- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-04
- Bylos Nr.
- I1-9019-342/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01505-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovės atstovė), priteisti teismo nuožiūrą adekvačią sumą neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo.
Nurodo, kad buvo sulaikytas Švedijos karalystės pareigūnų už padarytą nusikaltimą ir nuteistas, jam skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnyba 2022 m. gruodžio 2 d. nusprendė jį perkelti atlikti bausmę į Lietuvą. Nuo 2023 m. spalio mėnesio atlieka paskirtą bausmę ir teigia, kad jo teisės buvo pažeistos, kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, kurios neatitinka Europos sąjungos standartų, higienos normų, kenčia nepatogumus. nuolat kamuoja stresas.
Nurodė, kad kreipėsi į kalėjimų tarnybą, prašydamas nurodyti kameros plotą, baldus esančius joje ir kt. sąlygas. Teigia, kad turi būti 3,6 kv. m² laisvo ploto, atskaičiavus plotą užimamų baldų, esančių kameroje.
Paaiškina, kad savo teises bandė ginti, kiekvieną kartą, kai jis manė, kai jos buvo pažeidžiamos ar susidurdavo su traumuojančiomis patirtimis, teikdavo žodines pretenzijas administracijai, tačiau buvo ignoruojamas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Lietuvos Kalėjimų tarnyba atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad nors Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. kovo 15 d. rašte Nr. 2S-1194 buvo nurodyta, kad Reabilitacijos centre tuo metu buvo apgyvendinti 11 nuteistųjų ir jie apgyvendinti dvejose patalpose. Atsižvelgė į nurodytą gyvenamosios patalpos, kurioje pareiškėjas gyvena, plotą (24,03 kv. m), kurioje įrengtos 8 miegamosios vietos: 2 dviejų aukštų ir 4 vieno aukšto lovos, bei nustatė, kad šioje patalpoje gyvena 8 asmenys, jiems tenkantis plotas 3,003 kv. m nesiekia Įsakyme Nr. V-15 nustatyto minimalaus ploto, tenkančio asmeniui, atliekančiam bausmę pusiau atviro tipo sąlygomis“, tačiau mano, kad ši aplinkybė, jog VK Reabilitacijos centro gyvenamojoje patalpoje trūko 0,1 kv. m iki nustatyto minimalaus ploto, tenkančio asmeniui, atliekančiam bausmę pusiau atviro tipo sąlygomis, pareiškėjui negalėjo sukelti tokio masto dvasinių išgyvenimų, kurie sąlygotų neturtinės žalos atsiradimo faktą.
Paaiškina, kad pareiškėjas, kaip ir visi kiti VK Reabilitacijos centre esantys nuteistieji, į šį reabilitacijos centrą pateko ne įkalinimo įstaigos administracijos paskyrimu, o savo noru, t. y. išreiškęs savo pageidavimą bei valią gydytis nuo psichiką veikiančių medžiagų, dalyvauti reabilitacijos programoje bei gyventi su kitais reabilitacijos grupės nariais VK Reabilitacijos centro
gyvenamosiose patalpose.
Paaiškina, kad pareiškėjo skundžiama situacija VK susidarė dėl objektyvių priežasčių, t.y. dėl patalpų VK Reabilitacijos centro plėtimui trūkumo, todėl ne visuomet įkalinimo įstaigos administracija turi galimybę į VK Reabilitacijos centrą vienu metu priimti visus to pageidaujančius
nuteistuosius. Kaip ir šiuo konkrečiu atveju, atsakovės atstovės nuomone, pareiškėjo priėmimas į VK Reabilitacijos centrą ir galimybės jam sudarymas dalyvauti Priklausomybių reabilitacijos programoje Pareiškėjui turėjo didesnę teigiamą įtaką, kuri atsvėrė nežymų gyvenamojo ploto trūkumą minėtame reabilitacijos centre.
Mano, kad pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, sukėlė tai, kad laikotarpiu nuo 2023 m. spalio mėnesio iki skundo pateikimo dienos nebuvo sudarytos tinkamos kalėjimo sąlygos.
Iš byloje pateiktų dokumentų ir reikšmingų aplinkybių visumos nustatyta, kad 2023 m. vasario 1 d. Švedijos kalėjimų ir probacijos tarnyba remdamasi Švedijos laisvės atėmimo bausmių pripažinimo ir vykdymo Europos Sąjungoje įstatymu (2015:96; Europos vykdymo įstatymas) ir Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR nusprendė pareiškėją perkelti pareiškėją į Lietuvą atlikti paskirtą bausmę.
2024 m. balandžio 12 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyrius rašte Nr. 2S-1783 nagrinėdamas pareiškėjo 2024 m. kovo 19 d. prašymą pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietos administracijos pareiga pateikti asmeniui pageidaujamą informaciją yra susijusi su asmens motyvuotu ir pagrįstu prašymu, kylančiu iš siekio įgyvendinti ar ginti galimai pažeistas savo teises, todėl ne visa informacija gali būti suteikta jos prašančiam.
2024 m. kovo 6 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas gavęs pareiškėjo 2024 m. sausio 22 d. skundą dėl kalinimo sąlygų Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo 1 būrio Priklausomybių reabilitacijos skyriaus patalpose 2024 m. vasario 27 d. atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, siekiant įvertinti skunde nurodytų aplinkybių atitiktį Lietuvos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai. Nustatyta, kad įrengti atidaromi langai, dušas, prausykla, tualetas, yra karštas vanduo, įrengta skalbimo mašina ir atskirai džiovyklė skalbiniams džiovinti; tačiau patikrinus gyvenamosios patalpos oro temperatūros, oro judėjimo greičio ir dirbtinio apšvietimo matavimus, paaiškėjo, kad oro greičio matavimai buvo atlikti uždarius langus ir duris siekė 0,01 m/s, o tai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimo, nurodančio, kad oro judėjimo greitis šaltuoju metų laikotarpiu turi būti 0,05 – 0,15 m/s. Siūloma oro apykaitą gyvenamajame kambaryje reguliuoti, atidarant langus. Nurodė, kad reabilitacijos skyriaus gyvenamojoje patalpoje bendro dirbtinio apšvietimo nėra, įrengtas vietinis apšvietimas prie lovų. Išmatuota dirbtinė apšvieta siekė 80 lx, o tai pažeidžia Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktą, kuris numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Administracijai buvo nurodyta pašalinti nustatytą pažeidimą, užtikrinant pakankamą dirbtinį apšvietimą.
2024 m. kovo 15 d. Lietuvos kalėjimų tarnyba raštu Nr. 2S-1194 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų Vilniaus kalėjimo Priklausomybių reabilitacijos centre yra iš dalies pagrįstas, nes buvo nustatytas Higienos 14 ir 16 punktų neatitikimams.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas skunde nurodė, kad įkalinimo įstaigoje jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Tvirtina, kad jo kameroje buvo baldų ir sanitarinių mazgų, teigia, kad vienam nuteistajam turi būti 3,6 kv. m² ploto kameroje.
Remiantis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).
Atsižvelgiant į susiformavusią LVAT praktiką, kai nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Atsižvelgiant į pateiktus duomenis, darytina išvada, kad Reabilitacijos centre iš viso vienu metu gyveno vienuolika nuteistųjų, jie apgyvendinti dvejose patalpose. Pareiškėjas gyvena gyvenamoje patalpoje, kuri užima 24,03 kv. m., gyvena 8 asmenys, įrengtos 8 miegamosios vietos – lovos, todėl vienam žmogui tenkantis plotas yra 3,003 kv. m. nesiekia Įsakyme Nr. V-15 nustatyto minimalaus ploto, tenkančio asmeniui, atliekančiam bausmę pusiau atviro tipo sąlygomis.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes daroma išvada, kad paminėtuose teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, pareiškėjui nebuvo garantuotas tinkamas laisvas plotas tenkantis vienam asmeniui kameroje. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kameros ploto vertintini kaip pagrįsti.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas bausmės humanizmo principas, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Reabilitacijos centre jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 ir 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, taip pat ir neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia, teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 – 417/2014 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas LKT Vilniaus kalėjimo Reabilitacijos centro patalpose, kuriuose ploto vienam asmeniui teko 3,003 kv. m., atkreiptinas dėmesys, jog Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012, 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492 -388/2014).
Papildomai pabrėžtina, kad pareiškėjo skunde paminėti sveikatos sutrikimai dėl jo laikymo nėra pagrįsti ir užfiksuoti medikų pažymomis, išrašais, o byloje nėra duomenų, kad pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi. Tuo tarpu tam tikras kalėjime laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442 -516/2014 ir kt.).
Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendros kalinimo sąlygos buvo blogos.
Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015). Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovė atsiliepime nurodė, jog įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti – atidaromi. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu atliko visuomenės sveikatos saugos kontrolės patikrinimą ir nustatė, kad kambario temperatūra buvo 18 o, o oro judėjimo greitis buvo 0,01 m/s.
LVAT, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl konkrečių higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).
Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl kamerų vėdinimo būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją ar į kitą kompetentingą instituciją. Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja įkalinimo įstaigos administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, higienos normų pažeidimas dėl kamerų vėdinimo vertinamas kritiškai.
Pažymėtina, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-173-556/2021). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-492/2020). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-789-502/2020). Nustačius tai, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis apie tai, kad patalpoje bendras apšvietimas neatitiko bendrųjų higienos reikalavimų, bei nepateikė duomenų, kada buvo atliktas šio trūkumo pašalinimas. Viena vertus pareiškėjas skundėsi pablogėjusia sveikata ir sutrikusiu regėjimu, tačiau byloje nėra pareiškėjo sveikatos medicininių pažymų ar registruotų kreipimųsi į medikus.
Dėl kitų kalinimo sąlygų, nekonstatavus neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, nekyla ir valstybės civilinė atsakomybė, nes, kaip minėta, būtinas visų trijų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas (egzistavimas) siekiant priteisti asmeniui žalos atlyginimą. Neįrodžius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjo skundas dalyje atmestinas kaip neįrodytas.
Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (3 mėnesiai), pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog konstatuoti pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, o pažeidimo pripažinimas nebūtų tinkama satisfakcijos forma. Tad teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, į nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, į tai, kad kalinimo įstaigai operatyviai šalindavo nustatytus pažeidimus informuodama apie tai visuomenės sveikatos centrą, konstatuoja, kad šiuo atveju, nenustačius, jog dėl aukščiau aprašytos trukmės ir pobūdžio higienos normų pažeidimų buvo pakenkta ar kitaip sutrikdyta pareiškėjo sveikata, tam tikros organizmo funkcijos (regėjimas, kvėpavimo sistema, peršalimas, kt. funkcijos), - pažeidimo pripažinimas, kumuliatyviai įvertinant kalinimo sąlygas ir atsižvelgiant priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, yra teisinga kompensacija pareiškėjui.
Dėl to skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, pripažįstant aukščiau aprašytus kameros ploto normų laikymosi pažeidimus, tačiau atmestinas reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimo tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies ir pripažinti, jog buvo pažeista jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjo R. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.