Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-11-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-487-891/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-11-25
Bylos Nr.
1A-487-891/2024
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-14291-2022-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Budrys, Jurgita Kolyčienė, Giedrė Telksnienė
Nuteistasis
E. M., P. Č.
Nukentėjusysis
M. M.
Civilinis ieškovas
M. M., Vilniaus teritorinės ligonių kasos
Advokatai
Edgaras Dereškevičius, Vykintas Gutauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-487-891/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14291-2022-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Giedrės Telksnienės,

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorei Vaidai Matuzonienei,

nuteistiesiems E. M. (dalyvavo nuotoliniu būdu), P. Č. (dalyvavo nuotoliniu būdu), jų gynėjui advokatui Vykintui Gutauskui (dalyvavo nuotoliniu būdu),

nukentėjusiojo M. M. atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M. ir P. Č. gynėjo advokato V. Gutausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. ir P. Č. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 70 MGL (3 500 Eur) dydžio baudomis.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. M. atstovo civilinis ieškinys dėl 4 932 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, o civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos – visiškai ir iš E. M. bei P. Č. solidariai išieškota: nukentėjusiajam M. M. 932 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimas ir 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, o Vilniaus teritorinei ligonių kasai – Privalomojo socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 137,80 Eur turtinė žala dėl nukentėjusiojo M. M. gydymo ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. M. atstovo advokato prašymas išieškoti nukentėjusiojo patirtas 6 840 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas tenkintas iš dalies ir iš E. M. bei P. Č. M. M. išieškotas 5 000 Eur (iš kiekvieno po 2 500 Eur) išlaidų už suteiktas teisines paslaugas atlyginimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. M. bei P. Č. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nežymiai sutrikdė M. M. sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą, o būtent: E. M. bei P. Č., veikdami bendrai, 2022 m. balandžio 24 d., apie 6 val., prie sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), M. M. sėdint automobilyje BMW X5, ant galinės keleivio sėdynės per vidurį, kilus konfliktui, E. M. atsisėdo ant automobilio priekinės keleivio sėdynės ir dešine ranka sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius M. M. į veido sritį, po to P. Č., stovėdamas šalia minėto automobilio, atidaręs automobilio galines dureles, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius M. M. į veido sritį bei čiupęs šį už kairės rankos ir rūbų kartu su E. M. ištraukė šį iš automobilio, pagriaudami ant žemės, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, šalia automobilio ant šono gulinčiam M. M., veikdami bendrai, kumščiais sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į galvos sritį bei viršutinę kūno dalį ir šiais bendrais tyčiniais veiksmais E. M. ir P. Č., veikdami bendrai, mažiausiai dešimčia trauminių poveikių padarė nukentėjusiajam M. M. muštinę žaizdą dešinės akies apatiniame voke, poodines kraujosruvas veide, krūtinės ląstos dešinėje, žastuose, odos nubrozdinimus dešinėje rankoje, 21-o, 31-o, 41-o vainikų pažeidimus, tai yra sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistųjų E. M. ir P. Č. gynėjas advokatas V. Gutauskas prašo: panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. liepos 19 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-1197/2024 ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį – E. M. ir P. Č. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; nukentėjusiojo M. M. atstovo bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti; iš valstybės priteisti P. Č. 4 432 Eur, o E. M. – 3 054,20 Eur jų patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme, taip pat jų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

3. Apelianto vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra neobjektyvus ir priimtas šališkai, visiškai neatsižvelgiant ir nieko nepasisakant dėl gynybos išsakytų ir raštu teismui pateiktų argumentų, kurie akivaizdžiai suponuoja, jog apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje negalėjo būti priimtas. Anot gynėjo, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad baudžiamąją bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teisėjas nevertino visų proceso metu surinktų reikšmingų įrodymų, nepašalino jų prieštaravimų, klydo dėl įrodymų turinio, savo sprendimą nuteisti asmenis motyvavo vos keliomis pastraipomis, nieko nepasisakė dėl tiek žodžiu, tiek raštu teismui pateiktų gynybos argumentų. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas iš esmės suvaržė E. M. ir P. Č. teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 8 dalis) ir į nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš pirmosios instancijos teismo teiginių (nukentėjusiojo M. M. parodymų vertinimas) gali susidaryti įspūdis, kad M. M., duodamas parodymus, negalėjo pasakyti, kiek ir kokių smūgių jam sudavė E. M. ir P. Č., tačiau iš tiesų M. M. negalėjo nurodyti, ar apskritai šioje byloje nuteisti asmenys jam sudavė smūgius. Apelianto įsitikinimu, baudžiamosios bylos įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad M. M. nuo paties įvykio momento nežinojo, kas tiksliai jį sumušė. Iš 2022 m. gegužės 5 d. vaizdo įrašų, padarytų mobiliąja vaizdo stebėjimo priemone, tvirtinama prie į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų uniformos (toliau – BODY kamera), apžiūros protokolo matyti, kad M. M. iš tiesų nežinojo, kas jam sudavė smūgius, nes pareigūnui paklausus, ar jis jam praskėlė antakį, vaikinas nurodė, kad nežino, kas jam praskėlė antakį bei kas jam suskaldė dantis. Pasak apelianto, svarbu ir tai, kad 2022 m. gegužės 11 d. pakartotinai apžiūrint BODY kameros vaizdo įrašus ir apžiūroje dalyvaujant M. M., šis nurodė, kad nėra tikras, ar P. Č. prieš jį panaudojo smurtą. Be to, 2022 m. spalio 24 d. M. M. ir P. Č. akistatos metu paaiškėjo, kad M. M. iš tiesų nežino, kas tiksliai jį sumušė. Anot gynėjo, kaip matyti, skirtingose baudžiamojo proceso stadijose M. M. dėl patirto smurto kaltino skirtingus asmenis, o apie tai paklaustas teisiamojo posėdžio metu, dėl savo parodymų nenuoseklumo apkaltino ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją, tačiau baudžiamąją bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teisėjas tame problemos nematė ir pats sugalvojo prielaidą, kad M. M. savo parodymus baudžiamojo proceso metu keitė dėl patirto streso ir tamsaus paros meto įvykio metu, ir tokia teisėjo pozicija suponuoja nešališkumo pažeidimą (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

5. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad M. M. nenuoširdumas matomas ir iš to, kaip jis proceso metu keičia parodymus, nurodydamas priežastis, dėl kurių į vakarėlį iškvietė kelias mašinas savo draugų, kurie atvykę elgėsi agresyviai, demonstravo ginklus, sukėlė sumaištį, galimai apvogė šventės dalyvius bei, neatmestina, kad galėjo panaudoti smurtą ir prieš jį patį. Pavyzdžiui, 2022 m. gegužės 2 d. ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu M. M. nurodė, jog paskambino D. Š., kad šis atvyktų jo parsivežti, nors į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodė, kad draugus į įvykio vietą pakvietė, nes gynė draugą (2022 m. gegužės 5 d. BODY kameros vaizdo įrašų apžiūros protokolas). U. Č. ir G. Č. taip pat nurodė, jog M. M. pareiškė, jog iškvietė „(duomenys neskelbtini)“. Net ir M. M. į gimtadienį pakvietęs L. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad būtent M. M. sugadino šventę pakvietęs apie 20 asmenų, kurie atvyko keturiais automobiliais, ir kurie, kaip nurodė L. B., turėjo, pavyzdžiui, kirvį, elgėsi agresyviai bei apvogė netgi jį patį. Liudytoja R. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad vienas iš M. M. iškviestų žmonių grasino jai peiliu bei norėjo iš jos atimti elektroninę cigaretę. Taigi, apelianto vertinimu, į „(duomenys neskelbtini) sodybą“ keliais automobiliais atvykusių asmenų tikslas nebuvo tiesiog išsivežti M. M., todėl jis, davęs priesaiką sakyti tiesą, dėl to melavo teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, visa tai toleravo ir netgi pats sugalvojo tam tikrų pasiteisinimų tokiam M. M. elgesiui. Apibendrindamas gynėjas teigia, kad M. M. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir, kaip matyti iš ikiteisminį tyrimą atlikusios E. J. paaiškinimų, nesąžiningi, todėl laikytini neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų teisėtumo reikalavimo. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis M. M. parodymais ir ypač grįsti jais apkaltinamojo nuosprendžio.

6. Anot apelianto, į M. M. parodymų nenuoseklumą dėmesį yra atkreipęs ir jo atstovo skundą nagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Jonas Selilionis 2023 m. balandžio 7 d. nutarime, be kita ko, nurodęs, kad „Vertinant šį nukentėjusiojo parodymų pasikeitimą, svarbiu laikytinas įtariamojo E. M. pateiktas nukentėjusiojo atstovo advokato E. Dereškevičiaus šiam siųstas el. laiškas, kuriame advokatas rašo įtariamajam E. M., kad siūloma susitaikyti šiam sumokėjus prašomą sumą, nurodant, kad „jei sutarsime, G. netaps trečia įtariamąja.“ (3 t., b. l. 39).

7. Gynėjo teigimu, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, sakydamas, jog nukentėjusysis viso proceso metu teigė, kad smūgius jam sudavė E. M. ir P. Č., daro klaidą dėl įrodymų turinio ir tai taip pat laikytina įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu. Tačiau, pasak apelianto, dar svarbiau, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teisėjas nutyli, jog liudytojas K. K. nurodė kitus asmenis, kurie tikrai ar tariamai smurtavo prieš M. M. ir kuriems kaltinimai šioje byloje nebuvo pareikšti. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. birželio 7 d. K. K. nurodė: „Esu įsitikinęs, kad M. mušė A., nesu tikras dėl P.“. 2023 m. gruodžio 8 d. teisiamajame posėdyje apklausiamas K. K. jau nurodė taip: „M. buvo susirietęs, tuo metu smūgiavo kumščiais mažiausiai 3 kartus jam į pilvą, galvą, smūgiavo tikrai E., P.. A. buvo prisidėjęs, kai jis dar buvo mašinoje.“ bei taip: „Man atrodo, kad mašinoje aš mačiau, kai M. smogė A., mačiau, kai smūgiavo ranka, o lauke, kai M. gulėjo prie mašinos, A. ir P. galėjo smūgiuoti, buvo E..“ Taigi, anot gynėjo, ikiteisminio tyrimo metu K. K. kaip asmenį, mušusį M. M., kategoriškai nurodė tik A. (A. P.), kuris, kaip patvirtino tyrėja E. J., net nebuvo pateiktas jam atpažinti (tyrėjos teigimu dėl to, kad niekas neturėjo jam pretenzijų), o teisiamojo posėdžio metu, kuris vyko praėjus 1,5 metų po jo apklausos policijos įstaigoje, jau įvardina P. bei E.. Apelianto teigimu, šiuo atveju reikšminga ir tai, kad pats K. K. pripažino, jog su M. M. yra draugai nuo pradinių klasių bei, kad tada su juo kartu atvyko į (duomenys neskelbtini) sodybą. Gynėjo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pašalintos abejonės dėl to, nuo ko iš tiesų nukentėjo M. M., todėl, vadovaujantis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma nukentėjusiojo ir jo draugo nenuosekliais parodymais apkaltintiems E. M. ir P. Č..

8. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismo baudžiamojoje byloje atliktas įrodymų vertinimas iš tiesų stebina itin žema kokybe. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad: „Liudytojas D. Č. taip pat parodė ir teisiamojo posėdžio metu atpažino M. M. mušusius E. M. ir P. Č. bei paaiškino, kad nors tiksliai smūgių nematė, tačiau matė šiuos asmenis bei girdėjo smūgių garsus, matė siluetus, taip pat matė sužalojimus ant M. M. veido.“ Tačiau ikiteisminio tyrimo metu D. Č. nurodė aiškiai, kad muštynių nematė ir neįvardijo jokių asmenų, kurie dalyvavo ar galėjo dalyvauti, nes vaizdą jam užstojo automobiliai. Teisiamajame posėdyje D. Č. jau pradėjo kalbėti apie matytus mostus ir siluetus, o baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas nebuvo pakankamai kritiškas, kad atsižvelgtų į tai, jog D. Č. yra ilgametis M. M. draugas, ir kad jo pakitusius paaiškinimus įvertintų atsargiau.

9. Galiausiai skunde akcentuojama, jog tiek P. Č., tiek E. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad M. M. nemušė, o tik ištraukė iš automobilio BMW. P. Č. ir E. M. taip pat nurodė, kad ištraukus M. M. iš automobilio BMW, šis suklupo ir atsigulė ant žemės. Tačiau 2022 m. balandžio 28 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1321/2022 (01) konstatuota, kad M. M. sužalojimai, tikėtina, susidarė suduodant smūgius galūnėmis ir visumoje griuvinėjimui nėra būdingi, todėl dėl P. Č. ir E. M. veiksmų M. M. ištraukiant iš automobilio BMW, kaltinime nurodytų sužalojimų šis patirti negalėjo, o P. Č. ir E. M. kaltinime nurodytų smurtinių veiksmų neatliko. Apelianto vertinimu, baudžiamojoje byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad E. M. ir P. Č. būtų sudavę kokius nors smūgius M. M., o pirmosios instancijos teismas, keliomis pastraipomis išdėstytais klaidingais teiginiais, nepagrįstai ir neteisingai, pagal nepasitvirtinusį kaltinimą ir esant nepašalintų neaiškumų bei abejonių nuteisė nekaltus asmenis.

10. Teismo posėdžio metu nuteistųjų E. M. ir P. Č. gynėjas advokatas V. Gutauskas prašė tenkinti jo apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. M. ir P. Č. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nukentėjusiojo M. M. atstovo bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti. Taip pat prašė iš valstybės priteisti P. Č. 5 407 Eur (4 432 Eur + 975 Eur), o E. M. – 4 029,20 Eur (3 054,20 Eur + 975 Eur) ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme jų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Nuteistieji E. M. ir P. Č. palaikė savo gynėjo poziciją. Nukentėjusiojo M. M. atstovas advokatas E. Dereškevičius pažymėjo, kad nėra jokio teisinio pagrindo keisti nuosprendį kitais pagrindais, išteisinti asmenis, jų atžvilgiu priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas ir prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti ir priteisti nukentėjusiajam jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą nuosprendį, nes jame nepadaryta jokių pažeidimų, o duomenų visuma pagrindžia E. M. ir P. Č. kaltę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų E. M. ir P. Č. gynėjo advokato V. Gutausko apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

11. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su E. M. ir P. Č. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir prašo juos dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį gynėjas skundžia įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu, tvirtindamas, jog kaltinimas E. M. ir P. Č. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – fizinio skausmo nukentėjusiajam M. M. sukėlimo ir nežymaus jo sveikatos sutrikdymo nebuvo įrodytas objektyviais ir patikimais įrodymais. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl tiek žodžiu, tiek raštu teismui pateiktų gynybos argumentų, savo sprendimą nuteisti asmenis motyvavo vos keliomis pastraipomis, baudžiamąją bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir šališkai.

Dėl įrodymų vertinimo ir E. M. bei P. Č. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

12. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Pagal šį straipsnį baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik taip galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo (nekaltumo). BPK 305 straipsnio nuostatos suponuoja, kad įrodymai turi būti ne tik išdėstyti, bet turi būti atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kuriais grindžia savo išvadas pripažindamas tam tikras aplinkybes įrodytomis ar neįrodytomis. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-7-130-699/2015).

13. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne prielaidomis ir nenuosekliais bei prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kaip nurodoma skunde, o bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. Nors tiek E. M., tiek P. Č. iš esmės viso proceso metu kaltės dėl jiems pareikšto kaltinimo nepripažino, tai yra neigė sudavę nukentėjusiajam M. M. smūgius, tačiau tai, kad būtent E. M. ir P. Č. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis, veikdami bendrai, tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. M. sveikatą bei sukėlė šiam fizinį skausmą, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų, aptartų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, o būtent: iš dalies pačių nuteistųjų E. M. ir P. Č. parodymai, taip pat nukentėjusiojo M. M., liudytojų K. K., D. Č. ir kitų liudytojų parodymai, taip pat duomenys, užfiksuoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, akistatos protokoluose, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. balandžio 28 d. specialisto išvadoje Nr. G 1321/2022(01) bei kitoje rašytinėje bylos medžiagoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, jog E. M. ir P. Č. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas. Vien tai, kad nuteistieji ir jų gynėjas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, taip padarydamas nepagrįstas išvadas dėl E. M. ir P. Č. kaltės.

Žemesnės instancijos teismas

14. Pirmiausia, apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neabejotinai nustatyta ir nėra ginčo dėl to, jog E. M. ir P. Č. ėjo prie automobilio, kurio viduje sėdėjo M. M., siekdami išsiaiškinti, kur dingo šventės metu gimtadienį šventusiems asmenims dovanoti pinigai, kuriuos, kaip jie teigė, galimai paėmė kažkas iš atvykusių nepažįstamų asmenų, dėl kurių atvykimo, jų nuomone, atsakingas būtent M. M., tai yra, kad E. M. ir P. Č. turėjo pretenzijų nukentėjusiajam M. M. dėl susidariusios situacijos dėl dingusių pinigų. Nėra ginčo ir dėl to, kad E. M. buvo minėto automobilio viduje ir tarp jo bei M. M. buvo fizinis kontaktas (nuteistasis E. M., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, patvirtino, jog pastūmė delnu automobilyje sėdintį M. M. į kairį petį bei delno apačia pastūmė jį į smilkinio sritį), taip pat, kad E. M. ir P. Č. ištraukė nukentėjusįjį M. M. iš automobilio.

15. Sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo turinio, nuteistųjų gynėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, kad apylinkės teismas nepagrįstai E. M. ir P. Č. kaltę grindė nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo M. M. bei liudytojų K. K. ir D. Č. parodymais, neįvertinęs atmetė gynybinę versiją, jog prieš nukentėjusįjį M. M. fizinį smurtą galėjo panaudoti jo paties į vakarėlį iškviesti agresyviai besielgiantys draugai, nes byloje nėra neginčytinų, objektyvių duomenų, kad būtent nuteistieji E. M. ir P. Č. sužalojo nukentėjusįjį M. M.. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek nukentėjusysis M. M., tiek apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojai K. K. ir D. Č. (pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta klaidinga aplinkybė, jog D. Č., kaip ir K. K., įvykio metu buvo automobilyje, o vėliau išlipo iš jo ir stovėjo prie automobilio, nes D. Č. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme tokios aplinkybės nenurodė, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu, kuris nekeičia apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių) proceso metu davė iš esmės neprieštaringus, nuoseklius parodymus. Aplinkybė, kad nukentėjusysis M. M. ir liudytojai K. K. bei D. Č., apklausiami vėliau (nukentėjusysis net kelis kartus), praėjus nemažam laiko tarpui po įvykio, neprisiminė kai kurių įvykio aplinkybių, jas nurodė, kiek kitaip nei buvo nurodę anksčiau ar prisiminė daugiau aplinkybių (pastebėtina, kad nukentėjusiojo ir liudytojų proceso metu duotų parodymų vertinimui apeliaciniame skunde skiriama itin daug dėmesio), kaip ir apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad tiek K. K., tiek D. Č. yra M. M. draugai, pačios savaime nereiškia, kad jų parodymai yra neteisingi, nenuoseklūs ar prieštaraujantys objektyviai nustatytoms aplinkybėms.

17. Pirmiausia, teismas neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiojo M. M. parodymų patikimumu – jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo pakankamai nuoseklūs. Nors apeliantas siekia pagrįsti jų netikslumą, prieštaringumą bei kaitą atskirose dalyse (pvz. dėl jo parodymų nurodant priežastį, dėl kurios į vykstantį vakarėlį jis išsikvietė savo draugą D. Š., atvažiavusį kartu su kitais draugais keliomis mašinomis, dėl G. Č. prieš jį atliktų veiksmų, dėl įvardijimo, kuris konkrečiai asmuo, kokius ir kiek smūgių jam sudavė, kas konkrečiai jį ištempė iš mašinos ir pan.), visgi nurodomi parodymų aspektai, esminių bylos aplinkybių kontekste, nekeičia teismo išvados dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, juolab, kad M. M., priešingai nei bandoma pateikti skunde, viso proceso metu, tai yra tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek akistatų metu, tiek ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, E. M. ir P. Č. įvardijo kaip jį automobilyje ir ištempus iš jo sužalojusius (sudavusius jam smūgius) asmenis, o jo parodymus patvirtina iš dalies pačių nuteistųjų, taip pat liudytojų parodymai bei kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nukentėjusiojo M. M. pozicijos nepatikimumas grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi ir jos subjektyviu vertinimu.

18. Bylos medžiagoje yra pareigūnų naudojamų kamerų vaizdo įrašai, kuriuose yra užfiksuoti nagrinėjamame įvykyje dalyvavusių asmenų iš karto po įvykio į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams duoti paaiškinimai ir kitos aplinkybės. Iš 2022 m. gegužės 5 d. šių vaizdo įrašų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 189–193) matyti, kad viename iš vaizdo įrašų (vaizdo įrašas pavadinimu 2022_0424_063044_015) yra užfiksuotas M. M., ant kurio veido dešinės pusės matomas kraujas ir prie dešinės akies sumušimas. Užfiksuota, jog šis vaikinas (M. M.) policijos pareigūnams, be kita ko, nurodė, jog iš jo draugų grupės kitoms mašinoms išvykus parvežti kuro vienam likusiam automobiliui BMW X5, iš kitos grupės atėjo du vyrai ir moteris bei pradėjo smurtauti, du vyrai apgadino automobilį bei į jį įlipo, prakirto jam antakį ir ištempė jį iš automobilio, po to mušė jį jam gulint ant žemės. Šiame vaizdo įraše taip pat užfiksuota, jog atsakydamas į policijos pareigūno klausimą, kas jį sumušė, vaikinas (M. M.) pirštu parodo į du vaikinus, kurių vaizdo įraše nesimato, ir girdima, kaip moteris pasako: „mano vyras tai negalėjo suduot“. Antrame vaizdo įraše (vaizdo įrašas pavadinimu 2022_0424_063545_016) taip pat užfiksuota, kad vaikinas (M. M.) pirštu parodo, kad turi pretenzijas dviem vaikinams (vaizdo įraše nesimato kuriems). Trečiame vaizdo įraše (vaizdo įrašas pavadinimu 2022_0424_065403_017) užfiksuota, jog pareigūnui paprašius parodyti asmenis, kurie jį sumušė, vaikinas (M. M.) parodo į vieną iš patalpoje stovinčių asmenų (kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, į E. M.). O M. M. paklausus E. M., ar jis pripažįsta, kad jam trenkė, E. M. atsako: „aš gal ir trenkiau tau taip (parodo, kaip, tačiau vaizdo įraše nesimato), bet aš už plaukų tau ėmiau dėl to, kad aš norėjau išimti jį iš mašinos“. Penktame vaizdo įraše (vaizdo įrašas pavadinimu 2022_0424_070402_019) girdima, kaip E. M. patvirtina, kad tai jis ištraukė iš automobilio sumuštą vaikiną (M. M.). Taigi, kaip matyti iš pareigūnų kamerų vaizdo įrašų, nukentėjusysis M. M. policijos pareigūnams iš karto nurodė du jį sumušusius vaikinus, iš kurių, kaip užfiksuota minėtame apžiūros protokole, vienas tikrai yra E. M., o kitas, įvertinus apžiūros protokole užfiksuotą moters frazę, kad jos vyras negalėjo suduoti (past. – P. Č. yra vedęs ir šventėje dalyvavo ir jo sutuoktinė U. Č.), bei papildomame pareigūnų kamerų vaizdo įrašų 2022 m. gegužės 11 d. apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, yra P. Č., ir šias aplinkybes vėliau patvirtino ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme.

19. Sutiktina su gynėju, kad viename iš vaizdo įrašų (trečiame) užfiksuota, jog pareigūnui paklausus, ar jis (E. M.) jam praskėlė antakį, vaikinas nurodė, kad nežino, kas jam praskėlė antakį bei kas jam suskaldė dantis. Tačiau tai nereiškia, kad M. M. nuo paties įvykio momento nežinojo, kas tiksliai jį sumušė, kaip apeliaciniame skunde bando įtikinti nuteistųjų gynėjas. Kaip matyti, šis sakinys yra pasakytas jau po to, kai nukentėjusysis pareigūnui parodė vieną iš jį sumušusių asmenų, ir įvertinus minėtą sakinį ne atsietai, kaip tai skunde daro gynėjas, o visame užfiksuoto pokalbio kontekste, jis gali reikšti tik tai, kad nukentėjusysis negalėjo tiksliai įvardinti, kuris asmuo (iš jo dviejų anksčiau nurodytų), kokius konkrečius sužalojimus jam padarė, o ne tai, kad jis apskritai nežino, kas jį sužalojo. Taip pat sutiktina su apeliantu, kad 2022 m. gegužės 11 d. pakartotinai apžiūrint pareigūnų kameros vaizdo įrašus – konkrečiai vaizdo įrašą pavadinimu 2022_0424_065403_017, nukentėjusysis M. M. nurodė, kad nėra tikras, ar P. Č. prieš jį panaudojo fizinį smurtą ir ar tai jis atidarė automobilio galines dureles. Tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi ar nenuoseklūs ir kad skirtingose baudžiamojo proceso stadijose jis kaltino skirtingus asmenis. Kaip matyti, viso proceso metu M. M. nekilo jokių abejonių, kad prieš jį smurtą naudojo E. M., kuris pirmas jam sudavė smūgius. O tai, kad peržiūrėdamas minėtą vaizdo įrašą M. M. suabejojo dėl P. Č. veiksmų, yra natūralu ir visiškai suprantama tokioje situacijoje, kai iš pradžių smurtą panaudoja vienas asmuo, nukentėjusysis dengiasi nuo smūgių, yra stresinėje situacijoje ir pan. Juo labiau, kad pats P. Č. pripažino tempęs M. M. iš automobilio.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra ir kitų duomenų, kurie ne tik patvirtina tai, kad M. M. parodymai yra patikimi, tačiau kartu su minėtais parodymais laikytini pakankamais bei sudarančiais nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę išvadai dėl E. M. ir P. Č. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

21. Liudytojas K. K., kuris įvykio metu buvo automobilyje, o vėliau išlipo iš jo ir stovėjo prie automobilio, apklaustas pirmosios instancijos teisme, teigė matęs smūgius M. M. atžvilgiu jam dar būnant automobilyje, matė mostus, nurodė, kad į M. M. smūgiavo A., E., P., buvo mergina su žalia suknele – E. žmona, kuri spyrė į kėbulą, automobilyje smūgiavo E., bet P. ir A. rankos buvo pridėtos tikrai arba automobilyje, arba ištempus iš jo, automobilyje matė mažiausiai du smūgius, taip pat šis liudytojas patvirtino, kad iš automobilio nukentėjusįjį M. M. ištempė E. M. ir P. Č., o ištempus ir nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, jie sudavė jam mažiausiai tris smūgius į pilvą ir galvą. Nors apeliaciniame skunde bandoma teigti kitaip, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo metu K. K. kaip asmenį, mušusį M. M., kategoriškai nurodė tik A. (A. P.), kuris, kaip patvirtino tyrėja E. J., net nebuvo pateiktas jam atpažinti, ikiteisminio tyrimo metu K. K. buvo davęs iš esmės panašius parodymus (2 t., b. l. 31–34), tai yra taip pat nurodė, kad buvo keturi asmenys, kurie lindo į automobilį, kad automobilyje šie asmenys pradėjo smūgiuoti M. M., praskėlė dešinį antakį. Nors nurodė tiksliai nežinantis, kas ištraukė M. M. iš automobilio, tačiau teigė, jog tai galėjo būti du žmonės. Taip pat šis liudytojas teigė, kad ištraukus M. M. iš automobilio, šis nukrito ant žemės ir trys žmonės pradėjo jį smūgiuoti. Yra įsitikinęs, kad M. M. mušė A., nėra tikras dėl P. ir yra tikras, kad smūgiavo trečias asmuo, kuris, kiek jam yra žinoma, yra tos merginos su žalia suknele vyras. Kiek tiksliai sudavė smūgių M. M. nežino, tačiau matė, kad jį smūgiavo į įvairias kūno sritis. Pažymėtina, kad nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kai kurių aplinkybių K. K. tiksliai nurodyti negalėjo, tačiau pagal jam pateiktas nuotraukas, iš veido bruožų, kuriuos gerai įsiminė, jis atpažino tiek E. M., tie P. Č. kaip įvykio vakarą M. M. mušusius asmenis (2 t., b. l. 35–38, 39–42). Sutiktina su gynėju, kad K. K. kaip M. M. mušusį asmenį įvardijo ir A., kuriam kaltinimai šioje byloje nėra pareikšti, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas teisme, jis nurodė, kad prieš M. M. smurtavo ir E. M. bei P. Č. ir, kaip minėta, būtent šiuos asmenis jis ir atpažino kaip smurtavusius prieš M. M.. K. K. parodymai iš esmės nekito viso proceso metu, jie nėra identiški nukentėjusiojo M. M. parodymams, kas galėtų rodyti galimą jų, kaip draugų, susitarimą duoti neteisingus parodymus, bet esminėmis aplinkybėmis sutampa tarpusavyje bei papildo vieni kitus, taip pat šio liudytojo parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, be to, ir pats nuteistasis E. M. patvirtino, jog K. K. buvo įvykio vietoje, tai yra prie automobilio BMW, ir galėjo matyti, kas vyko su M. M.. Duomenų, kad K. K. būtų kaip nors suinteresuotas bylos baigtimi, siektų nepagrįstai apkaltinti E. M. bei P. Č. ar padėti savo draugui M. M., byloje nenustatyta. Todėl teigti, kad liudytojo K. K. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir jais tikėti bei remtis nustatant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes apylinkės teismas negalėjo, nėra jokio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

22. Liudytojas D. Č., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu atpažino M. M. mušusius E. M. bei P. Č., nurodė matęs dvi galvas ir M. M. tuo metu gulėjo ant žemės. Kita vertus, kaip teisingai akcentuojama apeliaciniame skunde, šias aplinkybes D. Č. nurodė tik apklausiamas teisme, nes ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs aiškiai, kad muštynių nematė ir neįvardijo jokių asmenų, kurie dalyvavo ar galėjo dalyvauti, nes vaizdą jam užstojo automobiliai, jis girdėjo tik garsus. Be to, ir apklausiamas teisme tuo pačiu pažymėjo, kad pačių muštynių ir veiksmų jis nematė, girdėjo tik garsus. Todėl teigti, kad liudytojas D. Č., kaip ir liudytojas K. K., taip pat patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad smūgius jam sudavė E. M. ir P. Č., kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, negalima. Kita vertus, šis liudytojas, kaip ir visi kiti byloje liudytojais apklausti asmenys, matę sužalojimus M. M. veide, sužalojimus pastebėjo būtent po to, kai šis buvo ištemptas iš automobilio į lauką arba atvykus policijos pareigūnams, kurie atvyko netrukus po to, kai nukentėjusysis buvo ištemptas iš automobilio, iki tol jis jokių sužalojimų nepastebėjo. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir pats nuteistasis E. M. patvirtino, jog prieš jiems kontaktuojant su M. M., jokių kraujosruvų jo veide nematė, o nuteistasis P. Č., nors ir teigė, kad M. M. galėjo pats susižaloti priešindamasis, pažymėjo, kad kai M. M. atsistojo nuo žemės, pamatė, kad skruoste bėga kraujas. Taigi, iš esmės visi byloje apklausti asmenys patvirtino, kad M. M. buvo sužalotas tuo metu, kai buvo automobilyje ir buvo traukiamas iš jo, tai yra būtent po kontakto su E. M. ir P. Č., kurie, kaip minėta, ištraukimo iš automobilio fakto ir neginčijo, o ne kažkokiomis kitomis aplinkybėmis.

23. Nukentėjusiojo M. M. sužalojimo faktą patvirtina ne tik paties nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, pareigūnų kamerų vaizdo įrašai, tačiau ir byloje esanti specialisto išvada. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1321/2022(01) (1 t., b. l.169–170) konstatuota, kad: M. M. kūne nustatyta muštinė žaizda dešinės akies apatiniame voke, poodinės kraujosruvos veide, krūtinės ląstos dešinėje, žastuose, odos nubrozdinimai dešinėje rankoje, 21-o, 31-o, 41-o vainikų pažeidimas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai 3–6 paros iki apžiūros, tikėtina suduodant smūgius; sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, sužalojimų padarymo metu nukentėjusysis turėjo jausti fizinį skausmą; sužalojimai padaryti mažiausiai dešimt trauminių poveikių. Užduotyje nurodytas galimas sužalojimų susidarymo mechanizmas neprieštarauja radiniams M. M. kūne; sužalojimai tikėtina susidarė suduodant smūgius galūnėmis ir visumoje griuvinėjimui nėra būdingi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje specialisto išvadoje konstatuoti nukentėjusiajam M. M. padaryti sužalojimai, kurie pagrįsti įvertintais medicinos dokumentais ir nukentėjusiojo apžiūra, atlikta praėjus kelioms dienoms po nagrinėjamo įvykio, pagal savo pobūdį, lokalizaciją, atsiradimo laiką ir kitus požymius atitinka nukentėjusiojo M. M. bei liudytojo K. K. parodymus, kad nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas smūgis kumščiais į galvos sritį, taip pat į kitas kūno vietas. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad specialisto pateikta išvada paneigia nuteistųjų E. M. ir P. Č. parodymus apie tai, kad jie tik ištraukė nukentėjusįjį M. M. iš automobilio ir E. M. tik pastūmė delnu automobilyje sėdintį M. M. į kairį petį bei delno apačia pastūmė jį į smilkinio sritį, tačiau jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė.

24. Pažymėtina, kad nors nuteistieji E. M. ir P. Č. neigia sužaloję M. M. (neigia sudavę jam smūgius), apeliaciniame skunde minėta specialisto išvada ir joje pateiktų duomenų teisingumas nėra ginčijami, iš esmės nėra keliamos versijos dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atsiradimo. Kita vertus, tiek specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, tiek nukentėjusiojo M. M., liudytojo K. K. bei iš dalies kitų liudytojų parodymai, tiek ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia pagrįstai teigti, jog ant nukentėjusiojo M. M. kūno buvo nustatyti būtent įvykio dieną E. M. ir P. Č. bendrais veiksmais, suduodant smūgius galūnėmis ir ištempiant M. M. iš automobilio, nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, o ne kitokio tipo (patirti griūvant, susižalojant pačiam ir pan.) ir (ar) galimai kitu laiku ir kitoje vietoje padaryti sužeidimai.

25. Apygardos teismo įsitikinimu, nukentėjusiojo M. M. parodymai atitinka liudytojo K. K., D. Č. bei kitų byloje apklaustų liudytojų (I. K., J. S., A. P., G. Č., U. Č.), patvirtinusių, kad M. M. sužalotą matė po to, kai šis buvo ištemptas iš automobilio, parodymus bei kitus objektyvius duomenis (užfiksuotus specialisto išvadoje, pareigūnų kamerų vaizdo įrašuose ir jų apžiūros protokoluose, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose ir kitoje bylos medžiagoje) ir visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog E. M. ir P. Č., veikdami bendrai, padarė jiems inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tai yra nežymiai sutrikdė M. M. sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų E. M. ir P. Č. bei jų gynėjo gynybinė versija prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl laikytina neobjektyvia ir atmestina.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

26. Nuteistųjų E. M. ir P. Č. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra priimtas šališkai, neobjektyviai atlikus įrodymų vertinimą, neįvertinus visų surinktų reikšmingų įrodymų, nepašalinus prieštaravimų tarp jų, visiškai neatsižvelgiant ir nieko nepasisakant dėl gynybos išsakytų ir raštu teismui pateiktų argumentų. Atsakydama į šį gynėjo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-7-196-303/2022 ir kt.).

27. Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-214-976/2017). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, Nr. 2K-211-895/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, Nr. 2K-162-697/2016, Nr. 2K-45-303/2018 ir kt.).

28. Nagrinėjamu atveju apelianto nurodytos aplinkybės, kad teismas neobjektyviai atliko įrodymų vertinimą, nepašalino prieštaravimų, sprendimą nuteisti asmenis motyvavo vos keliomis pastraipomis, nieko nepasisakė dėl tiek žodžiu, tiek raštu teismui pateiktų gynybos argumentų, savaime nerodo teismo šališkumo. Pažymėtina, kad įrodymų tyrimas baudžiamojoje byloje turi ribas, nustačius visas esmines veikos kvalifikavimui reikalingas aplinkybes, įrodymų tyrimas baigiamas ir tai, ar pakanka byloje įrodymų, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia prokuroras, o bylos nagrinėjimo metu – teismas. Apelianto argumentai, kad apylinkės teismas nevertino gynybos argumentų, kad įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistieji ir jų gynėjas, kad jų pagrindu padarytos išvados buvo nuteistiesiems nepalankios, savaime nereiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, tai yra kad jis padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, ar priėmė nepagrįstą ir (ar) neteisėtą sprendimą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo pakankamai išsamiai ir nešališkai, teisiamajame posėdyje patikrino gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Nuosprendyje buvo pateiktas nuteistųjų E. M. ir P. Č. parodymų vertinimas visų kitų byloje surinktų ir nuosprendyje aprašytų įrodymų kontekste, lyginant juos tarpusavyje ir darant apibendrinančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo išvadai, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą arba buvo suinteresuotas bylos baigtimi, kaip ir nenustatė kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo.

Dėl nuteistiesiems skirtų bausmių, civilinių ieškinių ir priteistų atstovavimo išlaidų

29. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai dėl E. M. ir P. Č. paskirtų bausmių ir civilinių ieškinių klausimo išsprendimo (past. – apeliaciniu skundu tik prašoma civilinius ieškinius atmesti), tačiau apeliaciniu skundu nuteistųjų gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, tai yra prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, o tai, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių bei civilinių ieškinių, tuo pačiu ir priteistų atstovavimo išlaidų klausimų išsprendimo.

30. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. M. ir P. Č. bausmes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą – padarytas nesunkus tyčinis smurtinis nusikaltimas, įvykio aplinkybes ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mastą, E. M. ir P. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis – tiek E. M., tiek P. Č. anksčiau neteisti, gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), abu gana jauno amžiaus, E. M. yra nevedęs, o P. Č. yra vedęs ir turi vaikų, taip pat į bausmės paskirtį bei teisingumo ir protingumo principus, įvertino ir nukentėjusiojo interesus, ir, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad tiek nuteistajam E. M., tiek nuteistajam P. Č. turi būti skiriama BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nenumatyta bausmė – bauda, kurios dydis šiek tiek viršija minimalią už nesunkaus nusikaltimo padarymą galimą skirti baudos ribą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o konkrečiai – 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda. Taigi abiem nuteistiesiems buvo paskirta nors ir sankcijoje nenumatyta, tačiau viena švelniausių bausmių, o jos dydis nustatytas nežymiai didesnis nei minimalus galimas skirti baudos dydis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistiesiems E. M. ir P. Č. paskirtos bausmės (70 MGL (3 500 Eur) dydžio baudos) nelaikytinos netinkamomis ar neproporcingomis nuteistųjų padarytai nusikalstamai veikai ir jų asmenybėms. Paskirtosios bausmės nėra aiškiai per griežtos, jos neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis), taip pat atitinka nukentėjusiojo interesus. Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant E. M. ir P. Č. paskirtas bausmes, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jų asmenybėmis, kurių pagrindu būtų galima dar labiau švelninti E. M. ir P. Č. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.

31. BPK 109 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. O BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Vilniaus teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 137,80 Eur žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui dėl nukentėjusiojo M. M. gydymo ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 174–176). Byloje civilinį ieškinį dėl 932 Eur turtinės ir 4 000 Eur neturtinės (iš viso 4 932 Eur) žalos atlyginimo pareiškė ir nukentėjusiojo M. M. atstovas (4 t., b. l. 47–56). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkino visiškai, o nukentėjusiojo M. M. atstovo – iš dalies ir nusprendė iš E. M. bei P. Č. solidariai išieškoti Vilniaus teritorinei ligonių kasai Privalomojo socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą 137,80 Eur turtinę žalą dėl nukentėjusiojo M. M. gydymo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, o nukentėjusiajam M. M. – 932 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą ir 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

32. Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų bendrų E. M. ir P. Č. nusikalstamų veiksmų – nukentėjusiojo M. M. sužalojimo, Vilniaus teritorinė ligonių kasa patyrė turtinę žalą, tai yra 137,80 Eur išlaidų už nukentėjusiojo M. M. gydymą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kurios buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, o nukentėjusysis M. M. taip pat turėjo padengti 932 Eur odontologų gydymo išlaidas dėl įvykio metu patirtų sužalojimų (21-o, 31-o, 41-o dantų vaikinų pažeidimų). Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas M. M. gydymo išlaidas patvirtinančiais įrodymais (Gydymo paslaugų apskaitos išrašu) (1 t., b. l. 176), o nukentėjusiojo M. M. civilinis ieškinys dalyje dėl 932 Eur turtinės žalos atlyginimo taip pat yra pagrįstas reikalingą dantų gydymą ir jo išlaidas patvirtinančiais dokumentais (4 t., b. l. 53–56), už padarytą žalą bendrai yra atsakingi E. M. ir P. Č. (tarp jų padarytos nusikalstamos veikos ir atsiradusios turtinės žalos yra priežastinis ryšis), todėl skundžiamu nuosprendžiu tiek Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, solidariai išieškant iš E. M. ir P. Č. Vilniaus teritorinei ligonių kasai Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 137,80 Eur žalą dėl nukentėjusiojo gydymo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, tiek nukentėjusiojo M. M. atstovo civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, solidariai išieškant iš E. M. ir P. Č. nukentėjusiajam M. M. 932 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą, tenkinti pagrįstai ir pagrindo juos atmesti ar sumažinti išieškotiną sumą nėra.

33. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas M. M. civilinį ieškinį dalyje dėl 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir solidariai iš nuteistųjų priteisė nukentėjusiajam 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. M. klausimą skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tai yra į neturtinės žalos pasekmes (teismo vertinimu, nors dėl patirto kūno sužalojimo nukentėjusiajam buvo neigiamai paveikta gyvenimo kokybė, buvo sutrikdyta jo kasdieninė veikla, vis tik byloje nėra duomenų, kad dėl nukentėjusiajam sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo būtų atsiradusios ilgalaikės, sunkios pasekmės jo sveikatai), taip pat į padarytos turtinės žalos dydį, paties nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, tai yra, kad jis, kaip ir nuteistieji, įvykio vakarą buvo neblaivus. Nors nuosprendyje tiesiogiai ir nenurodyta, bet kaip matyti, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas iš esmės atsižvelgė ir į E. M. bei P. Č. turtinę padėtį (dirbantys) ir jų galimybes atlyginti žalą, rėmėsi teisingumo bei protingumo kriterijais. Įvertinus tai, į kokią vertybę nuteistieji E. M. bei P. Č. pasikėsino, padaryta nusikalstama veika nukentėjusiojo M. M. sveikatai sukeltas pasekmes, E. M. bei P. Č. atliktų veiksmų tyčinį pobūdį, skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistųjų interesų pusiausvyros užtikrinimo reikalavimą, manytina, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam M. M. solidariai iš E. M. bei P. Č. priteista 2 000 Eur suma (pažymėtina, kad civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti per pusę didesnę pinigų sumą – 4 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė kompensacija už jo patirtus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Todėl atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ar dar labiau sumažinti išieškotiną sumą neturtinei žalai atlyginti taip pat nėra jokio pagrindo.

34. Nukentėjusiojo M. M. atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė prašymą priteisti iš E. M. bei P. Č. nukentėjusiajam M. M. jo patirtas 6 840 Eur išlaidas už advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugas. Prašyme šias išlaidas detalizavo, taip pat pateikė sąskaitų išrašus, iš kurių matyti M. M. atlikti mokėjimai 2022 m. birželio 10 d. (2 000 Eur), 2023 m. birželio 19 d. (2 420 Eur), ir 2024 m. gegužės 24 d. kasos pajamų orderį 2 420 Eur sumai, pasirašytą M. M. ir jo atstovo (5 t., b. l. 17–20). Pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad nukentėjusiojo patirta atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta iš dalies, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nusprendė lygiomis dalimis iš E. M. bei P. Č. išieškoti M. M. naudai dalį prašytų išlaidų, tai yra 5 000 Eur (po 2 500 Eur iš kiekvieno). Apeliaciniame skunde nėra išreiškiamas joks tiesioginis nesutikimas su tokiu teismo sprendimu ir nėra prašoma šių išlaidų iš nuteistųjų nepriteisti. Kita vertus, akivaizdu, kad apeliaciniu skundu prašant išteisinti nuteistuosius, yra nesutinkama ir su šia nuosprendžio dalimi. Atsižvelgiant į tai, kad E. M. bei P. Č. nėra išteisinami, o nukentėjusysis M. M. proceso metu (ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme) patyrė išlaidų už advokato paslaugas, kurios yra pagrįstos atitinkamais dokumentais, taip pat įvertinus atstovo dalyvavimą procese, jo nukentėjusiajam suteiktas paslaugas (atstovavo nukentėjusiojo teises ir teisėtus interesus ikiteisminio tyrimo metu, nuo pat 2022 m. gegužės mėn., kuomet buvo sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutartis, rengė civilinį ieškinį, taip pat atstovavo nukentėjusiojo teises ir teisėtus interesus ir visuose teismo posėdžiuose, parengė baigiamąją kalbą ir pan.), spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priteista atstovavimo išlaidoms atlyginti suma (5 000 Eur (po 2 500 Eur iš kiekvieno nuteistojo)) nėra nepagrįstai per didelė, yra pagrįsta ir priteista motyvuotai bei teisėtai. Atsižvelgiant į tai, ją mažinti ar iš viso neišieškoti iš nuteistųjų nukentėjusiajam jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, be kita ko, to neprašant ir apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Dėl prašomų priteisti proceso išlaidų

35. Apeliaciniu skundu nuteistųjų E. M. bei P. Č. gynėjas taip pat prašo iš valstybės priteisti P. Č. 4 432 Eur, o E. M. – 3 054,20 Eur jų patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme, taip pat jų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gynėjas pateikė papildomą prašymą, kuriame nurodė, kad E. M. bei P. Č. patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme sudaro po 975 Eur, kurias patvirtina kartu su prašymu pateiktos atliktų darbų ataskaitos, sąskaitos faktūros bei mokėjimo pavedimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš valstybės lėšų, kadangi skundžiamu nuosprendžiu E. M. bei P. Č. pripažinti kaltais padarę BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi pripažino, kad jie pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skundžiamu nuosprendžiu yra nuteisti pagrįstai. Tokiu atveju advokatui moka pats nuteistasis (šiuo atveju nuteistieji) iš savo lėšų ir bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 1 dalis).

36. Nukentėjusiojo M. M. įgaliotasis atstovas advokatas E. Dereškevičius apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė iš nuteistųjų E. M. bei P. Č. priteisti nukentėjusiajam M. M. visas jo turėtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme, taip pat pateikė teismui ir rašytinį prašymą tokias išlaidas priteisti. Iš 2024 m. spalio 11 d. prašymo dėl nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų priteisimo bei kartu su juo pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 22 d. E. M. Advokatų profesinei bendrijai „Constant“, kurioje dirba advokatas E. Dereškevičius, sumokėjo 2 420 Eur už atstovavimą apeliaciniame teisme. Prašyme pažymima, kad šios išlaidos susidarė dėl to, kad nukentėjusiojo M. M. atstovas susipažino su nuteistų apeliantų E. M. bei P. Č. apeliaciniais skundais, pasirengė nukentėjusiojo teisių ir teisėtų interesų atstovavimui apeliacinės instancijos teisme, taip pat atstovavo nukentėjusiojo teises ir teisėtus interesus baudžiamąją bylą tiesiogiai nagrinėjant apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme.

37. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-134-696/2016, Nr. 2K-331-976/2018 ir kt.).

38. Baudžiamoji byla apeliacine žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų E. M. bei P. Č. gynėjo advokato V. Gutausko apeliacinį skundą, kuriuo jis prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistuosius išteisinti. Nors nukentėjusiojo M. M. atstovas ir tiesiogiai dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, taip pat plačiai išdėstė savo poziciją dėl apeliacinio skundo, tačiau byloje nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nuteistųjų gynėjo skundas atmestas. Atsižvelgiant į atstovavimo turinį (suteiktų teisinių paslaugų apimtį – susipažinimas su apeliaciniu skundu, pasiruošimas bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme ir dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje), į tai, kad pateiktame prašyme nėra nurodomas teiktų paslaugų valandinis įkainis ir dirbtų valandų skaičius, apeliacinio skundo apimtį (pakankamai nedidelė), teismo posėdžių skaičių ir bylos nagrinėjimo trukmę, taip pat skundo išnagrinėjimo rezultatą, nukentėjusiojo atstovo prašymas atlyginti nukentėjusiajam M. M. atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas iš dalies, iš nuteistųjų E. M. bei P. Č. lygiomis dalimis priteisiant nukentėjusiajam M. M. 1 000 Eur (po 500 Eur iš kiekvieno) turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. M. ir P. Č. gynėjo advokato Vykinto Gutausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. liepos 19 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti iš nuteistųjų E. M. ir P. Č. nukentėjusiajam M. M. 1 000 Eur (iš kiekvieno po 500 Eur) jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysJurgita KolyčienėGiedrė Telksnienė