- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-18
- Bylos Nr.
- eI-4839-423/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- T. A., Tomui Andrijauskui
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui Tomui Andrijauskui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. A. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodė bei atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2013-10-01 pareiškėjas buvo kalinamas Kybartų pataisos namuose, kur jam nuolat trūko gyvenamojo ploto. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, prastai vėdinamos. Dėl patalpų perpildymo kamerose trūko vietos prie stalo, dažnai tekdavo valgyti stovint arba savo lovoje. Šiltuoju metų laiku kamerose buvo karšta, trūko oro, šaltuoju metų laiku buvo drėgna ir labai šalta. Kameroje neįrengta atskira tualeto ventiliacija, dėl ko nuolat tvyrojo kanalizacijos kvapas. Dėl kameroje tvyrojusios drėgmės puvo lovų čiužiniai, veisėsi parazitai, pelėsis. Kamerose rūkoma, todėl pareiškėjas, kuris yra nerūkantis, buvo priverstas kvėpuoti cigarečių dūmais. Kybartų pataisos namų dušinėse nebūna muilo, o ir galimybė pasinaudoti dušu yra ribojama. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu tik kartą per savaitę, Sanitariniai mazgai įrengti ne atskirose patalpose, o tiesiog gyvenamojoje patalpoje, t. y. pažeidžiant bendruosius sveikatos saugos reikalavimus. Į tualetą bet kada gali ateiti kitas žmogus, nes durys nerakinamos, tualetai ne sėdimi, o tupimi. Taigi, pareiškėjui nėra užtikrinamas privatumas atliekant gamtinius reikalus. Dėl to jis nuolat jaučia įtampą, pažeidžiamas jo orumas. Nuo tualeto sklinda blogas kvapas. Kybartų pataisos namai piktybiškai ignoruoja pareiškėjo skundus ir prašymus, neįvykdydami jo teisėtų prašymų. Nebuvo nustatytu laiku suorganizuotas konvojus pareiškėjo pristatymui į E. Kunčiuvienės įmonę „Neodenta“, kad jis 2017-11-24 pakliūtų pas specialistus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas buvo pradėjęs vykdyti bado akciją. Tačiau Kybartų pataisos namų pareigūnai dėl tokio jo elgesio, pradėjo jį žeminti, provokuoti. 2017-12-06 pareiškėjas dėl vykdomos bado akcijos (tuo metu buvo 12 badavimo diena) buvo nusilpęs ir gulėjo lovoje. Atėję į kamerą pareigūnai pareikalavo keltis, rengtis. Pareiškėjui to neįvykdžius, pareigūnai surašė tarnybinius pranešimus ir 2017-12-13 nutarimu pareiškėjui nepagrįstai buvo paskirta nuobauda. Pareiškėjas apskundė nuobaudos paskyrimą Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, tačiau jo skundas 2018-01-08 sprendimu buvo atmestas, nurodant kad skundo nagrinėjimo metu duomenų apie tai, jog tarnybiniuose pranešimuose ir kituose su nuobaudos skyrimu susijusiuose dokumentuose pateikta informacija neatitinka tikrovės, nenustatyta. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos. Dėl minėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, kančiomis, sveikatos pablogėjimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovės 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi kankinimui ir pažeidimams prieš asmenį senatis neturi būti taikoma.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai (toliau – Kybartų PN) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko. Pripažino, kad pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam tekusi gyvenamojo ploto norma, tačiau šis pažeidimas negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Ploto trūkumas iš dalies buvo kompensuotas didesniu gyvenamuoju plotu, kuomet ginčo kamerose gyveno 2-1 nuteistieji. Pažymėjo, kad drausmės grupės pastate sumontuota mechaninė-elektrinė ištraukiamosios ventiliacijos sistema, taip pat galima natūrali ventiliacija per langus. Pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos, pelėsio, drėgmės, nešvaros Kybartų PN administracijai nesiskundė. Tvirtino, kad Kybartų PN nuolat yra tikrinami Visuomenės sveikatos centro specialistų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Nuteistieji baldais ir kitu inventoriumi aprūpinami pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas nuolat pažeidinėjo nustatytą tvarką, todėl turėjo atlikti jam paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose. Dėl pablogėjusios emocinės būklės ar fizinės sveikatos, susijusios su prastomis kalinimo sąlygomis atliekant bausmę Kybartų PN, pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybos ar Psichologinės grupės specialistus. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų PN pareigūnų veiksmais, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Prašė netaikyti ieškinio senaties.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2018-05-29. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
LVAT tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. LVAT nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo patalpoje pradžios.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018-05-29 (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis pareiškėjo atstovo pasirašytas ir pateiktas teismui skundas), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2015-05-28 pareikšti.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2015-05-28 atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo Kybartų PN kamerų tipo patalpose sąlygos laikotarpiu nuo 2015-05-29 iki 2018-05-29.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto kamerų tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. viso bendro ploto bendrabučio tipo patalpose, todėl, skaičiuojant gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).
Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-05-29 iki 2015-12-15 atliko bausmę 3 nuteistųjų būrio miegamosiose patalpose, kurių plotas buvo nuo 36,24 kv. m. iki 36 kv. m., kalėjusių asmenų skaičius nuo 3 iki 12, taigi vienam nuteistajam tekęs plotas buvo nuo 3,02 kv. m. iki 4,5 kv. m. (laikotarpiu nuo 2015-06-04 iki 2015-06-08 pareiškėjui teko 3,02 kv. m., t. y. mažiau nei nustatyta 3,1 kv. m. ploto norma).
Laikotarpiu nuo 2015-12-15 iki 2016-06-15 pareiškėjas buvo laikomas 6 nuteistųjų būryje (drausmės grupėje), nuo 2016-04-22 iki 2016-05-06 drausminę nuobaudą atliko kamerų tipo patalpose (toliau – KPT). Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kurių plotas nuo 8,47 kv. m. iki 17,23 kv. m., kamerose atliekančių asmenų skaičius nuo 1 iki 5, taigi vienam asmeniui tekęs plotas buvo nuo 3,29 kv. m. iki 16,49 kv. m. (laikotarpiu nuo 2015-12-15 iki 2016-01-04 pareiškėjui teko 3,29 kv. m., laikotarpiu nuo 2016-03-17 iki 2016-03-24 pareiškėjui teko 3,44 kv. m., t. y. mažiau nei nustatyta 3,6 kv. m. ploto norma).
Laikotarpiu nuo 2016-06-15 iki 2016-07-12 pareiškėjas atliko bausmę 3 nuteistųjų būrio miegamosiose patalpose, kurių plotas buvo nuo 36 kv. m., kalėjusių asmenų skaičius nuo 10 iki 11, taigi vienam nuteistajam tekęs plotas buvo nuo 3,27 kv. m. iki 3,6 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2016-07-12 iki 2017-08-22 ir laikotarpiu nuo 2017-08-27 iki 2017-11-21 pareiškėjas atliko bausmę 3 nuteistųjų būryje miegamosiose patalpose, kurių plotas buvo 36 kv. m., pateikiamas miegamųjų vietų skaičius 12, kadangi atsakovės atstovas neturėjo galimybės pateikti kalėjusių asmenų skaičiaus atitinkamu laikotarpiu, taigi vienam nuteistajam tekęs plotas apskaičiuojamas patalpos plotą dalinant iš joje įrengtų lovų skaičiaus, pareiškėjui tekęs plotas buvo 3 kv. m., t. y. mažiau nei nustatyta 3,1 kv. m. ploto norma (laikotarpiu nuo 2017-08-22 iki 2017-08-27 pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, kurios plotas buvo 10,57 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi pareiškėjui tekęs gyvenamas plotas buvo 3,52 kv. m., t. y. mažiau nei nustatyta 3,6 kv. m. ploto norma).
Laikotarpiu nuo 2017-11-21 iki 2018-03-21 pareiškėjas bausmę atliko 6 nuteistųjų būryje, drausmės grupėje, patalpos plotas 16,49 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tekęs gyvenamas plotas apskaičiuojamas patalpos plotą dalinant iš joje įrengtų lovų skaičiaus, pareiškėjui tekęs plotas buvo 4,12 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2018-03-21 iki 2018-05-29 nuteistasis bausmę atlikinėjo 3-ame nuteistųjų būryje, patalpose, kurių plotas buvo nuo 36 kv. m. iki 36,24 kv. m., jose įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam tekęs gyvenamas plotas apskaičiuojamas patalpos plotą dalinant iš joje įrengtų lovų skaičiaus, taigi pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo nuo 3 kv. m, iki 3,02 kv. m., t. y. mažiau nei nustatyta 3,1 kv. m. ploto norma.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint bendrabučio tipo patalpose gyvenamojo ploto norma buvo pažeista 564 dienas, kamerų tipo patalpose - 33 dienas, tai sudaro pagrindą atsakovės deliktinei atsakomybei kilti. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kamerose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl patalpų perpildymo, jose trūko vietos prie stalo, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, vietos prie stalo, baldų, sanitarinių įrenginių, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose vasarą buvo karšta, žiemą - šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, veisėsi buitiniai parazitai, pelėsis.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, oro temperatūra šaltuoju metų laiku turi būti 18-22 oC, šiltuoju – 18-22 oC, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigose neturi būti kenkėjų ir buitinių parazitų, taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas pateikė teismui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-07-28 patikrinimo aktą Nr. PA.4-262(23.4.1.4.21), Nacionalinės visuomenės sveikatos centro 2017-03-03 patikrinimo aktą Nr. PA.4-26(17.12.4.4.21), Nacionalinės visuomenės sveikatos centro 2017-04-19 patikrinimo aktą Nr. PA.4-80(16.3.187.4.12), Nacionalinės visuomenės sveikatos centro 2017-05-30 patikrinimo aktą Nr. PA.4-146(16.3.187.4.21), Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017-10-18 patikrinimo aktą Nr. PA.4.353(16.3.187.4.21), tačiau šie įrodymai neapima ginčo kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, todėl neanalizuojami.
Pareiškėjas savo argumentams pagrįsti dokumentų teismui nepateikė.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Kybartų PN užtikrina Higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimus dėl tinkamos oro temperatūros, kadangi Kybartų PN teritorijoje yra nuolat veikianti katilinė ir reikiamą temperatūrą palaiko gyvenamosiose patalpose įrengti radiatoriai.
Atsakovės atstovo pateiktais teismui duomenis, įstaigos Drausmės grupės pastate (kamerose) yra sumontuota mechaninė - elektrinė ištraukiamosios ventiliacijos sistema, be to yra galima ir patalpų natūrali ventiliacija per langus, todėl atitinka anksčiau galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir šiuo metu galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nuteistųjų bendrabutyje gyvenamosios patalpos (kambariai) yra vėdinamos per langus, sanitariniuose mazguose įrengta priverstinė ventiliacija. Sugedę ar sugadinti įrenginiai yra nuolat remontuojami, sanitariniuose mazguose ir gyvenamosiose patalpose einamasis remontas atliekamas pagal poreikį (2018-06-29 tarnybinis parnešimas dėl informacijos pateikimo Nr. 1/8-1841).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė papildomai išvėdinti patalpas per atidarytą langą. Pažymėtina, kad tinkamai vėdinant ir prižiūrint patalpas jose pelėsis neatsiranda. Nors byloje nepateikta jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės koeficientų, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose vasarą buvo karštą, o žiemą - šaltą, bet nenurodė ir nedetalizavo, kuriose konkrečiose kamerose ir kokiais konkrečiai laikotarpiais buvo netinkama oro temperatūra, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Kybartų PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jo gyvenamojoje patalpoje buvo buitinių parazitų.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kybartų PN kenkėjų kontrolės paslaugas teigia UAB „Dezinfa“ (2014 m. rugpjūčio 25 d. sutartis Nr. A-0161/5-20/37 ir 2017 m. rugsėjo 13 d. sutartis Nr. KN-P-2017/334 3/20-34). Vadovaujantis šiomis sutartimis vieną kartą mėnesyje kenkėjų kontrolės specialistas apsilanko įstaigoje, atlieka kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Esant būtinumui specialistas iškviečiamas ne pagal nustatytą grafiką (2018-06-29 tarnybinis parnešimas dėl informacijos pateikimo Nr. 1/8-1841). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį Nr. A-1374-624/2017).
Taip pat, teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to butų kreipęsis i įstaigos administraciją. Taip pat nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su buitinių parazitų veisimusi ar kitomis kalinimo sąlygomis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas šios aplinkybes nedetalizuoja, nenurodo, kokie buitiniai parazitai veisėsi gyvenamosiose patalpose ir kokiose konkrečiai kamerose, nepaaiškina ir neindividualizuoja, kokios neigiamos pasekmes jam dėl to kilo, nenurodo priežastinio ryšio su galimai sukeltomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjas šioje dalyje neįrodė neturtines žalos padarymo fakto.
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis .
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte bei Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Kybartų PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. LVAT savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Kybartų PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas sanitariniame mazge.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetai nėra uždaroje patalpoje. Nurodė, kad į tualetą gali įeiti bet kas, kadangi jo durys nėra rakinamos. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, o pareiškėjo atstovas to teismo posėdyje neginčijo, kad tualetai atskirti dalinėmis 1,5 metro pertvaromis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog pataisos namų tualetai yra tupimi, neįrengti sėdimi unitazai. Iki 2017-01-01 galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 buvo nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizavo tualetų konstrukcinių ypatumų. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas - klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Nuo 2017-06-07 įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše numatyta, kad tualetuose įrengiami klozetai, kurie gali būti tupiami. Nei minėtame apraše, nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos sanitariniame mazge turi būti įrengiami būtent sėdimi unitazai, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovo atstovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui objektyvių įrodymų apie sanitarinio mazgo įrengimą kamerų tipo patalpose, todėl, teismo vertinimu pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinant jam privatumo kamerų tipo patalpose, lieka nepaneigti.
Pareiškėjas nurodo, kad dušinėse nebūna muilo, galimybė pasinaudoti dušu yra ribojama.
Vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis, vienam vyrui skiriamas 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui). Teises aktai nenumato galimybes neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal galiojantį reglamentavimą nuteistiesiems buvo išduodamas nurodytas kiekis tualetinio muilo (Materialinių vertybių nurašymo aktai). Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymui Nr. 1R-132, nuteistiesiems vyrams drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymu. Atsakovo atstovas nurodo, kad kai kuriais mėnesiais pareiškėjas buvo mokus arba pirko tabako gaminių ir (ar) reikmių, higienos priemonės jam tais mėnesiais nebuvo išduodamos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su rašytiniu prašymu dėl higienos priemonių išdavimo. Pats pareiškėjas šią aplinkybę nutyli. Taip pat pažymėtina, kad skunde pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai negavo tualetinio muilo, šių aplinkybių nedetalizavo, o tik abstrakčiai nurodė, kad šios priemonės nebuvo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje nelaikytini pakankamais neteisėtų atsakovo veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.
Pareiškėjo teiginiai dėl ribojamos galimybės maudytis po dušu, atmestini, kadangi pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistųjų paskirtuose būriuose prausimasis po šaltu dušu nėra ribojamas. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl to nenustatyta.
Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su pareigūnų veiksmais, nurodė, kad Kybartų PN piktybiškai ignoruoja pareiškėjo skundus ir prašymus, neįvykdydami jo teisių.
Pareiškėjas nurodė, kad 2017-11-24 nebuvo konvojuojamas į E. Kunčiuvienės įmonę „Neodenta“ (toliau – Neodenta) taisytis dantis.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas taisosi Neodentoje dantis iš asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų. Iki 2017-12-01 pareiškėjui buvo paskirti keturi vizitai (spalio 5, 20, 26, 31 dienomis) į kuriuos jis buvo konvojuotas Kybartų PN transportu (Kybartų PN 2017-10-20 konvojuojamų sąrašas Nr. 4/49-4058, 2017-10-26 konvojuojamų sąrašas Nr. 4/49-4172, 2017-10-31 konvojuojamų sąrašas Nr. 4/49-4265).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kybartų PN neturėjo duomenų, kad pareiškėjui buvo paskirtas vizitas 2017-11-24 į Neodentą, todėl nebuvo organizuotas konvojus pareiškėjo pristatymui į minėtą įstaigą (2017-12-05 atsakymas Nr. 7/1-2580). Pats pareiškėjas teismui tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (prašymų dėl konvojavimo ar registracijos Neodentoje talonėlių).
Pareiškėjas dantis gydėsi savo iniciatyva, privačioje įstaigoje, todėl teismo vertinimu, Kybartų PN administracija negalėjo būti atsakinga už pareiškėjui paskirtus vizitus. Bylos duomenys patvirtina, kad Kybartų PN reagavo į pareiškėjo pageidavimą gydytis dantis Neodentoje, kadangi konvojus jam buvo organizuojamas ir kitais paskirtais vizitais (Kybartų PN 2017-12-07 konvojuojamųjų sąrašas Nr. 4/49-4989, 2018-01-11 konvojuojamųjų sąrašas Nr. 4/49-180, 2018-02-13 konvojuojamųjų sąrašas Nr. 4/49-785, 2018-03-01 konvojuojamųjų sąrašas Nr. 4/49-1100). Nenustačius atsakovės atstovo veiksmuose kaltes, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagristi.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtai pareiškėjui paskirtos nuobaudos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja BVK 11 straipsnis, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas. Aptartų BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normų imperatyvus pobūdis ir BVK 11 straipsnyje reglamentuotos bendrosios nuteistųjų teisės reiškia, kad nuteistasis privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. BVK 142 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šiame Kodekso straipsnyje nurodytos nuobaudos. Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja BVK 143 straipsnis, kurio 2 dalis nustato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Šio straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, jog nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam nuteistajam.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 73.2 punkte nurodyta, kad nuteistieji privalo įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą atsistoti ir pasisveikinti. Nuteistieji privalo tvarkingai prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) patalpą ir pasivaikščiojimo vietas (73.6 p.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017-12-06 apie 10.30 val. atliekantis paskirtą nuobaudą drausmės grupės kameroje Nr. 116, gulėjo lovoje užsiklojęs antklode ir miegojo. Pareigūnui nurodžius atsikelti ir apsirengti, nuteistasis duotų nurodymų nevykdė. 2017-12-06 buvo surašyti pareigūnų R. Ž. ir T. B. tarnybiniai pranešimai dėl duotų nurodymų nevykdymo. Kybartų PN Drausmės komisijos posėdžio metu buvo nutarta Kybartų PN direktoriui siūlyti pareiškėjui skirti drausminę nuobaudą. Kybartų PN direktoriaus 2017-12-13 nutarimu Nr. 5/48-1179 pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda – uždrausti vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinamus, susipažinti su nutarimu dėl drausminės nuobaudos skyrimo (pareiškėjas pasirašė, kad nutarimo kopiją gavo, raštu pasiaiškinti atsisakė (2017-12-06 protokolas dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu Nr. 4/49-4983), išaiškinta šio nutarimų apskundimo tvarka.
Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareigūnų duotų nurodymų nevykdymo pareiškėjas nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo. Iš Kybartų PN pareigūnų 2017-12-06 tarnybinių pranešimų, 2017-12-06 protokolo Nr. 4/49-4983 dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu matyti, kad ginčo laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie bado akciją, išsekimą ar grėsmę pareiškėjo sveikatai nėra, pareiškėjas pateikti paaiškinimą atsisakė, žodžiu paaiškino „Aš nieko nesakysiu“.
2017-12-07 pareiškėjas pateikė paaiškinimą Nr. 4/52-1816, kuriame nurodyta, kad 2017-12-06 surašyti pareigūnų tarnybiniai pranešimai dėl to, kad pareiškėjas gulėjo lovoje dėl nusilpimo, kadangi paskelbta bado akcija tęsėsi 12 diena. Tą pačią dieną 2017-12-07 pateikė pranešimą Nr. 5/30B6-3398, kad savo bado akciją sustabdo.
Nesutikdamas su jam skirta nuobauda, pareiškėjas apskundė ją Kalėjimų departamentui. Pareiškėjo 2017-12-14 skundo pagrindu Kalėjimų departamentas priėmė 2018-01-08 sprendimą Nr. 2S-85 dėl skundo išnagrinėjimo, įvertinęs faktines įvykio, už kurį pareiškėjui buvo skirta nuobauda, aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjui 2017-12-13 nutarimu Nr. 5/48-1179 paskirta nuobauda yra pagrįsta ir adekvati padaryto nusižengimo pobūdžiui ir sunkumui. Pareiškėjas teismui Kalėjimų departamento 2018-01-08 sprendimo neskundė.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas įėjus į kamerą pareigūnams dienos metu, t. y. apie 10.30 val. gulėjo lovoje užsiklojęs ir į pareigūnų nurodymus nereagavo. Pats pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas vykdyti pareigūno nurodymą keltis ir rengtis būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, fiziniu pareiškėjo nusilpimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų paskelbęs įstaigos administracijai apie vykdomą bado akciją ir pareigūnai būtų apie tai žinoję. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė vykdyti pareigūno nurodymą keltis ir rengtis dėl nusilpimo, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas akcentuoja, kad nors pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl Kybartų PN pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pats pareiškėjas nevykdė pareigūnų nurodymų, ko pasekoje buvo paskirta drausminė nuobauda. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Kybartų PN pareigūnai provokavo, žemino ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę, kad pataisos įstaigos pareigūnai netinkamai elgėsi, vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio laikytini deklaratyviais, neįrodytais, todėl atmestini.
Vis dėlto, teismui nekyla abejonių, kad dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto bei sanitarinio mazgo privatumo neužtikrinimo kamerų tipo patalpose pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko ne mažiau, o didžiąją ginčo laikotarpio dalį ženkliai daugiau nei 3 kv. m ploto, pažeidimas buvo pertraukiamas, be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar atsiradę kitų sunkaus masto neigiamų pasekmių būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų (2018-06-29 pažyma Nr. 1/8-1838 dėl T. A. sveikatos), nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 597 paras neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui 564 paras trūko nuo 0,08 kv. m. iki 0,1 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose ir 33 paras nuo 0,08 iki 0,31 kv. m. kamerų tipo patalpose. Teismo nuomone, bendrabučio tipo patalpose pareiškėjas dienotvarkėje numatytu metu galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, užsiimti leistina veikla ir nebuvo priverstas nuolat būti per mažo ploto patalpoje. Teismas taip pat vertina, jog toks mažas ploto trūkumas objektyviai negalėjo būti juntamas tiek, kad galėtų sukelti pareiškėjui didelio masto kančias, depresiją, ar kitus itin sunkius išgyvenimus. Be to, jokie kiti skunde nurodyti kalinimo sąlygų pažeidimai byloje nenustatyti. Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik praėjus penkiems metams nuo skunde nurodomos ginčo laikotarpio pradžios, kas sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo nurodomų neigiamų pasekmių mastu.
Įvertinus pažeidimo trukmę ir pobūdį, pareiškėjo delsimą pasinaudoti teisine gynyba, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Kybartų PN administraciją, ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 2 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 2 500 Eur ( du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimo dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.