Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-942-544/2016

Birutė Mėlinuskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04527-2016-0

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto D. B. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-5594-223/2016 pagal pareiškėjo (skolininko) D. B. skundą dėl antstolio veiksmų, išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2016 m. birželio 9 d. antstolio A. B. kontoroje buvo gautas pareiškėjo D. B. skundas, kuriuo buvo prašoma perduoti skundą pagal teismingumą, panaikinti neteisėtai apskaičiuotas vykdymo išlaidas, neteisėtą 2016 m. balandžio 21 d. patvarkymą priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), pateikti 2015 m. rugpjūčio 13 d. vykdomąjį dokumentą, jei tokios datos dokumentas yra, patikrinti išieškojimo iš jo paskyrimą būtent antstolio A. B. kontorai teisėtumą.2016 m. birželio 16 d. antstolis A. B. priėmė patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo D. B. skundą bei šį skundą kartu su vykdomąja byla persiuntė Panevėžio miesto apylinkės teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.). Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas D. B. atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria pripažinta, kad antstolis vykdomąjį raštą priėmė vykdyti priverstine tvarka teisėtai ir pagrįstai, kad jis tinkamai įvykdė pareigą patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir kad pagrįstai bei teisingai apskaičiavo vykdymo išlaidas. Apelianto atskirojo skundo argumentai vertinami nepagrįstais dėl šių motyvų. Pirmiausia pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė motyvus ir argumentus, kurių pagrindu pripažįsta, jog antstolis A. B. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtai ir pagrįstai 2016 m. balandžio 21 d. priėmė patvarkymą priimti dokumentą vykdyti bei pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog antstolis būtų pažeidęs CPK 606 str., 651 str. reikalavimus, dėl kurių vykdomasis raštas negalėjo būti priimtas vykdymui. Apeliacinės instancijos teismas su esminėmis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja. Vertinant atskirojo skundo argumentus, pažymima, kad tai, jog 2016 m. balandžio 21 patvarkyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta klaidinga data vykdomojo rašto išdavimo data (vietoje turėjusios būti nurodytos 2016 m. balandžio 20 d. išdavimo datos buvo nurodyta 2015 m. rugpjūčio 13 d. data), nesudaro pakankamo pagrindo antstolio veiksmus ir skundžiamą teismo nutartį pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Iš 2016 m. balandžio 20 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo patvarkymo ir vykdomojo rašto akivaizdžiai matyti, jog antstolio nurodyta data yra teismo nuosprendžio priėmimo data, o vykdomasis raštas buvo išduotas 2016 m. balandžio 20 d. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šis akivaizdus rašymo apsirikimas įtakos minėto antstolio patvarkymo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, jo reikšmės ir esmės nekeičia ir, baigus teisminį ginčą šioje byloje, gali būti ištaisytas CPK 276 str., 613 str. 4 d. numatyta tvarka. Pažymėtina, kad 2016 m. balandžio 21 d. antstolio A. B. patvarkyme priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti kiti duomenys, t. y. vykdomojo dokumento pavadinimas, jį išdavusi institucija, skolininko duomenys, išieškotojo duomenys bei kita svarbi ir esminė informacija vykdymui, yra nurodyta teisingai. Dėl to, priešingai nei tvirtina apeliantas, nėra jokio pagrindo vertinti, kad, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nepanaikinus minėto antstolio patvarkymo, yra formuojama ydinga praktika ar kad neteisėti veiksmai sukuria teisinius padarinius. Atskirojo skundo argumentas, kad antstolis, nurodydamas klaidingą vykdomojo dokumento išdavimo datą, tyčia klaidina skolininką tik tam, jog galėtų nepagrįstai praturtėti, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais patikimais ir objektyviais duomenimis, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog antstolis A. B. sąmoningai ir tyčia nurodė netikslią dokumento išdavimo datą, o ne padarė rašymo apsirikimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad konkretaus antstolio parinkimo klausimas, teisėjo patvarkymo vykdyti nuosprendį priėmimo laikas ir kitos su šiais klausimais susijusios aplinkybės, kiek tai nesusiję su CPK 606, 651 straipsnių nuostatų taikymu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi skolininko skundas buvo paduotas dėl antstolio veiksmų CPK 510 str. nustatyta tvarka. Iš vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančio Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos rašto „Dėl vykdomųjų dokumentų skirstymo“ (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 35 lapas), kurį kartu su skundu antstoliui pateikė pats pareiškėjas, turinio matyti, jog apeliantas yra informuotas apie tai, jog šiuo metu teisės aktuose nėra nustatytos vykdomųjų dokumentų skirstymo antstoliams tvarkos. Nors apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė ginti jo teises, tačiau nenurodė jokio pagrindo savo argumentams pagrįsti. Pateiktas skundas dėl antstolio veiksmų tiek antstolio, tiek teismo buvo išnagrinėti, pasisakyta dėl jame išdėstytų argumentų vertinimo. Vien tai, kad procesiniai sprendimai priimti ne apelianto naudai, dar nereiškia, jog jo teises ar teisėtus interesus yra atsisakyta ginti. Papildomai pažymėtina, kad BPK 362 str. 4 d. numatyta, jog klausimus dėl baudos, turtinės žalos atlyginimo ar pašalinimo, įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimo, išplėstinio turto konfiskavimo vykdymo ar proceso išlaidų išieškojimo perdavimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai pagal šio Kodekso 342 straipsnį nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas. Šiems klausimams spręsti gali būti rengiamas teismo posėdis. Į teismo posėdį reikiamais atvejais teismas šaukia prokurorą, gynėją ir kitus proceso dalyvius, tačiau šių asmenų neatvykimas klausimo sprendimo nesustabdo. Šios teisės normos papildomai patvirtina, jog apelianto keliami klausimai, susiję su nuosprendžio pateikimu vykdyti (BPK 342 str.), nepatenka į nagrinėjamos bylos apimtį ir yra sprendžiami atskira įstatymo nustatyta tvarka. Be to, kaip matyti iš „Liteko“ sistemoje esančio Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, jo rezoliucinėje dalyje pareiškėjui buvo išaiškinta, kad šiuo nuosprendžiu paskirta bauda turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, o laiku nesumokėjus paskirtos baudos, bauda išieškoma priverstinai. Atskirajame skunde apeliantas pripažįsta, kad dalyvavo nuosprendžio paskelbimo metu ir pasirašytinai gavo jo kopiją. Taigi, apeliantas nepagrįstai tvirtina, jog jam tinkamai nebuvo išaiškintos galimai kilsiančios neigiamas paskirtos bausmės savanoriško neįvykdymo pasekmes bei kad buvo pažeisti BVK 22 str. 4 d., BPK 352 str. reikalavimai. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad, žinodamas aplinkybę, jog išieškojimą vykdys antstolis A. B., jis būtų šiam asmeniui pareiškęs nušalinimą. Tačiau teisės aktuose nėra numatyta nuosprendį priėmusio teismo pareiga informuoti nuteistąjį apie antstolį, kuriam ketinama pateikti vykdyti teismo nuosprendį, o CPK 636 str. yra įtvirtinti antstolio nušalinimo pagrindai ir tvarka. Taigi skolininkui įstatymas garantuoja teisę reikšti nušalinimą, tačiau vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra duomenų, jog šia teise būtų pasinaudota. Kiti atskirojo skundo argumentai yra tie, jog nagrinėjamu atveju apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas parinko netinkamą antstolį, pastarasis nepagrįstai nenustatė skolininko deklaruotos gyvenamosios vietos, o vykdymą būtų tikslingiau perduoti pareiškėjo darbo vietos teritorijoje veiklą vykdančiam antstoliui. Tačiau ir su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pabrėžtina, jog BVK 24 str. 2 d. įtvirtinta, kad baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Nagrinėjamu atveju Panevėžio miesto apylinkė teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendyje yra nurodyta, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Apeliantas nuosprendį baudžiamojoje byloje priėmusiam teismui kitos savo gyvenamosios ar buvimo vietos nepranešė. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuosprendis buvo pateiktas vykdyti antstoliui pagal BVK 24 str. 2 d. reikalavimus, t. y. pagal skolininko gyvenamąją vietą, kurią jis nurodė kaip savo gyvenamąją vietą ir 2016 m. birželio 6 – 7 dienomis pateiktuose prašymuose antstoliui A. B. (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini)– 31 b. l.).Dėl šios priežasties, papildomai atsižvelgiant į visas virš išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo vertinti, kad antstolis A. B. negalėjo priimti vykdomojo dokumento vykdyti, tai padarė pažeisdamas jo veiklą reglamentuojančias teisės normas ar kad vykdomasis dokumentas turėjo būti pateiktas kitam Panevėžio miesto apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančiam antstoliui. Be to, vien subjektyvus pareiškėjo vertinimas, kad išieškojimo vykdymas būtų tikslingesnis vykdymo veiksmus atliekant jo darbo vietos teritorijoje vykdančio antstolio, nepaneigia fakto, kad nagrinėjamoje byloje vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti nepažeidžiant teisės akto nuostatų ir reikalavimų. Atskiruoju skundu apeliantas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2016 m. balandžio 21 d. antstolio atliktas vykdymo išlaidų apskaičiavimas yra pagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė teisės normas ir teismų praktiką, reglamentuojančias antstolio vykdymo išlaidų apskaičiavimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu visiškai sutinka ir jo nebekartoja, juo labiau, kad atskirajame skunde pareiškėjas nenurodė jokių tai paneigiančių argumentų ar duomenų.Išvados, kad 2016 m. balandžio 21 d. vykdymo išlaidos yra apskaičiuotos pagrįstai, nepaneigia ir apelianto argumentai, jog dalis užklausų buvo atliktos anksčiau, nei antstolis elektroniniu parašu pasirašė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Nors sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad dalis antstolio atliktų užklausų buvo vykdytos anksčiau, nei pasirašytas patvarkymas dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti, o tokie antstolio veiksmai, t. y. kuomet užklausos buvo atliktos pirmiau, nei priimtas patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, negali būti pripažįstami visiškai atitinkančiais jo teisės aktų nuostatas (CPK 653, 654 str.), tačiau vien šis formalus pažeidimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad antstolis dėl to nebeturi teisės gauti atlyginimo už patirtas vykdymo išlaidas ir savo darbą (CPK 328 str.). Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, jog vykdomasis raštas antstolio kontoroje buvo gautas ir užregistruotas ne elektoriniu būdu, dėl ko galima pagrįstai vertinti, kad užklausos buvo atliktos vykdomajam raštui jau esant antstolio kontoroje, užvedus vykdomąją bylą ir faktiškai priėmus sprendimą dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti. Pagal vykdomosios bylos duomenis, tarp 2016-04-21 patvarkymo pasirašymo ir užklausų išsiuntimo tėra keleto minučių skirtumas, kas reiškia, kad visi veiksmai vykdomojoje byloje buvo atliekami faktiškai vienu metu. Atsakymai į užklausas buvo gauti, vadinasi ir realiai vykdymo išlaidos susidarė, jau po ginčijamo patvarkymo Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo 2016 m. balandžio 21 d. 16:48:07. Aptarti formalūs netikslumai nedaro įtakos apskaičiuotų išlaidų dydžiui ir apelianto pareigoms. Pažymėtina, kad 2016 m. birželio 6 – 7 dienomis pareiškėjas antstoliui A. B. buvo pateikęs prašymus priimti dalį vykdymo išlaidų apmokėjimo bei atleisti jį nuo dalies vykdymo išlaidų apmokėjimo dėl sunkios materialinės padėties (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 30 – 31 b. l.).Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas pateikė naujus įrodymus – antstolių, kurių veiklos teritorija yra Panevėžio miesto apylinkės teismo veiklos teritorija, sąrašą. Nors atsakovas nėra aiškiai suformulavęs prašymo priimti į bylą naujus įrodymus ir nurodęs tokio prašymo pagrįstumo atsižvelgiant į CPK 314 str. nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šie rašytiniai įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, kad šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, juos priima (CPK 314 str.). Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais motyvais ir argumentais (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 337 str. 1 d. 1 p.).Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje egzistuojančias bei apelianto nurodomas aplinkybes, sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo papildomai pateikto prašymo ir sustabdyti ar atidėti šios bylos nagrinėjimą, kol Panevėžio miesto apylinkės teisme bus išspręstas 2016 m. spalio 26 d. apelianto prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo Č. K. 2016 m. balandžio 20 d. surašytą vykdomąjį raštą ir patvarkymą vykdyti nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nagrinėjo ir tikrino skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą jos priėmimo metu pagal tuo metu buvusią situaciją. Kaip jau virš minėta, skundžiamoji nutartis pripažįstama teisėta ir pagrįsta. Tai, kad 2016 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-290-699/2016 pakeitė 2015 m. rugpjūčio 13 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir 2016 m. vasario 8 d. nutartį, reiškia, kad yra pagrindas panaikinti (pakeisti) vykdomąjį dokumentą, kuris buvo vykdymo pagrindas, tačiau nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo stabdyti ar atidėti šios bylos nagrinėjimą. CPK 629 str. 1 d. 5 p., 630 str. 1 d. numatyta, kad vykdomąją bylą antstolis savo patvarkymu nutraukia, jeigu panaikinti vykdomieji dokumentai, kurie buvo vykdymo pagrindas. Taigi, pirmosios instancijos teismui išsprendus pareiškėjo prašymą dėl vykdomojo dokumento panaikinimo, antstolis, jei bus tam pagrindas, turės išspręsti vykdomosios bylos nutraukimo (atsisakymo ją nutraukti) klausimą. Sprendimų vykdymo instrukcijos 74 p. numatyta, kaip paskirstomos vykdymo išlaidos, jeigu vykdomoji byla nutraukiama dėl to, kad panaikinti vykdomieji dokumentai, kurie buvo vykdymo pagrindas. Todėl apelianto prašyme išdėstytos aplinkybės bus sprendžiamos ateityje procesiniais veiksmais, ir tai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.