Kauno apygardos teismo nutartis

2012-11-07 · Civilinė byla Nr. 2A-1962-480/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-07
Bylos Nr.
2A-1962-480/2012
Teisminio proceso Nr.
2-17-3-00669-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Albina Rimdeikaitė
Ieškovas
Centrinės hipotekos įstaigos
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1962-480/2012Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00669-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6;121.14;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio N. A. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-991-813/2012 pagal ieškovės Centrinės hipotekos įstaigos ieškinį atsakovui antstoliui N. A. dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėja

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 320 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad šalys 2009-12-23 sudarė Lietuvos Respublikos hipotekos, Turto arešto aktų, Sutarčių ir Vedybų sutarčių registrų duomenų teikimo sutartį Nr. H5-127(09), 2010-05-19 - Testamentų registro duomenų teikimo sutartį Nr. T4-5(10). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-16 nutarimo Nr. 1345 46 punktu, nuo šio nutarimo įsigaliojimo dienos atsakovui antstoliui N. A. atsirado pareiga už prisijungimą prie Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių mokėti 100 litų dydžio mėnesinį mokestį. Ieškovė, vykdydama su atsakovu sudarytas aukščiau minėtas sutartis, teikė atsakovui Hipotekos, Turto arešto aktų, Sutarčių ir Vedybų sutarčių bei Testamentų registrų duomenis pagal atsakovo užklausas, atliktas registruose. Ieškovė už prisijungimą prie Hipotekos, Turto arešto aktų, Sutarčių, Vedybų sutarčių bei Testamentų registrų atsakovui pateikė šias sąskaitas: 2011-11-30 sąskaitą Nr. 0024774 dėl 20,00 Lt apmokėjimo; 2011-12-31 sąskaitą Nr. 0025891 dėl 100,00 Lt apmokėjimo; 2012-01-31 sąskaitą Nr. 0026497 dėl 100,00 Lt apmokėjimo. Atsakovas sąskaitas turėjo apmokėti ne vėliau kaip per 25 darbo dienas nuo sąskaitos išrašymo dienos, tačiau jų neapmokėjo ir grąžino jas ieškovei 2012-02-15 raštu Nr. D/S-31. Ieškovė 2012-02-29 išrašė atsakovui sąskaitą Nr. 0027127 dėl 100,00 Lt apmokėjimo. Atsakovo skola ieškovei už suteiktas paslaugas yra 320,00 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 66-67) ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 320 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-03-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendime nurodyta, kad byloje nustatyta, jog ieškovė Centrinė hipotekos įstaiga ir atsakovas antstolis N. A. 2009-12-23 ir 2010-05-19 sudarė Lietuvos Respublikos hipotekos, Turto arešto aktų, Sutarčių, Vedybų sutarčių ir Testamentų registro duomenų teikimo sutartis, kurias antstolis nuo 2012-05-21 vienašališkai nutraukė. Atsakovas antstolis N. A. tiriamu laikotarpiu nuo 2011-11-25 iki 2012-03-01 prie Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių sistemos buvo prisijungęs 174 kartus. Atsižvelgęs į atsakovo argumentus, teismas pripažino, kad prievolė antstoliui mokėti kasmėnesinį 100 Lt dydžio mokestį kilo ne iš buhalterinių apskaitos duomenų, o iš Vyriausybės nutarime įtvirtintos teisės normos, todėl net ir nesant sąskaitos ar jos nesiuntus atsakovui, jo pareiga mokėti mokestį išliktų. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais dėl Vyriausybės nutarimo neatitikimo Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (Žin., 2004, Nr. 171-6297) įtvirtinai antstolio teisei neatlygintinai iš registrų gauti duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti ir padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo abejoti Vyriausybės nutarimo atitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Antstolių įstatymui. Be to, sprendė, kad atsakovo prašymas pateiktas su formos trūkumais: atsakovas prašyme nurodė netinkamą ginčijamo norminio teisės akto teisinę kontrolę atliekantį subjektą – administracinį teismą. Teismas konstatavo, kad kreiptis į administracinį teismą ar Konstitucinį Teismą atsakovo prašymo motyvais nėra pagrindo. Nepagrįstais laikė atsakovo antstolio N. A. argumentus dėl imperatyvios teisės normos santykio su sutarčių nuostatomis. Be to, teismas pripažino, kad sutartimis proceso šalys inter alia susitarė dėl duomenų neatlygintinio teikimo ir gavimo, o sąlygų dėl elektroninio prisijungimo prie duomenų registrų atlygintinumo neaptarė, todėl teigti, jog Vyriausybės 2011-11-16 nutarimas Nr. 1345 keičia sutarties nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Taigi iš šalių sudarytų sutarčių atsakovui kilo teisė elektroniniu būdu prisijungti ir tokiu būdu naudotis ieškovės informacine elektronine sistema ir šia teise atsakovas ginčo laikotarpiu intensyviai net 174 kartus naudojosi. Tuo tarpu Vyriausybė nustatė prievolę už šį prisijungimą mokėti rinkliavą. Imperatyvios teisės normos dėl rinkliavos nustatymo proceso šalių sudarytų sutarčių nepakeitė, nes sutartyse nebuvo sulygta dėl nemokamo prisijungimo prie duomenų bazių, o tik dėl nemokamo duomenų teikimo ir gavimo. Teismas nesutiko ir su atsakovo procesiniuose dokumentuose siūloma rinkliavos skaičiavimo tvarka ne kiekvienam antstoliui atskirai, o visiems Lietuvos Respublikos antstoliams kartu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 76-79) prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepriklausomai nuo šalių pateiktų prašymų sprendė, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą arba administracinį teismą ar ne, ir į kurį teismą turi būti kreiptasi, todėl teismo motyvas, kad atsakovas netinkamai suformulavo savo prašymą ir dėl to kreiptis į administracinį ar Konstitucinį Teismą nėra pagrindo, yra nepagrįstas. Teismas pagal atsakovo triplike ir 2012-06-05 prašyme pateiktus argumentus turėjo pakankamą pagrindą nuspręsti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 1159 (Lietuvos Respublikos Vyriausybes 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. 1345 redakcija) patvirtintų Atlyginimo už Centrinės hipotekos įstaigos ir hipotekos skyrių prie apylinkių teismų teikiamas paslaugas dydžių VIII sk. 46 punktas gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, todėl nepagrįstai taikė šį teisės aktą (jo dalį), kol nenustatė jo atitikties Konstitucijai ir Antstolių įstatymui. Ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė tik tai, kad Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (Žin., 2004, Nr. 171-6297) yra įtvirtinta antstolio teisė neatlygintinai iš registrų gauti duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti, tačiau nenurodė esminės aplinkybės, kad šiuos duomenis antstolis turi teisę gauti neatlygintinai, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo. Sumokėjus 100 Lt mėnesinį mokestį (Vyriausybės nutarimu patvirtinti Atlyginimo dydžių VIII sk. 46 p.) už prisijungimą prie duomenų bazės, duomenų gavimas tokiu būdu iš esmės jau tampa atlygintinas, kas galimai prieštarauja Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisiniam reguliavimui. Kadangi skundžiamame sprendime minimose sutartyse šalys atskirai nebuvo susitarusios dėl atlygintinos ieškovės teikiamos ir Atlyginimo už Centrinės hipotekos įstaigos ir hipotekos skyrių prie apylinkių teismų teikiamas paslaugas dydžių VIII sk. 46 punkte nurodytos paslaugos „prisijungimas prie Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių naudojant registru duomenų platinimo sistemą“, sutarties sąlygos dėl šios paslaugos teikimo, jos įforminimo ir apmokėjimo už ją nebuvo taikomos. Prievolė mokėti atlyginimą už Centrinės hipotekos įstaigos ir hipotekos skyrių prie apylinkių teismų teikiamas paslaugas dydžių VIII sk. 46 punkte numatytas paslaugas vien iš pačios Vyriausybės nutarime įtvirtintos teisės normos savaime atsirasti negali, nes esminė tokios prievolės atsiradimo sąlyga yra atitinkamos paslaugos suteikimas. Antstoliui nepasinaudojus Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, prievolė mokėti už Atlyginimo už Centrinės hipotekos įstaigos ir hipotekos skyrių prie apylinkių teismų teikiamas paslaugas dydžių VIII sk. 46 punkte numatytas paslaugas galėtų atsirasti tik tada, kai ieškovė suteiktų tokią atlygintiną paslaugą. Sąskaitose, kurias antstoliui pateikdavo ieškovė, nebuvo nurodyti visi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme numatyti privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai, todėl šios sąskaitos buvo niekinės. Tai, kad ieškovė yra biudžetinė įstaiga, neeliminuoja jos pareigų, numatytų Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos 5 punkte. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad buhalterinės apskaitos vedimas turi reikšmę tik ieškovės apskaitos kontrolės interesams, o ne atsakovo prievolei, pažeidė CK 1.5 str. 4 d. Apeliantas kaip individualią antstolio veiklą vykdantis asmuo yra mokesčių mokėtojas, todėl privalo vadovautis Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarka, atitinkamai neturėjo teisės apskaityti netinkamai išrašytų ieškovės sąskaitų, įforminti ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio. Ieškovės reikalavimas apmokėti netinkamai įformintą paslaugų teikimą negali būti pripažintas teisingu, protingu ir sąžiningu, todėl turi būti atmestas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė (b. l. 83-88) prašo apeliacinį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad vien tik apelianto pateikti samprotavimai apie galimą teisės akto neatitikimą Konstitucijai ar kitiems įstatymams nėra ir negali būti pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą. Klausimas, ar yra pagrindas manyti, kad teisės aktas gali prieštarauti Konstitucijai ar kitam įstatymui, yra išimtinai teismo, nagrinėjančio konkrečią bylą, kompetencijoje. Šiuo konkrečiu atveju teismas aiškiai pasisakė, kad jis nesutinka su apelianto argumentais dėl Vyriausybės nutarimo neatitikimo Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 daliai ir nurodė tokio nesutikimo motyvus. Apelianto argumentai dėl reikalingumo kreiptis į kitos kompetencijos teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-16 nutarimo Nr. 1345 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-17 nutarimo Nr. 1159 „Dėl atlyginimo (raštinės rinkliavos) už Centrinės hipotekos įstaigos ir hipotekų skyrių prie apylinkių teismų teikiamas paslaugas“ pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymui atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovė, organizuodama duomenų teikimą elektroniniu būdu, patiria išlaidas, o nustatytas fiksuotas atlyginimas už šią paslaugą, įvertinus patogumo, spartumo, saugumo ir duomenų teikimo nepertraukiamumo kriterijus, yra protingo dydžio ir visiškai pagrįstas. Jei apeliantas veiktų sąžiningai, jis turėtų pripažinti, kad kitaip nei prisijungimo prie duomenų bazių būdu gauti informaciją pagal tarp šalių sudarytas duomenų teikimo sutartis nėra galimybių. Būdamas sąžiningu teisės subjektu ir laikydamasis teisingumo principo apeliantas turėjo pareigą sumokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio raštinės rinkliavą, nepriklausomai nuo sąskaitos pateikimo/nepateikimo fakto. Atsakovui pateiktos sąskaitos atitinka visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme numatytus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo teisėja, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad ieškovė Centrinė hipotekos įstaiga ir atsakovas antstolis N. A. 2009-12-23 ir 2010-05-19 sudarė Lietuvos Respublikos hipotekos, Turto arešto aktų, Sutarčių, Vedybų sutarčių ir Testamentų registro duomenų teikimo sutartis, kurias antstolis nuo 2012-05-21 vienašališkai nutraukė. Atsakovas tiriamu laikotarpiu nuo 2011-11-25 iki 2012-03-01 prie Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių sistemos buvo prisijungęs 174 kartus. Ieškovė už prisijungimą prie Hipotekos, Turto arešto aktų, Sutarčių, Vedybų sutarčių bei Testamentų registrų atsakovui pateikė šias sąskaitas: 2011-11-30 sąskaitą Nr. 0024774 dėl 20,00 Lt apmokėjimo; 2011-12-31 sąskaitą Nr. 0025891 dėl 100,00 Lt apmokėjimo; 2012-01-31 sąskaitą Nr. 0026497 dėl 100,00 Lt apmokėjimo. Atsakovas sąskaitas turėjo apmokėti ne vėliau kaip per 25 darbo dienas nuo sąskaitos išrašymo dienos, tačiau jų neapmokėjo ir grąžino jas ieškovei 2012-02-15 raštu Nr. D/S-31. Ieškovė 2012-02-29 išrašė atsakovui sąskaitą Nr. 0027127 dėl 100,00 Lt apmokėjimo. Atsakovo skola ieškovei yra 320,00 Lt.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad prievolė antstoliui mokėti kasmėnesinį 100 Lt dydžio mokestį kilo ne iš buhalterinių apskaitos duomenų, o iš Vyriausybės nutarime įtvirtintos teisės normos, todėl net ir nesant sąskaitos ar jos nesiuntus atsakovui, jo pareiga mokėti mokestį išliktų, ir 2012 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 66-67) ieškinį patenkino visiškai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. 1345 (kuriuo buvo pakeistas 2002-07-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1159) VIII skyriaus 46 punktas nustato atlyginimo dydį antstoliams, turintiems teisę gauti duomenis neatlygintinai, už prisijungimą prie Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių naudojant registrų duomenų platinimo sistemą -100 litų mėnesinį mokestį.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad atlikdamas šio Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, antstolis turi teisę neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje kalbama apie antstolio pareigą atlikti jam įstatymu nustatytas funkcijas, šio straipsnio 22 straipsnio 1 dalyje –apie jo teisę neatlygintinai gauti informaciją šioms funkcijoms atlikti, o Vyriausybės nutarimu yra nustatytas atlyginimas (raštinės rinkliava) už prisijungimą prie registro duomenų bazių. Apelianto įsitikinimu, Vyriausybės nutarimo nuostata gali prieštarauti Antstolių įstatyme numatytai teisei antstoliams neatlygintinai gauti informaciją iš registrų.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atsakovas netinkamai suformulavo savo prašymą ir dėl to kreiptis į administracinį ar Konstitucinį Teismą nėra pagrindo, yra nepagrįstas, nes bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo šalių pateiktų prašymų, sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą arba administracinį teismą ar ne, ir į kurį teismą (atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo kompetenciją) turi būti kreiptasi (CPK 3 str. 3 ir 4 d.).

Šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

Teigdamas, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimą grindžia tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 1159 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-19 nutarimo Nr. 1345 redakcija), patvirtintų Atlyginimo už Centrinės hipotekos įstaigos ir hipotekos skyrių prie apylinkių teismų teikiamas paslaugas dydžių 46 punktu, kuris numato atlyginimą už duomenų būdų (duomenų gavimą prisijungimo prie Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių būdu), atsakovas (apeliantas) pateiktame triplike nurodė, jog teismas tokiu teisės aktu, kuris gali prieštarauti Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 daliai, neturi vadovautis (CPK 3 str. 4 d.) (b. l. 57-58), o 2012-06-05 kreipėsi į teismą su prašymu, jog šis nutartimi kreiptųsi į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 1159 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-19 nutarimo Nr. 1345 redakcija; Valstybės žinios, 2011-11-24, Nr. 142-6662) VIII skyriaus 46 punktas atitinka Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalį (b. l. 64). Be paminėtų, apeliaciniame skunde atsakovas kelia ir aptariamos LR Vyriausybės nutarimo nuostatos galimo prieštaravimo Sprendimų vykdymo instrukcijai, patvirtintai Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, tačiau CPK 312 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, todėl apeliacinis teismas dėl šio argumento nepasisako.

Prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.). Kreipdamasis į teismą su prašymu ištirti ar norminis administracinis aktas (jo dalis), kuris turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, ir argumentuodamas savo nuomonę dėl norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat tuo, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimti, jo nuomone, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais.

Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, ne administracinio teismo, bet Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirta nagrinėti bylas dėl Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str. 1 d. 3p.), o apeliantas būtent ir kelia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 1159 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-19 nutarimo Nr. 1345 redakcija; Valstybės žinios, 2011-11-24, Nr. 142-6662) VIII skyriaus 46 punkto atitikties Konstitucijai ir Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 daliai klausimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata numatyta ir Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas, abejodamas dėl teisės akto, priklausančio Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumo, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su atitinkamu paklausimu į Konstitucinį Teismą. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje. Pirmosios instancijos teismas tinkamai argumentuodamas, pagrįstai sprendė, jog iš Vyriausybės 2011-11-16 nutarimo Nr. 1345 1.1. punkte suformuluotų įkainių dydžių nustatymo tikslų matyti, kad lėšos, gautos už teikiamas paslaugas, pervedamos į Centrinės hipotekos įstaigos sąskaitas ir naudojamos Centrinės hipotekos įstaigos išlaidoms padengti ir materialinei techninei bazei stiprinti, o ne antstolio teisei neatlygintinai gauti duomenis iš registrų paneigti. Teismas konstatavo, jog aiški takoskyra tarp antstolio prisijungimo prie Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių naudojant registrų duomenų platinimo sistemą – iš vienos pusės, ir antstolio registrų duomenų gavimo – iš kitos pusės, leidžia teigti, jog šie antstolio atliekami skirtingi veiksmai ne tik kad neprieštarauja, bet netgi dera tarpusavyje. Juk antstolis turi teisę neatlygintinai gauti registrų duomenis ne tik tiesiogiai prisijungdamas prie duomenų bazių, bet ir kitais būdais, pvz., asmeniškai atvykus, raštu užklausus ir pan. Tuo tarpu elektroniniu būdu antstoliui prisijungus prie duomenų bazių akivaizdžiai ne tik patogiau, greičiau bei pelningiau antstolis gauna jo funkcijoms atlikti būtiną informaciją, bet ir trinka Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių elektroninė sistema, dėl didelių duomenų srautų silpnėja materialinė techninė bazė. Todėl Vyriausybė ir nustatė simbolinę rinkliavą ieškovės Centrinės hipotekos įstaigos informacinės sistemos eksploatavimo išlaidoms bent iš dalies padengti. Dėl šių argumentų teismas padarė teisėtą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo abejoti Vyriausybės nutarimo atitikimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Antstolių įstatymui. Kadangi šioje byloje teismui nekilo abejonių dėl minėto akto teisėtumo konkrečiu atveju, minėto akto teisėtumą įvertino be išsamaus tyrimo. Teismas tik atkreipė dėmesį, jog atsakovas kaip profesionalus teisininkas privalo išmanyti teisės aktus ir juos tinkamai taikyti praktikoje, o netinkamai suformuluotą atsakovo prašymą laikė tik papildomu motyvu atmesti reikalavimą kreiptis į administracinį ar Konstitucinį Teismą.

Kaip teisingai pažymi ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, vien tik apelianto pateikti samprotavimai apie galimą teisės akto neatitikimą Konstitucijai ir kitiems įstatymams nėra ir negali būti pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį ar administracinį teismą.

Apelianto įsitikinimas, kad negali būti apmokestinami (atitinkamai –nustatomi atlyginimo didžiai) ne tik patys duomenys (informacija), bet ir šių duomenų pateikimo (perdavimo) formos ir būdai, tame tarpe ir priemonės, nepagrįstas. Pagal Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalį antstoliams neatlygintinas yra tik duomenų suteikimas/gavimas. Šis įstatymas numato antstolio teisę į neatlygintiną informacijos gavimą, bet nenumato antstoliui teisės neatlygintinai naudotis ieškovės duomenų bazėmis. Minėtas Vyriausybės nutarimas reglamentuoja raštinės rinkliavą asmenims, turintiems teisę nemokamai gauti informaciją iš registrų, už prisijungimą prie centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių, ir jame nekalbama apie antstolio funkcijoms atlikti reikiamos informacijos apmokestinimą. Sutiktina su ieškovės teiginiu, kad Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalies prasme duomenų gavimas ir jų pateikimo būdas bei forma yra traktuotini kaip atskiros veiksmų grupės.

Kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad prievolė mokėti atlyginimą už Centrinės hipotekos įstaigos ir hipotekos skyrių prie apylinkių teismų teikiamas paslaugas dydžių VIII sk. 46 punkte numatytas paslaugas vien iš pačios Vyriausybės nutarime įtvirtintos teisės normos savaime atsirasti negali, nes esminė tokios prievolės atsiradimo sąlyga yra atitinkamos paslaugos suteikimas. Jau iš paties 2011 m lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1345 pavadinimo bei turinio akivaizdu, jog šis nutarimas reglamentuoja raštinės rinkliavą. Šio nutarimo VII skyriaus 46 punktas nustato 100 litų mėnesinį mokestį antstoliams, turintiems teisę gauti duomenis neatlygintinai, už prisijungimą prie Centrinės hipotekos įstaigos tvarkomų registrų duomenų bazių naudojant registrų duomenų platinimo sistemą. Pats žodis rinkliava reiškia ekonominį mokestį už įstaigų patarnavimus, paslaugas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Valstybės rinkliava yra privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų (toliau – institucijos), išskyrus teismus, teikiamas paslaugas (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 str. 1 p.), ji mokama litais iki institucijų teikiamų paslaugų suteikimo ir yra mokėjimo dieną galiojančio dydžio (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 5 str. 4 d.), kurį apskaičiuoja Vyriausybė (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 5 str. 2 d.). Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, ginčo atveju – prisijungimų prie ieškovės informacinės sistemos skaičiumi per mėnesį, ir vertintina kaip antstolio privaloma įmoka už prisijungimą prie duomenų bazių gauti informaciją pagal duomenų teikimo sutartis, tačiau ji nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prievolė antstoliui mokėti kasmėnesinį 100 Lt dydžio mokestį kilo ne iš buhalterinės apskaitos duomenų, o iš Vyriausybės nutarime įtvirtintos teisės normos.

Ieškovei nesant pelno mokesčio ir pridėtinės vertė mokesčio subjektu, nėra taikomi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymų reikalavimai, o ieškovės pateiktos atsakovui apmokėti sąskaitos (b. l. 15-18) atitinka Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus reikalavimus (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-05-15 įsakymu Nr. 149 (2010-12-06 įsakymo Nr. 1R-265 redakcija) patvirtintų Centrinės hipotekos įstaigos nuostatų 1 str., Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., Lietuvos respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 15 d., 7 str., Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 d.). Todėl apelianto argumentai, kad ieškovei nenurodžius visų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme numatytų privalomų apskaitos dokumentams rekvizitų bei jos reikalavimas apmokėti netinkamai įformintą paslaugų teikimą negali būti pripažintas teisingu, atmestini kaip nepagrįsti.

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui ir todėl atmestini.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėja, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi apeliacinis skundas atmestas, iš apelianto ieškovei priteistina 834,85 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 96-99, CPK 93 str. 1 d., 98 str., Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo antstolio N. A., a. k. (duomenys neskelbtini) kontoros adresas (duomenys neskelbtini), ieškovei Centrinės hipotekos įstaigai, juridinio asmens kodas 188692535, buveinės adresas Tilto g. 17, LT-01101 Vilnius, 834,85 Lt (aštuonis šimtus trisdešimt keturis litus, 85 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Albina Rimdeikaitė