- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-15
- Bylos Nr.
- I-2641-142/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05318-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., iš viso 6 701,81 Lt (b. l. 15–18). Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas (A lygio 11 kategorijos), turėjo suteiktą 3 kvalifikacinę klasę, o nuo 2012 m. kovo 1 d. – 2 kvalifikacinę klasę. Pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti grąžinta.
Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 64).
Atsiliepimas
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaudama ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime paaiškina, kad pareiškėja reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio sumą grindžia Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriam įgyvendinti reikalingas naujas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iškilusi pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Nesant teisinio reguliavimo, nustatančio negautų pajamų kompensavimo būdus, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba neturi galimybių įvykdyti pareiškėjos prašymą, tuo labiau, kad tam neskirta papildomų lėšų.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Ginčas kilo dėl valstybėje ekonominiu sunkmečiu nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo buvo sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas (A lygio 11 kategorijos), turėjo suteiktą 3 kvalifikacinę klasę, o nuo 2012 m. kovo 1 d. jai suteikta 2 kvalifikacinė klasė (b. l. 27–31, 50).
Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23–26 straipsnių nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikšti priedai už kvalifikacinę klasę, už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, taip pat priemokos.
Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, atsižvelgiant į tai, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti 11–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai. Todėl atitinkamai A lygio 11 kategorijos pareigybės pareiginės algos koeficientas sumažėjo nuo 5,2 iki 5,17. Taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai: nustatyta, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos (vietoje buvusių 15 procentų pareiginės algos), už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos (vietoje buvusių 30 procentų), už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos (vietoje buvusių 50 procentų). Minėto įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatytas šio įstatymo galiojimo terminas, kuris vėliau kelis kartus pratęstas.
Atsižvelgiant į pareiškėjos užimamą pareigybę ir turimą kvalifikacinę klasę, ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, atitinkamai mažesnius priedus už suteiktą kvalifikacinę klasę, tarnybos Lietuvos valstybei stažą, priemokas (b. l. 54–57).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Prieštaraujančiu Konstitucijai atitinkamai buvo pripažinti ir sumažintų pareiginių algų koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę galiojimo laiko pratęsimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.
Taigi dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai susidarė 8 818,21 Lt darbo užmokesčio nepriemokos (b. l. 54–57).
Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai neišmokėta iki šiol. Nurodytas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Tokia išvada daroma vadovaujantis Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuriose nustatyta, kad teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Todėl nustatyto pažeidimo, mokant pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, nepašalinus ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei Administracinių bylų teisenos įstatymo normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pasisakęs, kad asmens teisės turi būti ginamos (žr., pvz., 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, konstatuotina, kad pareiškėja turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) taip pat yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi apie nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažintą darbo užmokestį pareiškėja vėliausiai turėjo sužinoti 2009 m. rugsėjo 10 d. (b. l. 39–49). Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėja skundą teismui paštu išsiuntė 2013 m. spalio 16 d., taigi reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Kita vertus, pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas neprašo taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjai priteistina visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio suma.
Pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pateiktą pažymą pareiškėjai iš viso neišmokėta 8 818,21 Lt. Pareiškėja skunde nurodė neišmokėtą darbo užmokesčio sumą, atskaičiusi mokesčius. Teismui nėra pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Vadovaujantis nurodyta pažyma, pareiškėjai priteistina 8 818,21 Lt (2553,93 eurai) neišmokėto darbo užmokesčio sumos.
Neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, kurioje teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių ir tinkamu atsakovu tokiose bylose yra institucija, kurioje dirbo valstybės tarnautojas ir kuri mokėjo jam darbo užmokestį, t. y. dėl kurios taikytų antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų, mokant pareiškėjui atlyginimą už atliktas pareigas, pareiškėjas patyrė praradimus. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tačiau šioje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį).
Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėta, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Toks teisinis reguliavimas nenustatytas iki šiol. Kita vertus, pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėja neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jos pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos darbo užmokestį perskaičiavus pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, kad jai taikomas įstatymas pažeidžia Konstituciją, dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti darbo užmokesčio mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų senaties terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.
Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 85¹ straipsniu, 127 ir 129 straipsniais teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos V. G. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjai V. G. iš atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 8 818,21 Lt (2 553,93 eurus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.