Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

J. L., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajone, asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), dirbantis „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), pradinio išsilavinimo, nevedęs, teistas:

1) 1999 m. rugsėjo 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 271 straipsnio 3 dalį, 278 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 47¹ straipsnis);

2) 2000 m. birželio 29 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2000 m. spalio 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 271 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnį (su pagal 1999 m. rugsėjo 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį neatlikta bausme) laisvės atėmimu 1 metams;

3) 2000 m. spalio 23 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2001 m. vasario 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 271 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnį (su pagal 2000 m. birželio 29 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendį, pakeistą 2000 m. spalio 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, neatlikta bausme) laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams;

4) 2001 m. balandžio 2 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 271 straipsnio 2 dalį, 278 straipsnio 1 dalį, 42 straipsnį (su 2000 m. spalio 23 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2001 m. vasario 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, paskirta bausme) laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, 1500 litų bauda ir ½ dalimi turto konfiskavimo; 2002 m. kovo 28 d. paleistas iš (duomenys neskelbtini) bendrojo rėžimo pataisos darbų kolonijos pagal 2002 m. kovo 27 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartį lygtinai 11 mėnesių 10 dienų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 54² straipsnis);

5) 2005 m. lapkričio 11 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 189 straipsnio 1 dalį, 306¹ straipsnio 1 dalį, 63 straipsnį laisvės atėmimu 8 mėnesiams su 1500 litų bauda, 2007 m. sausio 29 d. paleistas iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų atlikus bausmę, 2013 m. gegužės 15 d. bauda išieškota,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nusikalstamos veikos aplinkybės

II. Įrodymai ir jų vertinimas

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus faktinius duomenis pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir laikydamas juos įrodymais (BPK 20 straipsnis), konstatuoja, kad kaltinamojo J. L. kaltė sunkiai sužalojus nukentėjusiąją K. B. yra visiškai įrodyta.

Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis) bei teismo pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Motyvuojamoji dalis

III. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sveikatos sutrikdymą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, tai yra nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusioji K. B. kaltinamajam J. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo metu buvo jo šeimos narys – asmuo, su kuriuo kaltinamasis J. L. tuo metu bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystėje) (arba kitaip – sugyventinis). Nustatyta, kad kaltinamasis J. L. ir nukentėjusioji K. B. bendrai gyvena beveik ketverius metus, visą tą laiką veda bendrą ūkį, augina du bendrus nepilnamečius vaikus – M. L., gimusį (duomenys neskelbtini), ir B. L., gimusį (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 19). Todėl konstatuotina, kad kaltinamasis J. L. sunkiai sužalojo savo šeimos narį – nukentėjusiąją K. B., su kuria tuo metu bendrai gyveno (ir šiuo metu gyvena) neįregistravęs santuokos (partnerystėje).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, tai yra nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo), ir tiesiogine neapibrėžta tyčia, kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo, tai yra kaltininkas, darydamas veiką, suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, tai yra kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62/2014, 2K-17-648/2017, 2K-13-976/2018, 2K-75-689/2018). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2012, 2K-521/2013, 2K-13-976/2018).

IV. Bausmės skyrimas

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų be jokių kitų alternatyvių bausmių. Tačiau baudžiamasis kodeksas numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Šiuo atveju taikyti kaltinamajam J. L. BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas nėra šiose teisės normose numatytų pagrindų. Nors kaltinamasis informavo Bendrąjį pagalbos centrą apie sužalotą nukentėjusiąją, tačiau pokalbio metu nurodė, kad nukentėjusioji buvo sužalota prie parduotuvės, todėl negalima laikyti, kad J. L. pats pranešė apie paties įvykdytą nusikalstamą veiką (BK 62 straipsnio 1 dalis). Tačiau, kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, atsisakymas taikyti BK 62 straipsnį nepašalina galimybės, esant BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytoms sąlygoms, paskirti švelnesnę bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264/2005 ir kitos). Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas reikalauja visai kitokių pagrindų buvimo, o būtent išvados, kad esamoje situacijoje BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumo tikslą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012 ir kitos). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje.

Nors kaltinamasis J. L. anksčiau teistas penkis kartus (2 t., b. l. 7-11), tačiau nusikalstamos veikos, už kurią teisiamas, įvykdymo metu teistumas buvo išnykęs (BK 97 straipsnis), anksčiau teistas buvo už visai kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas, nesusijusias su smurtu prieš žmogų (pagrinde už nusikalstamas veikas nuosavybei), didžiąją dalį kurių jis įvykdė būdamas nepilnamečiu, paskutines nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu, įvykdė dar 2004 metų gruodžio mėnesį, tai yra daugiau nei prieš penkiolika metų, nebaustas administracine tvarka (2 t., b. l. 13), dirba „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), darbininku (t. 1, b. l. 164-166), darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (įmonės generalinio direktoriaus pasirašyta charakteristika), gyvena neregistruotoje santuokoje (partnerystėje) su nukentėjusiąja K. B., su kuria augina du mažamečius vaikus – M. L., gimusį (duomenys neskelbtini), ir B. L., gimusį (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 19), prisideda prie dar vieno nepilnamečio sūnaus R. L., gyvenančio su motina, išlaikymo (t. 2, b. l. 19). Kaltinamasis J. L. nuo pat pirmos apklausos visiškai prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (t. 1, b. l. 121-122, 137), kas pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors kaltinamasis, po įvykio paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, nurodė, kad nukentėjusiąją K. B. perdūrė ne jis, o nepažįstami užpuolikai prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 73-75), tai neturi jokios įtakos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatavimui, kadangi svarbu tai, kokius parodymus J. L. davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teisme. Be to, kaltinamojo J. L. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (perdūręs nukentėjusiąją K. B. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 73-75), nors nukentėjusioji prašė to nedaryti, kas galimai užkirto kelią sunkesnėms pasekmėms, kadangi operacijos metu nukentėjusiosios pilvaplėvės ertmėje buvo rasta apie 500 ml šviežio kraujo ir krešulių (t. 1, b. l. 59)), taip pat savo noru atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą – sumokėjo 1381,19 Eur į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą už nukentėjusiajai K. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (t. 1, b. l. 132) (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Be to, bausmės skyrimui svarbu ir tai, kad kaltinamasis J. L. atsiprašė nukentėjusiosios K. B., su ja susitaikė (t. 1, b. l. 1), nukentėjusioji kaltinamajam neturi jokių pretenzijų, civilinio ieškinio nereiškia, prašo kaltinamajam neskirti laisvės atėmimo bausmės. Kaltinamojo J. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (ši aplinkybė įrodyta kaltinamojo, nukentėjusiosios parodymais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, iš kurių matyti, jog jiems atvykus į įvykio vietą, J. L. buvo nustatytas 1,73 promilių girtumas (t. 1, b. l. 9-10, 26)), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tai, kad blaivus taip nebūtų pasielgęs, teisme pripažino ir pats kaltinamasis J. L..

Nors kaltinamasis J. L. įvykdė tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad nukentėjusioji K. B. buvo sužalota virtuviniu peiliu, buvo durta tik vieną kartą, dūrimo metu padaryta palyginus nedidelė (apie 2,5 cm ilgio) ir negili (vidaus organai pažeisti nebuvo) durtinė – pjautinė pilvo žaizda (t. 1, b. l. 59), o taip pat į tai, kad dėl laiku suteiktos medicinos pagalbos (prie ko prisidėjo ir pats kaltinamasis) pavyko išvengti ne tik sunkių pasekmių (stacionare buvo gydoma tik penkias dienas (t. 1, b. l. 59)), tačiau ir jokių liekamųjų reiškinių. Visos šios aplinkybės lemia mažesnį kaltinamojo J. L. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, o tai, kaip jau buvo minėta, yra viena iš sąlygų išvadai dėl paskirtos bausmės neatitikimo teisingumo principui padaryti. Įvertinus tai bei kaltinamojo J. L. asmenybę (teistas, tačiau teistumas senai išnykęs, anksčiau teistas už visai kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas, nebaustas administracine tvarka, dirba, iš esmės vienas išlaiko šeimą, po nusikaltimo, už kurį teisiamas, jokių naujų teisės pažeidimų nepadarė) konstatuotina, kad nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga kaltinamojo J. L. ankstesnio gyvenimo pasekmė, o jo pozityvus elgesys po nusikaltimo įvykdymo parodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą. Be to, kaltinamojo J. L. ilgalaikis atskyrimas nuo šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, kaltinamasis prarastų darbą, o tai turėtų neigiamos įtakos jo nepilnamečiams vaikams (t. 2 b. l. 19), kadangi šie netektų jo teikiamo išlaikymo, todėl konstatuotina, kad bausmės tikslai nebūtų pasiekti paskiriant jam nors ir minimalią BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę. Visuma anksčiau nurodytų aplinkybių (padaryto nusikaltimo pavojingumas, kaltinamojo J. L. asmenybė), leidžia konstatuoti, jog BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė (2 metai laisvės atėmimo) nėra teisinga, išeinanti iš BK 41 straipsnyje keliamų bausmės tikslų, nes yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka kaltinamojo J. L. asmenybės ir dėl to prieštarauja teisingumo principui. Todėl, atsižvelgus ir į nukentėjusiosios K. B., kuri prašė kaltinamajam neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės, o taip valstybinį kaltinimą byloje palaikiusios prokurorės baigiamosiose kalbose išsakytą poziciją, kaltinamajam J. L. už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirtina švelnesnė bausmė, negu šio straipsnio sankcijose už padarytą nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė, tai yra laisvės apribojimas (BK 48 straipsnis). Nustatant laisvės apribojimo terminą bei įpareigojimus atsižvelgtina į tai, kad J. L. dirba užsienyje, įvykdė nusikalstamą veiką (priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai), susijusią su smurto panaudojimu artimoje aplinkoje.

J. L. į atliktos bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. gruodžio 23 d. 0.10 val. iki 2019 m. gruodžio 23 d. 14.11 val. (t. 1, b. l. 108, 125), tai yra viena diena, kas prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktis, 66 straipsnis).

Siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą (BPK 119 straipsnis), iki nuosprendžio vykdymo (probacijos) pradžios J. L. paliktina galioti ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 184-186), įpareigojant be teismo leidimo neišvykti iš teismui nurodytos gyvenamosios vietos. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyti įpareigojimai nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja K. B. bei nesilankyti jos gyvenamoje vietoje nedelsiant panaikintini, kadangi byla išnagrinėta, kaltinamasis ir nukentėjusioji susitaikė, todėl įpareigojimai nebereikalingi.

V. Civilinis ieškinys

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

(duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš kaltinamojo J. L. priteisti 1381,19 Eur žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiajai K. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (t. 1, b. l. 62-65). 2020 m. kovo 10 d. teisme buvo gautas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo, iš kurio matyti, kad (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa atsisako civilinio ieškinio dėl lėšų, kurios buvo sumokėtos už K. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, priteisimo, kadangi J. L. žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlygino.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalyje bei 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas turi teisę bet kurioje proceso stadijoje raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad atsisako pareikšto ieškinio. Teismas, priimdamas ieškovo ieškinio atsisakymą, civilinę bylą nutraukia (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas). Ieškinio atsisakymas reiškia, jog ieškovas atsisako paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik konkrečiame procese, bet ir ateityje. Kadangi civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa raštu pareiškė teismui, kad atsisako ieškinio dėl lėšų, kurios buvo sumokėtos už nukentėjusiajai K. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, priteisimo, pareiškime dėl ieškinio atsisakymo nurodė, kad jam žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės, civilinio ieškovo ieškinio atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis), todėl ieškinio atsisakymas priimtinas ir procesas dėl šio civilinio ieškinio nutrauktinas (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas, BPK 115 straipsnio 1 dalis).

VI. Daiktai ir kiti klausimai

Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisminę praktiką BK 72 straipsnio nuostatų prasme konfiskuotinas turtas turi turėti ekonominę vertę, o jeigu nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas – menkaverčiai ar uždrausti civilinėje apyvartoje daiktai (pavyzdžiui, netikri pinigai, savadarbis ginklas), jie ne konfiskuojami – paimami valstybės nuosavybėn, kaip nurodyta BK 72 straipsnio 1 dalyje ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet iš asmens paimami ir perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 arba 4 punktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-628/2019).

Peilis, paimtas 2019 m. gruodžio 22 d. įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 14-22), saugomas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje ((duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 52), kuriuo buvo sužalota nukentėjusioji K. B., pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintinas, kadangi yra menkavertis ir negali būti sunaudotas (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tai pavedant padaryti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (gavus pranešimą iš teismo apie nuosprendžio vykdymą).

Kiti daiktai – kūdikio rūbelis ir ėminys su biologiniais pėdsakais, paimti 2019 m. gruodžio 22 d. įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 14-22), saugomi (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje ((duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 25, 52), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini, kadangi yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tai pavedant padaryti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (gavus pranešimą iš teismo apie nuosprendžio vykdymą).

Skaitmeninė laikmena su telefoninio pokalbio (su Bendrojo pagalbos centro operatore) garso įrašu, saugoma prie bylos (1 tomo viršelio), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktina prie bylos.

Nagrinėjimo teisme dalyviams išaiškintina nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai, žodinio ir rašytinio apeliacinio proceso sąlygos (BPK 308 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299, 301-310 straipsniais,

nusprendžia:

J. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir (pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalies nuostatas) nubausti laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką dirbti arba ieškoti darbo per Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o taip pat dalyvauti probacijos tarnybos nurodytose smurtinį elgesį kontroliuojančiose programose, jas išklausant (užbaigiant) per 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius nuo probacijos pradžios.

J. L. į atliktos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. gruodžio 23 d. 0.10 val. iki 2019 m. gruodžio 23 d. 14.11 val., tai yra vieną dieną, kas prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms.

Išaiškinti J. L., kad asmuo, nuteistas laisvės apribojimo bausme, privalo: 1) be bausmę vykdančios institucijos (probacijos tarnybos pagal gyvenamąją vietą) žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimus.

Iki nuosprendžio vykdymo (probacijos) pradžios J. L. palikti galioti ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant be teismo leidimo neišvykti iš teismui nurodytos gyvenamosios vietos. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytus įpareigojimus nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja K. B. bei nesilankyti jos gyvenamoje vietoje nedelsiant panaikinti.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio dėl lėšų, kurios buvo sumokėtos už nukentėjusiajai K. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, priteisimo atsisakymą priimti ir procesą dėl šio civilinio ieškinio nutraukti.

Peilį, paimtą 2019 m. gruodžio 22 d. įvykio vietos apžiūros metu, saugomą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje ((duomenys neskelbtini)), pripažinti nusikalstamos veikos įrankiu ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti, tai pavedant padaryti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (gavus pranešimą iš teismo apie nuosprendžio vykdymą).

Kitus daiktus – kūdikio rūbelį ir ėminį su biologiniais pėdsakais, paimtus 2019 m. gruodžio 22 d. įvykio vietos apžiūros metu, saugomus (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugykloje ((duomenys neskelbtini)), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti, tai pavedant padaryti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (gavus pranešimą iš teismo apie nuosprendžio vykdymą).

Skaitmeninę laikmeną su telefoninio pokalbio (su Bendrojo pagalbos centro operatore) garso įrašu, saugomą prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.