Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo (teisme gauto 2016 m. spalio 17 d.) dalis, susijusi su reikalavimu panaikinti Departamento 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 18-6337, iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 25 straipsnių nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti duomenys ir pateikti dokumentai sudarė pakankamą pagrindą jo turtinę padėtį vertinti kaip sunkią ir atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (ABTĮ 37 str.). Atleidus pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, skundo dalis, kuria prašyta panaikinti Departamento 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 18-6337, priimta nagrinėti.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 5 dalies nuostatomis, Lietuvos valstybę, atstovaujamą Departamento, Seimo kontrolierių įstaigą, Valstybinę energetikos inspekciją prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir UAB „Sergel“ pašalino iš bylos šalių.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas S. F. siekė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 18-6337 ir gauti preliminariai 525 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, kaip neatitinkančią ABTĮ 24 punkte numatytų reikalavimų skundui.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir teigia, jog trūkumai jo skundui buvo nustatyti nepagrįstai.

Byla nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ redakcija, įsigaliojusia nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), kadangi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis buvo priimta po 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1-3 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo patikslinto skundo (teisme gauto 2016 m. spalio 17 d.) argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad, ABTĮ išdėsčius nauja redakcija, šio įstatymo straipsnių numeracija pasikeitė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. – įskaitant) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-195/2014, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1122-822/2015). Pagrindiniai reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai ir turiniui yra išvardyti ABTĮ 24 ir 25 straipsniuose. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 punktą, skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Taigi, skundas turi būti suformuluotas taip, kad teismui nekiltų abejonių, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą ir aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-789-552/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-201-492/2017).

Pabrėžtina, jog administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-805-575/2016). Abstraktus faktinių aplinkybių, asmeninių nuoskaudų ar subjektyvios nuomonės išdėstymas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio nėra aišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis grindžia savo reikalavimus. Sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę ir skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 30 d. pateiktas skundas (b. l. 1-13) atitinka ne visus ABTĮ 24 ir 25 straipsniuose skundui keliamus reikalavimus: pareiškėjas netinkamai nurodė proceso šalis, pakankamai aiškiai ir konkrečiai neišdėstė neteisėtų Departamento veikų, iš kurių kildino patirtą žalą, netinkamai suformulavo skundo reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, neišskyrė, kaip jam pasireiškė turtinė, o kaip – neturtinė žala, nenurodė, kokie buvo šių žalų dydžiai (atskirai) ir kaip jis juos apskaičiavo, nepateikė žalos sumą pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas per teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi (b. l. 29-30) nustatytą terminą pateikė patikslintą skundą, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nepašalino visų nurodytų trūkumų, todėl skundžiama 2016 m. spalio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti dalį pareiškėjo skundo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 30 d. pateiktame skunde suformulavo du reikalavimus: 1) panaikinti Departamento 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 18-6337; ir 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kuris preliminariai buvo 525 000 Eur. Pareiškėjas šiame skunde aiškiai įvardijo, kokį administracinį aktą siekia panaikinti, ir šio reikalavimo priežastis, be kita ko, priimant skundžiamą raštą pažeistus teisės aktus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 str. 1, 2, 3 d. ir 23 str.) bei su tuo susijusias faktines aplinkybes. Taigi, pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo panaikinti Departamento 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 18-6337 atitiko ABTĮ nuostatas.

Dėl neteisėtų veiksmų / neveikimo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, reikšdamas antrąjį skundo reikalavimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, – šio reikalavimo nedetalizavo ir tinkamai nepagrindė. Iš pareiškėjo skundo turinio galima suprasti, kad jis anksčiau jau yra kreipęsis į teismą ir kitas institucijas dėl neįvardytų Vilniaus miesto savivaldybės subjektų neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų, numanomai susijusių su socialinės paramos sumažinimu arba panaikinimu (tikriausiai pareiškėjui), ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lesto“ (nuo 2016 m. sausio 1 d. kartu su AB „Lietuvos dujos“ – AB „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO)) veiksmų 2015 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjo butui atjungiant elektros tiekimą. Šios institucijos, inter alia teismai, pareiškėjo reikalavimų visiškai ar iš dalies nepatenkino arba nepatenkino pareiškėjo pageidautu būdu, tuo, pareiškėjo nuomone, pažeisdamos savo pareigą vykdyti teisingumą ir pareiškėjo teises, procesinių veiksmų priedangoje vykdydamos akivaizdžias nusikalstamas veikas. Nors iš pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Departamento 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštą, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2015 m. lapkričio 30 d. skundą, teiginių apie daugkartinį kreipimąsi į Departamentą (nedetalizuota, kada kreipėsi, kokius konkrečius reikalavimus kėlė ir koks buvo Departamento atsakas) bei prašymo priteisti žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos būtent Departamento, spėtina, kad pareiškėjas patirtą žalą kildino iš Departamento atsisakymo imtis veiksmų prieš teismus ir kitas institucijas, neteisėtai nepatenkinusias pareiškėjo reikalavimų (nedetalizuota, kada, kaip ir kokių), bet pareiškėjas nurodė žalą patyręs jau nuo 2014 m. vasario 11 d., dėl VMSA (tikriausiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) neteisėtų veiksmų (nenurodyta, kokių), kurių sąsaja su Departamento neteisėtais veiksmais / neveikimu nebuvo aiški.

Pareiškėjas 2016 m. spalio 17 d. patikslintame skunde (b. l. 32-47) paaiškino kitas jo užvestas administracines bylas skunde nurodęs tik visapusiškam susipažinimui su faktinių ir teisinių realijų visuma, o šioje byloje skundžiamos veikos yra tęsinys ankstesnių neteisėtų veikų. Pareiškėjo teigimu, nurodytose bylose buvo pateikti išsamūs faktiniai duomenys ir paaiškinimai dėl ankstesnių (iki 2015 m. lapkričio 30 d. skundo) Departamento nusikalstamų veikų, o šis skundas yra jau po 2015 m. lapkričio 30 d. skundo Departamento įvykdytų nusikalstamų ir neteisėtų veikų. Pareiškėjas nenurodė, su kuriuo iš šių laikotarpių (ar su abiem) siejo šioje byloje pateiktą reikalavimą atlyginti žalą, dėl kokių būtent Departamento veiksmų ši žala kilo. Taigi aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, buvo neaiškios ir neatitiko ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų.

Dėl skunde pateiktų aplinkybių, kaip akivaizdžių ir neįrodinėtinų ABTĮ 57 straipsnio prasme, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, įrodinėti nereikia (ABTĮ 57 str. 1 d.), faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.), o faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami, bet gali būti paneigti bendra tvarka (ABTĮ 57 str. 3 d.). Pareiškėjas kaip neįrodinėtinas nurodo aplinkybes, jog dėl neteisėtų Departamento veiksmų / neveikimo jis akivaizdžiai patyrė tiesiogines pasekmes (žalą), todėl tai nereikalauja tolimesnio įrodinėjimo. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka. Pirma, pareiškėjas kaip žalą nurodė patirtus fizinius nepriteklius, neigiamą įtaką savijautai (išgyvenimų prisiminimai, stresas ir kt.) bei sveikatai (nemiga, galvos svaigimas ir kt.), laiko ir energijos sąnaudas, nerealizuotas ateities perspektyvas ir būtinybę imtis veiksmų ginant valstybės institucijų akivaizdžiai neteisėtomis veikomis pažeistas savo prigimtines teises, bet šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, konkrečių Departamento veiksmų ryšys su konkrečiomis pasekmėmis pareiškėjui nėra atskleistas bei nėra aišku, kokia apimti pareiškėjo neigiamus išgyvenimus lėmė Departamento, o kokia – kitų neįvardytų institucijų veiksmai. Kitaip tariant, teisėjų kolegijai nėra aišku, kokių aplinkybių ar faktų pripažinimo neįrodinėtinais klausimas galbūt galėtų būti svarstomas nagrinėjamu atveju. Antra, pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi, nenurodė jokių atvejų, kai minėtos aplinkybės buvo pripažintos visuotinai žinomomis. Ši pareiškėjo pozicija yra grindžiama vieninteliu argumentu – pareiškėjo subjektyvia nuomone dėl šių aplinkybių akivaizdumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai nėra pakankamas pagrindas tam tikras aplinkybes ar faktus pripažinti neįrodinėtinais ABTĮ 57 straipsnio 1 dalies prasme, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmetami.

Dėl įrodymų išreikalavimo teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis numato, jog prireikus teismas gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. ABTĮ 67 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje teismas šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tokiems įrodymams gauti. Šio įstatymo 83 straipsnis suteikia teisę bylą nagrinėjančiam teismui skirti baudas pareigūnams ir institucijų ir įstaigų atstovams, jei jie be pateisinamų priežasčių neįvykdo teisėjo ar teismo reikalavimų pateikti dokumentus ar kitą medžiagą. ABTĮ proceso šalims suteikia teisę tiek pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje, tiek nagrinėjant bylą teisme (iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos) teikti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, jei šalys jų negali gauti ir pateikti teismui pačios (ABTĮ 52 str., 67 str. 1 d. 4 p., 81 str. 5 ir 6 d.). Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nustatė procesines taisykles kaip į bylą turėtų būti pateikti įrodymai, kurių proceso šalys negali gauti pačios. Administracinės bylos šalys byloje turi vadovautis ABTĮ nustatytomis administracinio proceso taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1199/2010, 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-729/2012, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2001-525/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė prašymo išreikalauti tam tikrus dokumentus ar duomenis, kurių jis negalėjo gauti pats, tačiau nurodė, kad, jei teismui yra būtini įrodymai apie pareiškėjo patirtą žalą (medicininės pažymos ir kt.), teismas juos gali išsireikalauti savo iniciatyva. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, pagal 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai – bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2016 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3065-575/2016). Įvertinus pareiškėjo skundo turinį darytina išvada, kad pareiškėjas ne negali pats atitinkamų duomenų gauti ir pateikti teismui, o laisva valia pasirenka to nedaryti. Taigi, skundo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų nepateikimo pasekmės tenka pareiškėjui. Nepaisant to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų nepakankamumas savaime negali būti pagrindas palikti skundą nenagrinėtu, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas nelaikytinas neatitinkančiu ABTĮ reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-7-624/2015, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1428-438/2015).

Dėl pareiškėjo patirtos turtinės ir neturtinės žalos pastebėtina, kad pareiškėjas jam institucijų neteisėtais veiksmais / neveikimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą bendrai įvertino preliminaria 525 000 Eur reikalavimo suma ir patikslintame skunde (teisme gautame 2016 d. spalio 17 d.) nurodė teismo dieną žalos dydį patikslinsiantis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 5 dalį. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad jam neteisėtais veiksmais / neveikimu padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), jei ji bus konstatuota, turi būti atlyginta. Lietuvos Respublikos Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. ir 2010 m. vasario 3 d. nutarimus). Konstitucija neįtvirtina ir negali įtvirtinti tokios tvarkos, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, todėl, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Tačiau tai nereiškia, kad, pareiškėjui skunde nurodžius atlygintinos žalos dydį, jo reikalavimas bus nekvestionuotas ir besąlygiškai patenkintas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad turtinė ir neturtinė žala yra skirtingos žalos rūšys, kurių turinys skirtingas. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turtinė žala suprantama kaip negautos pajamos (netiesioginė turtinė žala), turto netekimas ar jo vertės sumažėjimas ir turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Tuo tarpu reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas teisių gynimo būdas, ji atlyginama nepriklausomai nuo to, ar buvo padaryta turtinė žala, ir, vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Vadinasi, pareiškėjas, formuluodamas skundo pagrindą ir dalyką, turi atskirai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės žalos padarymo faktas, kas konkrečiai (turto netekimas, turėtos išlaidos, negautos pajamos) sudaro patirtą turtinę žalą, kaip jis ją apskaičiavo, nurodyti bendrą prašomos priteisti turtinės žalos sumą. Atitinkamai pareiškėjas turėtų atskirai nurodyti, kaip pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, kokia konkrečia suma jis vertina šią žalą. Prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos turi būti atskirai nurodytos formuluojant skundo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-138-822/2017). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjas nepateikė teismui minimalios reikalavimui dėl žalos atlyginimo nagrinėti teisme būtinos informacijos.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, priimdamas skundžiamą teismo nutartį, neatliko savo pareigų, viršijo teisėjui įstatymu suteiktus įgaliojimus ir veikė priešingai įstatymų nustatytiems tikslams. Iš pareiškėjo atskirojo skundo turinio matyti, jog, be abstrakčių argumentų apie neteisėtus teisėjo veiksmus, pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat nepateikė jokių naujų aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pirminio ir patikslinto skundų atitikimo ABTĮ 24 ir 25 straipsnių nuostatoms galėtų būti visiškai ar iš dalies pripažintos neteisingomis.

Dėl pareiškėjo prašymo pranešti prokurorui apie poreikį teisėjui A. Kaminskui nedelsiant iškelti baudžiamąją bylą teisėjų kolegija akcentuoja, jog, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnį, nusikalstamas veikas tiria prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos. Teisės aktai teismams nesuteikia teisės įpareigoti prokurorą ar ikiteisminio tyrimo įstaigą pradėti nusikalstamos veikos tyrimą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimus). Pareiškėjas, manydamas, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai turi minėtos ar kitos nusikalstamos veikos požymių, turi teisę dėl šių veikų ištyrimo kreiptis į atitinkamą ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokurorą.

Dėl pareiškėjo prašymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjui A. Kaminskui teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, manydamas, jog šiam teisėjui turėtų būti taikyta drausminė atsakomybė, turi teisę pats kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją Lietuvos Respublikos teismų įstatyme nustatyta tvarka. Kadangi būtent pareiškėjas teisėjo A. Kaminsko veiksmus vertina kaip atitinkančius Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintas aplinkybes, už kurias teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka, o teisė siūlyti iškelti drausmės bylą yra suteikta asmenims, kuriems tapo žinoma apie Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą (Teismų įstatymo 84 str. 4 d.), atsisakymas įvykdyti šį pareiškėjo prašymą nelaikytinas neteisėtai jam perkelta našta.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, pabrėžia, kad teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymų dėl skundo (prašymo) trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-397/2014, 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-133-575/2017). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo skundo trūkumus ir 2016 m. spalio 4 d. nutartimi šiuos trūkumus nurodė pareiškėjui, paaiškino, kaip juos ištaisyti, bei nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas patikslintu skundu neištaisė visų pirmosios instancijos teismo nustatytų pirminio skundo trūkumų dėl antrojo reikalavimo (priteisti žalos atlyginimą), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai laikė skundą šioje dalyje nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui. Šiuo aspektu pastebėtina, kad teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai, pašalinus trūkumus, kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.