Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. T., Y. M., B. M., M. M., I. M., V. K., O. K., O. B., I. B., T. D. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjai Y. T., Y. M., B. M., M. M., I. M., V. K., O. K., O. B., I. B., T. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2021 m. gegužės 6 d. sprendimus Nr. (15/14-8) 50U-02380, Nr. (15/14-8) 50U-02379, Nr. (15/14-8) 50U-02378, (15/14-8) 50U-02381, Nr. (15/14-8) 50U-02382, Nr. (15/14-8) 50U-02383, Nr. (15/14-8) 50U-02390, Nr. (15/14-8) 50U-02387, Nr. (15/14-8) 50U-02384; Nr. (15/14-8) 50U-02376 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįsta. Atsakovas nurodė, kad 2020 m. kovo 19 d., 2020 m. gegužės 15 d., 2020 m. rugsėjo 22 d. ir 28 d. pareiškėjai pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Fortemas“ Migracijos departamentui pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento turimais duomenimis, UAB „Fortemas“ direktorius M. L., kaip darbdavio UAB „Fortemas“ atstovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies 1 punkto nuostatas, 23 straipsnio 8 punkto, 39 straipsnio 1 punkto, 62 straipsnio 2 dalies ir 64 straipsnio 1 punkto nuostatas įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Teismo nutarimas įsiteisėjo 2021 m. balandžio 6 d. Bauda sumokėta 2021 m. balandžio 12 d. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Fortemas“ vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėjus, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė ginčijamus sprendimus. Migracijos departamentas paaiškino, kad įstatyme numatytas imperatyvus leidimo gyventi panaikinimo pagrindas. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Nors pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti dvejų metų laikotarpiui, tai nereiškia, kad pareiškėjai galėjo tikėtis, jog leidimai laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotus leidimus laikinai gyventi. Tai, jog paminėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjai, kurie neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjams negalėjo kilti teisinės pasekmės. Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas nurodė, kad tam, kad būtų išduotas leidimai laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik pateis pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio atitiktis Įstatymo reikalavimas. Migracijos departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjai patyrė neigiamas pasekmes, patiria nepatogumus bei papildomas išlaidas, tačiau visa tai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą. Pažymėjo, jog visos šios pasekmės pareiškėjams kilo dėl UAB „Fortemas“, o ne Migracijos departamento neteisėtų veiksmų. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek UAB „Fortemas“ atstovas, tiek pareiškėjai privalėjo žinoti Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl šių neigiamų teisinių pasekmių kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus. Tuo tarpu, jeigu pareiškėjai patyrė žalą dėl neteisėtų UAB „Fortemas“ veiksmų, jie savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau neturi teisinio pagrindo prašyti teismo panaikinti ginčijamus sprendimus, kurie priimti išimtinai laikantis imperatyvių įstatymo normų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų pasvarstymai, jog įmonės vadovas nesutiko, kad padarė ANK 95 straipsnyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, kadangi tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos ir teismo. Atsakovas nurodė, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Šiuo atveju UAB „Fortemas“ vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas paaiškino, kad prieš panaikindamas pareiškėjams išduotus leidimui laikinai gyventi, neturėjo pareigos nustatyti, ar sprendimai bus ekonomiškai naudingi pareiškėjų darbdaviui. Ginčijami sprendimai buvo priimti Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2021 m. gegužės 6 d. sprendimų Nr. (15/14-8) 50U-02380, Nr. (15/14-8) 50U-02379, Nr. (15/14-8) 50U-02378, (15/14-8) 50U-02381, Nr. (15/14-8) 50U-02382, Nr. (15/14-8) 50U-02383, Nr. (15/14-8) 50U-02390, Nr. (15/14-8) 50U-02387, Nr. (15/14-8) 50U-02384; Nr. (15/14-8) 50U-02376 teisėtumo ir pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

2020 m. rugsėjo 22 d. Ukrainos pilietis O. B. tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Fortemas“, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2020 m. spalio 22 d. O. B. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760005461, galiojantį iki 2022 m. spalio 22 d. SODRA duomenimis pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio 4 d. dirba UAB „Fortemas“. 2021 m. gegužės 6 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. (15/14-8) 50U-02390 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ panaikino Ukrainos piliečiui O. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760005461, galiojantį iki 2022 m. spalio 22 d.

2020 m. rugsėjo 28 d. Ukrainos pilietis T. D. tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Fortemas, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2020 m. spalio 29 d. T. D. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760006373, galiojantį iki 2022 m. rugsėjo 29 d. SODRA duomenimis pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio 4 d. dirba UAB „Fortemas“. 2021 m. gegužės 6 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. (15/14-8) 50U-02384 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ panaikino Ukrainos piliečiui T. D. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760006373, galiojantį iki 2022 m. rugsėjo 29 d.

Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčių ir vertino tai, kad UAB „Fortemas“ direktorius M. L., kaip darbdavio – UAB „Fortemas“ atstovas įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje M. L. skirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Teismo nutarimas įsiteisėjo 2021 m. balandžio 6 d. Baudą M. L. sumokėjo 2021 m. balandžio 12 d.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 2 d.).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Taip pat, kai darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimančiojo subjekto vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Pažymėtina ir tai, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK įmonės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-442-951/2021 konstatuota, kad M. L., būdamas UAB „Fortemas“ direktorius, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdavys ir būdamas atsakingas už tinkamą darbuotojų įdarbinimą, nesilaikė norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos ir padarė administracinį nusižengimą, kuris numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje. M. L. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra nurodęs, kad Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį įmonės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais, kaip šis, atvejais būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas yra įmonės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4427-968/2020).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad buvęs UAB „Fortemas“ direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nes jis tuo metu ėjo įmonės direktoriaus pareigas, todėl atmestinas pareiškėjų teiginys, jog M. L. nesutiko su administraciniu nusižengimu kaip nepagrįstas, nes UAB „Fortemas“ direktoriaus neteisėti veiksmai konstatuoti įsiteisėjusiame Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-442-951/2021.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad visi pareiškėjai įmonėje UAB „Fortemas“ buvo įdarbinti ir dirbo legaliai; nei patys pareiškėjai nei įmonė jų atžvilgiu jokių pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija paaiškina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto reikalavimai yra imperatyvūs. Be to, teisės aktai nenumato jokių išimčių ir nuo pirmosios dienos, kuomet užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto reikalavimų, atsiranda pagrindas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečių teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4103-575/2020). Pareiškėjai visą leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpį privalo atitikti Įstatyme numatytas sąlygas, todėl nustačius, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto reikalavimų pažeidimą, pagrįstai panaikinami leidimai užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, kad jis nustatytas darbdavio atžvilgiu po to, kai užsieniečiai jau įdarbinti, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjai patys neatliko neteisėtų veiksmų, jų darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).

Visos byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą bei pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjams Y. T., Y. M., B. M., M. M., I. M., V. K., O. K., O. B., I. B., T. D.. Atsižvelgiant į nurodytą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gegužės 6 d. sprendimai „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ Nr. (15/14-8) 50U-02380, Nr. (15/14-8) 50U-02379, Nr. (15/14-8) 50U-02378, (15/14-8) 50U-02381, Nr. (15/14-8) 50U-02382, Nr. (15/14-8) 50U-02383, Nr. (15/14-8) 50U-02390, Nr. (15/14-8) 50U-02387, Nr. (15/14-8) 50U-02384; Nr. (15/14-8) 50U-02376 yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo juos naikinti pareiškėjų nurodytais motyvais.

Likusieji argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundas ir patikslintas skundas netenkinti, pareiškėjai neįgijo teisė į bylinėjimosi išlaidų priteisimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų Y. T., Y. M., B. M., M. M., I. M., V. K., O. K., O. B., I. B., T. D. skundą ir patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.