Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. J. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-715/2015, iškeltoje pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovui K. J., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. L. ir Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarei I. Z. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. G. (K. B. teisių perėmėja) prašė pripažinti negaliojančiu L. B., kuri mirė (duomenys neskelbtini), 2012 m. gegužės 25 d. sudarytą ir Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. L. patvirtintą testamentą; panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas; paskirti pomirtinę L. B. teismo psichiatrijos ekspertizę.

Ieškovė nurodė, kad 2012 m. gegužės 25 d. L. B. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko atsakovui K. J.. Pažymėjo, kad testatorė iki mirties sunkiai sirgo, nuolat lankėsi pas gydytojus. Nuolatiniai negalavimai buvo dėl galvos smegenų atrofinių pakitimų, ir tai turėjo įtakos jos psichinei būklei, atminčiai, orientavimuisi laike ir erdvėje. Testatorė buvo ištikta smegenų insulto, nuolat kildavo smegenų išemijos priepuoliai. Tvirtino, kad testamentas buvo patvirtintas pažeidžiant Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 31 straipsnio 2 dalies nuostatas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančiu 2012 m. gegužės 25 d. L. B. vardu sudarytą ir Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. L. patvirtintą testamentą. Panaikino 2013 m. sausio 23 d. Mažeikių rajono 2-ojo notarų biuro notarės I. Z. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą įpėdiniui pagal testamentą K. J.. Paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendė, kad testatorės valia nebuvo tinkamai išreikšta, testamentą pasirašė ne ji, o kitas asmuo, ir nėra duomenų, jog testatorė pati negalėjo pasirašyti testamento. Teismas taip pat rėmėsi 2015-01-06 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, kad testatorė testamento surašymo dieną negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) K. J. prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškinio netenkinti, paskirti pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nurodo, kad testatorė negalėjo pasirašyti testamento, nes jai drebėjo rankos.

Teismas viršijo ieškinio ribas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Teismo psichiatrijos ekspertizės išvados yra nemotyvuotos ir kelia abejonių.

Atsiliepdama į atsakovo apeliacinį skundą, trečiasis asmuo notarė R. L. prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Atsiliepdama į atsakovo apeliacinį skundą, ieškovė G. G. prašo atsakovo skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Testamentas buvo pasirašytas nesilaikant nustatytų sąlygų, testatorė neprašė, kad už ją pasirašytų kiti asmenys, ir atsakovas pasikvietė kitus asmenis pasirašyti testamente už testatorę.

Liudytojų ir testatorės gydytojo parodymai yra objektyvūs, o eksperto išvados turi didesnę įrodomąją galią.

Apelianto (atsakovo) K. J. apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad testatorės parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį, todėl ypatinga svarba turi būti skiriama faktui, kad testatorė pati negalėjo pasirašyti testamento, nustatyti. Negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t. y. turi būti nustatyta, kad testatorė objektyviai negali pati pasirašyti dėl CK 5.29 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Iš byloje esančios, notarės patvirtintos, 2012-05-25 testamento kopijos matyti, kad jis pasirašytas ne testatorės. Aktualu nustatyti, ar buvo priežastys, dėl kurių testatorė pati negalėjo pasirašyti testamento. Testamente yra nurodyta, kad testatorė negalėjo pasirašyti testamento dėl to, kad jai drebėjo rankos. Teisėjų kolegija, pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog testatorė nevaldė abiejų rankų ir (ar) testatorė bandė pasirašyti testamentą, tačiau jos rankos drebėjo taip, kad dėl rankų drebėjimo intensyvumo buvo visiškai neįmanoma pasirašyti testamento. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad testatorė kituose dokumentuose pasirašydavo pati, padedant jos vyrui, ir testatorė asmeniškai nepaprašė, kad testamente už ją pasirašytų kiti asmenys. Apeliantas nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme buvo paskirta ir atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė, paremta medicinine dokumentacija ir bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad teismo psichiatras ekspertas 2014 m. akte pažymėjo, kad būtina gauti objektyvią informaciją apie tiriamosios būklę testamento sudarymo metu, ir gavęs papildomus duomenis 2015-01-16 pateikė kategorišką išvadą, jog testatorė surašydama 2012-05-25 dėl psichikos sutrikimo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Šiuo atveju ekspertizės akto išvados paremtos medicininiais įrašais apie testatorės būklę ir liudytojų parodymais, tarp jų – testatorės šeimos gydytojo parodymais. Byloje nenustatyta, kad aktas neatitinka kitų byloje esančių įrodymų.

Kolegija pažymi, kad tik kilus abejonėms dėl pateiktų eksperto išvadų pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 219 straipsnio 1 dalis nustato teismo teisę, bet ne pareigą skirti pakartotinę ekspertizę. Šiuo atveju teismas nenustatė įstatyme įtvirtintų pagrindų skirti pakartotinei ekspertizei ir sprendžia, kad pakartotinė ekspertizė neturi būti skiriama vien tam, kad panaikintų atsakovo galimas abejones.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir liudytojų parodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų ir liudytojų parodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų ir parodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar pažeidė procesinės teisės normas vertindamas liudytojų parodymus.

Esant šioms aplinkybėms, skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Kiti skundo teiginiai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kolegija, įvertindama aplinkybes, kad ieškovės patirtos advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą neviršija rekomendacijų (8.11 punktas), sprendžia, jog šios išlaidos nemažintinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 500 Eur advokato pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą.