiamąjį įstatymą (Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo bylą pagal prokuroro surašytą kaltinimą, bei nukentėjusiųjų pateiktus prašymus veiką perkvalifikuoti į sunkesnį nusikaltimą). Nuteistųjų teisė žinoti, kuo yra kaltinami, teisė į gynybą ir teisingą teismą šiuo atveju nepažeidžiamos. Pažymėtina, kad veikos kvalifikavimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme nepažeidžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio, kuriame įtvirtinta asmens, teismo nuteisto už nusikaltimą, teisė į tai, jog aukštesnė teisminė instancija peržiūrėtų jo kaltinamąjį nuosprendį ar bausmę. Šios teisės įgyvendinimą ir jos įgyvendinimo pagrindus nustato įstatymas, taigi valstybė iš esmės turi tam tikrą diskreciją nurodytu aspektu. Pagal EŽTT praktiką apkaltinamojo nuosprendžio peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme gali apimti ir fakto, ir teisės klausimus, arba apsiriboti tik teisės klausimais (pvz., Panou c. Gr?ce, n 44058/05, arr?t du 8 janvier 2009; Krombach v. France, no. 29731/96, judgment of 13 February 2001).

18. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. R. ir L. R. G. M. gyvybę atėmė dėl neatsargumo šio nuosprendžio 11 punkte nurodytomis aplinkybėmis. Panevėžio apygardos prokuratūros 1 – ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės surašytame kaltinamajame akte V. R. ir L. R. buvo kaltinami tuo, kad 2016 m. laikotarpyje nuo balandžio 30 d. 21 val. iki gegužės 1 d. 1.15 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) A. ir A. M. priklausančio namo kieme, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, V. R., prieš pradėdamas važiuoti automobiliu ,,Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, užvažiavo ant nukentėjusiosios G. M., dėl ko G. M. prarado sąmonę, po to, V. R. ir L. R., iš po automobilio “Peugeot 607” ištraukė G. M., patikrino jai pulsą, dėl apsvaigimo, sumišimo ar asmeninio nepatyrimo objektyviai neįvertino G. M. būklės, t. y. neįsitikino ar ji gyva, to nenumatė, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti, todėl nesiėmė būtinų priemonių gaivinti sąmonės netekusią G. M., toliau elgdamiesi nusikalstamai nerūpestingai ir aplaidžiai, įkėlė G. M. į automobilio “Peugeot 607” bagažinę, nuvežė be sąmonės esančią G. M. prie Lėvens upės, esančios (duomenys neskelbtini), ir įmetė G. M. į upę, dėl ko G. M. mirė nuo paskendimo vandenyje, taip dėl neatsargumo atėmė nukentėjusiajai G. M. gyvybę. Jau aptartais nuteistojo V. R. bei nuteistosios L. R. parodymais nustatyta, jog įvykio dieną tiek nuteistieji, tiek nukentėjusioji G. M. bei jos vyras A. M. vartojo alkoholinius gėrimus, A. M. ir V. R. užmigus, G. M. ir L. R. toliau vartojo alkoholinius gėrimus bei klausėsi muzikos V. R. automobilyje. Kas tiksliai vyko po to, t. y. kaip G. M. kūnas atsirado po automobiliu, konkrečiai negali nurodyti nei vienas iš nuteistųjų. Tiek V. R., tiek L. R. tvirtina, jog G. M. kūną po automobiliu pastebėjo po to, kai abu išėję iš M. namų, įsėdo į automobilį ir V. R. užvedus automobilio variklį bei bandant pajudėti iš vietos, automobilis už kažko užkliuvo. Jau aptarti specialistų tyrimai bei specialistų paaiškinimai pirmosios instancijos teisme patvirtina, kad G. M. kūne pervažiavimui automobiliu būdingų sužalojimų nebuvo nustatyta, tačiau neatmetama galimybė, jog automobilis galėjo kontaktuoti su G. M. kūnu, po šio kontakto kūnas galėjo patekti po automobiliu, nesant pervažiavimo. Byloje nesant neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog V. R. vairuojamas automobilis užvažiavo ant nukentėjusiosios G. M. ir tokiu būdu G. M. prarado sąmonę, bei vadovaujantis principu, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti bylą nagrinėjant teisme, aiškinami kaltininko naudai, darytina išvada, jog prokurorės pareikšti kaltinimai, kad V. R., pradedant važiuoti automobiliu ,,Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, nei jis, nei L. R. neįsitikino, kad tai daryti saugu, užvažiavo ant nukentėjusiosios G. M., dėl ko G. M. prarado sąmonę, nepasitvirtino. Tačiau šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės nuteistųjų V. R. ir L. R. padarytos veikos kvalifikavimo nekeičia.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad G. M. V. R. ir L. R. nužudė veikdami bendrininkų grupe. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. V. R. ir L. R. veikos, numatytos BK 132 straipsnio 1 dalyje, negalima laikyti padaryta bendrininkaujant, nes bendrininkavimui yra būtinas susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-745/2006, 2K-44/2012). Šiuo atveju susitarimas buvo atsikratyti (paslėpti) G. M. kūną, o ne atimti nukentėjusiosios gyvybę. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje veika pripažinta įrodyta, kad V. R. ir L. R., veikdami bendrininkų grupe, nužudė G. M., o taipogi ir nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Perkvalifikavus V. R. ir L. R. padarytą nusikalstamą veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas kvalifikuoti nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką, kaip kvalifikuotą nužudymą, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, negali būti tenkinamas. Kvalifikuotu gali būti pripažintas tik tyčinis žmogaus gyvybės atėmimas, tuo tarpu, šioje byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, jog V. R. ir L. R. nužudė G. M. dėl neatsargumo.

21. Nuteistosios L. R. gynėjas apeliaciniame skunde ginčija Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria buvo panaikintas Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmąja instancija Panevėžio apygardos teismui, teisėtumą, nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas, nepagrįstai konstatavęs, jog bylą išnagrinėjo šališkas apylinkės teismas bei perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. bei nuteistojo V. R. ir nuteistosios L. R. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio. Šioje proceso stadijoje Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria buvo panaikintas Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmąja instancija Panevėžio apygardos teismui, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai nesprendžiami.

Dėl bausmių

22. Perkvalifikavus V. R. ir L. R. padarytą nusikalstamą veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį, spręstinas ir bausmių nuteistiesiems skyrimo klausimas. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

23. V. R. ir L. R. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą neatsargiems nusikaltimams. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato areštą arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jie prisipažino padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą, nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimą V. R. ir L. R. padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš bylos duomenų matyti, jog V. R. teisiamas jau penktą kartą, L. R. nusikalto pirmą kartą, anksčiau teista nebuvo. Abu nuteistieji ne kartą bausti už įvairius administracinius teisės pažeidimus, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Karsakiškio seniūnijos seniūnės L. R. charakterizuojama kaip piktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais (t. 4, b. l. 74), V. R. charakterizuojamas neigiamai, kaip smurtaujantis prieš savo motiną (t. t. 4, b. l. 186), o iš byloje esančio Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio matyti, jog V. R. minėtu nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už fizinio skausmo sukėlimą savo sutuoktinei L. R. (t. 4, b. l. 181-184), abu nuteistieji niekur nedirba. Išdėstytų aplinkybių visetą įvertinus kartu su V. R. ir L. R. padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, sukeltų pasekmių sunkumu bei nužudytosios artimiesiems padarytos žalos dydžiu, taipogi atsižvelgiant į teisingumo ir proporcingumo principus, abiems nuteistiesiems parenkama griežčiausia baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, jos dydį V. R., teisiamam jau penktą kartą, nustatant didesnį nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, o L. R., kuri teisiama pirmą kartą – artimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

24. BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Nagrinėjamu atveju yra visos formaliai būtinos BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlygos. Tačiau, net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio taikymo sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo minėtą straipsnį taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo.

25. V. R. iki nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padarymo laikytinas neteistu, kadangi teistumas jam buvo išnykęs, tačiau į tai atsižvelgtina kaip į asmenį charakterizuojančius duomenis. Po šios nusikalstamos veikos padarymo, V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas dar 4 kartus (vienas nuosprendis neįsiteisėjęs): 1) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (t. 4, b. l. 181-184), nes 2016 m. laikotarpyje nuo spalio 20 d. iki spalio 31 d. panaudojo smurtą prieš savo sutuoktinę L. R., sukėlė jai fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą; 2) Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes 2018 m. sausio 12 d. nežymiai sutrikdė savo motinos R. S. sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą ir (t. 6, b. l. 122-124); 3) Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, V. R. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad vairavo transporto priemonę neblaivus; 4) Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl smurto panaudojimo sutuoktinės L. R. atžvilgiu (šis nuosprendis dar neįsiteisėjęs). Atsižvelgiant į V. R. charakterizuojamų duomenų visumą, kolegijos nuomone taikyti BK 75 straipsnio nuostatas V. R. ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą negalima, kadangi nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

26. Įvertinus L. R. charakterizuojamų duomenų visetą, jos elgesį po šios nusikalstamos veikos padarymo (nėra jokių duomenų apie teisės pažeidimus), nusikalto pirmą kartą, todėl darytina išvada, kad nuteistajai L. R. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas bausmės paskirčiai, numatytai BK 41 straipsnyje, neprieštarautų. Be to, atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, L. R., būdama pakankamai jauno amžiaus, darbinga, laisvėje turėtų daugiau galimybių atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiesiems padarytą žalą. Išdėstytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad L. R. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl jos atžvilgiu taikytinas BK 75 straipsnis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant jai pareigas, numatytas BK 75 straipsnio 2 dalyje, bei, padedant įgyvendinti bausmės paskirtį, skirtina baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte – nemokami darbai.

27. V. R. naujai skiriama bausmė bendrintina su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta bausme laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, nes 2018 m. birželio 21 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, dėl kurio pateikti apeliaciniai skundai, buvo subendrintos minėtais sprendimais paskirtos bausmės. Bendrinant apeliacinės instancijos naujai paskirtą bausmę pagal BK 132 straipsnio 1 dalį su 2018 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, taikytinas dalinis bausmių sudėjimo būdas, kadangi padaryti nusikaltimai nors ir yra skirtingų rūšių, tačiau iš esmės skiriasi per vieną kategoriją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005, 2K-9/2010, 2K-474/2010). V. R. prie šiuo nuosprendžiu skiriamos griežtesnės laisvės atėmimo bausmės pridėtini trys mėnesiai švelnesnės – laisvės apribojimo – bausmės dalis, prieš tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies b punktu, laisvės apribojimo bausmę pakeičiant į laisvės atėmimo bausmę, santykiu 2:1. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į V. R. charakterizuojančius duomenis po nusikalstamos veikos, už kurią yra teisiamas, padarymo: keturi teistumai, teigiamų išvadų nedarymas, yra pagrindas teigti, jog bus teisinga bausmė pridėjus didesnę nei pusę (3 mėnesius) buvusios paskirtos bausmės dalies.

Dėl civilinių ieškinių

28. Nukentėjusysis A. M. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš nuteistųjų 6851,05 Eur turtinei žalai, susijusiai su G. M. laidojimo išlaidomis, atlyginti, 50000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taipogi nukentėjusioji I. M. prašo priteisti jai 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir priteisė iš nuteistųjų V. R. ir L. R. solidariai 6264,60 Eur turtinei žalai atlyginti ir po 15000 Eur neturinei žalai atlyginti. Nukentėjusieji A. M. ir I. M. apeliaciniame skunde prašo jų pareikštus civilinius ieškinius tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti pilnai, nuteistasis V. R. apeliaciniame skunde prašo civilinių ieškinių klausimą išspręsti taip, kaip tai padarė Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. nuosprendyje, t. y. priteisti A. M. 5251,60 Eur turtinei žalai atlyginti ir po 4000 Eur abiem nukentėjusiesiems neturtinei žalai atlyginti.

29. Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį, 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau -CK ) 6.249 straipsnio 1 dalis). Atlyginant turtinę žalą, susijusią su laidojimo išlaidomis ir kapo sutvarkymu, vadovaujamasi CK 6.291 straipsnio nuostatomis – jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu; atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos.

30. Pagal teismų praktiką laidojimo išlaidomis pripažįstamos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos, kurios nustatomos vadovaujantis protingumo kriterijumi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo A. M. pateiktus dokumentus, padarė išvadą, jog nukentėjusiojo turėtas velionės žmonos G. M. laidojimo išlaidas sudaro: 3562 Eur suma kapavietės sutvarkymui pagal UAB „Vikata ir ko“ komercinį pasiūlymą (t. 1, b. l. 127), ritualinėms paslaugoms (UAB „Ramybės takas“ sąskaita ir pajamų orderio kvitas) 1320 Eur suma (t. 1 b. l. 120-122), 553,60 Eur išlaidos gedulingiems pietums (t. 1, b. l. 126) ir už 145 Eur 2016 m. gegužės 21 d. papildomai pirkti maisto produktai (t. 1, b. l. 123-124), 34 Eur vainikui su juosta įsigyti (t. 1, b. l. 125), taip pat užsakyti gedulingi pietūs velionės mirties metinių proga 2017 m. balandžio 24 d. 650 Eur (t. 5, b. l. 124) bei šias išlaidas priteisė iš nuteistųjų V. R. bei L. R.. Tuo tarpu, kitas nukentėjusiųjų reikalaujamas priteisti išlaidas, susijusias su religinių apeigų atlikimu, taip pat sąskaitos už papildomai pirktus alkoholinius gėrimus ir gėles (t. 5, b. l. 122, 123), pirmosios instancijos teismas nepripažino būtinosiomis su velionės laidojimu susijusiomis išlaidomis, todėl iš nuteistųjų šių išlaidų nepriteisė. Tačiau, kaip matyti iš A. M. kartu su civiliniu ieškiniu pateiktų duomenų, 2016 m. gegužės 21 d. tarp papildomai pirktų maisto produktų, kurie buvo reikalingi gedulingiems pietums, buvo pirkti ir alkoholiniai gėrimai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturėtų būti atlygintos išlaidos, skirtos alkoholiniams gėrimams, suvartotiems per gedulingus pietus. Todėl minėtą dieną alkoholiniams gėrimams išleista suma – 60,02 Eur nukentėjusiajam A. M. nepriteistina, atitinkamai sumažinant iš nuteistųjų priteistiną sumą turtinei žalai atlyginti. Visos kitos jau minėtos ir dokumentais pagrįstos nukentėjusiojo A. M. turėtos velionės žmonos laidojimo išlaidos yra susiję su neteisėtais V. R. ir L. R. veiksmais, atitinka įstatymo nustatytą protingumo kriterijų, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai solidariai priteistos iš abiejų nuteistųjų.

31. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Asmens gyvybės atėmimo atveju nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu gali būti pripažintas šeimos narys ar artimasis giminaitis (iš jų – tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė), kiti asmenys), kuris turi teisę reikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-4/2011, 2K-593/2011, 2K-90/2012, 2K-386/2012, 2K-431/2013, 2K-525/2013 ir kt.).

32. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

33. Dėl neteisėtų nuteistųjų V. R. ir L. R. veiksmų nukentėjusysis A. M. neteko žmonos, o nukentėjusioji I. M. – motinos. Kaip nurodė nukentėjusieji A. M. ir I. M., jų santykiai su nužudytąja G. M. buvo artimi, A. M. kartu gyveno su žmona, o I. M. nors gyveno atskirai nuo tėvų, tačiau su motina palaikė glaudžius ryšius. Iš bylos duomenų matyti, jog A. M. yra tik iš dalies darbingas, jo darbingumas yra 35 procentai, I. M. yra studentė, todėl G. M. buvo ir pagrindinė šeimos išlaikytoja. Dėl šių priežasčių nekyla abejonių, kad dėl žmonos ir motinos netekties tiek A. M., tiek I. M. patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, po aptariamų tragiškų įvykių nukentėjusieji kreipėsi į gydymo įstaigą, kur jiems buvo nustatyti adaptacijos sutrikimai, paskirtas gydymas. Tačiau, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad vis tik nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. pareikšti civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti, yra per dideli, neatitinkantys sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai tenkinti tik iš dalies, priteisiant kiekvienam iš nukentėjusiųjų po 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dar labiau mažinti priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį, kaip to savo apeliaciniame skunde prašo nuteistasis V. R., nėra pagrindo. Tokio pagrindo nesuteikia ir nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš tyčinio į neatsargų gyvybės atėmimą, kadangi pasikeitė tik teisinis veikos vertinimas, bet ne faktinės aplinkybės, kuriomis G. M. buvo atimta gyvybė. Po 15000 Eur neturtinės žalos dydžio nustatymas nužudytosios sutuoktiniui ir dukrai byloje, kurioje žmogui nusikalstamais veiksmais atimta gyvybė, nėra išskirtinis ir neperžengia įprastai tokiais atvejais priteisiamų sumų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1–4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo V. R. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, V. R. nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir V. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais į bausmės laiką įskaityti bausmę iš dalies atliktą pagal 2018-02-07 Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teismo baudžiamąjį įsakymą, ir laiką išbūtą sulaikyme ir suėmime: nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. ir nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 19 d.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuos.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Nuteistosios L. R. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 10 punktu, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, L. R. paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, skiriant įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemonę: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir joje tęsti registraciją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką, nevartoti alkoholio ir psichiką veikiančių medžiagų, bei skirti 60 val. (šešiasdešimt valandų) nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, šiuos nemokamus darbus įpareigojant atlikti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

L. R. bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Solidariai iš V. R. ir L. R. priteisti A. M. 6204,58 Eur turtinei žalai atlyginti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų V. R. ir L. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. R. Panevėžio apygardos teismo 2018-06-21 nuosprendžiu ir Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-02-07 nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiųjų A. M. ir I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėErnesta MontvidienėAlgimantas Valantinas