Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Pareiškėjo nuomone, Departamentas prieš priimdamas skundžiamą Sprendimą privalėjo išsiaiškinti visas aplinkybes apie pareiškėjo individualią situaciją, t. y. jog pareiškėjas 2023 m. gruodžio 14 d. pradėjo dirbti kitos įmonės (duomenys neskelbtini), tačiau VSDFV, kol įmonė neįvykdys VSDFV nurodymų dėl VSD įmokų skolos panaikinimo, 2024 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė neįrašyti draudėjo UAB (duomenys neskelbtini) į Registrą todėl tik vėliau, likvidavus skolą VSDFV biudžetui, duomenys apie pareiškėjo 2023 gruodžio 18 d. įdarbinimą UAB (duomenys neskelbtini) buvo įregistruoti VSDFV informacinėje sistemoje. Pažymėjo, jog jis dirba UAB (duomenys neskelbtini), todėl nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi LR, nes jis tik pakeitė darbdavį, o leidimo laikinai gyventi išdavimas yra siejamas su užsieniečio darbo santykių LR egzistavimo aplinkybe, tačiau ne su konkrečiu darbdaviu. Tokios išvados pareiškėjas teigė priėjęs remdamasis UTPĮ 44 straipsnio 6 dalimi, numatančia, jog keičiant darbdavį yra priimamas Departamento sprendimas dėl leidimo pakeisti darbdavį, t. y. tai nesudaro teisinio pagrindo automatiškai panaikinti užsieniečiui išduotą leidimo laikinai gyventi LR darbo tikslu.

4. Manė, jog dėl anksčiau nurodytų priežasčių Departamento Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktui ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 6 daliai, dėl ko neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, todėl turi panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu.

6. Manė, jog ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Teigė, jog Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

7. Nesutiko, kad Departamentas prieš priimdamas Sprendimą neišsiaiškino visų aplinkybių apie pareiškėjo individualią situaciją. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Pažymėjo, kad UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi LR panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi LR.

8. Teigė, jog VSDFV duomenys, kurie buvo aiškūs ir nedviprasmiškai, patvirtino aplinkybę, jog pareiškėjas nutraukė darbo santykius su darbdave UAB (duomenys neskelbtini), kai pareiškėjas 2023 m. kovo 27 d. buvo pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo būtent UAB (duomenys neskelbtini) pagrindu, todėl mano, kad pačiam pareiškėjui pripažįstant darbo santykių su šia įmone nutraukimą, esant tokioms aplinkybės, teisminis ginčas neturi tikslo, nes užsieniečiai turi pareigą atitikti UTPĮ jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi LR išdavimo metu, tačiau ir visą šių leidimų galiojimo laikotarpį. O pareiškėjo įvardinamos aplinkybės apie VSDFV sistemoje duomenų apie UAB (duomenys neskelbtini)pavėluotą įregistravimą dėl turimų įmonės įsiskolinimų neturi jokios reikšmės ginčo situacijai. Departamento nuomone, priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

9. Pareiškėjo atstovei advokatei Rasai Stankauskienei, pareiškėjui A. P. (per atstovę), atsakovui Departamentui 2024 m. balandžio 4 d. teismo pranešimais tinkamai pranešta apie rašytinio proceso tvarka paskirto nagrinėti teismo posėdžio datą, vietą ir laiką bei 2024 m. balandžio 11 d. teismo pranešimais apie pasikeitusią bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėtį. Pareiškėjas 2024 m. kovo 27 d. prašymu prašė, o atsakovas nepateikė prieštaravimų dėl skundo nagrinėjimo teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, todėl administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 straipsnio 6 dalis, 77 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

10. Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi LR darbo pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas A. P., (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) ( toliau – Prašymas) išduoti leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) pareigose UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), juridinio asmens kodas 304778610, pagrindu. Šiuo pagrindu pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo išduotas Departamento leidimas laikinai gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini).

12. Departamentas, (duomenys neskelbtini) patikrinęs duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir SODRA), nustatė, kad pareiškėjas darbo santykius su (duomenys neskelbtini) nutraukė 2023 m. lapkričio 24 d. SODROS duomenys taip pat patvirtina aplinkybes, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 25 d. iki 2023 m. gruodžio 17 d. niekur nedirbo, o nuo 2023 m. gruodžio 18 d. fiksuotas pareiškėjo įsidarbinimas (duomenys neskelbtini), tačiau duomenų apie šio draudėjo išmokas pareiškėjui laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 18 d. iki 2024 m. vasario 1 d. SODROS duomenyse nėra.

13. Departamentas, įvertinęs minėtus SODROS duomenis, priėmė 2024 m. vasario 1 d. Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi LR, nes darbo sutartis su asmeniu nutraukta. Sprendime fiksuotos aplinkybės, jog: UAB (duomenys neskelbtini) darbo sutartį su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi LR yra išduotas 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui. Kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2023 m. lapkričio 24 d. ir jokiose kitose LR įmonėse šiuo metu nedirba.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

15. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

16. Pareiškėjas skunde teigia, kad nors nutraukė darbo santykius su UAB (duomenys neskelbtini) 2023 m. lapkričio 24 d., tačiau dirba kitos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2023 m. gruodžio 18 d., todėl leidimas laikinai gyventi LR jam negalėjo būti panaikintas, nes tokio leidimo išdavimas užsieniečiui nėra siejamas su konkrečiu darbdaviu, o tik su pačiu darbo teisinių santykių egzistavimu. Be to, teigia, jog Sprendimas yra neteisėtas dar ir tuo pagrindu, jog priimtas atsakovui nusiaiškinus visų aplinkybių apie pareiškėjo įsidarbinimo UAB (duomenys neskelbtini) aplinkybes bei nesavalaikį duomenų apie šį įdarbinimo faktą VSDFV duomenų sistemoje įregistravimą. Tačiau teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertintina kritiškai.

17. Kaip matyti, Departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, kad patikrinus SODROS duomenis, kurie laikytini patikimais įrodymais, nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas dirbtų (duomenys neskelbtini) po 2023 m. lapkričio 24 d. Šias aplinkybes iš esmės skundu pripažino ir pats pareiškėjas, nurodydamas bei pateikdamas rašytinius įrodymus (2023 m. gruodžio 12 d. UAB (duomenys neskelbtini)vienintelio akcininko sprendimą, SODROS duomenis), jog nuo 2023 m. gruodžio 18 d. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini). Todėl iš minėtų duomenų galima daryti neginčijamą išvadą, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 24 d. nutraukė darbo santykius su tarpininkavusia leidimui laikinai gyventi LR gauti darbdave UAB (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 25 d. iki 2023 m. gruodžio 17 d. – niekur nedirbo, o nuo 2023 m. gruodžio 18 d. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), tačiau faktiškai laikotarpiu nuo įsidarbinimo dienos iki 2024 m. vasario 1 d. negavo jokio darbo užmokesčio. Nustatyto pasekoje teismas pažymi, jog pats faktas, jog pareiškėjas galimai įsidarbino kitoje įmonėje, t. y. galimai pakeitė darbdavį, nepaneigia Departamento Sprendimo išvadų apie įstatyminio pagrindo leidimo laikinai gyventi LR panaikinimui buvimą.

18. Iš anksčiau nurodyto teisinio reguliavimo ir pateiktų įrodymų, konstatuotina, kad aplinkybės nustatymas, jog UAB (duomenys neskelbtini) su pareiškėju darbo sutartį nutraukė, buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokia išvada darytina įvertinus Departamento atliktus veiksmus – patikra oficialiose informacinėse sistemose, kurios metu nustatytų duomenų pakako Sprendimui priimti. Departamentas pareiškėjo atveju neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų UTPĮ nuostatų.

19. Pažymėtina, kad UTPĮ 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi LR UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Taigi, Departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, kad pareiškėjas darbo sutartį su tarpininkavusia Bendrove buvo nutraukęs.

20. Nors pareiškėjas ginasi įsidarbinimo kitoje įmonėje aplinkybe, tačiau teismas pažymi, jog teismų formuojamoje praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023 7, 20 p.; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eI2-11203-561/2023). Be to, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi LR (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

21. Pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 24 d. nutraukdamas darbo santykius su UAB (duomenys neskelbtini) žinojo, jog jam, kaip užsieniečiui, išduoto leidimo laikinai gyventi LR pagrindas yra darbas LR. Taigi žinojo, kad jam išduoto leidimo laikinai gyventi LR galiojimo sąlygos yra tiesiogiai ir neatsiejamai susijusios su darbo sutartimi, pasirašyta tarp jo ir UAB (duomenys neskelbtini), tačiau po darbo santykių nutraukimo dienos niekaip neinformavo Departamento apie šiuos savo veiksmus bei neatliko jokių veiksmų tam, kad galėtų teisėtai laikinai gyventi LR. Pareiškėjas į bylą nepateikė, nei vieno įrodymo, jog laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 25 d. iki 2023 m. gruodžio 17 d. būtų įgyvendinęs jam darbo tikslu išduoto leidimo laikinai gyventi LR sąlygas, o negalėdamas jų įgyvendinti (pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą), jis savalaikiai ėmėsi veiksmų ir įvykdė UPTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatytą pareiškėjo pareigą – gauti naują leidimą laikinai gyventi LR. O taip pat vėliau, prieš įsidarbindamas 2023 m. gruodžio 18 d., įvykdė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalimi jam numatytą pareigą ir kreipėsi į Departamentą dėl darbdavio pakeitimo.

22. Analizuojamų aplinkybių (dėl galimų naujo darbo paieškų ir įsidarbinimo UAB (duomenys neskelbtini)) apimtyje paminėtina ir tai, jog net ir joms egzistuojant, šios aplinkybės pačios savaime nepaneigia esminės byloje ištirtų įrodymų visuma nustatytos ir Sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės, nulemiančios privalomąjį pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi LR naikinimo pagrindą pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą – jog darbo tikslu į LR atvykstančiam bei leidimo laikinai gyventi LR siekiančiam užsieniečiui (pareiškėjui) tarpininkavusi darbdavė UAB (duomenys neskelbtini) nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, po ko, pareiškėjas faktiškai nedirbo, nes Sodros duomenimis, kurių pareiškėjas jokiais kitais įrodymais nepaneigė (nepateikė duomenų, jog po darbo santykių su UAB (duomenys neskelbtini) nutraukimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo būtų gavęs pajamų iš darbo santykių), 2023 m. lapkričio 24 d. – 2024 m. vasario 1 d. (Sprendimo priėmimo data) duomenų, jog draudėjai, tame tarpe ir UAB (duomenys neskelbtini), būtų mokėję pareiškėjui išmokas už darbo santykius ar jų esmę atitinkančius santykius, nebuvo fiksuota. Todėl pareiškėjo teiginiai apie Sprendimo nepagrįstumą, prieštaravimą aukštesnės teisinės galios teisės aktams vertinti kaip pareiškėjo subjektyvūs samprotavimai ir nepagrįstas siekis perkelti savo UTPĮ numatytas pareigas Departamentui ir atmestini.

23. Pareiškėjas taip pat teigė, jog Sprendimas nepagrįstas tuo pagrindu, jog buvo priimtas formaliai, dėl ko pareiškėjui buvo neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes priimtas neišsiaiškinus visų aplinkybių apie pareiškėjo situaciją. Tačiau teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, neturi pagrindo su šiais pareiškėjo teiginiais sutikti. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

24. Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

25. Ištyrus Sprendimo turinį nustatyta, jog: jame yra aiškiai įvardintas Sprendimo priėmimą nulėmęs teisinis pagrindas – UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kuris atitinka pareiškėjo individualią ginčo situaciją (nustačius, jog tarpininkavusi darbdavė nutraukė darbo santykius su pareiškėju) ir jos sąlygotą UPTĮ reglamentuotą privalomąjį sprendinį; Sprendime yra fiksuoti jį pagrindžiantys objektyvūs duomenys ir faktai, analizuojamos ginčo situacijai aktualios UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi LR darbo tikslais sąlygas, motyvuota pareiškėjo individuali situacija dėl 2023 m. lapkričio 24 d. nutrauktų darbo santykių su UAB (duomenys neskelbtini). Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog Sprendimą atsakovas priėmė įvertinęs surinktus oficialus SODROS duomenis, kurie patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 25 d. niekur nedirbo, o nuo 2023 m. gruodžio 18 d. įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), tačiau iki 2024 m. vasario 1 d. negavo jokio darbo užmokesčio. Taigi įvertinus SODROS duomenis, kurie laikytini oficialiais ir patikimais bei, atsižvelgus į aukščiau aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, Sprendime nurodyti aiškūs, suprantami, pakankamai išsamūs motyvai.

26. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas Sprendimo neteisėtumas. Departamento atliktas aplinkybių vertinimas yra išsamus, atsakovas pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo skundžiamo Sprendimo naikinti, atitinkamai skundo reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas. Taip pat, paminėtina, jog pareiškėjui nėra užkirstas kelias kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo gyventi LR išdavimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 6 dalimi, 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.