- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-26
- Bylos Nr.
- eP-51-602/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00052-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- S. L.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-323-442/2019 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (pareiškėjas – S. L.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-268(7-227/2016) ir palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)FR0682-563 arba įpareigoti Komisiją skundą išnagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas neteisingai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas. Ginčas byloje kilo dėl to, ar vartotojas įsigijęs laisvoje apyvartoje esančią prekę, ją apdorojęs ir suvartojęs, pagal teisės aktų reikalavimus gali būti laikomas akcizų mokesčio mokėtoju. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas 2015 metais įsigijo 30 kg neapdoroto tabako, jį apdorojo ir tokiu būdu pasigamino 30 kg rūkomojo tabako, kuris pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 3 straipsnio 27 dalies 1 punktą bei 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą apmokestinamas akcizu. Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes akcizais apmokestinamas prekes pagamino ir laikė ne prekių sandėlyje, todėl pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 10 straipsnio 7 dalies nuostatas prievolė mokėti akcizą jam atsirado nuo apmokestinamų prekių pagaminimo momento, t. y. 2016 m. sausio 12 d. Pagal Akcizų įstatymo 10 straipsnio 7 dalį, pareiškėjas turėjo sekančią dieną po akcizais apmokestinamų prekių pagamino pateikti deklaraciją ir sumokėti apskaičiuotą akcizo sumą. Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas laisvoje apyvartoje esantį neapdorotą tabaką įsigijo kaip vartotojas savo reikmėms, už įsigytą tabaką sumokėjo visą jo kainą su privalomais mokesčiais, perdirbdamas neapdorotą tabaką į rūkomąjį nesukūrė, nepagamino ir nelaikė prekės skirtos pardavimui, neišleido jos į laisvą apyvartą, todėl Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui neatsirado prievolė mokėti akcizą. Atsakovo nuomone, Komisija nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymu, o ne Akcizų įstatymu. Be to, akcizas turi būti mokamas nepriklausomai nuo to, ar apdorotas tabakas buvo pagamintas pramoniniu būdu ar asmeniniam vartojimui. Šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A6-238/2007 ir Nr. A438-1398/2012. Ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių byloje nėra, tačiau VMI ir Komisija skirtingai taiko teisės normas, reglamentuojančias, kas laikytina akcizo objektu, t. y. ar tik į apyvartą išleistas apdorotas tabakas, ar ir tas tabakas, kuris pagaminamas ir suvartojamas asmeniniams poreikiams tenkinti.
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo skundą prašė skundą atmesti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisijos priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti VMI skundą nėra pagrindo. Atsakovo skunde nurodytas LVAT išplėstinės kolegijos išaiškinimas nagrinėjamu atveju neturi precedentinės galios, kadangi bylų faktinė situacija nėra tapati. Pareiškėjas teisėtai įsigijo neapdorotą tabaką ir jį apdorojęs, pats suvartojo, vadinasi, nesukūrė akcizo objekto ir neišleido jo į laisvą apyvartą, todėl jam nekilo prievolė mokėti akcizą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu atsakovo VMI skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2016 m. birželio 7–10 dienomis buvo atliktas operatyvus patikrinimas, kurio tikslas – nustatyti per laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. internetinėje parduotuvėje ,,Medėja“ fiziniams asmenims parduoto neapdoroto tabako kiekį. Remiantis operatyvaus patikrinimo metu surinktais duomenimis, VMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą dėl laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d. nesumokėto akcizo mokesčio ir surašė 2016 m. liepos 12 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-10)FR0680-490, kuriame konstatavo, kad 2016 m. sausio 12 d. pareiškėjas ne apmokestinamųjų prekių sandėlyje iš teisėtai įsigyto neapdoroto tabako pagamino 30 kg akcizu apmokestinamų prekių – rūkomojo tabako – jį suvartojo, tačiau akcizo į biudžetą nesumokėjo. Išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktas pastabas ir patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, VMI 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. (24.6-31-5)FR0682-563 konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 10 straipsnio 7 dalį, todėl apskaičiavo jam į biudžetą mokėtiną 1 624,80 Eur akcizą, 88,69 Eur akcizo delspinigius ir skyrė 487,44 Eur akcizo baudą. Komisija 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. S-268(7-227/2016) panaikino VMI 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)FR0682-563. Komisija konstatavo, kad pasigaminęs rūkomąją tabaką asmeniniam vartojimui, o ne pardavimui, pareiškėjas nesukūrė akcizu apmokestinamos prekės ir neišleido jos į apyvartą, todėl akcizo mokėti neprivalėjo.
Teismas nesutiko su VMI vertinimu, kad akcizu apmokestinamos prekės – rūkomojo tabako – pagaminimas pagal Europos Sąjungos teisės aktus laikomas jos išleidimu vartoti, todėl būtent nuo šios prekės pagaminimo asmeniui kyla pareiga sumokėti akcizą. Teismas pažymėjo, kad tiek Akcizų įstatyme, tiek Direktyvoje Nr. 2008/118/EB nustatyta, kad prievolė mokėti akcizą atsiranda nuo akcizu apmokestinamų prekių pagaminimo. Akcizų įstatyme ir Direktyvoje Nr. 2008/118/EB prekės sąvoka nėra pateikta. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, preke laikomas daiktas, kuris skirtas parduoti. Iš esmės analogiška prekės samprata yra pateikta ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir VTAĮ) 2 straipsnio 19 dalyje, nurodant, kad prekė – bet koks kilnojamasis turtas (daiktas), parduodamas arba siūlomas parduoti vartotojams. Atsižvelgęs į nurodytą prekės sampratą bei lingvistiškai aiškindamas anksčiau nurodytas teisės aktų nuostatas, teismas priėjo išvadą, kad prievolė apskaičiuoti ir sumokėti akcizą atsiranda nuo rūkomojo tabako ar kitų akcizu apmokestinamų gaminių pagaminimo momento, kai jie yra skirti pardavimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog apdorojęs neapdorotą tabaką, t. y. pagaminęs rūkomąjį tabaką, pareiškėjas nesiekė jo parduoti ir nepardavė, o suvartojo pats. Vadinasi, Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepagamino rūkomojo tabako, apmokestinamo akcizu, todėl nepažeidė Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 10 straipsnio 7 dalies nuostatų ir jam nekilo prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą akcizą. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti VMI skundą ir panaikinti Komisijos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-268(7-227/2016) nėra, todėl skundą atmetė.
III.
Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti VMI skundą ir panaikinti Komisijos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-268(7-227/2016) bei palikti galioti VMI 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5) FR0682-563.
Atsiliepimas
Atsakovas apeliacinį skundą grindė tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo skunde. Papildomai atsakovas nurodė, kad teismas nepagrįstai vadovavosi VTAĮ nuostatomis, apibrėžiančiomis prekės sąvoką bendrąja prasme. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, šis įstatymas nustato prekių, kurios pagal šį įstatymą yra akcizų objektas, apmokestinimą akcizais, taip pat šių prekių kontrolės ir gabenimo ypatumus. Tuo metu pagal VTAĮ 1 straipsnio nuostatas, šis įstatymas apibrėžia vartotojų teises, vartotojų teisių apsaugos sritis, nustato vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą ir kt. Iš šių nuostatų akivaizdu, kad minėti teisės aktai reguliuoja skirtingus teisinius santykius ir iš jų kylančias teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju mokestiniam ginčui aktuali akcizais apmokestinamosios prekės sąvoka yra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią akcizais yra apmokestinamos prekės, kaip jos apibrėžtos šio įstatymo 3 straipsnyje, t. y. etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, apdorotas tabakas, energiniai produktai ir elektros energija (2 str. 1 d. 1–4 p.). Mokestiniame ginče aktuali prekės – rūkomojo tabako – sąvoka yra aiškiai bei nedviprasmiškai apibrėžta Akcizų įstatyme.
Teismas ginčijame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad prievolė apskaičiuoti ir sumokėti akcizus atsiranda nuo rūkomojo tabako ar kitų akcizais apmokestinamų gaminių pagaminimo momento, kai jie yra skirti pardavimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui įsigijusiam ir pasigaminusiam akcizais apmokestinamąją prekę – rūkomąjį tabaką (akcentuotina, jog ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra), prievolė mokėti akcizus atsirado pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. pagaminus akcizais apmokestiną prekę – rūkomąjį tabaką – ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalimi, prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes.
Bendrieji atvejai, kai akcizais apmokestinamos prekės atleidžiamos nuo akcizų, yra numatyti Akcizų įstatymo 19 straipsnyje. Specialūs atvejai, kai akcizais apmokestinamos prekės yra atleidžiamos nuo akcizų, numatyti Akcizų įstatymo 27, 33 ir 43 straipsniuose. Specialūs atvejai, kai apdorotas tabakas atleidžiamas nuo akcizų yra nustatyti Akcizų įstatymo 33 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį, nuo akcizų atleidžiamas apdorotas tabakas, jeigu jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai; pagal šio straipsnio 2 dalį, nuo akcizų taip pat atleidžiamas apdorotas tabakas, jeigu jis panaudotas būtiniems bandymams gamybos metu atlikti, teisės aktų nustatytiems privalomiems tyrimams, kai apdoroto tabako pavyzdžiai paimami tam įgaliotų institucijų, taip pat apdorotas tabakas, skirtas moksliniams tyrimams. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktu, prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo rūkomojo tabako pagaminimo ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje momento. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje yra nuolat akcentuojama, jog formuluotės, kurios vartojamos apibūdinti numatytus atleidimo nuo mokesčio atvejus, turi būti aiškinamos griežtai, nes jos yra leidžiančios nukrypti nuo bendrojo principo, pagal kurį konkrečiu mokesčiu prekės ar paslaugos turi būti apmokestinamos (1990 m. birželio 26 d. sprendimas C-185/89, 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimas C-395/04, 2002 m. birželio 20 d. sprendimas C-287/00, 2005 m. gegužės 26 d. sprendimas C-498/03, 2006 m. vasario 21 d. sprendimas C-419/02, 2006 m. vasario 21 d. sprendimas C-286/03 ir kt.). Todėl bet kokios mokesčio lengvatos, sudarančios išimtį iš bendrų taisyklių, turi būti aiškinamos griežtai, t. y. plečiamasis aiškinimas nėra leidžiamas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o VMI apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad teismo sprendimas yra išsamus, pagrįstas ir teisėtas. Apeliaciniame skunde, nesivadovaujant esminių įstatymuose vartojamų sąvokų paprastumu, vėl formuluojama atsakovo klaidinga premisa, todėl Komisijos ir pirmosios instancijos teismo lakoniškai apibrėžtą ginčo dalyką atsakovas suvokia kitaip. Kaip matosi iš Europos teisės akto, prievolė mokėti akcizus siejama su akcizais apmokestinamos prekės išleidimu vartoti. Ne pardavimui (išleidimui vartoti), o savo suvartojimui apdirbęs (sinonimas – apdorojęs) namų sąlygomis akcizo mokesčiu neapmokestinamą teisėtai įsigytą prekę pareiškėjas (1) sukūrė galutinį produktą savo vartojimui, bet ne prekę, (2) kadangi apdoroto tabako (nurodyto Akcizų įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.) kaip naujos tolimesnės prekės lingvistine žodynų prasme, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo sąvokų prasme, Direktyvos 2008/118/EB teisės normų prasme pareiškėjas nesukūrė/nepagamino, (3) kadangi sau pritaikyto vartojimo produkto parduoti nesiūlė ir nepardavė. Be to, negaminęs pardavimui, nesiūlęs parduoti ir nepardavinėjęs jokių nesukurtų prekių vartotojams, pareiškėjas nebuvo ir nėra pardavėju Vartotojų teisių apsaugos įstatymo prasme (2 str. 5 d.), kaip ir nėra gamintoju ar importuotoju Direktyvos 2008/118/EB 2 straipsnio sąvokų prasme. Akcizų įstatymas taikomas tik prekės sąvoką tenkinančiam rūkomajam tabakui. Gaminys (apdorota prekė) savo vartojimui yra ne tas pats, kas prekė skirta pardavimui.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracini teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi nusprendė atsakovo VMI apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Komisijos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir įpareigoti Komisiją pareiškėjo S. L. skundą nagrinėti iš naujo.
Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 159 straipsnio 2 dalį ir LVAT praktiką, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju šio mokestinio ginčo nagrinėjimo dalykas yra Akcizų įstatymo normų, kuriomis centrinis mokesčių administratorius pagrindė savo sprendimą dėl papildomo akcizo mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo, aiškinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas įsigijo neapdoroto tabako, kuris nėra akcizų objektas. Neapdorotas tabakas – nesmulkinti ar kitaip neapdoroti tabako lapai ir kitos tabako dalys, išskyrus tuos, kurie pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą laikomi apdorotu tabaku (Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Pareiškėjas paaiškino, kad įsigytą neapdorotą tabaką panaudojo privatiems poreikiams tenkinti (paruošęs žaliavą susikimšo į cigaretes ir surūkė pats ir jo šeimos nariai), t. y. iš neapdoroto tabako paruošė tinkamą rūkyti tabaką, kuris pagal Akcizų įstatymo 3 straipsnio 9 dalį bei šio straipsnio 27 dalį pripažintinas apdorotu tabaku, esančiu akcizų objektu. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Byloje nėra ginčo, jog minėtus veiksmus, susijusius su apdoroto tabako paruošimu, atliko ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje.
Teismas, atsižvelgęs į Akcizų įstatymo nuostatas, nurodė, kad Komisijos nustatyti pareiškėjo veiksmai (neapdoroto tabako paruošimas tinkamu rūkyti tabaku) kvalifikuotini kaip akcizais apmokestinamos prekės (apdoroto tabako) pagaminimas Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje.
Teismas, remdamasis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 3 ir 7 dalimis, pažymėjo, kad pagal teisinį reguliavimą, nustačius, jog pareiškėjas iš neapdoroto tabako paruošė apdorotą tabaką, jam atsirado prievolė mokėti akcizus.
Teismo vertinimu, kadangi Komisija neteisingai aiškino šio mokestinio ginčo teisinius santykius reguliuojančias Akcizų įstatymo normas, todėl nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjui neatsirado prievolė apskaičiuoti akcizus. Todėl teismas ginčijamą Komisijos sprendimą panaikino, įpareigojant Komisiją pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo, nes nebuvo vertinama, ar mokesčių administratorius teisingai pareiškėjui apskaičiavo mokėtinas akcizo bei su juo susijusias sumas.
V.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas ir priimtas pareiškėjo S. L. prašymą atnaujinti procesą byloje Nr. eA-323-442/2019. Pareiškėjas prašo, atnaujinus procesą, vadovaujantis prašyme nurodytais teisės aktais ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu byloje C-638/15, priimti naują sprendimą - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti galioti, taip pat išaiškinti VMI, kad mokestinio ginčo dalyku esančiuose teisiniuose santykiuose akcizo mokesčio mokėtoju yra akcizinę prekę (apdorotą tabaką/ rūkomąjį tabaką) pardavinėjęs pardavėjas, bet ne prekę vartojimui įsigijęs vartotojas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-323-442/2019 grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartyje, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į 2011 m. birželio 21 d. direktyvos 2011/64/ES Dėl akcizų taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų 5 straipsnį. Be to, teismas nutartyje nepasisakė dėl minėtos direktyvos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-638/15, kuris atsako į kilusius klausimus šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje.
Pareiškėjas akcentuoja, kad per 2015 m. savo poreikiams iš pardavėjos Plungėje pirko 10 kartų po 2-3 kg tabako cigaretėms sukti, naudojant ten pat pirktą cigaretinį popierių (arba tūteles). Pirkti teisėtai civilinėje apyvartoje esančias prekes – tabaką pakuotėse ir cigaretinį popierių bei jas sujungus į vieną daiktą (suvoliotą tabako ritinėlį įkišus į cigaretinio popieriaus tūtelę) rūkyti nedraudžia nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos teisės aktai.
MAĮ 10 ir 69 straipsniai įpareigoja mokesčių administratorių taikyti viršenybę tikrinamųjų veiklos turiniui, o ne formai. Pareiškėjo teigimu, mokesčių mokėjimo siekiantis išvengti subjektas pasirūpina akcizines prekes maskuojančiomis pakuotėmis ir pirkėjui išduodamuose sąskaitose faktūrose daro klaidingus įrašus. Pareiškėjo 2015 m. lapkričio 9 d. įsigytas tabakas buvo išgyslintas ir susmulkintas tabakas pakuotėje, paruoštas cigaretėms sukti / kimšti.
Tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuspręstų atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-323-442/2019, pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (150 Eur už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą ir 240 Eur už prašymo dėl proceso atnaujinimo parengimą).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių motyvų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų Akcizo įstatymo nuostatų aiškinimo, nepateikia jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie teismo nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų aiškinimą ir taikymą. Įvertinus pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinka su byloje priimtu apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl mokestinio ginčo išsprendimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas S. L. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-323-442/2019, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintais pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).
Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo iš esmės grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartyje nepasisakė dėl Direktyvos 2011/64/ES bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-638/15, tačiau pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą.
Pareiškėjas prašyme laikosi pozicijos, jog internetu įsigytą tabaką reikėjo tik supjaustyti, o toks tabakas patenka į rūkomojo tabako sąvoką, be to, pareiškėjas, apdorojęs tabaką, jį suvartojo pats kartu su šeimos nariais. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas atsiliepime į atsakovo skundą bei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė, kad internetu įsigijo neapdorotą tabaką, kurį vėliau paruošė tinkamu rūkyti tabaku. Be to, pareiškėjo skundo, adresuoto VMI, 14 punkte nurodyta, kad D. M. parduotas tabakas nėra iš karto tinkamas suktinėms sukti – išėmus iš pakuočių jį reikia gerai išdžiovinti, pašalinti kremblius, priemaišas (Komisijos byla, b. l. 16). Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas teigia, kad pareiškėjas įsigijo išgyslintą ir susmulkintą tabaką pakuotėje, paruoštą cigaretėms sukti / kimšti.
Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pareiškėjo nurodytoje byloje išaiškino, kad džiovintus, plokščius, netaisyklingus tabako lapus, iš kurių iš dalies pašalintos gyslos, kurių atlikta pirminio džiovinimo, o paskui kontroliuojamo drėkinimo procedūra, kuriuose yra glicerino ir kuriuos paprastai paruošus – susmulkinus ar supjausčius ranka – galima rūkyti, apima sąvoka „rūkomasis tabakas“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. prejudicinis sprendimas byloje C-638/15 Eko?Tabak s. r. o. prieš Gener?ln? ?editelstv? cel). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas įsigytą tabaką turėjo ne tik supjaustyti, bet ir atlikti kitus apdorojimo veiksmus (išdžiovinti, pašalinti kremblius, priemaišas), siekdamas paruošti neapdorotą tabaką vartojimui, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokią išvadą nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje – pareiškėjas iš neapdoroto tabako paruošė tinkamą rūkyti tabaką, kuris pagal Akcizų įstatymo 3 straipsnio 9 dalį bei šio straipsnio 27 dalį pripažintinas apdorotu tabaku, esančiu akcizų objektu (nutarties 26 punktas).
Dėl pareiškėjo argumento, jog jis apdorojęs įsigytą tabaką suvartojo pats, apdorotas tabakas nebuvo skirtas pardavimui, todėl pareiškėjui nekilo pareiga sumokėti akcizų mokesčio, paminėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad, kaip priminta Direktyvos 2008/118 9 konstatuojamoje dalyje, akcizas yra vartojimo mokestis; šia direktyva, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies, nustatomos bendrosios nuostatos dėl akcizų, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra apmokestinamas akcizais apmokestinamų prekių vartojimas. Taigi, akcizas taikomas vartojimui, o ne pardavimui, todėl prievolės apskaičiuoti akcizą atsiradimo momentas turi būti susijęs su vartotoju (2016 m. birželio 2 d. sprendimo byloje Polihim-SS, C-355/14, 50 ir 51 p.). Direktyvos 2008/118 7 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje. Išleidimas vartoti, be kita ko, apima ir: 1) akcizais apmokestinamų prekių laikymą joms netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo, jei tos prekės nebuvo apmokestintos akcizais pagal taikomas Bendrijos teisės ir nacionalinės teisės aktų nuostatas (Direktyvos 2008/118 7 str. 2 d. c p.); 2) akcizais apmokestinamų prekių gamybą, įskaitant neteisėtą gamybą, netaikant joms akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo (Direktyvos 2008/118 7 str. 2 d. c p.). Pastebėtina ir tai, kad Akcizų įstatymas taip pat nenustato tokios išimties, kad, įsigijus neapdorotą tabaką ir jį apdorojus bei paruošus jį rūkyti asmeniniam vartojimui, toks namų sąlygomis apdorotas tabakas nėra apmokestinamas akcizų mokesčiu.
Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, arba dėl to, kad proceso šalis nesutinka su sprendimo motyvacija, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04) 40–41 p.).
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestas, todėl pareiškėjas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. L. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-323-442/2018 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (pareiškėjas – S. L.).
Nutartis neskundžiama.