Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei J. M. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo atstovė teismo posėdyje palaikė savo reikalavimus.

Atsakovė į teismo posėdį neatvyko ir prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas

Byloje nustatyta, kad ieškovo tėvas yra P. M.. P. M. ir atsakovė J. M. susituokė 1979 m. kovo 24 d. Santuokoje jie 1992 m. birželio 8 d. įgijo butą su rūsiu, (duomenys neskelbtini), kuris registruotas P. M. vardu, bei 1996 m. rugsėjo 17 d. – negyvenamąją patalpą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris taip pat registruotas P. M. vardu. P. M. ir atsakovės J. M. santuoka buvo nutraukta 1998 m. gegužės 29 d., tačiau santuokoje įgytas turtas liko nepadalintas. 2013 m. vasario 4 d. P. M. mirė. Po jo mirties palikimą priėmė ieškovas, kuris paveldėjo ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį garažo (2G1p-26), esančio (duomenys neskelbtini). Širvintų rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-137-522/2014, minėtą butą pripažino ieškovo nuosavybe, todėl ieškovo nuomone ir minėtas garažas turėtų būti pripažintas ieškovo asmenine nuosavybe, kadangi atsakovė visiškai nesirūpina šiuo turtu, nemoka mokesčių ir visada deklaravo neturinti jokio nekilnojamojo turto.

Teismas įvertinęs bylos medžiagą ir ieškovo atstovės argumentus, laiko kad ieškinys yra nepagrįstas.

Tarp šalių jau buvo kilęs ginčas dėl minėto buto ir garažo pripažinimo asmenine ieškovo tėvo nuosavybe tuomet, kai ieškovas po tėvo mirties kreipėsi į notarą, prašydamas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į visą ieškovo mirusio tėvo turtą. Tačiau notarė Z. Zinkevičienė nutarimu atmetė tokį reikalavimą, kadangi mirusio tėvo turtas buvo įgytas su atsakove santuokos metu ir pagal tuo metu galiojusį Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnį, buvo laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. 2013 m. ieškovas teismui skundė minėtos notarės veiksmus, tačiau ieškovo skundas buvo atmestas Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-487-880/2013, konstatavus, jog pirmiau minėtas turtas, t. y. butas su rūsiu ir garažas, buvo įgyti P. M. ir J. M. santuokos metu. Teismas išaiškino ir tuo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio turinį, pagal kurį, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, nors ir įformintas vieno sutuoktinio vardu (SŠK 21 straipsnio 3 dalis). P. M. ir J. M. santuoka buvo nutraukta 1998 m. gegužės 29 d. Nutraukiant santuoką turtas nebuvo padalintas ir nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo, automatiškai nepasikeitė. Dėl ištuokos turtas taip pat netapo asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu jis įforminta. Teismas taip pat išaiškino, kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalijimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pasikeitimą ar pasibaigimą (CK 4 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Ieškovas V. M. minėtą nutartį skundė apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1048-585/2013, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Taigi, ieškovui įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau yra išaiškinti teisiniai argumentai dėl ½ ginčo garažo dalies priklausomybės atsakovei, nors ji ir neįregistravusi šio turto savo vardu, nemoka mokesčių už jį ir nesirūpina juo. Nagrinėjamu atveju, teismas taip pat nenustatė jokio juridinio fakto, kurio pagrindu P. M. ir J. M. bendroji jungtinė nuosavybės teisė pasibaigtų ir atsirastų asmeninė P. M. nuosavybės teisė į garažą, nepaisant to, kad J. M. nesiima aktyvių veiksmų, įgyvendinti savo nuosavybės teisių. Aplinkybė, kad garažo techninės inventorizacijos byloje ranka užrašyta, jog šis turtas įgytas dovanojimo pagrindu, taip pat nepatvirtina P. M. asmeninės nuosavybės į ginčo turtą (garažą), kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, P. M. šį turtą įgijo ne dovanojimo, o Garažų statybos kooperatyvo pažymos pagrindu. Taigi nustačius šias aplinkybes, teismas konstatuoja, jog ieškovo ieškinys negali būti tenkintinas, nes atsakovė J. M. nėra praradusi nuosavybės teisės į ginčo turtą – ½ dalį garažo.

Teismo turėtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu yra mažesnės negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290, nustatyta minimali 3 eurų suma, todėl jos iš ieškovo nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 307 straipsniais,

nusprendė:

Atmesti ieškovo V. M. ieškinį atsakovei J. M..

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą apeliaciniu skundu.