- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-03-29
- Bylos Nr.
- 1A-84-150/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Rūta Mickevičienė, Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- J. B., I. Š.
- Advokatai
- Gintarė Leškevičienė
Procesinių sprendimų kategorijos: 1.1.4.4.3.; 1.2.17.1.3.; 1.2.23.2.2.2.;
1.2.23.1.1.; 2.4.6.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Kęstučio Jucio, Rūtos Mickevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino,
nuteistiesiems J. B. (J. B.) ir I. Š. (I. Š.) bei jų gynėjams advokatams Gintarei Leškevičienei, Aleksandrui Palamarčukui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. B. ir I. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, bei nuteistas:
pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir J. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų, ją atliekant pataisos namuose.
J. B. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas 2012 m. kovo 9 d. (1 diena).
I. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities Vitebsko rajono teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirta ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatyta bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu ir I. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų ir 6 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, I. Š. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. vasario 15 d. iki 2008 m. spalio 20 d. bei laikas atliekant Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities Vitebsko rajono teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirtą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatytą bausmę, t. y. laikas nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. imtinai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
J. B. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu turint tikslą jas platinti ir organizavo kontrabandos gabenimą, o būtent:
J. B., 2008 m. vasario 14 d., apie 14 val. atgabeno iki automobilio „BMW“, kurio valstybiniai numeriai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, stovėjusio (duomenys neskelbtini), tarp 22 ir 24 numeriais pažymėtų namų, labai didelį kiekį (991,31 g) narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir labai didelį kiekį (1 418,23 g) narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių bei šias narkotines medžiagas, turėdamas tikslą platinti, minėtame automobilyje perdavė I. Š., nurodydamas pastarajam pergabenti jas į Baltarusijos Respubliką. I. Š., 2008 m. vasario 15 d. apie 15 val., automobiliu „Toyota Celica“, v/n (duomenys neskelbtini) Lietuvos – Baltarusijos sienos Vilniaus teritorinės muitinės Šumsko kelio poste kirsdamas Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną, į Baltarusijos Respublikos teritoriją, nepateikdamas muitinės kontrolei, paslėpęs po minėto automobilio dešinės šoninės dalies apdaila, neteisėtai pergabeno labai didelį kiekį (991,31 g) narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir labai didelį kiekį (1 418,23 g) narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių bei jas apie 16.30 val. Baltarusijos Respublikos laiku automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje miško masyve, 1,5 km atstumu nuo degalinės „Tankoil“, šalia Michalkoni gyvenvietės, esančios netoli Gardino sr. Ašmenos miesto, perdavė I. S..
J. B. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje.
I. Š. nuteistas už tai, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki 2008 m. vasario 15 d. neteisėtai laikė didelį kiekį (3,899 g) narkotinės medžiagos – heroino, kol atliekamos kratos metu jos buvo surastos ir paimtos.
I. Š. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.
Nuteistasis J. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti skundžiamą nuosprendį ir jam paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Nuteistasis cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas ir teigia, kad teismas nagrinėjamu atveju neanalizavo byloje esančių duomenų įrodymų leistinumo aspektu. J. B. kaltė grindžiama tik elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolais bei kito nuteistojo I. Š. parodymais, duotais Baltarusijos Respublikos pareigūnams šioje valstybėje vykusio baudžiamojo proceso metu. Pasak apelianto, tokie duomenys nepagrįstai pripažinti įrodymais ir panaudoti apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti.
Apeliaciniame skunde aptariama elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės sankcionavimo eiga byloje. Ši procesinė prievartos priemonė buvo pradėta taikyti 2007 m. birželio 21 d. O. L. (O. L.) ir E. B. Nors byloje nėra jokių užfiksuotų pokalbių, 2007 m. rugpjūčio 21 d. buvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis pratęsti minėtų asmenų pokalbių kontrolę elektroninių ryšių tinklais. Šioje nutartyje nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija apie bylai surinktus reikšmingus duomenis taikant aptariamą procesinę prievartos priemonę (t. 3, b.l. 8-9, 12-13). Ir toliau klausantis O. L. ir E. B. telefoninių pokalbių, nebuvo gauta duomenų apie jų galimai daromas nusikalstamas veikas (t. 3, b.l. 10, 14). Nepaisant to, 2007-09-14 buvo surašytas tarnybinis pranešimas, kuriame teigiama, kad nustatyta, jog O. L. bendrauja su asmenimis, galimai Rusijos Federacijos piliečiais, kuriems žada pristatyti galimai narkotines medžiagas arba padirbtus pinigus. Su minėtais asmenimis taip pat bendrauja O. L. pažįstamas J. B. (t. 3, b.l. 15). Šiame procesiniame dokumente neišdėstyta, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiais procesinius veiksmus atlikus surinktais duomenimis remiantis, buvo padarytos tokios išvados. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo teisėjas, perrašydamas prokuroro prašyme nurodytas aplinkybes ir nepatikrinęs informacijos tikrumo, 2007-09-17 priėmė nutartį, leidžiančią tris mėnesius klausytis apelianto telefoninių pokalbių abonentiniu numeriu 8 636 88963 (t. 3, b.l. 17-19). 2007 m. spalio 23 d. buvo surašytas dar vienas tarnybinis pranešimas, kad nustatyta, jog O. L. bendrauja su asmenimis, Rusijos Federacijos piliečiais, kuriems per tarpininkus pristato narkotines ir psichotropines medžiagas. Su šiais asmenimis taip pat bendrauja J. B. abonentiniais numeriais 8 653 47381 ir 8 643 84911 (t. 3, b.l. 24). Tą pačią dieną buvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria leista du mėnesius taikyti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę pastariesiems dviem abonentiniams numeriams (t. 3, b.l. 26-27). Vėlgi, byloje nebuvo gauta jokių duomenų apie nuteistojo ar kitų asmenų galimai daromas nusikalstamas veikas (t. 3, b.l. 20, 23, 28-29).
Pasak J. B., prokuroras 2007 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) išskirti ikiteisminį tyrimą dėl penkių asmenų, galimai padariusių BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, iš kurių apelianto pavardė nėra minima. Taigi, dėl nuteistojo ikiteisminis tyrimas nebuvo išskirtas, todėl jokie tolesni procesiniai veiksmai naujame ikiteisminiame tyrime buvo negalimi. Pažymi, kad tyrėjas A. N., piktnaudžiaudamas jam suteiktais įgaliojimais, surašė du melagingus 2007 m. gruodžio 17 d. tarnybinius pranešimus, kurių turinys cituojamas apeliacinio skundo šeštame lape (t. 9, b.l. 61). Viename iš šių procesinių dokumentų minimas J. B. ir aprašyti jo galimai nusikalstami veiksmai (t. 3, b.l. 51-52). 2007 m. gruodžio 17 d. buvo nuspręsta vienam mėnesiui kontroliuoti nenustatyto asmens pokalbius, perduodamus elektroninių ryšių tinklais, abonentiniu numeriu 8 689 90329 ir O. L. pokalbius. Tyrėjas A. N. 2007 m. gruodžio 20 d. surašė kitą tarnybinį pranešimą, kuriame vėl aprašyti J. B. galimai neteisėti veiksmai, tačiau tokią informaciją patvirtinančių ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolų byloje nėra. Toliau vykę elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės sankcionavimai dėl J. B. ir kitų asmenų abonentinių numerių buvo vykdomi remiantis tik minėto pareigūno tarnybiniais pranešimais, nepagrįstais byloje surinktais duomenimis. Todėl, nuteistojo nuomone, duomenų rinkimo procesas BPK 154 straipsnio prasme buvo neteisėtas, o jo metu gauta informacija neturi įrodomosios vertės.
Be to, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog abonentiniai numeriai, dėl kurių buvo taikoma procesinė prievartos priemonė, priklausė būtent J. B. ir telefoniniuose pokalbiuose užfiksuoti balsai yra jo. Tikslingumas fiksuoti konkrečius abonentinius numerius grindžiamas tik tyrėjo A. N. tarnybiniais pranešimais, nesant duomenų apie abonentinių numerių priklausomybę konkretiems asmenims. 2007 m. gruodžio 17 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad psichotropinių medžiagų pirkėjai iš Rusijos bendrauja su nenustatytu asmeniu, kuris naudojasi abonentiniu numeriu 8 689 90329. Byloje nebuvo sankcionuotas jokio Rusijos Federacijos piliečio telefoninių pokalbių pasiklausymas, todėl nuteistajam nėra aišku, kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus atliekant, tyrėjas sužinojo šiuos duomenis. 2008 m. sausio 7 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad minėtu abonentiniu numeriu naudojasi apeliantas. Teisiamojo posėdžio metu A. N. parodė, kad jis pats atpažino J. B. balsą, tačiau abonentinio numerio 8 689 90329 priklausomybės nuteistajam nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Taip pat neaišku, kuo remiantis tyrėjas A. N. identifikavo Rusijos Federacijos piliečius A. U. (A. U.) ir V. B. (V. B.), kurie neva bendravo su apeliantu, naudojusį abonentinį numerį 8 689 90329. Rusijos Federacijos piliečiai byloje nebuvo apklausti, o telefoniniuose pokalbiuose dalyvavę asmenys nevadino vienas kito vardais, pavardėmis ar kitais asmenį identifikuojančiais požymiais. Kiti asmenys, pavyzdžiui, Č. S., A. S. (A. S.), I. Š., O. L., kurių telefoniniai pokalbiai yra užfiksuoti byloje, taip pat nepatvirtino, kad jie bendravo su J. B..
Nuteistasis pabrėžia, kad per 2013 m. rugpjūčio 5 d. vykusią jo apklausą ikiteisminiame tyrime, t. y. 35 minutes, apeliantas negalėjo išklausyti visų pokalbių, kuriuose pagal protokolus užfiksuotas jo balsas, ir būti apklaustas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apklausą vykdžiusios tyrėjos L. V. duoti parodymai, kad J. B. atvyko pas tyrėją dviem valandomis anksčiau iki apklausos pradžios, per kurias nuteistajam buvo pateikti išklausyti visi telefoniniai pokalbiai, kuriuose užfiksuotas jo balsas, neatitinka tikrovės, nes byloje nėra skambučių išklotinės, pagal kurią būtų galima nustatyti visų telefoninių pokalbių trukmę, o iš teismo posėdžiuose išklausytų telefoninių pokalbių matyti, kad jų trukmė žymiai viršijo dvi valandas. Šiame kontekste nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nesant mobiliojo ryšio telefonų abonentų buvusių telekomunikacinių įvykių suvestinių, nėra galimybės patikrinti, ar iš tiesų buvo byloje minimi telekomunikaciniai įvykiai, ar pateikti visi telefoniniai pokalbiai ir SMS žinutės, kas kelia pagrįstų abejonių, jog buvo selektyviai atrinkti tik tie pokalbiai ir SMS žinutės, kurie naudingi kaltinimui. Be to, byloje nėra jokio protokolo, patvirtinančio, kad tyrėja iš tiesų davė jam perklausyti telefoninius pokalbius. Jei telefoninių pokalbių perklausymas buvo apklausos dalis, ši aplinkybė turėjo būti užfiksuota apklausos protokole. O leidžiant J. B. susipažinti su duomenimis prieš jo apklausą, turėjo būti surašytas protokolas dėl susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi konkrečiai nurodant, su kokiais telefoniniais pokalbiais buvo leista susipažinti. Kita vertus, net ir nustačius, kad telefoniniuose pokalbiuose yra užfiksuotas apelianto balsas, tai nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad buvo kalbama apie narkotines medžiagas ar būtent jis 2008 m. vasario 14 d. perdavė I. Š. draudžiamas medžiagas.
Žemesnės instancijos teismas
J. B., cituodamas BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, teigia, kad byloje esančiuose protokoluose yra užrašytas tik telefoninių pokalbių turinys, kurio aiškinimas pateiktas A. N. 2011 m. gegužės 18 d. apklausoje. Teismas, aiškindamas telefoninių pokalbių turinį, skundžiamo nuosprendžio 10-16 lapuose perrašė A. N. parodymus, duotus 2011 m. gegužės 18 d. apklausoje, nors teisiamojo posėdžio metu nepagarsino šios apklausos protokolo, taip pažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimus. Be to, A. N. atlikta telefoninių pokalbių turinio interpretacija kaltinimui naudinga prasme, nesant pačių telefoninių pokalbių dalyvių paaiškinimų, negali būti pakankama sprendžiant klausimą dėl apelianto kaltumo.
Toliau apeliantas pasisako dėl I. Š. parodymų, duotų 2008 m. balandžio 9 d. ir 2008 m. balandžio 14 d. Baltarusijos Respublikoje atliekant tyrimą dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, ir teigia, kad teismas nevertino kito nuteistojo parodymų patikimumo ir leistinumo. I. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad ne J. B., o asmuo vardu A. perdavė jam narkotines medžiagas gabenti į Baltarusijos Respubliką. Jis patvirtino tokią aplinkybę ir pirmoje apklausoje atliekant tyrimą Baltarusijos Respublikoje, ir toje pačioje valstybėje vykusiame teisminiame procese. Nuteistasis pažymi, kad teisiamajame posėdyje apklausiant I. Š., jo parodymai, duoti Baltarusijos Respublikos baudžiamajame procese, nebuvo pagarsinti. Garsinant rašytinę bylos medžiagą, buvo perskaityti minėtoje užsienio valstybėje vykusio tyrimo metu įtariamojo I. Š. 2008 m. vasario 18 d. ir 2008 m. balandžio 9 d. duotų parodymų vertimai, taip pat nuteistojo parodymai, duoti bylos teisminiame nagrinėjime. Tokiu būdu teismas neištyrė I. Š. 2008 m. balandžio 14 d. duotų parodymų, todėl skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada dėl šio nuteistojo parodymų nuoseklumo ir teisingumo yra formali. Be to, pagal kitos valstybės baudžiamojo proceso įstatymą vykusio tyrimo metu surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais Lietuvos Respublikoje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.
I. Š. 2008 m. balandžio 14 d. buvo apklaustas Baltarusijos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymą specialiuoju liudytoju BPK 80 straipsnio 1 punkto pagrindu. J. B. cituoja Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. I-8 „Dėl rekomendacijų dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacija) 12-13 punktus, BPK 82 straipsnio 3 dalį (apeliacinio skundo 12 lapas, t. 9, b.l. 67) ir teigia, kad atliekant I. Š. 2008 m. balandžio 14 d. apklausą, nebuvo laikytasi teisės aktų reikalavimų, t. y. jis nebuvo supažindintas su specialiojo liudytojo teisėmis, nebuvo išaiškinta, kad tokia apklausa gali vykti tik jo paties sutikimu, rašytinio nuteistojo sutikimo būti apklaustam turint specialiojo liudytojo statusą byloje nėra, prieš apklausą jam taip pat neišaiškinta teisė turėti įgaliotąjį atstovą (advokatą). Visi šie pažeidimai rodo, kad I. Š. 2008 m. balandžio 14 d. duoti parodymai negali būti laikomi įrodymu.
J. B. apeliaciniame skunde aptaria Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės milicijos Narkotikų kontrolės ir kovos su prekyba žmonėmis valdybos viršininko 2008 m. vasario 25 d. raštą Nr. 24/126 (t. 5, b.l. 101-103), Baltarusijos Respublikos milicijos pareigūno A. D. (A. D.) apklausos protokolo turinį ir teigia, kad Baltarusijos Respublikos pareigūnai iš Lietuvos Respublikos pareigūnų nuolat gaudavo neoficialios informacijos apie apelianto ir kitų asmenų neva daromą nusikalstamą veiką, dėl ko J. B. ir kiti asmenys užsienio valstybėje buvo sekami, net kartą nuteistasis buvo sulaikytas, tačiau nieko neleistino nerasta. Neoficialų abiejų valstybių bendravimą patvirtina ir tyrėjo A. N. 2008 m. vasario 18 d. surašytas tarnybinis pranešimas. Šios aplinkybės, nuteistojo manymu, negali paneigti tikimybės, kad Lietuvos Respublikos pareigūnai informavo Baltarusijos Respublikos pareigūnus apie tai, kokius parodymus norėtų, kad I. Š. duotų. Iš 2008 m. vasario 25 d. rašto Nr. 24/126 matyti, kad I. Š. Baltarusijos Respublikoje vykusio tyrimo metu buvo apklausiamas ir neoficialiai. Pats nuteistasis teisiamajame posėdyje parodė, kad nerašant jokių apklausos protokolų, pas jį buvo atvykęs tyrėjas A. N. Pastarasis 2008 m. balandžio 14 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad jis vyko į komandiruotę siekiant atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus Baltarusijos Respublikoje pagal teisinės pagalbos pavedimą (t. 1, b.l. 28), tačiau oficialiai apklausiant I. Š. 2008 m. balandžio 14 d., protokole A. N. nenurodytas kaip asmuo, dalyvavęs apklausoje. Aptartos aplinkybės, J. B. teigimu, leidžia pagrįstai manyti, kad I. Š. galėjo būti daromas neleistinas poveikis, verčiant jį duoti neteisingus parodymus prieš apeliantą. Todėl ir dėl šios priežasties I. Š. parodymai, duoti 2008 m. balandžio 9 d. ir 2008 m. balandžio 14 d., nepripažintini kaip gauti teisėtu būdu.
Kitoje apeliacinio skundo dalyje nuteistasis kelia klausimą dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą ir teigia, kad teismas formaliai konstatavo apelianto veiksmų atitikimą atitinkamiems BK straipsniams, neišdėstydamas jokių motyvų, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio nuostatas. J. B. pabrėžia, kad pagal šiuo metu formuojamą teismų praktiką kanapės ir jų dalys, kiti kanapių produktai ne visais atvejais pripažįstami nusikalstamu dalyku, nes 2013 m. gegužės 23 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymas, kurio 2 straipsnio 4 dalyje pluoštinės kanapės apibrėžiamos kaip kanapinių šeimos sėjamosios kanapės rūšies veislių augalai, kurių išdžiovintoje medžiagoje tetrahidrokanabinolio yra ne daugiau kaip 0,2 procento ir kurie auginami vien tik pramoniniams tikslams (pluoštui ir sėkloms) arba sodininkystei. Papildžius ir pakeitus Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymą bei jo priedą, minėtos koncentracijos pluoštinės kanapės nėra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnyje, dalykas. Be to, sprendžiant, ar asmuo disponavo narkotinėmis arba psichotropinėmis medžiagomis, būtina tiksliai nustatyti ne tik patį disponavimo faktą, šių medžiagų pavadinimą, bet ir jų cheminę sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-308/2013). Byloje teismas rėmėsi Baltarusijos Respublikoje atliktomis eksperto išvadomis dėl tyrimui pateiktų narkotinių medžiagų rūšių ir jų kiekio, tačiau kanapėse ir jų dalyse, kanapių dervoje nenustatyta veikliosios medžiagos koncentracija, kuri būtų didesnė nei 0,2 procentai. Esant tokiai situacijai, nėra paneigta abejonė, kad rastos medžiagos yra pluoštinės kanapės. Nepašalinęs abejonių, teismas negalėjo pripažinti apeliantą kaltu pagal inkriminuotus BK straipsnius.
Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, J. B. teigia, kad dėl jo priimtas apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje nuteistasis teigia, kad teismas paskyrė jam bausmę, netinkamai įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skundžiame nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenustatyta, kad apeliantas padarė nusikaltimus bendrininkų grupe, ir nenurodyti jo bendrininkai, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti tokią jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. J. B. cituoja BK 54 straipsnio 1-3 dalių turinį, teismų praktiką aiškinant šias baudžiamosios teisės normas (apeliacinio skundo 17-18 lapai, t. 9, b.l. 72-73) ir tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad nuo apeliantui inkriminuotų nusikaltimų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laikas, per kurį jis daugiau nepadarė jokių teisės pažeidimų. J. B. yra neteistas, sukūrė šeimą, kurioje augina mažametį vaiką, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, darbdavio teigiamai charakterizuojamas. Minėtos aplinkybės rodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą. Taip pat nebuvo atkreiptas dėmesys į jo šeimos prigimtinius ir kitus svarbius socialinius interesus. Dėl aptartų priežasčių, apelianto nuomone, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neatitinka teisingumo principo ir yra aiškiai per griežta, o apeliacinės instancijos teismas turėtų paskirti mažesnę ar švelnesnę, negu inkriminuotų straipsnių sankcijoje numatyta, bausmę.
Šalies argumentai
Nuteistasis I. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendį, paskiriant jam švelnesnę bausmę.
Nuteistasis teigia, kad bendrinant bausmes, jam turėjo būti taikomos BK 63 straipsnio 2 dalies nuostatos, be to, apeliantas augina mažametį vaiką, o I. Š. motina turi neįgalumą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis I. Š. bei jo gynėjas prašė nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo J. B. gynėja prašė nuteistojo J. B. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Dėl J. B. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį
Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, kad Baltarusijos Respublikos bei Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams gavus informacijos, kad Lietuvos, Baltarusijos bei Rusijos teritorijoje veikia nusikalstama grupuotė, kurios nariai galimai yra Lietuvos Respublikos bei Rusijos Federacijos piliečiai ir kuri galimai rengia ir daro nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinių bei psichotropinių medžiagų disponavimu, siekiant atskleisti šios grupuotės nusikalstamą veiklą Baltarusijoje bei Lietuvoje buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams suteikus Baltarusijos Respublikos pareigūnams reikšmingos informacijos, 2008-02-15 Baltarusijos Respublikoje buvo sulaikytas galimai šios nusikalstamos grupuotės narys I. Š., kuris kontrabanda gabeno narkotines medžiagas iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, bei I. A. S., kuris šias narkotines medžiagas Baltarusijos Respublikoje paėmė iš I. Š. Abu šie asmenys Baltarusijos Respublikos Vitebsko rajono 2008-10-20 teismo sprendimu už padarytas nusikalstamas veikas buvo nuteisti (t. 7, b. l. 90-111). Baltarusijos Respublikoje vykdant tyrimą dėl I. Š. bei I. A. S. padarytų nusikalstamų veikų buvo surinkta duomenų, patvirtinančių, kad narkotinių medžiagų kontrabandą į Baltarusijos Respubliką I. Š. vykdė J. B. prašymu, todėl šie duomenys buvo perduoti Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms ir prijungti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad grįsdamas J. B. kaltę dėl narkotinių medžiagų kontrabandos bei disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu teismas rėmėsi šiais Baltarusijos Respublikoje surinktais duomenimis, t. y. be kita ko, I. Š. parodymais, duotais apklausiant jį pagal Baltarusijos baudžiamojo proceso įstatymų taisykles, o taip pat jo parodymais, duotais Baltarusijos Respublikos pareigūnams vykdant Lietuvos Respublikos pavedimą dėl teisinės pagalbos suteikimo.
Nuteistojo J. B. manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi I. Š. parodymais, duotais Baltarusijos Respublikos teisėsaugos pareigūnams, kadangi I. Š. pirmoje apklausoje, o vėliau apklausiamas Baltarusijos Respublikos teisme nagrinėjant jo bylą bei pirmosios instancijos teisme šioje baudžiamojoje byloje neigė vežęs narkotines medžiagas J. B. pasiūlius, nurodė, kad jo tyrimo metu vykdytų apklausų protokoluose nurodyta informacija apie tai, kad narkotines medžiagas vežė J. B. nurodymu yra neteisinga, įrašyta jam nežinant. Apeliantas taip pat pažymi, kad pagal kitos valstybės baudžiamojo proceso įstatymus vykusio tyrimo metu surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais Lietuvos Respublikoje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.
Kolegijos vertinimu šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami toliau nurodytais motyvais.
Šiuo atveju pažymėtina, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų prokuroras, gynėjas, nuteistasis, nukentėjusysis ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-699/2015, 2K-234/2014, 2K-423-303/2016 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, I. Š. Baltarusijos Respublikoje buvo pripažintas kaltu dėl narkotinių medžiagų gabenimo 2008-02-15 per Baltarusijos Respublikos muitinės sieną, nuslepiant narkotines medžiagas nuo muitinės kontrolės, t. y. dėl kontrabandos gabenimo, kurio organizavimu šioje byloje buvo kaltinamas ir vėliau nuteistas J. B. (BK 24 straipsnio 4 dalis, 199 straipsnio 2 dalis), o taip pat dėl neteisėto narkotinių medžiagų įsigijimo, saugojimo, pervežimo turinti tikslą realizuoti ir neteisėto jų realizavimo stambiu mastu (t. 7, b. l. 90-102, 103-111). Baltarusijos Respublikoje nagrinėtoje aptariamoje byloje buvo nustatyta, kad I. Š. per Baltarusijos Respublikos muitinės sieną nepateikdamas muitinės kontrolei pervežė 1 418,23 g marihuanos (Lietuvos Respublikoje atitinka kanapes ir jų dalis) bei 991,31 g hašišo (Lietuvos Respublikoje atitinka kanapių dervą). Pagal šioje byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, minėtas narkotines medžiagas I. Š. perdavė J. B., siekdamas, kad šis jas nugabentų į Baltarusijos Respubliką, todėl J. B. kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti ir dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų.
I. Š. Baltarusijos Respublikos teisėsaugos pareigūnų buvo pirmą kartą apklaustas 2008-02-18, iškart po to kai buvo sulaikytas įtariant, kad neteisėtai per Baltarusijos Respublikos sieną gabeno narkotines medžiagas. Tuomet jis kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažino ir parodė, kad narkotines medžiagas Lietuvoje jam perdavė asmuo, vardu A. Nurodė, kad šis asmuo pasiūlė už 100 eurų nuvažiuoti į Baltarusijos Respubliką, paimti ten paketą ir atvežti į Lietuvą. I. Š. sutiko, asmuo, vardu A. davė jam pinigų vizai. I. Š. paprašė pažįstamos merginos L., kad ši paskolintų automobilį (Toyota - Celika, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo jis ir nuvažiavo į Baltarusijos Respubliką. Sudarant sienos pravažiavimo dokumentus I. Š. paskambino minėtas asmuo A., kuris nurodė nuvažiuoti į degalinę ir asmeniui automobilyje (duomenys neskelbtini) pasakyti, kad jis iš jo nieko neims. Jis surado minėtą asmenį, su juo nuvažiavo į netoliese buvusią aikštelę, I. Š. jam pasakė, kad iš jo nieko neims ir jie išsiskirstė (t. 5, b. l. 195-197).
Papildomos apklausos 2008-04-09 Baltarusijos Respublikoje vykdytame tyrime metu I. Š. parodė, kad už atlygį nuvežti paketą į Baltarusijos Respubliką jam pasiūlė J. B. I. Š. numanė, kad jame bus narkotinės medžiagos, bet tiksliai kokios ir koks kiekis – nežinojo. Jam sutikus J. B. davė pinigų vizai. Apytiksliai 2008-02-10 J. B. atvažiavo pas I. Š., nurodė kur jis turi nugabenti paketą ir jie nuvyko į (duomenys neskelbtini) šio paketo paimti. J. B. nuėjo paimti paketo, o I. Š. tuo metu laukė automobilyje. Iš ko J. B. paėmė paketą nežino, bet numano, kad iš O. Gautą paketą jis su narkotinėmis medžiagomis paslėpė po automobilio dešiniosios šoninės dalies apdaila, esančia po akustiniu dinamiku. Vakare susitiko su pažįstama mergina L. ir paprašė, kad ji paskolintų savo automobilį. Įgaliojimą valdyti svetimą automobilį jis gavo tik 2008-02-15 ryte ar priešpiet, todėl į sutartą vietą Ašmenoje, Baltarusijos Respublikoje, nuvyko dviem valandomis vėliau nei turėjo (t. 6, b. l. 6-19). Iš esmės analogiškus parodymus I. Š. taip pat davė ir 2008-04-14, kai buvo apklaustas pagal Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos pavedimą Baltarusijos Respublikos teisėsaugos pareigūnams, t. y. I. Š. patvirtino, kad paketą su narkotinėmis medžiagomis nuvežti į Baltarusijos Respubliką pasiūlė J. B., kitas aplinkybes jis taip pat parodė iš esmės taip pat kaip ir 2008-04-09 apklausos metu (t. 6, b. l. 50-66). 2008-05-19 atlikus atpažinimą iš fotografijos, I. Š. taip pat parodė, kad atpažįsta J. B. ir patvirtino, kad tai yra tas asmuo, kuris perdavė jam paketą su narkotinėmis medžiagomis, kurį jis 2008-02-15 nuvežė į Baltarusijos Respubliką kur degalinės „Tankoil“ teritorijoje Ašmenos rajone perdavė I. A. S. (t. 6, b. l. 67-71).
Kaip matyti iš Baltarusijos Respublikoje 2008 m. spalio 20 d. priimto teismo sprendimo, apklausiamas Baltarusijos Respublikos teisme nagrinėjant jo baudžiamąją bylą dėl neteisėto narkotinių medžiagų gabenimo per Baltarusijos Respublikos sieną bei narkotinių medžiagų įsigijimo, saugojimo, pervežimo turinti tikslą realizuoti ir neteisėto jų realizavimo stambiu mastu I. Š. parodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau Baltarusijos Respublikos sprendime, kuriame yra išdėstyti šie I. Š. teismui duoti parodymai, neįvardyti asmens, kurio prašymu I. Š. vežė paketą su narkotinėmis medžiagomis į Baltarusijos Respubliką, vardas bei pavardė. Apklaustas Vilniaus apygardos teisme šioje baudžiamojoje byloje I. Š. parodė, kad Baltarusijos teisme kalbėjo apie asmenį vardu A. ir laikėsi pozicijos, kad apie J. B. vykdant tyrimą Baltarusijos Respublikoje teisėsaugos pareigūnams neminėjo. Teigė, kad byloje apklaustas liudytojas A. N., kuris 2007-2008 dirbo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyriausiuoju tyrėju prašė I. Š. apkalbėti J. B., bet šis nesutiko ir per apklausas nieko apie jį nesakė, bylos Baltarusijoje jis išvis neskaitė, skaitė tik advokatas, o jis pasirašinėjo (t. 8, b. l. 48-49, 85-86). Tačiau, duomenų, kad vykdant tyrimą Baltarusijos Respublikoje I. Š. buvo daromas neteisėtas poveikis, klastojami jo apklausos protokolai ar, kad buvo padaryti kitokie pažeidimai dėl kurių I. Š. parodymai apie J. B. padarytas nusikalstamas veikas turėtų būti pripažinti neleistinais ir nepatikimais, byloje nėra.
2008-04-09 kaltinamojo (įtariamojo) pakartotinės (papildomos) apklausos protokole, kuriame išdėstyti I. Š. parodymai apie tai, kad paketą su narkotinėmis medžiagomis jam perdavė J. B., o ne A., kaip jis teigė pirmoje apklausoje, nurodoma, kad I. Š. buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, numatytos Baltarusijos Respublikos BPK 21, 43 (41) ir 194 straipsniuose (t. 6, b. l. 6-19). Iš kaltinamojo teisių ir pareigų išaiškinimo protokolo (t. 6, b. l. 1-5) matyti, kad jis turėjo teisę duoti ar atsisakyti duoti parodymus, taip pat turėjo teisę susipažinti su apklausos protokolu ir teikti pastabas dėl jame užfiksuotos informacijos teisingumo ir pilnumo, reikalauti, kad protokole būtų nurodytos tam tikros aplinkybės, kurios jo nuomone turi būti įrašytos protokole, taip pat prieštarauti baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos veiksmams ir reikalauti, kad jo prieštaravimai būtų įrašyti atliekamo proceso veiksmo protokole, reikšti prašymus, nušalinimus, būti apklaustas dalyvaujant gynėjui, nekliudomai bendrauti su gynėju ir kt. Sugretinus šias Baltarusijos Respublikos teisėsaugos pareigūno I. Š. išaiškintas teises su Lietuvos Respublikos BPK 21 ir 22 straipsniuose numatytomis įtariamojo bei kaltinamojo teisėmis darytina išvada, kad apklausiamas I. Š. turėjo iš esmės tokias pačias teises bei pareigas, kurios numatytos ir Lietuvos Respublikos BPK. Be to, iš aptariamo I. Š. papildomos apklausos protokolo matyti, kad jis buvo apklaustas dalyvaujant gynėjui – Vitebsko juridinės konsultacijos advokatui V. A. Č., kuris, kaip ir pats I. Š., po surašytu apklausos protokolu pasirašė, taip pat I. Š. pasirašė ant kiekvieno protokolo lapo, pastabų dėl atliktos apklausos nei nurodytas gynėjas nei I. Š. nepareiškė (t. 6, b. l. 6-19). Šios aplinkybės suteikia pagrįstą pagrindą teigti, jog papildomos apklausos 2008-04-09 metu I. Š. teisės buvo užtikrinamos tinkamai ir jo apklausos protokole nurodyta informacija atitiko I. Š. apklausos metu nurodytas aplinkybes.
Iš 2008-04-14 I. Š. apklausos, atliktos pagal 2008-04-02 Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos pavedimą Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijoms protokolo taip pat matyti, kad prieš atliekant apklausą I. Š. buvo supažindintas su Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nutarimu pripažinti I. Š. liudytoju BPK 80 straipsnio 1 dalies pagrindu (t. 6, b. l. 54-56), I. Š. buvo išaiškintos jo teisės, numatytos Baltarusijos Respublikos BPK, jis turėjo galimybę atsisakyti duoti parodymus (tai matyti iš liudytojo apklausos protokole padaryto įrašo, kuriame I. Š. cituojamas Baltarusijos Respublikos Konstitucijos 27 straipsnis: „Niekas negali versti liudyti prieš save patį, šeimos narius, artimus giminaičius. Įrodymai, gauti pažeidžiant įstatymus, neturi juridinės galios.“, ir po kuriuo padarytas įrašas „Pageidauju duoti parodymus“ kartu su I. Š. parašu). I. Š. pasirašė ant kiekvieno aptariamo liudytojo apklausos protokolo lapo, pastabų dėl protokolo nepateikė (t. 6, b. l. 57-66). Įvertinus I. Š. 2008-04-14 apklausos protokolą darytina išvada, kad I. Š. nebuvo apklaustas taip, kaip tai numatė Lietuvos Respublikos BPK 80, 82-83 straipsnių taisyklės, kurios buvo nurodytos Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (toliau – Vilniaus m. VPK KP ONTT) teisinės pagalbos pavedime ir kurios turėjo būti žinomos I. Š. apklausiantiems Baltarusijos Respublikos pareigūnams (t. 6, b. l. 50-53) (liudijimo ypatumai apklausiant asmenį apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką), kadangi minėtuose straipsniuose specialiajam liudytojui numatytos teisės bei pareigos I. Š. išaiškintos nebuvo. Kita vertus, šie specialaus liudytojo apklausos taisyklių pažeidimai nelaikytini esminiais, dėl kurių I. Š. apklausos metu surinkti duomenys turėtų būti laikomi surinktais nesilaikant įstatymų nustatytų reikalavimų (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. spalio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju, nors I. Š. apklausiamas pagal Lietuvos Respublikos prašymą dėl teisinės pagalbos suteikimo nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis pagal Lietuvos Respublikos BPK 80, 82-83 straipsnius (Prokuroro nutarime apklausti I. Š. liudytoju pagal BPK 80 straipsnio reikalavimus, su kuriuo I. Š. buvo supažindintas, liudytojo teisės bei pareigos taip pat nenurodytos (t. 6, b. l. 54-56), apklausa nebuvo vykdoma pagal Respublikos Generalinio prokuroro 2008-01-09 įsakymu Nr. I-8 patvirtintų rekomendacijų „Dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka“ 12 punkte nurodytas taisykles, t. y. I. Š. pasirašant ant prokuroro nutarimo, kad sutinka būti apklaustas specialiuoju liudytoju, tačiau jis buvo apklaustas tarptautinės sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ pagrindu ir jam buvo suteikta teisė atsisakyti duoti parodymus. Atsižvelgiant į tai, kad I. Š. savo parašu patvirtino, kad parodymus duoti pageidauja, nėra pagrindo teigti, kad apklausus I. Š. išaiškinus jo teises bei pareigas tik pagal Baltarusijos Respublikos, bet ne Lietuvos Respublikos BPK, būtų sumažėjęs jo parodymų patikimumas. Be to, iš aptariamo I. Š. apklausos protokolo matyti, kad jis turėjo teisę dėl apklausos protokole nurodytų aplinkybių teikti pastabas, pataisymus, nesutikti su protokole nurodytomis aplinkybėmis, tačiau to nepadarė ir kiekviename apklausos lape savo parašu patvirtino apklausos protokole užfiksuotas aplinkybes. I. Š. parodymus buvo galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais veiksmais ir tai buvo padaryta be kita ko apklausiant I. Š. pirmosios instancijos teisme, suteikiant kaltinamajam J. B. galimybę užduoti I. Š. klausimus, ginčyti jo nurodytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo teigti, kad I. Š. apklausos pagal Lietuvos Respublikos prašymą dėl teisinės pagalbos metu gauti duomenys turėtų būti pripažįstami kaip neatitinkantys leistinumo reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnio 4 dalyje.
Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas I. Š. parodymų, duotų apklausiant jį pagal Lietuvos Respublikos prašymą dėl teisinės pagalbos, leistinumą, BPK nuostatų nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
Jau minėtu Lietuvos Respublikos prašymu dėl teisinės pagalbos suteikimo Baltarusijos Respublikos pareigūnams taip pat buvo pavesta atlikti parodymą atpažinti iš fotonuotraukų. Iš 2008-05-19 atpažinimo iš fotografijos protokolo matyti, kad I. Š. atpažino J. B. ir nurodė, kad tai tas asmuo, kuris jam perdavė paketą su narkotinėmis medžiagomis, kurias I. Š. nuvežė į Baltarusijos Respubliką ir degalinės RAB „Tankoil“ teritorijoje Ašmenos rajone perdavė I. A. S.. Pastabų dėl atlikto atpažinimo iš fotonuotraukos nepareikšta, aptariamą protokolą pasirašė I. Š., o taip pat kviestiniai S. M., E. A. P. bei tardytojas R. N. S., kurie savo parašu patvirtino protokole užfiksuotos informacijos tikrumą (t. 6, b. l. 67-71). Taigi, nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme I. Š. savo parodymus pakeitė ir laikėsi pradinės pozicijos, kad paketą su narkotinėmis medžiagomis jam perdavė asmuo, vardu A., tačiau iš proceso eigos matyti, kad jis net du kartus patvirtino savo duotus parodymus apie tai, kad paketą su narkotinėmis medžiagomis į Baltarusijos Respubliką vežė nuteistojo J. B. prašymu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. Š. parodymai, kuriuose jis atskleidė paketą su narkotinėmis medžiagomis į Baltarusijos Respubliką vežęs J. B. pasiūlymu yra detalūs, nuoseklūs, neturi loginių spragų, jie sutampa su kitų ikiteisminiame tyrime apklaustų liudytojų parodymais. Liudytojas Č. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė supratęs, kad I. Š. narkotines medžiagas gabeno J. B. prašymu (t. 1, b. l. 129-131). Liudytojas R. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad J. B. yra siūlęs jam važiuoti į Baltarusijos Respubliką, liudytojas suprato, kad tai gali būti susiję su neteisėta veikla, todėl atsisakė. Liudytojas R. J. teigė, jog I. Š. jam sakė, kad važiuos į Baltarusijos Respubliką ir kad veš narkotines medžiagas, vėliau sužinojo, kad tai jis darė J. B. prašymu (t. 1, b. l. 132-133). Apklausti pirmosios instancijos teisme liudytojai pakeitė savo parodymus - liudytojas Č. S. teigė, kad nežinojo narkotinių medžiagų aplinkybių, galimai skaitydamas apklausos protokolą ne viską suprato, o R. J. taip pat parodė, kad parodymus davė rusų kalba, o tyrėja rašė lietuviškai, dėl to galimai atsirado netikslumai, pirmosios instancijos teismui jis parodė nesakęs, kad I. Š. išvažiavo į Baltarusiją perduoti narkotines medžiagas (t. 8, b. l. 64-65, 70-71). Vis dėlto, šie liudytojų paaiškinimai laikytini pastangomis apsaugoti J. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, nes liudytojai po apklausos protokolais pasirašė ir patvirtino juose užfiksuotos informacijos teisingumą, pirminiai jų parodymai tarpusavyje, o taip pat vertinant kartu su I. Š. parodymais, kuriuose jis nurodo narkotines medžiagas vežęs J. B. pasiūlius, sutampa. I. Š. parodymus patvirtina ir byloje surinkta elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokoluose užfiksuota informacija (apie šių protokolų pripažinimo įrodymais teisėtumą bus rašoma toliau šiame nuosprendyje), o taip pat kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais remdamasis teismas grindė J. B. kaltę.
Priešingai nei nurodoma J. B. apeliaciniame skunde, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą, pagrindo manyti, kad I. Š. apklausos protokolai buvo suklastoti, ar, kad Baltarusijos Respublikos pareigūnai žinojo kokių I. Š. parodymų reikia vykdant tyrimą Lietuvos Respublikoje ir vertė juos duoti I. Š., nėra. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad I. Š. neteisėtą poveikį darė ikiteisminio tyrimo tyrėjas A. N. Iš byloje esančio 2008-04-02 teisinės pagalbos pavedimo Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijoms matyti, kad atliekant tyrimo veiksmus Baltarusijos pareigūnų taip pat buvo prašoma leisti jų atlikime dalyvauti bei užduoti klausimus Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3 valdybos 2 skyriaus vyriausiajam tyrėjui D. N. ir Vilniaus m. VPK KP ONTT vyresniajam tyrėjui A. N. (t. 6, b. l. 50-53). Liudytojo A. N. 2008-04-14 tarnybiniame pranešime nurodoma, kad jis, turėdamas tikslą atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje, vyko į komandiruotę Baltarusijos Respublikoje ir dalyvavo atliekant teisinės pagalbos pavedime prašomus veiksmus (t. 1, b. l. 28). Vis dėlto, apie jo dalyvavimą aptariamame I. Š. apklausos protokole nepažymėta (t. 6, b. l. 57-66), jo dalyvavimas nenurodytas ir vėliau atliktame parodymo atpažinti iš fotografijos protokole, kuris taip pat buvo atliekamas vykdant teisinės pagalbos pavedimą (t. 6, b. l. 67-71). Apklaustas kaip liudytojas A. N. apeliacinės instancijos teismui parodė, kad I. Š. apklausoje, kuomet jis buvo apklausiamas pagal Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos pavedimą, dalyvavo, tačiau negalėjo paaiškinti kodėl nebuvo įrašytas į apklausos protokolą ir jame nepasirašė. Liudytojas nurodė, kad Baltarusijoje buvo vieną ar du kartus, tačiau tiksliai neatsimena (t. 9, b. l. 128-129). Apelianto J. B. manymu ši aplinkybė, o taip pat byloje esantys duomenys apie tai, kad Lietuvos Respublikos bei Baltarusijos Respublikos pareigūnai dažnai keitėsi neoficialiais duomenimis, neoficialiai bendravo, rodo, kad I. Š. ir šiuo atveju buvo galimai darytas poveikis, jis buvo verčiamas duoti A. N. ar kito pareigūno nurodytus norimus parodymus. Įvertinusi minėtas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad duomenys apie tai, kad abiejų valstybių teisėsaugos pareigūnai neoficialiai bendravo bei keitėsi duomenimis, o taip pat, kad liudytojas A. N. galimai dalyvavo I. Š. apklausoje, atliktoje pagal teisinės pagalbos pavedimą ir neva galėjo daryti poveikį liudytojui, nepatvirtina, kad toks poveikis buvo realiai daromas. Duomenų, kurie suteiktų pagrindą abejoti Baltarusijos ar Lietuvos Respublikos pareigūnų veiksmų apklausiant I. Š. pagal teisinės pagalbos pavedimą teisėtumu, nėra, apelianto nurodytos aplinkybės tėra niekuo nepagrįstos prielaidos.
Minėtų aplinkybių visuma sudaro pagrįstą pagrindą teigti, kad teisingus parodymus I. Š. davė antrosios (papildomos) apklausos metu 2008-04-09 (t. 6, b. l. 6-19), o taip pat apklaustas pagal Lietuvos Respublikos prašymą dėl teisinės pagalbos suteikimo 2008-04-14 bei 2008-05-19 atlikus atpažinimą iš fotografijos (t. 6, b. l. 57-71), tuo tarpu jo pirmojoje apklausoje parodytos aplinkybės bei bylą nagrinėjant Baltarusijos Respublikos teisme duoti paaiškinimai (nors iš minėto Baltarusijos Respublikos 2008-10-20 teismo sprendimo negalima nustatyti ar I. Š. kalbėjo apie nenustatytą asmenį A. ar apie J. B. kaip apie asmenį, pardavusį jam paketą su narkotinėmis medžiagomis), o vėliau ir parodymai duoti Vilniaus apygardos teismui vertintini kaip neteisingi, duoti siekiant, kad J. B. išvengtų baudžiamosios atsakomybės.
Pažymėtina, kad teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais gali būti pripažinti tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Byloje esantiems duomenims patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tokie parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje teismo ištirtus duomenis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015 ir joje nurodoma teismų praktika; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016). Be to, nors ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu.
Kaip jau minėta, I. Š. apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo ankstesnius parodymus apie tai, kad narkotines medžiagas vežė J. B. prašymu paneigė ir laikėsi pozicijos, kad tai darė prašomas asmens, vardu A. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus I. Š. baudžiamojo proceso metu duotus parodymus, juos sulygino tarpusavyje, o taip pat įvertino kitų byloje surinktų duomenų kontekste ir skundžiamame nuosprendyje pasisakė, kuriuos I. Š. parodymus laiko teisingais, o kuriuos atmeta. Vis tik, nuteistasis J. B. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi teisiamajame posėdyje neištirtais 2008-04-14 I. Š. duotais parodymais, o taip pat I. Š. parodymais, duotais 2008-02-18 ir 2008-04-09 apklausų metu, nors teisiamajame posėdyje paskelbė tik jų vertimus. Apelianto manymu, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad I. Š. parodymai, duoti 2008-04-09 ir 2008-04-14 laikytini teisingais dėl jų nuoseklumo, yra formali.
Teisėjų kolegija su šia apelianto padaryta išvada nesutinka.
Apeliantas neteisingai nurodo, kad Baltarusijos Respublikoje vykdytame tyrime surašytas I. Š. 2008-04-09 apklausos protokolas, o taip pat I. Š. 2008-04-14 apklausos protokolas, surašytas I. Š. apklausus pagal Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymą nebuvo ištirti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Iš 2015-01-14 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad aptariamų apklausų protokolai buvo paskelbti, be to, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija paskelbė tiek originalią rašytinę medžiagą, tiek ir jos vertimus (t. 8, b. l. 83-84). Kita vertus, remiantis BPK 8 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine lietuvių kalba, todėl net jei pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu ir būtų paskelbęs tik byloje esančių rašytinių dokumentų vertimus, tai savaime nesudarytų pagrindo teigti, jog šie duomenys teismo nebuvo ištirti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su J. B. apeliacinio skundo argumentu, kad duomenys surinkti atliekant tyrimą pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymus bylą nagrinėjant Lietuvos Respublikoje negalėtų būti pripažinti įrodymais.
Remiantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įrodymais byloje yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pagal BK 5 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Remiantis BPK 4 straipsnio 1 bei 2 dalimis, proceso tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Nesvarbu, kur padaryta nusikalstama veika, baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą.
Žemesnės instancijos teismas
Dalis duomenų šioje baudžiamojoje byloje buvo gauta pagal Lietuvos Respublikos teiktą prašymą dėl teisinės pagalbos suteikimo tiesiogiai iš Baltarusijos Respublikos teisėsaugos pareigūnų. Šie gauti duomenys yra oficialūs, surinkti Baltarusijos Respublikoje vykdant tyrimą dėl organizuotos nusikalstamos grupuotės, susidedančios iš Lietuvos Respublikos bei Rusijos Federacijos piliečių, organizavusių narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją tranzitu per Baltarusijos Respubliką. Pažymėtina, kad dalimi šių duomenų Baltarusijos Respublikos teismas rėmėsi priimdamas I. Š. bei I. A. S. apkaltinamąjį nuosprendį. Šio nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas buvo patikrinti Baltarusijos Respublikos kasacinės instancijos teisme (t. 7, b. l. 90-119). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariami iš Baltarusijos Respublikos gauti dokumentai nėra vieninteliai byloje surinkti J. B. kaltę pagrindžiantys duomenys. Lietuvos Respublikoje siekiant atkleisti tos pačios tarptautinės nusikalstamos grupuotės daromus nusikaltimus taip pat buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo naudojamos slapto pobūdžio procesinės prievartos priemonės, vėliau apklausti tyrimui reikšmingos informacijos galintys turėti asmenys. Iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso bei skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas ėmėsi priemonių patikrinti iš Baltarusijos Respublikos gautus duomenis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais – pirmosios instancijos teisme buvo apklausti kaltinamieji I. Š. bei J. B., liudytojai S. S., V. Š., Č. S., R. J., ikiteisminį tyrimą vykdęs tyrėjas A. N., tyrėja L. V., ištirti kiti byloje surinkti duomenys, Baltarusijos Respublikoje surinkti ir Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams perduoti duomenys palyginti su duomenimis gautais iš kitų šaltinių, nuteistojo J. B. veiksmai buvo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos BK nuostatas, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismo dėl jų neatitikimo leistinumo ar kitiems BPK 20 straipsnio reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, nėra pagrindo.
Nuteistasis J. B. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje esantys elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu surinkti duomenys taip pat neatitinka BPK numatyto įrodymų leistinumo reikalavimo, nurodo, kad šie duomenys nebuvo surinkti teisėtais būdais, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo skundžiamame nuosprendyje remdamasis šiais duomenimis grindė nepagrįstai. Apeliantas skunde pateikia ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) atliktų proceso veiksmų eigą ir teigia, kad BPK 154 straipsnyje numatyta slapto pobūdžio procesinė prievartos priemonė – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė O. L., E. B. ir nuteistajam J. B. buvo taikyta nepagrįstai, nesant tam faktinio pagrindo. Nuteistasis skunde pažymi, kad prokuroro prašymuose bei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyse buvo nurodomi duomenys, perkelti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3-iosios valdybos vyriausiojo tyrėjo A. N. surašytų tarnybinių pranešimų, nepatikrinus tyrėjo A. N. tarnybiniuose pranešimuose nurodytos informacijos. Tuo tarpu iš tyrėjo A. N. surašytų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolų matyti, kad atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę reikšmingų tyrimui duomenų nebuvo gaunama. Taigi, BPK 154 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė, apelianto manymu, jam buvo taikoma neteisėtai ir dėl šios priežasties neteisėtu būdu surinkti duomenys negalėjo būti pripažįstami įrodymais.
Remiantis BPK 154 straipsnio nuostatomis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas gali būti skiriami tik įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka motyvuotu teismo sprendimu (išskyrus atvejus, jei gautas asmens prašymas arba sutikimas su tokia kontrole ar fiksavimu nesinaudojant ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, paslaugomis ir įrenginiais, taip pat neatidėliotinais atvejais vadovaujantis prokuroro nutarimu) laikantis proporcingumo reikalavimų.
Pagal byloje surinktus duomenis, Vilniaus m. VPK KP ONTT buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl prekybos žmonėmis, sukčiavimo ir neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, t. y. nusikalstamų veikų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo informacijos apie tai, kad Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijoje veikia organizuota nusikalstama grupuotė, susidedanti iš Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečių, galimai organizavusi narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją tranzitu per Baltarusijos Respubliką (t. 1, b. l. 29). Siekiant išaiškinti šios nusikalstamos grupuotės nusikaltimus taip pat buvo vykdomas tyrimas Baltarusijos Respublikoje (t. 1, b. l. 32-54, t. 5, b. l. 98-109. Vėliau iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl M. J., A. Ž., E. B. ir O. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro P. J. 2007-12-17 nutarimu buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 25). Atliekant šį tyrimą buvo nustatyta, kad vienas iš įtariamųjų – O. L. ikiteisminio tyrimo metu pasislėpė nuo teisėsaugos pareigūnų ir paskelbta jo paieška, o kitų įtariamųjų šiame ikiteisminiame tyrime, t. y. dėl J. B. bei I. Š. buvo atlikti visi ikiteisminio tyrimo veiksmai ir bylos medžiaga galėjo būti perduota teismui, todėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Š. A. 2014-04-07 priėmė nutarimą atskirti ikiteisminį tyrimą dėl J. B. galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje bei dėl I. Š. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje suteikiant jam Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 1-4).
Iš byloje esančių ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007-08-21 nutarčių matyti, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus (ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo gauti duomenys, jog O. L. ir E. B. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno narkotines ar psichotropines medžiagas turėdami tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, t. y. buvo įtariama, kad šie asmenys padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, todėl įvertinęs ikiteisminio tyrimo duomenis ikiteisminio tyrimo teisėjas sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog klausantis O. L. ir E. B. telefoninių pokalbių bei atliekant kitos elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos kontrolę, galima gauti duomenų apie galimai daromą sunkų nusikaltimą. Minėtiems asmenims ikiteisminio tyrimo teisėjas nutarė leisti taikyti BPK 154 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę nuo 2007-08-21 iki 2007-10-21 (t. 3, b. l. 8-9, 12-13). Kaip matyti iš Vilniaus m. VPK KP ONTT vyr. tyrėjo A. N. 2007-09-14 tarnybinio pranešimo, atliekant O. L. elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos kontrolę buvo nustatyta, kad O. L. bendrauja su asmenimis, galimai Rusijos Federacijos piliečiais, kuriems žada pristatyti galimai narkotines medžiagas arba padirbtus pinigus. Su šiais asmenimis taip pat bendrauja O. L. pažįstamas asmuo J. B. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad siekiant nustatyti O. L. ir E. B. nusikalstamos veikos požymius bei sulaikyti juos su įkalčiais, tikslinga atlikti J. B. ir E. B. slaptą elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą (t. 3, b. l. 15). Šio tarnybinio pranešimo pagrindu prokuroras teikė prašymą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui dėl nutarties leisti kontroliuoti J. B. elektroniniais ryšiais perduodamą informaciją nuo 2007-09-17 iki 2007-12-17 priėmimo, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007-09-17 nutartimi šis prokuroro prašymas buvo patenkintas (t. 3, b. l. 16-18). Analogiškais motyvais, t. y. dėl to, kad atliekant O. L. telefoninių pokalbių kontrolę buvo gauta informacijos apie tai, kad jis bendrauja su Rusijos Federacijos piliečiais ir tariasi dėl narkotinių medžiagų ar padirbtų pinigų pristatymo, bei, kad su šiais Rusijos piliečiais taip pat bendrauja J. B., siekiant surinkti daugiau duomenų 2007-09-21 buvo priimta dar viena ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria leista kontroliuoti J. B. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją laikotarpiu nuo 2007-09-21 iki 2007-12-21 (t. 3, b. l. 21-22). Šiuo atveju pastebėtina, kad antrąja ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista kontroliuoti J. B. naudojamą mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ankstesnėje nutartyje nurodytą mobiliojo ryšio telefono abonento numerį, jį pakeitus vienu skaitmeniu – iš Nr. (duomenys neskelbtini) į Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 21-22). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę vykdęs tyrėjas A. N. parodė, kad dėl J. B. naudoto mobiliojo ryšio telefono abonento numerio galėjo būti įsivėlusi techninė klaida, todėl buvo pakartotinai kreiptasi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su prašymu sankcionuoti BPK 154 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę nurodant teisingą J. B. naudoto mobiliojo ryšio telefono abonento numerį – Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 9, b. l. 125-130). Taigi J. B. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė buvo pradėta taikyti 2007-09-21. Tačiau, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokoluose, surašytuose už 2007-08-21 – 2007-10-21 laikotarpį, kuomet buvo klausomasi O. L. ir E. B. telefoninių pokalbių, ir kuomet remiantis minėtu tyrėjo A. N. surašytu tarnybiniu pranešimu buvo nustatyta tyrimui reikšminga informacija, tapusi pagrindu sankcionuoti J. B. telefoninių pokalbių pasiklausymo veiksmus, nurodoma, kad atliekant telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolę ikiteisminiam tyrimui reikšminga informacija gauta nebuvo (t. 3, b. l. 10, 14). Analogiška situacija susiklostė ir vėliau, priimant nutartis pratęsti šios procesinės prievartos priemonės taikymą ar taikyti šią priemonę kitiems, kaip manyta, J. B. naudotiems mobiliojo ryšio telefonų abonentiniams numeriams – nors tarnybiniuose pranešimuose buvo fiksuojama, kad atliekant telefoninių pokalbių pasiklausymą buvo nustatyta reikšminga informacija ir vėliau jų pagrindu buvo priimamos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys leisti taikyti BPK 154 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę J. B., tačiau telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokoluose tyrimui reikšminga informacija fiksuota nebuvo (t. 2, b. l. 86, t. 3, b. l. 28, 29, 41, 125, 146, 168, 175, t. 4, b. l. 60, 73, 101, t. 5, b. l. 28-29).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, tokia pati situacija susiklostė ir kitų, kaip įtarta, nusikalstamos grupuotės narių ar su ja susijusių asmenų telefoninių pokalbių pasiklausymo atvejais – BPK 154 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė sankcionuota (ar leidimas ją taikyti pratęstas), tačiau tyrimui reikšmingų duomenų, remiantis surašytais telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolais, negauta. Remiantis šiais byloje esančiais telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolais, reikšminga tyrimui informacija buvo gauta tik vykdant J. B. telefoninių pokalbių kontrolę laikotarpiu nuo 2007-12-23 iki 2008-02-23 (t. 2, b. l. 87-92), nuo 2008-01-17 iki 2008-04-17 (t. 1, b. l. 182-188, 189-200, t. 2, b. l. 1-17), nuo 2007-12-17 iki 2008-01-17 (t. 2, b. l. 51-65), nuo 2008-01-31 iki 2008-03-21 (t. 2, b. l. 69-82), O. L. telefoninių pokalbių kontrolę laikotarpiu nuo 2007-12-17 iki 2008-01-17 (t. 2, b. l. 20-48), nuo 2008-01-17 iki 2008-03-21 (t. 2, b. l. 97-112, 113-153), I. Š. telefoninių pokalbių kontrolę laikotarpiu nuo 2008-01-17 iki 2008-03-17 (t. 2, b. l. 157-200, t. 3, b. l. 1-6). Dėl šios priežasties apelianto skunde pagrįstai keliamas klausimas dėl jam taikytos BPK 154 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės panaudojimo teisėtumo.
Pažymėtina, kad teisinis pagrindas taikyti BPK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą priemonę yra pagal prokuroro prašymą priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar neatidėliotinais atvejais – prokuroro nutarimas, dėl kurio per tris dienas nuo tokių veiksmų pradžios turi būti gautas ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimas, patvirtinantis procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą. Įvertinus byloje surinktą medžiagą matyti, kad teisinio pagrindo buvimo sąlyga atliekant J. B. telefoninių pokalbių kontrolę buvo išpildyta – BPK 154 straipsnyje numatyta slapto pobūdžio procesinė prievartos priemonė J. B. visais atvejais buvo taikoma esant prokuroro prašymui ir priimtai ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai ar prokuroro nutarimui su ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimu. Pažymėtina, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atskyrus ikiteisminį tyrimą dėl M. J., A. Ž., E. B. ir O. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 25) jokie proceso veiksmai dėl jo negalėjo būti pradėti. Kadangi tiriant aptariamame nutarime nurodytų asmenų galimai padarytas nusikalstamas veikas (taikant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą bei kaupimą) paaiškėjo, kad nuteistasis J. B. taip pat galėjo padaryti nusikalstamas veikas, toliau tyrimas pagrįstai buvo tęsiamas ir dėl jo galimai padarytų nusikalstamų veikų. Šiuo atveju pažymėtina, kad BPK 154 straipsnyje numatytos procesinės prievartos taikymas nėra susietas su asmens procesiniu statusu, todėl tai, ar asmuo įgijo įtariamojo ar kaltinamojo statusą nutarties priėmimo metu, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės teisėtumo klausimą.
Tačiau, nuteistasis J. B. taip pat nurodo, kad prokuroro prašymuose, nutarimuose ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyse buvo perrašomi tyrėjo A. N. tarnybiniuose pranešimuose nurodyti motyvai, kurie neva sudarė faktinį pagrindą taikyti J. B. šią procesinę prievartos priemonę, tačiau nebuvo niekuo paremti, kadangi atlikus telefoninių pokalbių kontrolę, remiantis jo surašytais protokolais, nebuvo gaunama jokių reikšmingų duomenų.
Siekdama išsiaiškinti, kodėl tyrėjo A. N. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta informacija nesutampa su telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokoluose nurodyta informacija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė apklausti liudytoją A. N. Liudytojas teismui parodė, kad asmenų pokalbių šiame ikiteisminiame tyrime buvo klausomasi nuo 2007 metų, tačiau telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolai (toliau – Protokolai) buvo surašyti tik po trijų metų. Liudytojui pakeitus darbovietę, jam buvo pavesta toliau dirbti su šia byla ir surašyti visus slapto telefoninių pokalbių pasiklausymo Protokolus. Medžiaga buvo didelės apimties, taigi Protokolus jis surašė per pusę metų. Paklaustas kodėl Protokoluose nenurodė, kad atliekant telefoninių pokalbių kontrolę buvo gauta reikšmingų duomenų, liudytojas teismui parodė, kad Protokoluose reikšmingą informaciją fiksavo tik tuomet, kai ji pasitvirtindavo, pavyzdžiui, vėliau asmuo buvo sulaikytas su narkotinėmis medžiagomis. Šiuo atveju buvo pateikti tik duomenys, patvirtinantys bendravimą su Rusijos pirkėjais ir pokalbiai apie tai, kad I. Š. vykdys narkotinių medžiagų kontrabandą. Liudytojas parodė, kad asmenys visą laiką kalbėjo apie nusikalstamą veiką, per sieną nuolat važinėjo kurjeriai, tačiau nebuvo galima suprasti kodėl. Liudytojas, paaiškindamas kodėl Protokoluose nenurodyta jokia tyrimui reikšminga informacija, teismui teigė, kad šie asmenys nebuvo sulaikyti su narkotinėmis medžiagomis, taigi nebuvo už ką jų teisti (t. 9, b. l. 125-130). Šie liudytojo A. N. parodymai paaiškina, kodėl daugelyje byloje esančių telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolų nenurodyta jokia tyrimui reikšminga informacija, nors iš kitų byloje esančių dokumentų (liudytojo surašytų tarnybinių pranešimų, prokuroro nutarimų, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių) matyti, kad ši informacija buvo gaunama. Įvertinusi liudytojo A. N. nurodytas aplinkybes kolegija sprendžia, kad telefoninių pokalbių kontrolės Protokolai surašyti ydingai, tačiau tai nepaneigia, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu surinkti duomenys buvo gauti teisėtais būdais ir juos buvo galima pripažinti įrodymais. Taigi, šiuo atveju apelianto teiginys, kad BPK 154 straipsnyje numatyta slapto pobūdžio procesinė prievartos priemonė jam buvo taikoma neteisėtai, nes Protokoluose nebuvo fiksuojami jokie reikšmingi tyrimui duomenys, paneigiama tuo, kad Protokolai buvo surašyti tik po keleto metų nuo šios procesinės prievartos taikymo pabaigos ir sankcionuojant šios priemonės taikymą J. B. buvo remiamasi ne Protokolais (nes jie dar nebuvo surašyti), bet ikiteisminio tyrimo medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti prokuroro nutarimais ir ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtomis nutartimis, kuriomis leista atlikti J. B. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, šią informaciją fiksuoti bei kaupti. Išanalizavus byloje esančius prokuroro prašymus, nutarimus bei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuriomis leista taikyti J. B. BPK 154 straipsnyje numatytą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, pagrindo teigti, kad šios nutartys yra nemotyvuotos, priimtos neįvertinus faktinio šios priemonės taikymo pagrindo, numatyto BPK 154 straipsnio 1 dalyje, nėra. Kitaip nei teigia apeliantas, ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje BPK 154 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės taikymo motyvai išdėstomi panašiai ar taip pat kaip prokuroro prašyme ar ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniame pranešime, visiškai nereiškia, kad šią procesinę prievartos priemonę sankcionuojantis subjektas neįvertino ikiteisminio tyrimo medžiagos ir nesprendė dėl prašymo taikyti šią priemonę pagrįstumo. Juo labiau, kad kaip jau buvo pasisakyta anksčiau, protokolai, apibendrinantys aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo rezultatus, sankcionuojant tolesnį (ar dėl kitų J. B. naudotų mobiliojo ryšio telefonų abonentų numerių) šios priemonės taikymą J. B., dar nebuvo surašyti, taigi ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys buvo priimamos remiantis išanalizavus prokuroro prašymą ir ikiteisminio tyrimo medžiagą (prokuroro nutarimai – ikiteisminio tyrimo medžiagą).
Pažymėtina, kad liudytojas A. N. pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismui taip pat parodė, kad informaciją, užfiksuotą jo tarnybiniuose pranešimuose, apie nusikalstamos grupuotės narių ryšius, jų naudojamos mobiliojo ryšio telefonų abonentų numerius, rengiamas nusikalstamas veikas, jų įgyvendinimą ir kitą reikšmingą informaciją gavo būtent klausydamasis šių asmenų telefoninių pokalbių, taigi tai patvirtina, kad vyr. tyrėjo A. N. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta informacija nebuvo išgalvota, kaip nurodo apeliantas, bet buvo gaunama vykdant skirtingų asmenų telefoninių pokalbių slaptą pasiklausymą (t. 8, b. l. 71-74, t. 9, b. l. 125-130). Liudytojas parodė, kad nauji pasiklausomų asmenų mobiliojo ryšio telefonų abonentų numeriai buvo nustatyti jiems iš naujų numerių paskambinus asmeniui, kurio jau klausomasi, teigė, kad J. B. naudojamus mobiliojo ryšio telefonų abonentų numerius identifikavo pagal jo balsą (t. 8, b. l. 71-74, t. 9, b. l. 125-130). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja L. V., kuri ikiteisminio tyrimo metu atliko J. B. apklausą, patvirtino, kad J. B., prieš jį apklausiant, buvo pateikti visi byloje esantys garso įrašai, kuriuose J. B. kalba su kitu asmeniu. Liudytoja teismui parodė, kad J. B. neginčijo, jog garso įrašuose užfiksuotas balsas yra ne jo, nors ir teigė, kad girdimas balsas yra keistas (t. 8, b. l. 150-151). Pirmosios instancijos teismui taip pat nekilo abejonių, kad garso įrašuose užfiksuotas balsas yra J. B., tačiau pats apeliantas skunde teigia, kad garso įrašuose girdimas balsas yra ne jo. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo pateikti išklausyti visi garso įrašai, tai matyti ir iš to, kad nebuvo surašytas pokalbių pasiklausymo protokolas, be to, išklausyti visus pokalbius per dvi valandas (byloje nustatyta, kad J. B. į apklausą atvyko dviem valandomis anksčiau) įvertinus jų apimtį, nebūtų buvę įmanoma. Kolegija įvertinusi šias J. B. nurodytas aplinkybes neturi pagrindo abejoti nei liudytojų A. N., L. V. parodymais, nei pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad elektroniniais ryšiais perduodamos kontrolės metu padarytuose įrašuose girdimas būtent J. B. balsas. Liudytojos L. V. parodymus patvirtina iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro ikiteisminio tyrimo valdybos gauti duomenys, kad J. B. į apklausą atvyko 2013-08-05 8 val. 25 min., o taip pat, J. B. 2013-08-05 apklausos protokolas, kuriame užfiksuota, kad apklausa pradėta 10 val. 20 min., kas suteikia pagrindą teigti, jog iki apklausos J. B. beveik dvi valandas klausėsi jam pateiktų garso įrašų. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad per dvi valandas nebuvo galima spėti išklausyti visų pokalbių. Pirmosios instancijos teisme po garso įrašų išklausymo nuteistiesiems buvo užduodami klausimai, tikslinamos bylos aplinkybės, todėl garso įrašų pasiklausymas užsitęsė, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu J. B. turėjo galimybę nepertraukiamai klausytis visų įrašų. J. B. apklausos protokole savo parašu patvirtino, kad buvo supažindintas su telefoninių pokalbių, vykusių tarp jo ir O. L., Č. S., I. Š., A. S., V. Š. ir A. U. turiniu, apie tai, kad išklausė pokalbius jis pažymėjo ir apklausos pabaigoje (t. 8, b. l. 113-116, t. 7, b. l. 16-17), todėl teigti, kad J. B. buvo pateikti ne visi jo 2013-08-05 apklausos protokole nurodyti garso įrašai, pagrindo nėra. Taigi, nepaisant to, kad nebuvo surašytas atskiras garso įrašų pateikimo J. B. perklausymui protokolas, apie įrašų perklausymą buvo pažymėta J. B. apklausos protokole, o iš jo matyti, kad J. B. nepareiškė pastabų, kad pateiktuose garso įrašuose girdimas ne jo balsas. Dėl šių priežasčių J. B. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams išsakyti teiginiai, kad garso įrašuose girdimas ne jo balsas, vertinami kaip jo gynybinė versija.
Atitinkamai vertinami ir J. B. teiginiai, kad garso įrašuose užfiksuoti pokalbiai nėra susiję su nusikalstamų veikų planavimu ir rengimu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas beveik pažodžiui perrašė vyr. tyrėjo A. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 106-116), tačiau teisiamojo posėdžio metu jų neištyrė. Apeliantas nurodo, kad liudytojo A. N. pateikiama pokalbių interpretacija yra naudinga kaltinimo pusei, apelianto manymu teismas nesiaiškino tikrosios pokalbių prasmės. Vis dėlto, iš skundžiamame nuosprendyje pateikiamos telefoninių pokalbių suvestinių analizės (skundžiamo nuosprendžio 10-16 lapai) bei išdėstytų motyvų matyti, kad teismas apelianto nurodytais liudytojo A. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nesirėmė, o padarė savo išvadas. Teismas, išdėstydamas byloje surinktus įrodymus pateikė J. B. kaltę pagrindžiančių pokalbių suvestines, o vėliau motyvuose nurodė, kad pokalbiuose vartojamos koduotos frazės, tokios kaip „šachmatai“, „maršalas“ rodo, kad asmenys imasi atsargumo priemonių, nes supranta, kad jų daroma veika yra neteisėta ir gali užtraukti atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad iš byloje surinktų įrodymų, kurie vieni kitus papildo galima daryti išvadą, kad koduojančiomis frazėmis yra kalbama apie narkotines medžiagas, jų kiekius, rūšis, įsigijimą ir pardavimą (t. 9, b. l. 17-18). Išanalizavęs telefoninių pokalbių suvestines apygardos teismas darė išvadą, kad J. B. aiškiai rūpinosi I. Š. kelionės į Baltarusijos Respubliką detalėmis. Toliau teismas sugretino byloje esančius telefoninius pokalbius su I. Š. slapto sekimo metu surinktais duomenimis (t. 5, b. l. 4-6), taip pat su I. Š. sulaikymo aplinkybėmis ir padarė pagrįstą išvadą, kad telefoniniuose pokalbiuose buvo kalbama būtent apie planuojamą I. Š. narkotinių medžiagų kontrabandą į Baltarusijos Respubliką. Teisėjų kolegijos vertinimu ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir skundžiamame nuosprendyje tinkamai motyvuota. Kolegijos vertinimu, sugretinus byloje surinktas telefoninių pokalbių išklotines su I. Š. slapto sekimo rezultatais (t. 5, b. l. 4-6), jo sulaikymo aplinkybėmis (t. 5, b. l. 101-103, t. 6, b. l. 1-19), o taip pat I. Š. parodymais (t. 6, b. l. 6-19, 57-71), bei įvertinus tai, kad nusikalstamų veikų darymu įtarti asmenys nuolat keitė mobiliojo ryšio telefonų abonentų numerius, kalbėjo užmaskuotomis frazėmis, tampa visiškai akivaizdu, kad pokalbiuose kalbama būtent apie narkotines ir psichotropines medžiagas, bei, kad narkotinių medžiagų gabenimą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką organizavo J. B. Visos ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktos telefoninių pokalbių interpretacijos vėliau pasitvirtino – Lietuvos Respublikos pareigūnams suteiktus reikšmingos informacijos, Baltarusijos Respublikos teisėsaugos pareigūnai 2008-02-15 pradėjo I. Š. stebėjimą, kurio metu nustatė, kad I. Š. perdavė paketą su narkotinėmis medžiagomis I. A. S. (t. 5, b. l. 4-6, 101-103).
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų apie telefono abonentų numerių priklausomybę, buvusius telekomunikacinius įvykius, abonentų buvimo vietą sujungimo metu bei kitą telekomunikacijos tinklais perduodamą informaciją, kurią pagal 2008-04-14 Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro P. J. nutarimą privalėjo pateikti telekomunikacijų operatoriai (t. 4, b. l. 37-38). Apelianto teigimu tai leidžia teigti, kad byloje buvo atrinkti tik tie pokalbiai ir SMS žinutės, kurie buvo naudingi kaltinimą palaikančiai pusei ir specialiai nepateikti tie, kurie būtų naudingi apelianto gynybai. Su šiuo apelianto argumentu kolegija taip pat nesutinka, kadangi apelianto teiginys tėra nepagrįsta prielaida. Nėra jokio pagrindo manyti, kad minėti telekomunikacijų operatorių prašyti pateikti duomenys nepateikti specialiai ir tai, kad jų nėra, nepaneigia elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu gautų duomenų teisėtumo ir patikimumo. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad remiantis BPK 154 straipsnio nuostatomis, tyrimui reikšmės neturintys duomenys ir garso įrašai, kurie nėra bendroje laikmenoje su reikšmingais bylai duomenimis ir įrašais, prie bylos nepridedami ir tuoj pat prokuroro nutarimu sunaikinami surašius atitinkamą aktą, todėl ta aplinkybė, kad byloje yra tik tyrimui reikšmės turinčių ir J. B. kaltę pagrindžiančių telefoninių pokalbių stenogramos, nelaikoma BPK nuostatų ar nuteistojo teisių pažeidimu.
Išanalizavusi byloje surinktus duomenis apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas J. B. kaltę Baltarusijos Respublikoje surinktais duomenimis, taip pat, duomenimis gautais panaudojus BPK 154 straipsnyje numatytą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos kaupimą bei fiksavimą, BPK 20 straipsnio ar kitų BPK nuostatų nepažeidė. Teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais remdamasis teismas pripažino J. B. kaltu padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus yra pagrįsti byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurie, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, buvo įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma.
Nuteistasis J. B. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Apelianto teigimu, teismas, kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 199 straipsnio 2 dalį išvadas, dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų rūšies bei kiekio darė remdamasis Baltarusijos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos prašymą dėl teisinės pagalbos suteikimo atliktų ekspertizių išvadomis – eksperto išvada Nr. 496 ir Nr. 497 (t. 5, b. l. 150-156, 157-163), tačiau nesiaiškino šių medžiagų cheminės sudėties, o būtent – veikliosios (psichoaktyviosios) medžiagos tetrahidrokanabinolio koncentracijos. Veikliosios medžiagos nustatymas šiuo atveju yra reikšmingas dėl to, kad remiantis Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymu kanapinių (Cannabaceae) šeimos sėjamųjų kanapių (Cannabis sativa L.) rūšies veislių augalų, kurių išdžiovintoje medžiagoje tetrahidrokanabinolio yra ne daugiau kaip 0,2 procento auginimas pramoniniams tikslams (pluoštui ir sėkloms) arba sodininkystei Lietuvos Respublikoje yra neuždraustas ir šios medžiagos negali būti laikomos nusikalstamos veikos dalyku.
Išanalizavusi apelianto nurodytus ekspertizės aktus bei bylos medžiagą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas J. B. nusikalstamos veikos dalyką Baltarusijos Respublikoje atliktų ekspertizių išvadomis rėmėsi pagrįstai. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant teisme, ekspertizės skyrimas priklauso nuo teismo įsitikinimo dėl tokio sprendimo būtinumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-788/2015, Nr. 2K-97-976/2016), kad vertinant dėl būtinybės skirti ekspertizę kanapių veikliajai medžiagai nustatyti, kartu vertinami ir bylos duomenys, susiję su tuo ar kaltinamasis yra susijęs su veikla, kurioje naudojamos pluoštinės kanapės. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog J. B. buvo susijęs su pluoštinių kanapių auginimu pramoniniais ar sodininkystės tikslais, tokie duomenys nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, jie nenurodyti ir J. B. apeliaciniame skunde. Baltarusijos Respublikoje atliktų ekspertizių aktuose Nr. 496 ir Nr. 497 (t. 5, b. l. 150-156, 157-163) aiškiai nurodoma, kad ekspertizei pateiktos medžiagos yra narkotinės medžiagos, t. y. 991,31 g hašišo ir 1418,23 g marihuanos, o tai Lietuvos Respublikoje atitinka 991,31 g kanapių dervos bei 1418,23 g kanapių ir jų dalių, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl J. B. veikos kvalifikavimo neturėjo pagrindo abejoti ekspertizės aktuose pateiktomis išvadomis ir jomis rėmėsi pagrįstai. Nors nuteistasis J. B. kitų jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo aspektų neskundžia, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas nuteistojo J. B. nusikalstamas veikas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, kvalifikavimo klaidų nepadarė.
Vis dėlto, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aprašyme) neteisingai nurodė narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, kuriomis disponavo J. B., kiekį. Remiantis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis“ (redakcija, galiojusi iki 2008-05-25, Žin., 2007, Nr. 139-5709; toliau - Rekomendacijos) didelis kiekis kanapių ir jų dalių yra tuomet, kai nustatoma, jog buvo disponuota daugiau kaip 500 g šios medžiagos, o labai didelis kiekis – kai buvo disponuota daugiau kaip 2500 g (Rekomendacijų 13 punktas). Iš Baltarusijos Respublikos VRM Vitebsko srities vykdomojo komiteto vidaus reikalų valdybos Kriminalistinės ekspertizės centro eksperto išvados Nr. 497 matyti, kad 2008-02-15 atliekant I. A. S. vairuoto automobilio apžiūrą buvo rasta 1418,23 g kanapių ir jų dalių, taigi tai sudaro didelį, o ne labai didelį šios narkotinės medžiagos kiekį. Dėl paminėtų priežasčių skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis (įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aprašymas) dalyje keistina ir ši dalis išdėstoma taip: „J. B., 2008 m. vasario 14 d., apie 14 val. atgabeno iki automobilio BMW, kurio valstybiniai numeriai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, stovėjusio (duomenys neskelbtini), tarp 22 ir 24 namų, labai didelį kiekį - 991,31 g narkotinės medžiagos - kanapių dervos bei didelį kiekį – 1 418,23 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių bei šias narkotines medžiagas turėdamas tikslą platinti, minėtame automobilyje perdavė I. Š., nurodydamas pastarajam pergabenti jas į Baltarusijos Respubliką. I. Š., 2008 m. vasario 15 d. apie 15 val., automobiliu „Toyota Celica“, v/n (duomenys neskelbtini) Lietuvos – Baltarusijos sienos Vilniaus teritorinės muitinės Šumsko kelio poste kirsdamas Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną, į Baltarusijos Respublikos teritoriją, nepateikdamas muitinės kontrolei, paslėpęs po minėto automobilio dešinės šoninės dalies apdaila, neteisėtai pergabeno labai didelį kiekį (991,31 g) narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir didelį kiekį (1 418,23 g) narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių bei jas apie 16.30 val. Baltarusijos Respublikos laiku automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje miško masyve, 1,5 km atstumu nuo degalinės „Tankoil“, šalia Michalkoni gyvenvietės, esančios netoli Gardino sr. Ašmenos miesto, perdavė I. S..“
Šiuo atveju pažymėtina, kad bendras narkotinių medžiagų kiekis, kuriuo disponavo J. B. yra labai didelis, todėl nuteistojo veikos kvalifikavimas dėl apeliacinės instancijos teismo pakeistų faktinių veikos padarymo aplinkybių nesikeičia.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis BK 260 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku su kokiu asmeniu (asmenimis) teismo manymu J. B. veikė bendrininkų grupe, kadangi viena vertus, teismas nuosprendyje nurodė, kad nusikalstamas veikas J. B. padarė veikdamas kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas jam pasislėpus, kita vertus, teismo nuosprendyje pateikiami motyvai leidžia teigti, kad J. B. buvo narkotinių medžiagų kontrabandos organizatorius, o ši aplinkybė pašalina galimybę inkriminuoti J. B. jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamų veikų padarymą veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kadangi būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, jog joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Be to, pirmosios instancijos teismas priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje niekur nenurodė ir nemotyvavo išvados, kad J. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant būtent bendrininkų grupe.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad byloje nėra pateikti apeliaciniai skundai J. B. atsakomybę sunkinančiais pagrindais, todėl apeliacinės instancijos teismas sunkinti nuteistojo teisinės padėties negali. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad teismas laikė, jog J. B. BK 260 straipsnio 3 dalyje bei 199 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdamas kartu su asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas jam pasislėpus (skundžiamo nuosprendžio 19 lapas). Tačiau ši teismo išvada prieštarauja nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytoms įrodytomis pripažintoms J. B. nusikalstamų veikų aplinkybėms, kadangi teismas nusikalstamų veikų aprašyme nenurodė, kad J. B. būtų padaręs BK 260 straipsnio 3 dalyje bei 24 straipsnio 4 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, veikdamas kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnyje numatytas nuosprendžio aprašomosios dalies surašymo taisykles, todėl ši teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodyta aplinkybė iš nuosprendžio šalintina.
Atsižvelgiant į tai, jeigu pirmosios instancijos teismas laikė, kad J. B. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų bei organizavo jų kontrabandą veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas jam pasislėpus, tai apeliacinės instancijos teismui pašalinus šią pirmosios instancijos teismo išvadą (kad J. B. veikė kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas jam pasislėpus) taip pat nėra pagrindo pripažinti J. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupe. Ši, J. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta nepagrįstai taip pat tuo atveju, jei teismas laikė, kad J. B. veikė bendrininkų grupe kartu su I. Š. Kaip jau minėta, pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Aptariamų nusikalstamų veikų padarymo atveju nustatyta, kad nusikalstamos veikos vykdytoju buvo tik vienas asmuo – I. Š., tuo tarpu J. B. buvo šios nusikalstamos veikos organizatoriumi. Taigi, dėl paminėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo nustatyta J. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina.
Nuteistasis J. B. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam mažesnę ar švelnesnę, negu inkriminuotų straipsnių sankcijoje numatyta, bausmę. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo apeliantui inkriminuotų nusikaltimų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laikas, per kurį jis daugiau nepadarė jokių teisės pažeidimų, taip pat tai, kad J. B. yra neteistas, sukūrė šeimą, kurioje augina mažametį vaiką, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Apelianto manymu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į jo šeimos prigimtinius ir kitus svarbius socialinius interesus.
Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2010, 2K-115-648/2016) teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam J. B. paskirtos BK 260 straipsnio 3 dalies bei 199 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytos bausmės aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nors ir turi reikšmės skiriamos bausmės dydžiui, tačiau nėra išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytiems nusikaltimams bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes skyrė bausmes, artimesnes sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo J. B. padarytų nusikaltimų pavojingumą (J. B. padarė vieną sunkų ir vieną labai sunkų nusikaltimą), kaltės formą (nusikaltimai tyčiniai), jo padarytų nusikalstamų veikų stadiją (baigti nusikaltimai), į tai, kad nenustatyta J. B. atsakomybę sunkinančių ar ją lengvinančių aplinkybių, apeliaciniame skunde nurodytas bei bylos duomenimis nustatytas nuteistąjį charakterizuojančias bei jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes (anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, vedęs, turi mažametį vaiką, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, psichiatrijos ar priklausomybių ligų įskaitoje neįrašytas (t. 7, b. l. 42-46, 47-52, 54-55, 56-62, t. 8, b. l. 165) sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam J. B. paskirta bausmė, kuri yra labai artima baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už jo padarytus nusikaltimus, sankcijoje numatytam minimui, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja teisingumo principui, atitinka tiek nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę. Net ir įvertinus tą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino J. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimų padarymą bendrininkų grupe, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra teisinga ir proporcinga, todėl ją dar labiau švelninti nėra pagrindo.
Dėl I. Š. apeliacinio skundo ir apkaltinamojo nuosprendžio senaties taikymo
I. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki 2008 m. vasario 15 d. neteisėtai laikė didelį kiekį – 3,899 g. narkotinės medžiagos – heroino, kai atliekamos kratos metu jos buvo surastos ir paimtos.
Apeliantas neskundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, teismo išvadų dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, veikos padarymo aplinkybių, tačiau prašo bendrinant jam paskirtas bausmes taikyti BK 63 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei bei skiriant bausmę atsižvelgti į tai, kad jis augina mažametį vaiką ir kad jo motina yra neįgali.
Išanalizavusi skundžiamą nuosprendį apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kadangi nepritaikė I. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių BK 95 straipsnio nuostatų ir nenutraukė baudžiamosios bylos dalyje dėl I. Š. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.
Remiantis šiuo metu galiojančio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, asmeniui, padariusiam nesunkų nusikaltimą negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo jo padarymo yra praėję aštuoneri metai. Tačiau, BK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistasis I. Š. nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje (nesunkų nusikaltimą) padarė 2008-02-15. Remiantis veikos padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003-05-01), asmeniui, padariusiam nesunkų nusikaltimą negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo jo padarymo yra praėję penkeri metai. Byloje nėra duomenų, kad I. Š. nuo šios nusikalstamos veikos padarymo būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų, jis taip pat nebuvo pasislėpęs, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nutrūkusi ar sustojusi nebuvo. Taigi, remiantis aptariama veikos padarymo metu galiojusia baudžiamojo įstatymo redakcija, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis I. Š. suėjo 2013-02-15. Kadangi 2010-06-29 įsigaliojo nuteistojo I. Š. teisinę padėtį sunkinantis ir grįžtamosios galios neturintis baudžiamasis įstatymas (2010-06-15 įstatymo Nr. XI-901 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010-06-29), numatęs aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį už nesunkaus nusikaltimo padarymą (galiojantis ir šio nuosprendžio priėmimo dieną) šis įstatymas I. Š. netaikytinas, o vadovaujamasi jo veikos padarymo metu galiojusia BK 95 straipsnio redakcija.
BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016-06-27 priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 327 straipsnio 1 punkto nuostatos tiek, kiek įgalioja suėjus senaties terminui nutraukti procesą pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinėti etape arba pradėjus bylą nagrinėti, bet teismui neišsprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, taip pat apeliacinės instancijos teisme panaikinant pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir nutraukiant bylą, apeliacinės instancijos teismui neišsprendus, ar išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, remiantis šiuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016-06-27 nutarimu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo po šio nutarimo priėmimo formuojama praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016), baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis.
Atsižvelgiant į tokią teismų praktiką darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog I. Š. padarė BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turėjo priimti sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Kadangi pirmosios instancijos teismas to nepadarė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika privalo patikrinti ar I. Š. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas pagrįstai ir priimti sprendimą nutraukti bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, arba, priimti išteisinamąjį nuosprendį tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismo manymu I. Š. buvo nuteistas nepagrįstai.
Įvertinusi byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. Š. kaltė padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta. Tai patvirtinama byloje esančiais pirmosios instancijos teismui duotais paties nuteistojo parodymais, kuriais jis neneigė iš pažįstamo asmens nusipirkęs 4 g heroino asmeniniam vartojimui, dalį jų suvartojęs bei laikęs iki kuomet ši narkotinė medžiaga buvo rasta jo nuomojamame bute atliekant kratą (t. 8, b. l. 48-49), liudytojos O. R. pirmosios instancijos teismui duotais parodymais, kuriais ji patvirtino išnuomojusi butą I. Š. bei dalyvavusi kratoje, kurios metu buvo rasta heroino (t. 8, b. l. 62-63), kratos protokolu, iš kurio matyti, kad I. Š. nuomojamame bute buvo rastos, kaip vėliau paaiškėjo, narkotinės medžiagos (t. 1, b. l. 150-151), I. Š. pasirašyta buto nuomos sutartimi ir priėmimo perdavimo aktu, I. Š. fotonuotrauka, patvirtinančiais, kad (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) bute rastos narkotinės medžiagos priklausė būtent I. Š. (t. 1, b. l. 157-163), specialistų išvadomis Nr. 140-(1814)-IS1-1943 bei Nr. 140-(1822)-IS1-3331, kuriose nustatyta, kad kratos I. Š. nuomojamame bute metu buvo rasta viso 3,899 g narkotinės medžiagos – heroino (t. 5, b. l. 71-73, 76-78). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai ir motyvuotai nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad I. Š. didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino laikė turėdamas tikslą jį platinti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo I. Š. kaltės padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįstumą ir padariusi išvadą, kad I. Š. pirmosios instancijos teismo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas pagrįstai, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui skundžiamą nuosprendį dalyje dėl apkaltinamojo nuosprendžio I. Š. priėmimo naikina ir baudžiamąją bylą dėl I. Š. padarytos nusikalstamos veikos nutraukia (BPK 327 straipsnio 1 punktas). Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad priėmus sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą, pasisakyti dėl I. Š. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jam pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, netikslinga.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais:
nusprendė:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendį pakeisti.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad J. B. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapėmis ir jų dalimis nurodant, kad šis kiekis buvo didelis ir pakeisti susijusią nuosprendžio aprašomąją dalį taip: „J. B., 2008 m. vasario 14 d., apie 14 val. atgabeno iki automobilio BMW, kurio valstybiniai numeriai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, stovėjusio (duomenys neskelbtini), tarp 22 ir 24 namų, labai didelį kiekį - 991,31 g narkotinės medžiagos - kanapių dervos bei didelį kiekį – 1 418,23 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių bei šias narkotines medžiagas turėdamas tikslą platinti, minėtame automobilyje perdavė I. Š., nurodydamas pastarajam pergabenti jas į Baltarusijos Respubliką. I. Š., 2008 m. vasario 15 d. apie 15 val., automobiliu „Toyota Celica“, v/n (duomenys neskelbtini) Lietuvos – Baltarusijos sienos Vilniaus teritorinės muitinės Šumsko kelio poste kirsdamas Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną, į Baltarusijos Respublikos teritoriją, nepateikdamas muitinės kontrolei, paslėpęs po minėto automobilio dešinės šoninės dalies apdaila, neteisėtai pergabeno labai didelį kiekį (991,31 g) narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir didelį kiekį (1 418,23 g) narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių bei jas apie 16.30 val. Baltarusijos Respublikos laiku automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje miško masyve, 1,5 km atstumu nuo degalinės „Tankoil“, šalia Michalkoni gyvenvietės, esančios netoli Gardino sr. Ašmenos miesto, perdavė I. S.“
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistojo J. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pašalinti nuosprendžio motyvuojamoje dalyje (19 lape) nurodytą aplinkybę, kad J. B. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų bei organizavo jų kontrabandą kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas jam pasislėpus.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį dėl I. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo I. Š. vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis ir nustatyti, kad jis turi atlikti Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities Vitebsko rajono teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendžiu paskirtą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatytą bausmę – laisvės atėmimą vienuolikai metų, ją atliekant pataisos namuose.
Likusią Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.