Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

dalyvaujant pareiškėjui A. S., jo atstovui advokatui Z. L., suinteresuotam asmeniui L. M., jos atstovui advokatui R. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. patikslintą pareiškimą dėl prarastos vykdomosios bylos atkūrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos dalies teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės L. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl teismo šališkumo

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo teiginiais dėl šališko teismo ir pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas 2010 m. liepos 28 d. nutartimi ir Radviliškio rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi jau išsprendė klausimą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo ir teisėjo nušalinimo (1 tomas, 62–63, 165 b. l.). Be to, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi teisėja pati nusišalino nuo civilinės bylos nagrinėjimo (1 tomas, 121 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundo teiginiai dėl prieš tai minėtų nutarčių pagrįstumo nėra nagrinėjamos bylos skundo dalykas. Suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su tam tikrais teismo procesiniais sprendimais, turi teisę pasinaudoti CPK nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu. Apeliantė, pateikdama teismui apeliacinį skundą, pasinaudojo jai suteiktomis teisėmis.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliantės skundo teiginius dėl teismo išvadų ir pažymi, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 2, 3 d., Teismų įstatymo 3 str., CPK 21 str.). Todėl niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl prieš tai minėtų apeliacinio skundo teiginių.

Teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiais, kad apeliantė nežinojo apie atliekamus vykdymo veiksmus. Iš baudžiamosios bylos Nr. 81-2-055-09 matyti, kad pati apeliantė L. M. savo rašte detaliai atkartoja kreditavimo sutarties sudarymo aplinkybes, sodybos varžytynių skelbimą, turto pardavimą kainą (2 tomas, 60–63 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog prieš tai minėtos baudžiamosios bylos duomenimis vykdomasis užrašas buvo pateiktas vykdyti antstoliams (2 tomas, 2 b. l.), įkeista apeliantės sodyba buvo parduota už 11 000 Lt (2 tomas, 57 b. l.), vykdomasis dokumentas ir gautos lėšos už parduotą turtą grąžinti bankui (civilinė byla 2-207-68/2010, 1 tomas, 156 b. l.).

Dėl materialinės teisės normų pažeidimo

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliantės skundo teiginius, jog teismas nesivadovavo 1964 m. CK 203, 205, 255 straipsniais.

Iš 1994-05-10 įkeitimo sutarties matyti, kad šia sutartimi apeliantė įkeitė bankui jai priklausantį gyvenamąjį namą su kitais pastatais, esančius Kurklių k., Radviliškio r. (baudžiamoji byla Nr. 81-2-055-09, 2 tomas, 59 b. l.). Minėta sutartimis pasirašyta apeliantės ir patvirtinta notarės. Taip pat joje nurodyta, kad uždėtas draudimas.

Aukščiausiojo Teismo Civilinės bylų skyriaus 1995-08-08 teismų praktikos apžvalgoje („Teismų praktika“ Nr. 2, 1995 m.) nurodyta, kad iki įkeičiant kitus statinius iki CK 205 straipsnio pakeitimo (1994-05-17), užteko laikytis CK 203 straipsnyje numatytos rašytinės formos, o įkeitimo teisė į juos atsirado nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento (CK 204, 205 str.). Pažymėta, kad komplikuotas buvo gyvenamojo namo įkeitimo sutarties įregistravimas, ir dauguma inventorizacijos biurų iki 1994 m. įkeitimo sutarčių neregistruodavo. Atkreiptas dėmesys, kad, kaip matyti iš bylų, tokią registraciją vykdė tik Panevėžio inventorizacijos biuras. Tačiau visi Respublikos notarai, vadovaudamiesi Notariato įstatymo 26 straipsnio 5 punktu (1992-09-15 redakcija), uždrausdavo perleisti įkeistą gyvenamąjį namą ar butą.

1994-05-10 įkeitimo sutartyje nurodyta, kad uždėtas draudimas (baudžiamoji byla Nr. 81-2-055-09, 2 tomas, 59 b. l.).

Nors apeliantė skunde teigia, kad nėra vykdomojo užrašo, kuriame būtų ji nurodyta, tačiau šiuos teiginius paneigia bylos medžiaga, kadangi 1995-11-08 vykdomajame užraše pažymėta apie apeliantės sodybos pardavimą (baudžiamoji byla Nr. 81-2-055-09, 2 tomas, 57 b. l.). Šis užrašas taip pat patvirtintas notarės anspaudu ir teismo antstolio parašu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šia apimtimi apelianto skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.