Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų, dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Teismas rėmėsi Konstitucijos 33 straipsniu, Peticijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad šiuo atveju Peticijų įstatymas yra specialusis įstatymas, nustatantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos peticijos teisės įgyvendinimo tvarką. Teismas vadovavosi Peticijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 6 straipsnio 3, 4 dalimis, Vyriausybės Peticijų komisijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1098 2 straipsniu, Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 337 redakcija) 139 punktu, Seimo 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-1408 patvirtintų Seimo peticijų komisijos nuostatų 1, 32 punktais ir darė išvadą, kad Peticijų komisijos yra sudaromos iš Seimo ir Vyriausybės narių, kurie, būdami Peticijų komisijos nariais, įgyja papildomų funkcijų, susijusių su darbu komisijoje. Teismas konstatavo, kad teisinis skundo aplinkybių vertinimas rodo, jog šiuo atveju būtų tiriama Seimo ir Vyriausybės veikla, kadangi Seimo ir Vyriausybės narių veikla, kylanti iš jiems suteiktų įgalinimų, apima Seimo ir Vyriausybės veiklą.

Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus 1-2 reikalavimus bei juos pagrindžiančius argumentus teismas sprendė, kad jie kildinami ne iš viešojo administravimo teisinių santykių, o dėl Vyriausybės ir Seimo veiklų, kurios nėra teismingos teismams.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo trečiojo reikalavimo turinį, sprendė, kad pareiškėjas šiuo reikalavimu siekia inicijuoti ginčą dėl Prezidento pareigų netinkamo vykdymo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo norimo inicijuoti ginčo objektas nėra viešasis administravimas ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos prasme, todėl darė išvadą, kad tokio pobūdžio ginčai negali būti nagrinėjami administraciniame teisme (ABTĮ 18 str. 2 d.). Teismas pareiškėjo skundą dalyje dėl 1-3 reikalavimų atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. K. skundą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju atsisakė priimti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėti pareiškėjo skundą, nes sprendė, jog: skundo 1 ir 2 reikalavimai yra kildinami ne iš viešojo administravimo teisinių santykių, o dėl Vyriausybės ir Seimo veiklų, kurios nėra teismingos teismams; skundo 3 reikalavimas kildinamas ne iš viešojo administravimo teisinių santykių; skundo 4-12 reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimai, o procesinio pobūdžio prašymai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija, sutinka su dauguma pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytų argumentų ir iš naujo jų nekartoja.

Teisėjų kolegija, vertindama atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas toleravo ir slėpė nusikaltimus bei kitus teisės aktų pažeidimus, kad skundžiama nutartis nėra motyvuota, kad buvo pažeistos materialiosios teisės normos, pirmiausia akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti administraciniame teisme klausimą, t. y. byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, todėl skundžiamoje nutartyje neturėjo būti nurodyti motyvai dėl ginčo esmės. Pažymėtina, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma, patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju skundžiamoje nutartyje pagrįstai vertino, ar pareiškėjo skunde suformuluoti reikalavimai gali būti priimti nagrinėti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turėjo pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog ginčas dėl Seimo, Vyriausybės, Prezidento veikos priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo priėmimo medžiagą, akcentuoja, kad pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo 1-3 reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.), nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimai, o procesinio pobūdžio prašymai, kurie būtų sprendžiami, jeigu pareiškėjo skundas teisme būtų priimtas nagrinėti. Dėl tų pačių argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo stadijoje tenkinti pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl ABTĮ prieštaravimo Konstitucijai yra deklaratyvaus pobūdžio ir abstraktūs bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas neteisingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nėra jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl netinkamo ABTĮ normų aiškinimo ar taikymo, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo atveju yra kilęs ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinas ginčas ir dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo priimti pareiškėjo skundą ir jį nagrinėti.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, priimta netinkamai aiškinant ir taikant teisės aktus.

Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad teisėja J. G.-L. turėjo pareigą nusišalinti nuo skundo priėmimo klausimo sprendimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Vien tai, kad ši teisėja jau anksčiau yra nagrinėjusi pareiškėjo skundą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ši teisėja turi asmeninį suinteresuotumą nepriimti pareiškėjo skundo nagrinėti, išankstinį asmeninį nusistatymą prieš pareiškėją ir yra tendencingas, t. y. jog skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį priėmė šališka teisėja (neteisėtos sudėties teismas). Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl skundo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui ir Lietuvos Respublikos Seimo valdybai pateikimo taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo skundžiamą nutartį priėmusios pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą.

Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl skundo neužregistravimo, neleidimo susipažinti su bylos medžiaga yra paneigti byloje esančiais duomenimis. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiamas skundo padavimo termino atnaujinimo klausimas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, neturėjo apie pareiškėjo pateiktą skundą pranešti suinteresuotiems asmenims (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gavus teisme skundą (prašymą, pareiškimą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias darbo dienas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme pareiškėjo skundas gautas 2017 m. vasario 6 dieną. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą išsprendė 2017 m. vasario 13 d., t. y. nepraėjus ABTĮ numatytam terminui, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl administracinės bylos vilkinimo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2017 m. vasario 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.