- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-18
- Bylos Nr.
- A-1064-1062/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01430-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Ramutė Ruškytė (pran.), Skirgailė Žaliemienė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žaliemienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. G. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7, 11–14), prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (toliau – ir Kauno NTI-PN) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos, taip pat delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki visiško atsiskaitymo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases (kategorijas) sumažinimas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Kauno NTI-PN su prašymu išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tačiau atsakymo negavo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Kauno NTI-PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–21) prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą nuo skundo padavimo teismui dienos, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir priteisiamą sumą išdėstyti dalimis, taip pat netenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl delspinigių priteisimo.
4. Nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl tuo metu atsakovas kitaip elgtis negalėjo, t. y. veikė teisėtai, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo netenkintinas. Be to, Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 38–40) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose analogiškose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016).
7. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia (be kita ko) atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
8. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, jog Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą– įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
9. Teismas sprendė, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
10. Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43–49), kuriuo prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri buvo neišmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams; 3) atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir skundo dalį dėl darbo užmokesčio dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento patenkinti, t. y. priteisti pareiškėjui 4 706 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., ir 2 092 Eur delspinigių.
11. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, kad:
11.1. Grąžinimo įstatymas yra skirtas tik valstybės tarnautojams, kurių pareiginės algos kategorija yra 11–20 ir konstatuoja, jog šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio, ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais 2 arba 4,5 proc. Tokiu būdu įstatymų leidėjas pažeidė proporcingumo principą, be to, nepagrindė darbo užmokesčio mažinimo 2 ir 4,5 proc. dydžio.
11.2. Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas Grąžinimo įstatymą sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, t. y. priėmė sprendimą dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas jau praėjusiu laikotarpiu, pažeisdamas įstatymo negaliojimo atgal principą.
11.3. Grąžinimo įstatymu nėra apginama pažeista teisė, kadangi net ir konstatavus, jog pareigybių kategorijų koeficientai ir priedai už kvalifikacines kategorijas buvo sumažinti neteisėtai ir turi būti kompensuojami, daliai tarnautojų kompensacija pagal Grąžinimo įstatymą išvis nepriklauso arba yra simbolinio dydžio. Be to, suma kompensuojama per 5 metus, taigi ji nuvertėja dėl infliacijos, tačiau šis nuvertėjimas nėra kompensuojamas.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Priimdamas sprendimą Kauno apygardos administracinis teismas administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo išnagrinėjo iš esmės ir pareiškėjo skundą atmetė vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytais kompensavimo terminais, taip užkirsdamas kelią pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, daliai valstybės tarnautojų jau yra priteistos neišmokėtos darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negauto darbo užmokesčio (pvz., sprendimai administracinėse bylose Nr. I-2641-142/2014, Nr. I-3210-142/2014, Nr. I-1814-789/2014 ir kt.).
Atsiliepimas
12. Atsakovas Kauno NTI-PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 53–54) prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. G. (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.
15. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2009–2013 metais ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas Kauno NTI-PN, jam buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 22). Pareiškėjas skunde, prašydamas priteisti 2009–2013 metais susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Kauno NTI-PN ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde bei atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad pareiškėjo praradimų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo dalis turi būti kompensuota pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei delspinigius teismo sprendimu, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Kauno NTI-PN neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., bei dėl šios darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo susidariusius delspinigius. Savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, neproporcingas, nepagrįstas, todėl prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principams bei Konstitucinio Teismo išaiškinimams.
17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedo už kvalifikacinę kategoriją sumažinimo, pirmiausia akcentuoja, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu, tačiau pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.
18. Dėl pareiškėjo argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Pareiškėjas nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Priešingai, matyti, jog pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti apelianto skundą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir delspinigius atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr. 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
19. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno NTI-PN) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos bei delspinigių priteisimo iš Kauno NTI-PN.
20. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes, kaip jau minėta, pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.
23. Pareiškėjo teigimu, nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus mažinimas (2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik jų daliai. Lietuvos Respublikos Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net yra neigiamos reikšmės. Be to, Grąžinimo įstatyme yra nuspręsta ne dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, taip pažeidžiant įstatymo negaliojimo atgal principą. Grąžinimo įstatymu nustatant, kad negauta pajamų dalis yra nekompensuojama arba kompensuojama itin nedidele apimtimi, taip pat buvo paneigtas ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principas. Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų apelianto teisių efektyviai, nes kompensuojama suma ne tik sumažinama, bet ir dėl ilgo išmokėjimo termino nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra kompensuojamas. Įstatymų leidėjas nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos.
24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
25. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Atitinkamai sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas, t. y. tik teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
26. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. ir kt.).
27. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, iš esmės ginčija ne tai, kas Grąžinimo įstatyme nustatyta, bet ir tai, kas jame nenustatyta „Grąžinimo įstatymas yra skirtas tik valstybės tarnautojams, kurių pareiginės algos kategorija yra 11-20 <...>“; “<....> daliai tarnautojų kompensacija pagal Grąžinimo įstatymą išvis nepriklauso“; „<...> Seimas priimdamas Grąžinimo įstatymą sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turi būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009-2013 metais <...>“; „<...> dėl ilgo išmokėjimo termino nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra kompensuojamas“. Kitaip tariant, pareiškėjui kyla abejonių, ar tokio eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas Grąžinimo įstatyme nereiškia, kad jame yra teisės spragų, kurios gali būti traktuojamos kaip legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia, legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia, pati Konstitucija (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. nutarimus ir kt.).
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, kad yra būtinybė kreiptis į Konstitucinį Teismą, inter alia, kad yra legislatyvinė omisija, kad poreikis jo nurodytus visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra būtinas ir kad toks teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent Grąžinimo įstatyme, nes to reikalauja pati Konstitucija. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto nurodyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai, jo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016, Nr. A-1177-575/2017, Nr. A-1629-575/2017 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.
30. Kartu pažymėtina, kad šios nutarties 19 punkte jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjo pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies jam grąžinimo yra nepagrįsta. Apelianto teiginys, kad įstatymų leidėjas nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas, neatitinka Konstitucinio Teismo doktrinos: Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, jog negalima tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis.
31. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.
32. Pareiškėjo argumentą, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis pagal nustatytąjį reguliavimą Grąžinimo įstatyme iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai nereiškia, kad negali būti nustatyta tokia valstybės tarnautojo atlyginimo dydžio riba, žemiau kurios net ir valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybės tarnautojams (ir kitiems darbuotojams, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) nustatytas atlyginimas būtų nemažinamas; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnautojo atlyginimas būtų sumažintas iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti jo minimalūs socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos.
33. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Vadinasi, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, o ne visa neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.
34. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, taip pat tai, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjui grąžintina darbo užmokesčio dalis yra mažesnė už ginčo laikotarpiu neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) bei pagal juos nustatytų koeficientų (0,98 ir 0,955) atitiktimi Konstitucijai bei joje įtvirtintiems konstituciniams principams, nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.
35. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.