- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-28
- Bylos Nr.
- e2YT-7097-867/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00978-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Sakalauskaitė
- Suinteresuotas asmuo
- J. J., Klaipėdos rajono savivaldybės administracija
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės įmonės Turto bankas
dalyvaujant suinteresuotiems asmenims J. J., jos atstovui advokatui L. Z. ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atstovei A. A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės įmonės Turto bankas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuoti asmenys J. J. ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) Priekulės seniūnijoje, Klaipėdos rajone (toliau – ginčo turtas), yra valstybės nuosavybė. Nurodo, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas daiktinių teisių įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Pareiškimo pagrindu nurodo aplinkybes, kad gavo pranešimą dėl galimai bešeimininkio turto, tai yra ginčo turto. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ginčo turtas yra įregistruotas registre, tačiau nuosavybės teisės nėra įregistruotos į ginčo turtą. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija informavo, kad ginčo turtas buvo valstybės nuosavybė, kurią valdė Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis iki 1993 m. kovo 16 d. įvykdyto likvidavimo. Kiti butai, esantys (duomenys neskelbtini), Priekulės seniūnijoje, Klaipėdos rajone, buvo perleisti privačių asmenų nuosavybėn pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau ginčo turtas, privatizuotas nebuvo, ir šiuo metu juo naudojasi J. J.. Kadangi minėtas butas yra valstybės nuosavybės teisės objektas ir nebuvo perleistas juridinių ar privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo J. J. elektroniniu paštu teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareiškimu sutinka.
Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja pareiškimui ir prašo jį tenkinti.
Suinteresuotas asmuo J. J. teismo posėdžio metu sutiko su pareiškimu. Papildomai paaiškino, kad šis butas buvo suteiktas jos tėvams, kurie dirbo Priekulės paukštininkystės valstybiniame ūkyje. Tėvams mirus ji su broliu liko gyventi bute, tačiau nei jos tėvai, nei ji buto neprivatizavo. Nurodė, kad kiti du butai name yra privatizuoti.
Suinteresuoto asmens J. J. atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškimu. Nurodė, kad ginčo turtas pastatytas dar 1916 m., tai yra jis buvo Paukštininkystės ūkio teritorijoje, ir ūkis savo darbuotojams, tai yra pareiškėjos tėvams suteikė šį butą, tačiau nei pareiškėjos tėvai, nei pareiškėja buto neprivatizavo ir butas nors ir yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau nuosavybės teisės į jį nėra įregistruotos ir nėra žinomas jų savininkas, todėl ginčo turtas turi atitekti valstybei. Mano, kad suinteresuotas asmuo teisėtai gyvena šiame bute, todėl valstybė turėtų suteikti teisę nuomoti šį turtą suinteresuotam asmeniui.
Suinteresuoto asmens Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko pareiškimą ir prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
pareiškimas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 1 dalies 1, 5, 8 punktų bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos numato teismui teisę ginti asmens civilinę teisę, nors ir nepažeistą, tačiau oficialiai nepripažintą, nustatant įstatymo numatytus juridiškai reikšmingus faktus, taip pripažįstant civilines teises ir pakeičiant asmens civilinius teisinius santykius su kitais asmenimis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
Pareiškėja, prašydama pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad ginčo turtas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, tačiau nėra jokių, tai patvirtinančių, dokumentų.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.
Iš pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1993 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Klaipėdos rajono valdybos potvarkiu Nr. 62-v, Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui leista įteisinti trijų butų gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), Priekulės apylinkėje, 1916 m. statybos. Valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui nuo 1993 m. kovo 10 d. iki 2010 m. liepos 16 d. priklausė pastatas – gyvenamasis namas, kuriame suformuoti trys atskiri nekilnojamojo turto objektai, esantis (duomenys neskelbtini), Priekulės seniūnijoje, Klaipėdos rajone. Nustatyta, kad Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis yra išregistruotas 1993 m. kovo 16 d. Taip pat nustatyta, kad ginčo turtas, yra įregistruotas nekilnojamo turto registre, tačiau nuosavybė teisės nėra įregistruotos, o kiti du name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Priekulės seniūnijoje, Klaipėdos rajone, esantys butai - butas Nr. 1 ir butas Nr. 3, šiuo metu priklauso L. S., kurie L. S. ir buto Nr. 1 ankstesnio savininko A. G., buvo įgyti pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 1-889. Byloje esantis Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos pranešimas patvirtina, kad ginčo turtas buvo suteiktas M. Š. ir B. Š. (J. J. tėvams), kaip Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio darbuotojams. Nustatyta, kad ginčo turte šiuo metu gyvena J. J., kuri Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai yra pateikusi prašymą dėl minėto turto išpirkimo.
Iš išreikalautos Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (buvęs pavadinimas Klaipėdos rajono rūmai) civilinės bylos Nr. 2-1283-867/2015 nustatyta, kad suinteresuotas asmuo J. J. 2015 metais kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji ginčo turtą įgijo pagal įgyjamąją senatį, tačiau Valstybės įmonė turto bankas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškimo, nes ginčo turtas priklauso valstybei, o tai, kad J. J. ilgą laiką gyvena ginčo turte ir juo rūpinasi nesudaro pagrindo pripažinti, kad ji ginčo turtą įgijo įgyjamosios senaties būdu ir J. J. atsiėmė pareiškimą, todėl jos pareiškimas 2015-07-18 nutartimi buvo paliktas nenagrinėtu.
Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 straipsnio 3 dalies 1 punktas) - buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.
Duomenų apie tai, kad butas buvo perduotas Klaipėdos rajono savivaldybei, nėra. Klaipėdos rajono savivaldybė patvirtino, kad ji minėto objekto nuosavybės ar kita teise nevaldo, butas nėra įtrauktas į Klaipėdos rajono savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą. Be to, Klaipėdos rajono savivaldybė nėra pradėjusi jokių procesų dėl šio buto perdavimo jai nuosavybės teise, butas nėra įtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų sąrašą ir savivaldybė nereiškia pretenzijų į šį butą. Valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.
Įvertinus aukščiau išdėstyta, nustačius, jog nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog ginčo turtas tapo valstybine nuosavybe sukūrus naują daiktą, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Priekulės seniūnijoje, Klaipėdos rajone, yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Priekulės seniūnijoje, Klaipėdos rajone, yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.
Sprendimui įsiteisėjus grąžinti į Klaipėdos apylinkės teismo archyvą šios bylos nagrinėjimui išreikalautą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų civilinę bylą Nr. 2-1283-867/2015.
Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.